Užupis - tai Vilniaus miesto rytinė dalis, įsikūrusi dešiniajame Vilnios krante. Jis ribojasi su Antakalniu, Senamiesčiu ir Paupiu. Per Užupį teka Vilnia. Vietovardis Užupis nusako rajono vietą - „vietą už upės“.
Užupio vieta Vilniuje
Apie Užupį, seniausią Vilniaus priemiestį, yra nemažai literatūros. Seniausią priemiesčio istoriją liudijantys archeologiniai tyrimai aprašyti leidiniuose „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje“. Trumpą priemiesčio istoriją galima rasti kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygoje „Mūsų Lietuva“, istoriko Juozo Jurginio knygoje „Vilniaus miesto istorija“, menotyrininko Vlado Drėmos leidinyje „Dingęs Vilnius“. Pastarajame pateikiama ir senosios Užupio ikonografijos. Įdomi, informatyvi ir reta yra Užupio gimnazijos pedagogės Virginijos Mackonienės sudaryta knyga „Užupis - mano namai“.
Knygos sudarytoja, bendradarbiaudama su moksleiviais, lankydamasi archyvuose, surinko nemažai įdomių istorijos faktų apie šią vietovę, lankytinas istorines ir dabarties vietas. Knygoje užrašyti senų užupiečių prisiminimai apie Užupį, pateikti senieji gatvių pavadinimai. Poetas, literatūros kritikas Darius Pocevičius į knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“ įtraukė ir Užupio reliktus (pirtis, malūnus, tiltus).
Bernardinų Kapinės
Daugiausia leidinių yra išleista apie senąsias Bernardinų kapines. Minint kapinių įsteigimo 200-ąsias metines, 2010 m. išleistas fundamentinis leidinys, sudarytas istorikės Vidos Girininkienės „Vilniaus Bernardinų kapinės, 1810-2010“. Knygoje išsamiai aprašoma kapinių istorija, aptariamos miestiečių laidotuvės ir laidojimo tradicijos, sudarytas restauruotų paminklų sąrašas. Taip pat pateikiamos 152 žymių krašto žmonių ir vilniečių, palaidotų per 200 metų, biogramos.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Apie kapinių istoriją ir čia palaidotus žmones plačiai rašoma kitame istorikės Vidos Girininkienės ir fotografo Algirdo Paulausko informaciniame leidinyje „Vilniaus bernardinų kapinės“ (Vilnius, 1994). Čia pateikiama palaidotų asmenų pavardžių rodyklė, aptariami atminimo įrašai antkapiuose ir paminkluose. Bernardinų ir žydų kapinių (Olandų g.) istorija aprašoma Vidos Girininkienės knygoje „Vilniaus kapinės“.
Bernardinų kapinės
Užupio Pramonė ir Technikos Paveldas
Yra publikacijų, skirtų Užupyje buvusių pramonės objektų, įstaigų, technikos paveldo istorijai. Apie popieriaus dirbtuves (malūnus) plačiai rašoma Edmundo Laucevičiaus knygoje „Popierius Lietuvoje XV-XVIII a.“ (Vilnius, 1967). Apie vandenvietes, pirmąjį vandentiekį Užupyje rašyta Jono Jurkšto knygoje „Senojo Vilniaus vandenys“ (Vilnius, 1990). Užupio tiltų aprašymų ir nuotraukų yra Vytauto Viršilos knygoje „Lietuvos tiltai“ (Vilnius, 1998).
Urbanistika ir Architektūra
Nemažai publikacijų skirta Užupio urbanistikai, architektūros paveldo objektams. Priemiesčio urbanistinius ypatumus aptaria architektė Dalia Dijokienė knygoje „Urbanistinis istorinių priemiesčių paveldas“. Bernardinų vienuolyno, Honestų namų, Dailės akademijos pastatų istorija, planai pateikti leidiniuose „Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas“, „Vilniaus architektūra“ (Vilnius, 1985), „Vilnius, 1900-2016: architektūros gidas“.
Išlikę mediniai namai įamžinti fotografo Andriaus Surgailio albume „Medinis Vilnius“. Išsami medinės architektūros apžvalga pateikta architektės Jūratės Jurevičienės straipsnyje. Šv. Baltramiejaus bažnyčia aprašyta kraštotyrininko Broniaus Kviklio knygoje „Lietuvos bažnyčios“ (Chicago, 1985), Vilniaus Senamiesčio gidės Ginos Viliūnienės ir fotografo Raimondo Urbakavičiaus parengtoje knygoje „Vilniaus šventovės“, inžinieriaus Vytauto Šiaudinio knygoje „Vilniaus maldos namai“ (Vilnius, 1999). Išsami Užupyje buvusio vienuolyno istorija atskleista knygoje „Lietuvos vienuolynai“.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Apie neišlikusią Nukryžiuoto Išganytojo koplytėlę, sunaikintas žydų kapines rašoma knygoje „Nukentėję paminklai“. Apie žydų istorines vietas Užupyje, buvusius maldos namus paskaitysime muziejininko Genricho Agranovskio knygose rusų kalba „Вильнюс: по следам Литовского Иерусалима“, anglų kalba „Vilnius: 100 memorable sites of Jewish history and culture“. Buvę žydų maldos namai Užupyje suregistruoti kataloge „Synagogues in Lithuania“.
Užupio skulptūros ir paminklai aprašyti menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės parengtame leidinyje „Vilniaus skulptūrų kelias: kultūrinis gidas“.
Menininkų Įkvėpimas
Užupis įkvėpė kūrybai ne vieną menininką. Autentiški senojo priemiesčio vaizdai ir dvasia įamžinti dailininkų, fotomenininkų, literatų kūriniuose. 2004 m. fotografė Vaida Kelerienė išleido fotoalbumą „Užupis“. Meilę Užupiui išreiškia dailininko Jūragio Burkšaičio grafikos darbai. Jį žavi senosios Užupio gatvės, tiltai, žmonių gyvenimo kasdienybė. Užupiui dainą yra skyręs Vytautas Kernagis. Tai „Užupio bliuzas“ (albumas „Teisingos dainos“). Kompozitorė Jūratė Baltramiejūnaitė parašė muzikinę pasaką, skirtą Užupio gimimui „Legenda apie Užupį“, kurią 2007 m.
Istorija XV-XVII A.
Užupis, kaip vienas seniausių Vilniaus priemiesčių, rašytiniuose šaltiniuose minimas XV a., kai šioje miesto dalyje buvo įkurtas Bernardinų vienuolynas. XV-XVII a. iš senosios miesto dalies per Užupį ėjo kelias į rytus, Polocką ir Vitebską. Kartais Užupis pavadinamas „Rusų miestu“, kaip ir Vilnios kairiajame krante buvusi rusiškoji miesto dalis. Polocko kelio pradžioje nuo XVI iki XVII a. vidurio stovėjo Šv. Petro ir Pauliaus cerkvė. Išlikusiuose istoriniuose šaltiniuose ši cerkvė minima kaip orientyras atsekti kitoms valdoms. Čia pirmiausiai susiformavo iki jos einantys keliai - dabartinės Užupio ir Malūnų gatvės.
XVI a., aptvėrus miestą gynybine siena, Užupis atsidūrė už miesto ribų. Priemiestis su miestu buvo sujungtas trimis tiltais. Miestas nuo priemiesčio atsiskyrė ir teisiškai. Magistrato valdžiai priklausė miesto gyventojai, o priemiesčių - nepriklausė. Užupyje kūrėsi amatininkai, slavų pirkliai, šventikai. Prie Vilnios stovėjo įrengimai drobei ir vaškui balinti, malūnai. Malūnais tuomet buvo vadinami ne tik įrengimai grūdams malti, bet ir kiti įrenginiai, naudojantys upės vandenį energijai gauti. Istoriniai šaltiniai rodo, kad Užupyje veikė privačios plytinės, kalkinės, keli popieriaus malūnai.
Taip pat skaitykite: Kaip užkirsti kelią savižudybėms vaikų namuose
Vienas iš senesnių popieriaus malūnų buvo tarp Bernardinų kapinių ir Belmonto pastatytos šveicaro Karolio Vernarto popieriaus dirbtuvės. 1585 m. dirbtuvės priklausė namų, malūnų, parako dirbtuvių savininkui Lukošiui Mamoničiui. Dirbtuvėse buvo gaminamas geros kokybės rašomasis ir knygoms spausdinti skirtas popierius. Buvo naudojami vandenženkliai, vaizduojantys LDK kanclerio Leono Sapiegos herbą - Lapę su inicialais arba jo pilnu vardu ir titulu.
Užupyje stovėjusius malūnus primena išlikęs Malūnų gatvės pavadinimas. Kad čia būta daug amatininkų dirbtuvių, rodo 2001, 2002 ir 2004 m. archeologiniai kasinėjimai. Tada Malūnų ir kitose gatvėse aptikti XV-XVII a. laikotarpio buitinės ir statybinės keramikos, koklių fragmentai, metalo liejimo formelės. Kasinėjant buvo aptikta XVI a. akmenų grindinių, keramikos degimo krosnies liekanų. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai taip pat buvo atliekami Užupio, Polocko, Krivių gatvėse.
XVII-XVIII A.
XVII-XVIII a. Vilniaus miestą, kartu ir Užupį, niokojo badas, gaisrai, svetimos kariuomenės įsiveržimas. Priemiestis nebuvo tankiai apgyvendintas. Žemės dalinamos įvairiems valstybės veikėjams, valdininkams. Gavę žemės jie pasistatydavo dvarelio tipo medinius namus. Nuošaliame priemiestyje gyveno daugiausiai darbininkai, smulkūs amatininkai, slavų pirkliai. Veikė Užupio turgus. Gyveno daug žydų tautybės žmonių. Dauguma jų užsiėmė prekyba. Jų namai, kuriuose kartu buvo ir krautuvės, stovėjo aplink turgų ir prie upės.
XIX A.
XIX a. pab. buvo sutvarkyta visa vandentiekio sistema: nutiesti nauji vamzdžiai, sujungiantys keletą šulinių į vieną didelį mūrinį rezervuarą. Turgaus aikštėje pastatytas vandens bokštas, stovintis ir šiandieną. Įdomu, kad iš Misionierių (Žiupronių) šaltinių vanduo buvo nuvestas į Užupį, medinius vamzdžius nutiesiant Vilnios upės dugnu. 1880 m., vadovaujant Vilniaus gubernijos inžinieriui Ivanui Levickiui, vietoj anksčiau stovėjusio tilto pastatytas metalinis sijinis Bernardinų tiltas (anksčiau - Aleksandro), jungiantis Maironio ir Malūnų gatves.
Mediniai tiltai šioje vietoje stovėjo jau XVI a., tačiau srauni Vilnios upė juos griovė, jie buvo remontuojami ir atstatinėjami. Medinis tiltas, stovėjęs Užupyje, pirmą kartą paminėtas LDK 1605 m. privilegijoje. 1899−1901 m., vadovaujant inžinieriui J. Malinovskiui, buvo pastatytas kitas naujas, metalinis Užupio tiltas per Vilnią. Yra išlikęs šio tilto priėmimo aktas, iš kurio matome, kaip 1901 m. jis buvo išbandytas. Abu tiltai įtraukti į Kultūros vertybių registrą.
1892 m. Vilniuje pradėtas tiesti arklinis tramvajus „konkė“. Viena jo linija sujungė Užupį su miesto centru. XIX a. pab. buvo atidaryta vaistinė, kuri šiame pastate veikia ir dabar. Iki šių dienų vaistinėje stovi tie patys mediniai baldai. XIX a. pab. Užupyje buvo daug privačių viešųjų pirčių, kurių savininkai paprastai turėdavo ir maudyklių. Dažniausiai jos buvo įrengiamos ne prie pačios upės, o prie malūnų kanalų. Viena žymiausių buvo daktaro Roberto Strauso pirtis (Paupio g.
XIX a. gražiose Užupio vietose dažnai lankydavosi Vilniaus universiteto studentai, filomatai ir filaretai. Tai liudija ir Filaretų gatvės pavadinimas. Ypač mėgstama studentų vieta buvo vadinamoji Popinė (Popowszczyzna, Popówka) − gražios apylinkės tarp Antakalnio miškų ir Polocko gatvės. Istoriniame Popinės priemiestyje, dabar priklausančiam Užupiui, 1999 m. vykdant archeologinius žvalgymus, buvo aptikta žmonių kapų. Tyrimais nustatyta, kad čia XVII a. buvusios kapinės. Kapinės priskiriamos stačiatikiams, nes ši vietovė anksčiau priklausė stačiatikių disunitų religinei bendruomenei.
Lenkų Okupacijos Metai
Lenkų okupacijos metais Užupyje veikė Šv. Kazimiero draugijos lietuviškas vaikų darželis (Polocko 20), Vytauto Didžiojo gimnazijos moksleivių Panamarų bendrabutis. 1931 m., Vilniaus kovos su vėžio liga draugijos ir prof. Kazimiero Pelčaro iniciatyva Vilniuje, Polocko g. 6, buvo įsteigtas Onkologijos institutas ir klinika. 1944 m. Polocko g. 2 buvo įkurta pradinė mokykla. Vėliau ji buvo reorganizuota į septynmetę, o 1954 m.
Sovietmetis
Sovietmečiu Užupis buvo labai apleistas rajonas. Pastatai seni, nerenovuoti, daugumoje jų nebuvo vandentiekio, centrinio šildymo. Veikė trikotažo fabrikas „Vilija“, Onkologijos instituto klinikos, Kurčiųjų mokykla-internatas (nuo 2005 m. − Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras). 1981 m. prie Vilnios pastačius Dailės akademijos naujuosius rūmus, šio rajono gyventojais tapo jaunimas. Užupyje tuo metu buvo daug apleistų, pigių pastatų.
Labai vaizdžiai tuometinį Užupį aprašė rašytojas Jurgis Kunčinas: „Nyku dabar Užupyje… Jaunimo maža. O ir jis kaži koks pailsęs ir senas…. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę apleistuose Užupio butuose ėmė kurtis menininkai. 1995 m. jauni menininkai suorganizavo juos išgarsinusį alternatyvios mados ir meno festivalį „ArMada“. Apie 2000 m. buvo renovuota nemažai Užupio gyvenamųjų namų fasadų, sutvarkytos gatvės, apšvietimo sistemos. Būstų paklausa šiame rajone išaugo. Dabar tai vienas brangesnių miesto rajonų, kuriame daug kavinių, restoranų, dailės galerijų.
Socialinė Kaita Ir Užupio Respublika
2003 m. Vilniaus universiteto Bendrosios geografijos katedros studentai, vadovaujami dėstytojų Dovilės Krupickaitės ir Haraldo Standlio atliko tyrimą „Socialinė kaita (gentrification) Vilniaus Užupyje“, siekdami išsiaiškinti, kaip ši istorinė miesto dalis pakito per 12 metų po nepriklausomybės paskelbimo. Tyrimai patvirtino, kad socialinę kaitą lėmė ypatinga gamtinė situacija, specifinė architektūra, pigūs būstai ir įvairi bendruomenė. Pastaraisiais metais Užupyje daugėja išsilavinusių asmenų, tarnautojų, verslininkų ir menininkų.
1998 m. balandžio 1 d. meninė Užupio bendruomenė įkūrė simbolinę nepriklausomą Užupio respubliką su savo valdžia, konstitucija, prezidentu, himnu, tradicijomis ir šventėmis. Užupio respublikos „prezidentu“ buvo išrinktas režisierius, poetas Romas Lileikis, kuris vienas pirmųjų įsikėlė į tuomet prastai pagarsėjusį Užupio rajoną.
Užupio kaip priemiesčio susiformavimą, raidos ypatumus ir užstatymą lėmė išskirtinė gamtinė aplinka - Vilnia skiria Užupį nuo pagrindinės miesto dalies, o kalvos atriboja jį iš kitos pusės. Priemiesčio užstatymas prie Vilniaus centro buvo tankesnis, perimetrinis, o tolstant nuo miesto - pastatų retėjo, daugėjo dirbamų laukų ir pievų. Iki šių dienų išlikusios gamtinės ribos išlaikė sąlyginį rajono uždarumą, leidusį išsaugoti tik jam būdingus ypatumus.
Dabar tai didelių kontrastų vietovė: šalia griūvančių, apleistų būstų stovi prabangiai restauruoti namai. Įdomūs yra išlikę seni gyvenamieji mediniai pastatai Filaretų, Krivių, Polocko gatvėse. Nors jų nėra daug, palyginti su kitais Vilniaus priemiesčiais, tačiau jie išsiskiria didele erdvės bei tūrių įvairove. Medinė statyba Užupyje sparčiai augo XIX a. pabaigoje, kai medinius namus buvo leista statyti tik priemiesčiuose. Iki šiol Užupyje daugelis medinių namų yra be centrinio šildymo ir kanalizacijos.
Didžioji dalis namų prarado autentiškumą, tačiau išlikusios langų apdailos, fasadų detalės liudija apie to meto grožio sampratą, meistriškumą. Ypač išsiskiria medinis namas, esantis Polocko g. 52. Šis pastatas pradėtas statyti 1876 m. pagal inžinieriaus architekto Ivano Levickio projektą kaip užmiesčio rezidencija. Tai ypatingos architektūrinės vertės medinis pastatas, kokių Vilniuje nėra išlikę. 1918-1940 m. čia butus nuomojo menininkai Konstantinas Markovskis, Jadvyga Minska, rašytoja Sofija Bykova, lankėsi tapytojas Ferdinandas Ruščicas ir fotografas Janas Bulhakas.
2006 m. Užupyje yra ir kitų vertingų architektūrinių paminklų. Vienas seniausių Užupio pastatų yra Malūnų gatvėje − buvęs Užupio šv. Pranciškaus Serafiečio panelių bernardinių Šv. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo vienuolynas (Malūnų g. 3), įsteigtas 1495 m. Tai buvo pirmasis moterų vienuolynas Lietuvoje. Šis vienuolynas savo bažnyčios neturėjo, vienuolės pamaldų ėjo į Bernardinų bažnyčią.
Užupio Konstitucija
1765 m. pastatyta mūrinė vienuolyną ir bažnyčią sujungusi galerija, iš kurios buvo patenkama tiesiai į senoje koplyčioje įrengtą dar vieną oratorijų, kur vienuolės atlikdavo išpažintį. Tuo pat metu galerijos vietoje vienuolėms sumūrytas iki dabar išlikęs balkonas (likvidavus vienuolynus XIX a. antrojoje pusėje jame pastatyti vargonai). 1794 m. sukilimo metu vienuolyno namai sudegė ir buvo nugriauti. 1795 m. vienuolės savo lėšomis pradėjo statyti abu išlikusius dabartinius pastatus, kurie 1805 m. architekto Karolio Šildhauzo sudarytuose planuose jau buvo pažymėti. 1864 m. vienuolynas uždarytas, pastatai perduoti Bernardinų bažnyčiai, 1867 m. buvo...