Socialinė politika lemia, ar žmonės valstybėje jaučiasi saugūs, girdimi ir matomi. Nuo gimimo iki senatvės ji tyliai veikia šalia, spręsdama švietimo, sveikatos, užimtumo, būsto ir kitus klausimus. Į kasdienį gyvenimą socialinė politika įsilieja kur kas plačiau, nei dažnai manoma.
Kas yra socialinė politika ir jos teisinis pagrindas
„Socialinė politika glaudžiai susijusi su kiekvieno žmogaus gyvenimu - ji veikia net ten, kur jos nepastebime“, - sako Vilniaus universiteto Socialinės politikos katedros profesorius Boguslavas Gruževskis. Socialinė politika - tai visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės; ji apima socialinę apsaugą bei priemones taikomas užimtumo, mokymo ir aprūpinimo būstu srityse. Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama. Pirma funkcija yra skirta aprūpinti žmones netekus pajamų dėl apibrėžto įvykio (nedarbo, senatvės, ligos ir pan.).
Teisę į socialinę apsaugą Lietuvoje gina LR Konstitucija. 52 LR Konstitucijos straipsnis skelbia, kad „Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“.
Socialinės politikos raidą apžvelgiant
Socialinė politika, kaip kryptinga valstybės veikla, pradėjo formuotis 19 a. pab. - 20 a. pr. Pasak prof. B. Gruževskio, pirmąkart šią sąvoką 1854 m. pavartojo vokiečių mokslininkas W. H. Riehlas, o jau 1872 m. Vokietijoje veikė Socialinės politikos asociacija, vienijusi istorikus ir ekonomistus. Vis dėlto pati sąvoka kilo dar anksčiau - 18-19 a. Reikšmingą vaidmenį suvaidino Vokietijos kancleris Otas von Bismarkas, 19 a. pab. Pašnekovas pasakoja, kad plačiąja prasme socialinės politikos ištakų galima įžvelgti dar senovėje. Senovės Egipte ir Romos imperijoje skurstantiems buvo dalijamas maistas, siūlomos nemokamos pramogos. Žlugus Romos imperijai, pirmas įstatymas apie skurstančių žmonių teises buvo išleistas 1601 m.
Nors 20 a. socialinė politika pasiekė reikšmingą brandą, prof. B. Gruževskio teigimu, tikroji socialinė politika dar tik prasideda. „Šiuo metu vis dar gyvename pagal senąją rinkos ekonomikos paradigmą, kurioje dominuoja pelno siekimas, o socialinė politika lieka antrame plane. Tačiau 21 a. realijos vis garsiau signalizuoja, kad šis kelias - akligatvis. Mokame labai daug ir efektyviai gaminti, bet nemokame pasidalinti. O auganti nelygybė jau šiandien ardo visuomenę iš vidaus“, - perspėja profesorius.
Taip pat skaitykite: liberalus socialinis modelis: pokyčiai Lietuvoje
Socialinės politikos tikslai ir saugumo aspektas
„Pagrindinis šiuolaikinės socialinės politikos tikslas - užtikrinti socialinę taiką, t. y. orias gyvenimo sąlygas visoms gyventojų grupėms. Jei to nepavyksta pasiekti, auga nepasitenkinimas, kyla streikai, protestai, o tai ne tik kenkia ekonomikai, bet ir gali kelti grėsmę šalies politiniam stabilumui. Efektyvi socialinė politika šiandien yra vienas svarbiausių nacionalinio saugumo ramsčių“, - pabrėžia mokslininkas.
Specialistų nuomone, net 75 proc. karinių konfliktų po Antrojo pasaulinio karo prasidėjo dėl nesugebėjimo efektyviai taikyti socialinės politikos principus valstybės valdyme. T. y. įtampos pirmiausia kildavo šalies viduje, o tuo skubėdavo pasinaudoti išorinės priešiškos jėgos.
Iššūkiai socialinėje politikoje
Neretai susidaro įspūdis, kad socialinė politika priklauso nuo politinių vėjų - skirtingi veikėjai siūlo skirtingus sprendimus, tačiau pokyčiai vyksta lėtai. Socialinės politikos katedros doktorantė Ulijona Kaklauskaitė paaiškina, kad taip yra todėl, jog ši sritis itin vertybiška, ieškanti atsakymų į jautrius klausimus: kam padėti, kiek padėti ir kas „nusipelno“ pagalbos. Be to, socialinės problemos retai būna vienalytės - jos persipina tarpusavyje: skurdas susijęs su švietimu, sveikata, būstu, užimtumu. Todėl tikri sprendimai reikalauja tarpsektorinių pastangų, ilgalaikės vizijos ir politinės valios - ko dažnai trūksta.
Dar vienas iššūkis - trumpalaikis mąstymas, nulemtas rinkimų ciklų. „Tokie dalykai kaip vaikystės skurdo mažinimas ar tvari socialinė apsauga reikalauja laiko. Ir drąsos“, - sako dokt. U. Kaklauskaitė.
Pasak jos, be duomenų, tyrimų ir analitinės įžvalgos sprendimai tampa intuityvūs, kartais net populistiniai. „Socialinė politika negali būti paremta vien nuojauta ar ideologija - ji turi būti jautri ir pagrįsta žiniomis. Priešingu atveju lengva sukurti sistemą, kuri ne padeda, o kenkia“, - pabrėžia U. Kaklauskaitė.
Taip pat skaitykite: prof. Boguslavas Gruževskis ir socialinio dialogo plėtra
Bendradarbiavimo svarba ir praktiniai sprendimai
Mokslininkas pabrėžia, kad bendradarbiavimas yra vienas esminių sėkmingos socialinės politikos veiksnių. Dirbdamas su savivaldybių administracijomis, socialinių paslaugų įstaigomis, Užimtumo tarnyba ir nevyriausybinėmis organizacijomis, jis koordinavo nedirbančių asmenų atvejo vadybos modelio kūrimą. „Pradžioje teko ne tik remtis tyrimais ir užsienio pavyzdžiais, bet ir įtikinti savivaldybes, kad ši priemonė reikalinga ir veiksminga“, - pasakoja dr. T. Vencius.
Dr. T. Vencius prisimena atvejį, kai teko įtikinėti politinę vadovybę, kad kalėjimuose turi dirbti socialiniai darbuotojai. „Žmonės, atlikę bausmę, anksčiau ar vėliau grįžta į mūsų bendruomenes. Todėl resocializacijai turime skirti daugiau dėmesio“, - pabrėžia dr. T. Vencius.
Užimtumas kaip žmogaus socialinės raidos komponentas
Knyga analizuoja užimtumą kaip vieną iš pagrindinių žmogaus raidos elementų. Jos vaidmuo išaugo 20 a. pabaigoje ir 21 a. pradžioje. Viena vertus, tai buvo sukelta mokslo pasiekimų, techninių ir technologinių patobulinimų, kurie padidino žmogaus galimybes veikti pramonės procesuose. Kita vertus, modernūs pramonės procesai mažina darbo jėgos poreikį ir globalaus masto visuomenėsusiduria su masinio nedarbo rizika, kuri smarkiai ribotų žmogaus raidos galimybes.
Autorius pažymi, kad šiandien egzistuoja simptomai, leidžiantys teigti, jog ir optimistinė, ir pesimistinė plėtros scenarijai yra įmanomi, ir tolesnė ekonominė bei socialinė plėtra priklausys nuo konkrečių politinių sprendimų ir ekonominio elgesio. Job-less growth (darbo vietų nekuriantis ekonomikos augimas) riboja socialinę raidą ir provokuoja konfliktą tarp ekonominės ir socialinės plėtros tikslų. Todėl būtina užtikrinti harmoningą darbo ir kapitalo interesų suderinamumą siekiant išvengti verslo vystymosi kliūčių ir išlaikyti socialinę stabilumą.
Autorius siūlo įvertinti žmogaus raidos indeksą (HDI) pridedant papildomą užimtumo komponentą K4, gaunamą iš rodiklių - užimtumo lygio (K41) ir darbo užmokesčio lygio (K42). Tokiu būdu padidėtų užimtumo reikšmė HDI ir užtikrintų objektyvesnį individo galimybių atspindį.
Taip pat skaitykite: liberalaus socialinio modelio koncepcija
Nedarbo poveikis žmogaus socialinei raidai
Nedarbas, kai mažėja pajamos, keičiasi individo dienotvarkė, didėja psichologinis įtampas ir pasitikėjimo ateitimi sumažėjimas, apsunkina kasdienį gyvenimą, mažina socialinę ir ekonominę aktyvumą ir dažnai lemia socialinę atskirtį, kuri yra nesuderinama su žmogaus raida. Pagal 2000 m. atliktą jaunų bedarbių tyrimą Lietuvoje, beveik kiekvienas antras respondentas nurodė neigiamą nedarbo įtaką gyvenimo lygiui, mokymosi galimybėms, sprendimui vesti ir kurti šeimą bei emocinei būklei.
Lietuvos kontekstas: skurdas, darbo rinka ir socialinė sanglauda
Lietuvoje pernai žemiau skurdo rizikos ribos gyveno apie 560 tūkst. asmenų, kurie sudarė 19,1 proc. visų šalies gyventojų - 1,5 procentinio punkto mažiau nei 2013 metais. Skurdo rizikos riba pernai buvo 241 euras per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui ir 506 eurai šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių asmenų bei dviejų vaikų iki 14 metų amžiaus. Socialinių tyrimų centro atliktas sisteminis skurdo problemos tyrimas atskleidė, kad augant Lietuvos ekonomikai, skurdo problema ne tik išlieka opi, bet netgi gilėja.
Prof. B. Gruževskis pažymi, kad viena pagrindinių skurdo priežasčių yra nepakankama ekonominio potencialo transformacija į socialinę sferą: „Turime pakankamai pajėgią ekonomiką, lyginant su kitomis regiono šalimis, tačiau mūsų pajamos nėra adekvačios ekonominiam išsivystymui.“
Antroji skurdo priežastis - bendrojo ugdymo sistemos netobulumas: „Skurdas gimsta ne tik dėl to, kad žmonės nepagamina sau pajamų. Plėtojama klasikinė XIX a. mokykla... šiandien trūksta ne tiek žinių, bet vertybinių nuostatų, kurių ugdymą mokykla tarsi apleido.“
Trečioji priežastis susijusi su socialinės apsaugos mechanizmais: nors socialinės išmokos prisideda prie skurdo mažinimo, jos dažnai būna tik „gyvybę palaikančios“ ir neskatina aktyvios veiklos. „Viena iš rekomendacijų buvo nuo piniginių išmokų judėti prie motyvuojančių ir skatinančių veikti skurdo mažinimo priemonių“, - pažymi pašnekovai.
Verslo, mokesčių ir darbo santykių vaidmuo
B. Gruževskis atkreipia dėmesį į mokesčių sistemos ir verslo vaidmenį: „Aš visą laiką palaikau mokesčių plačiąja prasme progresyvumą... Progresyvumas yra solidarumo forma.“ Progresyvumo plėtojimas turi įgalinti tuos, kurie neturi galimybių dalyvauti kuriant bendrą gerovę. Kita vertus, verslas ir valstybė turi bendradarbiauti - pavyzdžiu pateikiamas Alytaus verslininkų susitelkimas pagalbos daugiavaikėms šeimoms forma.
Dėl darbo santykių pokyčių prof. B. Gruževskis nurodo, kad darbo santykiai Lietuvoje yra pakankamai sustabarėję, o siūlomas lankstumo didinimas gali sumažinti garantijas darbuotojams. „Visas modelis orientuotas į aktyvius žmones, kurie turi iniciatyvos... Kita vertus, kyla klausimas, kaip paskatinti verslą, kad tos darbo vietos atsirastų?“
Vaiko gerovės politika ir užimtumas jaunimo kontekste
Lietuvos Respublikoje vaiko gerovės politiką reglamentuoja LR Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, Civilinis kodeksas, Vaiko globos įstatymas ir kiti teisės aktai. Kalbant apie vaiko gerovės politiką, aktualios problemos Lietuvoje yra: sąlygų vaiko intelektualiniam ir fiziniam vystymuisi sudarymas, beglobių vaikų priežiūra, apsauga nuo išnaudojimo ir parama vaikams, pozityvaus vaikų laisvalaikio plėtojimas.
G. Kvieskienė teigia, kad bendrasis vaikų užimtumas per pastaruosius 10 metų sumažėjo daugiau nei 80%. Autorė pabrėžia ir tai, kad valstybei mažinant lėšas prevencinėms priemonėms, daugėja nepilnamečių teisės pažeidėjų, valkataujančių ir girtaujančių vaikų, platinančių ir vartojančių narkotikus. Blogėja vaikų sveikata.
Ypač didelį nerimą kelia 14-17 metų paauglių nusikalstamumo didėjimas, kuris daugiau nei pusantro karto viršija šio amžiaus tarpsnio Lietuvos gyventojų augimo tempą. Remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, dauguma 15-mečių yra ragavę alkoholinių gėrimų; statistika rodo reikšmingą alkoholio vartojimą tarp paauglių.
Siekiant spręsti problemas, Seimas 2003 m. patvirtino Vaiko gerovės valstybės politikos koncepciją, parengtas Vaiko gerovės valstybės politikos strategijos projektas ir jos įgyvendinimo priemonių 2004-2012 metų plano projektas. Vykdomos programos: Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų veiklos tobulinimo programa (2004-2008 m.), Našlaičių ir tėvų globos netekusių vaikų rėmimo ir integravimo į visuomenę 2005-2008 m. programa.
Nevyriausybinės organizacijos atlieka didelį darbą: vaikų dienos centrai suteikia galimybę socialinės rizikos vaikus įtraukti į naudingą veiklą, keisti vertybines orientacijas, adaptuotis visuomenėje ir atitraukti nuo kenksmingo gatvės poveikio. Šiuo metu rengiama programa prieš vaikų prievartą bei Nacionalinė vaikų dienos centrų tęstinumo programa.
Specialistų poreikis ir studijos socialinėje politikoje
Šiuo metu Lietuvoje labai trūksta socialinės politikos specialistų, todėl šios srities klausimais dažnai užsiima kitų profesijų atstovai - ekonomistai, vadybininkai, politologai, net lituanistai, chemikai ar inžinieriai. Vilniaus universitetas yra vienintelis, kuris šiuo metu siūlo Socialinės politikos studijų programą Lietuvoje.
Dr. T. Vencius įsitikinęs, kad teigiami pokyčiai būtų spartesni, jei daugiau socialinės politikos specialistų dirbtų viešajame, nevyriausybiniame ir privačiame sektoriuose. „Dažnai girdime, kad trūksta lėšų ar teisinio pagrindo padėti žmogui. Tačiau tikras socialinės politikos analitikas visada atras kelią, kaip situaciją spręsti socialiai jautriai ir oriai“, - teigia jis.
Dokt. U. Kaklauskaitė atkreipia dėmesį, kad sprendimai, priimami be sisteminio socialinių problemų vertinimo, gali sustiprinti neteisybę, net jei jų tikslas - geras. Ji pateikia pavyzdį su elektromobilių skatinimu, kur priemonės dažniausiai pasiekia pasiturinčius miestų gyventojus, o regionuose gyvenantys žmonės lieka nuošaly. Todėl būtinas duomenimis grįstas požiūris, pavyzdžiui, naudojant modelius kaip EUROMOD, leidžiančius vertinti mokesčių ir paramos poveikį pajamoms, skurdui ir nelygybei.
Visuomenės vertybiniai klausimai ir ilgalaikės perspektyvos
Prof. B. Gruževskio nuomone, nepastovumas socialinėje politikoje dažnai kyla iš gilesnių žmogaus prigimties ir visuomenės raidos dėsnių. „Socialinė politika, kaip ir visi socialiniai mokslai, turi vertybinį pagrindą, nes žmogus yra duali būtybė: viena jo pusė - egoistiška, biologinė, kita - visuomeninė, išmokta. Tokias pastangas nuo seno aprašė išminties knygos ir šventraščiai, kuriuose žmogaus raidos tikslas siejamas su vidinių instinktų pažabojimu.“
Mokslininkas kelia klausimą: kodėl net gyvenant aukštos gerovės sąlygomis mums taip sunku valdyti išteklius atsakingai ir dalytis su silpnesniais? „Gal mes tiesiog gyvename per trumpai, kad suvoktume visą žmonijos evoliucijos paveikslą“, - svarsto prof. B.
Prof. Gruževskis taip pat pabrėžia, kad materialinis skurdas yra dvasinio skurdo pasekmė: „Pirmiausia turime labiau gerbti šalia esantį. Jeigu pasisavinu daugiau nei įdėjau, tai čia jau ir yra nepagarba šalia esančiam. To socialumo žymiai daugiau turėtų būti ir švietimo sistemoje. Tačiau vertybių ugdymas prasideda dar šeimoje.“
Strategijos derinti ekonomikos augimą su užimtumu
Autoriaus nuomone, siekiant harmonizuoti ekonomikos augimą ir užimtumo didinimą, reikalingos kryptingos strategijos ir politikos priemonės. Dalyje šalių, kurios sugebėjo pažaboti atskyrimą tarp ekonomikos augimo ir užimtumo kūrimo, patirtis gali būti naudinga rengiant efektyvią užimtumo politiką. Svarbu plėtoti investicinę politiką, skatinti verslą kurti darbo vietas ir kartu kurti socialines priemones, kurios motyvuoja įsitraukimą į darbo rinką.
Duomenų ir tyrimų reikšmė politikoje
Prof. Gruževskis ir kolegos pabrėžia, kad sprendimai turi būti grįsti duomenimis bei tyrimais. Vienu iš sėkmingų pavyzdžių nurodomas EUROMOD, kuris parodė, kad be valstybės įsikišimo per COVID-19 pandemiją žemiausias pajamas gaunančios šeimos būtų nukentėjusios labiausiai. Tokie duomenys padėjo pagrįsti tikslines paramos priemones.
Literatūra ir papildomi tyrimai
Knygos ir straipsniai, analizuojantys užimtumą, socialinę raidą ir darbo rinkos politiką, pateikia gaires politikos formuotojams, akademikams ir praktikams. Tyrimai apima temas nuo darbo laiko organizacijos, ilgalaikių bedarbių integracijos, žmogiškųjų išteklių geoekonominės struktūros iki skurdo ir socialinės atskirties analizės. Autoriai ragina derinti ekonomikos augimo tikslus su užimtumo plėtra ir socialine sanglauda.
Lentelė: Pagrindiniai socialinės politikos komponentai ir jų poveikis užimtumui
| Komponentas | Poveikis užimtumui | Pastabos |
|---|---|---|
| Socialinis draudimas | Apsaugo pajamas praradus darbą | Skirta netikėtoms situacijoms (nedarbas, liga) |
| Socialinė parama | Sumažina skurdą, bet gali demotyvuoti | Reikalingas motyvuojantis perėjimas prie aktyvių priemonių |
| Švietimas ir kvalifikacija | Didina įsidarbinimo galimybes | Reikia akcentuoti gebėjimus ir vertybes |
| Užimtumo politika | Kuriama darbo pasiūla, remiami darbo rinkos susitarimai | Reikia derinti su ekonomine augimo strategija |
Interviuotojas, padedantis visuomenę padaryti teisingesnę – 101 darbas, keičiantis pasaulį (9 serija)
Apibendrinant, socialinė politika yra universali ir daugiaveidė sritis, glaudžiai susijusi su užimtumu, švietimu, sveikata ir vertybėmis visuomenėje. Jos tikslas - užtikrinti orias gyvenimo sąlygas ir socialinę taiką; tam būtinas ilgalaikis planavimas, duomenimis grįsti sprendimai, tarpsektorinis bendradarbiavimas ir vertybių ugdymas šeimoje bei švietimo įstaigose.