Lietuva, tapusi tarptautinės demokratinės valstybių bendruomenės dalimi, privalo užtikrinti, kad visiems valstybės gyventojams būtų suteiktos ir garantuotos kuo geresnės visuotinai pripažintos galimybės dalyvauti visuomeniniame keitimosi paslaugomis procese. Konstitucija įtvirtina nemažai socialinių ir ekonominių teisių bei su jomis susijusių principų. Taip pat pasirašomos bei ratifikuojamos konvencijos. Deja, kaip paaiškėjo dabartinės pasaulinės ekonominės krizės sąlygomis, dalyvavimas tarptautinių dokumentų derinimo procese bei jų implementacija vykdomosios valdžios viešosios politikos reguliavimo sferoje savaime nesukuria materialinės bei socialinės gerovės realybėje.
Neįgaliaisiais bent jau įstatymiškai mūsų valstybėje pasirūpinta: nustatyti trys neįgalumo ir darbingumo lygiai, mokamos pensijos ir pašalpos, teikiamos vienokios ar kitos socialinės garantijos, siekiama globos ir rūpybos. Tačiau kyla klausimas: ar tai daroma ne tik formaliai, bet ir realiame gyvenime? Pažymėtina, kad neįgalieji patys vis garsiau prabyla apie realų savo teisių įgyvendinimą.
Neįgalieji kaip visuomenės mažuma
Neįgalieji yra mūsų visuomenės mažuma. Tai viena iš labiausiai pažeidžiamų, socialiai izoliuotų grupių visuomenėje. Tai žmogaus teises. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1 straipsnyje sakoma: visi žmonės yra laisvi ir lygūs jų orumo ir teisių atžvilgiu.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2008 m. Lietuvoje gyveno 258 894 neįgalūs asmenys, t.y. asmenys, kuriems pripažintas neįgalumo lygis arba darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė. Užsienio šalis bei tarptautinės organizacijos jau senokai atkreipė dėmesį į neįgaliųjų problemas. 2002 m. Madride priimta Europos neįgalių žmonių Forumo deklaracija įtvirtino neįgalių žmonių nediskriminavimą ir pozityvius valstybės veiksmus tokių žmonių atžvilgiu būtinumą. Ši deklaracija laikoma naujo neįgaliųjų judėjimo pradžia. 2003 metai Lietuvoje ir Europoje buvo paskelbti Neįgaliųjų metai.
Teisinis reglamentavimas ir sampratos
Pastaruosius metus neįgaliųjų socialinės paramos srityje atsirado naujų teisės aktų, taip pat nuolatos tobulinama esama teisinė bazė, siekiant suteikti kuo efektyvesnę socialinę paramą neįgaliesiems. Lietuvoje neįgaliųjų socialinę integraciją reglamentuoja įvairūs teisės aktai, tarp kurių svarbiausi - Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas, Lygių galimybių įstatymas, Užimtumo rėmimo įstatymas. Tačiau realybėje vis dar susiduriama su iššūkiais, todėl būtinos nuolatinės reformos.
Taip pat skaitykite: Kaip įveikti priklausomybę?
Įstatymo 2005 m. žmogaus teisių samprata Lietuvoje keitėsi: neįgalusis vietoj senosios sąvokos invalidas įtvirtina naują, labiau tolerantišką ir mažiau diskriminuojančią terminologiją. Siauresnėje prasme socialinės garantijos suprantamos kaip socialinės apsaugos garantijos. Tarptautinių teisių požiūriu, garantijos apima rezultato įsipareigojimus, kai valstybė privalo imtis priemonių, kad įvykdytų tarptautinių sutarčių nuostatas.
Medicininis ir socialinis modeliai neįgalumui
Medicininis modelis laiko negalią kaip kūno sutrikimą, trukdantį kasdieninei veiklai, ir orientuoja į gydymą bei reabilitaciją. Socialinis modelis akcentuoja ne individualias sutrikimo problemas, o socialines kliūtis ir jų pašalinimą teisėtais principais. Dėl to gali būti naudinga derinti abu modelius į vientisą požiūrį, kuriame neįgalumo priežastys ir pasekmės suprantamos iš įvairių perspektyvų. Lietuva, tapusi ES nare, prisijungė prie Europos vertybių sistemos ir siekia integruoti šias nuostatas į nacionalinę teisę.
Nuo 2005 m. įstatymuose aiškiai įtvirtinta neįgalumo sąvoka. 2 straipsnyje 8 punkte apibrėžiama: neįgalusis - tai asmuo, kuriam pripažintas neįgalumo lygis arba mažesnis nei 55 proc. darbingumo lygis ir (ar) nustatyta specialiųjų poreikių tenkinimo reikmė. Tokia definicija siekia išplėsti teisės gynimą ir užtikrinti, kad net ir siaurų sąvokų rėmuose esantys asmenys galėtų pasinaudoti teisinėmis priemonėmis. Tačiau visuomenė vis dar įpranta vadinti neįgaliuosius invalidais, todėl socialinės integracijos procese būtina nuosekliai skleisti naująją terminologiją.
Socialinės garantijos ir įgyvendinimas
Sąvoka socialinės garantijos kartais vartojama kaip socialinės apsaugos garantijų sinonimas. Profesorius V. Vadapalas analizuoja garantijų koncepciją per tarptautinę teisę, konkrečiai - Tarptautinį ekonominių, socialinių bei kultūrinių teisių piątojo pakto 2 straipsnio prizmę. Nors sutartyse nėra tiesioginio įsipareigojimo visoms valstybėms garantuoti ekonomines, socialines ir kultūrines teises, garantijos laikomos kaip rezultatų įsipareigojimų užtikrinimas, pritaikytas realioms sąlygoms.
LR Konstitucijos 48 straipsnis bei 21 straipsnis užtikrina žmogaus teisę į pasirinkimą, tinkamas darbo sąlygas, teisingą atlyginimą ir socialinę apsaugą. Kai kurios teisės sąvokos taip pat įtvirtintos nacionaliniuose ir ES teisės dokumentuose, pavyzdžiui, 1964 m. Europos socialinės apsaugos kodeksu, kurio ratifikavimas Lietuvoje vyksta etapais. Lietuvoje socialinė apsauga formuojama atsižvelgiant į ekonominį šalies potencialą ir politinį kontekstą.
Taip pat skaitykite: Darbdavio prieiga prie Sodros duomenų: mitas ir realybė
Aktuali teisinė norma ir pereinamojo laikotarpio nuostatos
Nuo 2024 m. įsigalioja Lietuvos įstatymo pakeitimai, siekiant atnaujinti teises ir garantijas asmenims su negalia. Pereinamojo laikotarpio nuostatos numato, kad kai kurios nuostatos galios iki 2028 m., o ankstyvosios pagalbos paslaugos gali būti teikiamos asmenims su akivaizdžiais negalios požymiais, net dar nepaskyrus jų lygio. Tokie teisės aktai šiuo metu derinami ir vyksta jų įgyvendinimo darbai.
Iššūkiai ir galimi sprendimai
Iššūkiai Lietuvos realybėje susiję su visuomenės požiūriu, infrastruktūros pritaikymu, švietimo paslaugų prieinamumu ir darbo rinkos diskriminacijos problemomis. Infrastruktūra dažnai nėra pritaikyta neįgaliesiems, dėl ko ribojasi savarankiškas jų dalyvavimas visuomeniniame gyvenime. Švietimo sistema turi užtikrinti neįgaliesiems tinkamą prieigą prie bendrojo lavinimo ir specialiųjų poreikių tenkinimo galimybių. Sprendimai apima švietimo, infrastruktūros modernizavimą ir teisinės bazės nuolatinį peržiūrėjimą, siekiant atitikti tarptautinius standartus ir realią situaciją.
- Švietimas ir visuomenės informavimas: didinti informuotumą apie neįgaliųjų teises ir galimybes, skatinti toleranciją.
- Infrastruktūros pritaikymas: užtikrinti požiūrį į naujus pastatus ir viešąsias erdves; esamus pastatus modernizuoti palaipsniui.
- Teisinės bazės tobulinimas: reguliariai peržiūrėti teisės aktus, kad jie atitiktų tarptautinius standartus ir realią situaciją.
Rodikliai ir duomenys
Rodikliai apima bendrą neįgaliųjų skaičių, dirbančių neįgaliųjų skaičių ir neįgaliųjų užimtumo lygį. Šie duomenys rodo, kad užimtumo lygis vis dar žemas, todėl būtina didinti įdarbinimo skatinimo priemones ir socialinę integraciją darbo rinkoje.
< tagimg>Infografika: Neįgaliųjų teisės ir garantijos LietuvojeApie neįgaliųjų integraciją darbo rinkoje: kas stabdo darbdavius? (2021 12 05) Šis klausimas perspėja apie kompleksinį procesą, kuris reikalauja valstybės, visuomenės ir neįgaliųjų organizacijų bendradarbiavimo.
Apibendrinimas
Neįgalieji Lietuvoje turi teisę į socialinę apsaugą, švietimą, darbą ir kultūrinį gyvenimą. Tačiau realybėje būtina tobulinti teisinę bazę, keisti visuomenės požiūrį, pritaikyti infrastruktūrą ir didinti įdarbinimo galimybes. Tai reikalauja nuolatinio politinio, sociokultūrinio ir ekonominio suderinimo, kad užtikrinti realią neįgaliųjų integraciją į visuomenę.
Taip pat skaitykite: Socialiniai tinklai: kodėl reikia būti atsargiems?
tags: #informacija #apie #neigalius #zmones