Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos kontekste ryškėja struktūrinė įtampa tarp liberalaus socialinio modelio dalių - ekonominės laisvės, rinkos lankstumo ir visuomenės solidarumo. Žmonių pajamos išaugo, nedarbas sumažėjo, socialinė parama padidėjo. Tačiau vertinant socialinės nelygybės, realiųjų pajamų ir saugumo per nuosmukius aspektus, daugėja prieštaravimų, kuriuos profesorius Boguslavas Gruževskis įvardija kaip suderinamumo problemą.
Yra daug neigiamų tendencijų, ir pirmoji - vienas aukščiausių Europos Sąjungoje (ES) infliacijos rodiklių. Antroji, šiek tiek susijusi su pirmąja - kainų augimas. Kuo tavo vartojimas žemesnis už bazinį ir yra arčiau „grindų“, tuo kainų augimas tave veikia labiau. Vidutinis atlyginimas išaugo apie 11-13 proc., socialinės išmokos iki 10 proc., o infliacija - apie 20 proc., taigi realus darbo užmokestis - minus 7 proc., o tai yra didelis smūgis.
Makroekonominės įtampos ir socialinė kaina
Sausio 30 d. mūsų Valstybinė duomenų agentūra (buvęs Statistikos departamentas) pristatė duomenis apie praėjusius metus. Trečioji problema yra pramonės gamybos sumažėjimas. Nors jis yra labiau makro procesas, ir mes šia prasme neatrodome išskirtinai blogesni, tačiau tai mus veikia. Turi jam įtakos ir politinė destrukcija - sukeltas karas, nes jis veikia mūsų tradicinius ekonominius santykius su Rusija, Baltarusija ir Ukraina.
Galingas smūgis mūsų ekonomikai buvo sankcijos. Mes buvome gana stipriai susiję su Rusijos ir Baltarusijos ekonomika (prisiminkime, kiek uždirbome vien gabendami baltarusiškas trąšas ir jas kraudami Klaipėdoje). Dirbdami su šitais regionais didelės naudos turėjo mūsų transporto, statybų sektoriai. O jei pridurtume Ukrainą kaip ūkio subjektą, kuriame neblogai jautėsi mūsų verslas, - visa tai užsidarė per kelis mėnesius. Iš Ukrainos, Baltarusijos mes gaudavome komponentų savo ekonomikai, kurie buvo pigesni nei globaliose rinkose, todėl iš to skirtumo galėjome uždirbti. Dabar tai privalome pirkti iš globalios rinkos už ten vyraujančias kainas.
Dar vienas svarbus aspektas, apie kurį mes vengiame kalbėti - tai neoficiali mūsų verslo veikla tose, dabar prarastose, šalyse. Nedrįsčiau jos dydžio vertinti kokiais nors procentais, tačiau darau prielaidą, kad vystant projektus Rusijoje ir Baltarusijoje, 70 proc. veiklos galėjo būti legali, 30 proc. - geriausiu atveju pilkojoje zonoje. Aš to nevadinu nusikalstama, labiau - neoficialia veikla, iš kurios nebuvo mokami mokesčiai, buvo atsiskaitoma su darbuotojais - tos lėšos buvo mūsų rinkoje ir čia cirkuliavo. Šiandien jų nėra.
Taip pat skaitykite: liberalus socialinis modelis: pokyčiai Lietuvoje
Bendrasis vidaus produktas taip pat yra makro dydis, tačiau mūsų ekonomika pernai vis dėlto išaugo 2,2 proc., nors Lietuvą veikia globalūs neigiami procesai. Apibendrinant: mano pasisakymas pristatant statistikos rodiklius buvo optimistinis, nes pas mus tas sumažėjimas buvo mažesnis nei kitose ES šalyse. Nors Vokietijos ūkis buksuoja, tačiau mes sugebėjome į tą šalį padidinti savo eksportą! Mes padidinome savo prekių ir paslaugų paklausą Lenkijoje, kuri turėjo aukščiausią ūkio augimą ES šalyse.
Namų ūkių biudžetų spaudimas ir solidarumo reikšmė
Jūs minėjote tam tikras teigiamas tendencijas, tačiau įvertinus viską galime sakyti, kad realus darbo užmokestis Lietuvoje sumažėjo. Jeigu žmogus 50 proc. pajamų išleidžia mokėdamas už komunalines paslaugas, dar 30 proc. - už maistą, jis neperka beveik nieko kito. Neinvestuoja į laisvalaikį, ugdymą, neperka geresnių prekių, nors galėtų tam skirti kokius 15 proc. savo pajamų. Tai reiškia, kad šitaip degraduoja socialinė aplinka, minėtas smulkus ir vidutinis verslas (viešojo maitinimo, kultūros, įvairių kitų kasdienių paslaugų, laisvalaikio) negauna pajamų, kurias galėtų iš to gauti.
Aš neturiu gerų žinių Vyriausybei: net 37 proc. gyventojų išleidžia visas pajamas, kurias gauna, o tai yra blogas ženklas. O tuo pat metu, jei neklystu, turime 12 mln. Eur uždelstų skolų už komunalines paslaugas. Yra skaičiavimų, kad norint išlaikyti žmogų darbo rinkoje, gali prireikti sąlyginių 100 Eur, tačiau jeigu žmogus vis dėlto iš jos iškrenta, kad jį sugrąžintume, turėsime skirti trigubai daugiau.
Žmonių nelygybė yra didžiausia problema gyvenant tokiomis sąlygomis, kokios pas mus yra dabar. Nes nelygybė ardo visuomenės solidarumą. Visuomenės solidarumas yra patikimiausias jos saugumo elementas. Ne tik karo grėsmę, bet ir mažesnę krizę galime suvaldyti tik būdami solidarūs.
Valstybės ir verslo santykių kultūra bei paramos laikas
Antras blogas ženklas - vėluojanti parama, apsauganti mūsų verslą nuo ekonominių sankcijų pasekmių. Vertybės ir principai yra šventi. Tačiau privalome formuoti naują santykių tarp valstybės ir verslo kultūrą, kad apsaugotume savo verslo interesus nuo išorės poveikio. Tai yra politinio elito brandos klausimas. O mūsų ekonominis interesas turi būti politinės veiklos prioritetas.
Taip pat skaitykite: prof. Boguslavas Gruževskis ir socialinio dialogo plėtra
Nors esu prieš rankinį valstybinių įmonių valdymą, tačiau dar prieš metus sakiau, kad Vyriausybė turėtų naujai pažiūrėti į tų ūkio subjektų pelningumą. Jiems turėtų būti taikomas šioks toks moratoriumas, sustiprinant viešą valstybei priklausančių įmonių paslaugų ir produkcijos savikainos kontrolę. Valstybės ir savivaldybių valdomų įmonių pelnus reiktų perskirstyti galbūt per specialius fondus. Žinoma, tik tam tikrą, apibrėžtą laikotarpį. Tikslas labai aiškus: padidinti silpnesniųjų finansines išgales ir padidinti pasitikėjimą.
Mano nuomone, mūsų Vyriausybė yra pernelyg vangi kurdama priemones, padedančias žmonėms išvengti, tarkime, energijos kainų sukelto šoko. Žmogus tiesiogiai nebendrauja su valstybe. Jo kasdienis ryšys su valstybe randasi tik dėl jo poreikių. Ir tik tada, kada sistema užtikrins jo poreikių patenkinimą, galima tikėtis, kad jis valstybę gins.
Darbo rinkos dinamika: lankstumas, saugumas ir dalinis užimtumas
Pastarąjį dešimtmetį itin paspartėjusios pasaulio ekonomikos globalizavimo tendencijos bei informacinių technologijų plėtra turėjo didelės įtakos darbo išteklių panaudojimui ir darbo organizavimui daugelyje pasaulio šalių. Siekiant subalansuoti gamybos poreikius ir darbo išteklius, jau devintame XX a. dešimtmetyje daugelyje šalių aktyviai pradėtos taikyti įvairios lanksčios užimtumo formos. Bene labiausiai paplitusi iš jų yra darbas ne visą darbo laiką. Tačiau ši užimtumo forma skirtingose ES šalyse yra nevienodai paplitusi, tarp šalių egzistuoja dideli skirtumai. Iš kitos pusės, darbas ne visą darbo laiką, be pranašumų, turi ir tam tikrų trūkumų.
Satisfaction with compensation for work in modern society, especially in welfare states, plays a very important role. It not only ensures the efficient use of available production facilities and natural resources, but also determines the size of the state budget, the quality of life in the country, an attitude towards emigration and the general state of social situation. In a market economy, wages are the expression of capital and labour relations, both at the national and at the company level. The compensation systems are also influenced by some external factors such as tax system, technological level, labour supply and demand balance and legal regulation. The article seeks to reveal how the satisfaction with pay for work affects the social changes in the country.
The article reviews the situation in the Lithuanian labour market and changes which took place in it from the restoration of state independence to the post-crisis period. Based on the analysis of statistical data and legislation, development stages characteristic of the Lithuanian labour market are identified and decisions relate d to the labour market management are overviewed. The article also provides the analysis of legal regulation of the Lithuania labour relations and reveals the fundamental legal features of labour relations, which may be useful in order to achieve greater flexibility and security in the labour market. The article reveals that the Lithuanian labour market was subjected to a few distinct development stages, which determined the measures of the labour market policy.
Taip pat skaitykite: socialinė politika Lietuvoje: Boguslavo Gruževskio įžvalgos
Modelio pasirinkimo dilemos ir socialinis teisingumas
Straipsnyje analizuojama Lietuvos visuomenės vystymosi modelio pasirinkimo problematika socialinio teisingumo sampratos ir jo įgyvendinimo požiūriu. Autoriai atskleidžia Lietuvos visuomenės raidos modelio pobūdį ir pateikia kelis susijusius teorinius socialinio teisingumo apibūdinimus, pabrėždami tokių apibūdinimų sudėtingumą ir bendrų vertinimo kriterijų stoką. Tačiau straipsnyje pateikiamos visuomenės socialinės raidos charakteristikos atskleidžia realius socialinio teisingumo bei jo vertinimo aspektus. Daugiausia dėmesio straipsnyje skiriama socialinio teisingumo sampratai bei Lietuvos visuomenės socialinės raidos modeliui aptarti, pabrėžiama, kad įgyvendinant socialinį teisingumą galima sklandžiau ir efektyviau spręsti visuomenės socialinės raidos uždavinius.
Straipsnyje pateikiama trumpa socialdemokratinės politikos raidos istorija, pabrėžiant aktualiausius raidos etapus ir atsižvelgiant į pakitusias šiandienos sąlygas, kurios neoliberalizmo idėjų įtakoje ypač sustiprėjo per pastaruosius trisdešimt metų. Viena vertus, Lietuva nepriklausomybę atkūrė ir prie plėtojamų gerovės valstybės sistemos principų prisijungė jau esant gerokai pakitusiam Europos socialiniam modeliui ir susiniveliavus daugeliui politinių vertybių, tačiau, kita vertus, Lietuvoje dėl objektyvių sąlygų nesusiformavo „tikros“ socialdemokratinės idėjos ir jas atstovaujančios politinės jėgos. Todėl kyla klausimas: ar socialdemokratinė teorija ir praktika dar aktuali šiandieninei Lietuvai? Autorių nuomone, socialinio teisingumo ir Naujojo viešojo valdymo akcentavimas yra raktas į sėkmingesnę socialdemokratų veiklą šiuolaikinėje Lietuvoje.
Diferencijuota politika ir investicijų prioritetai
Galiu pasiūlyti aiškius kriterijus. Pirmasis - aukšta veiklos pridėtinė vertė. Antras - užimtumo generavimas. Trečiuoju kriterijumi aš laikyčiau eksportą: ar pagamintas prekes, paslaugas mes galime eksportuoti. Įmonės, atitinkančios visus kriterijus, turi būti puoselėjamos dvigubai dosniau už visas kitas. Apie tai kalbu jau gal dvidešimt metų, kad vyriausybės politika turi būti diferencijuota, atitiktų visuomenės ir šalies tikslus. O tikslai negali būti linijiniai, primityvūs - negalime veikti ekonominės veiklos kryptimi pagal liniuotę.
Galime sakyti, kad jau dabar turime gana aukštos pridėtinės vertės, lanksčią pramonę, kuri yra nebloga prielaida mūsų vystymuisi. Ir todėl, vertindamas įvairias skatinimo programas, diskusijas apie tai, siūlyčiau investuoti ne ten, kur lemia politiniai motyvai, o ten, kur pasiekiami aukšti investicijų grąžos rezultatai.
| Kriterijus | Turinys |
|---|---|
| Aukšta pridėtinė vertė | Investicijų atranka pagal grąžą ir produktyvumą |
| Užimtumo generavimas | Darbo vietų išlaikymas ir kūrimas |
| Eksportas | Prekių ir paslaugų konkurencingumas užsienyje |
Instituciniai sprendimai ir saugumas
Trečias blogas dalykas yra tas, kad kaip valstybė esame atsipalaidavę, nors esame priefrontės zonoje. Tarsi karas - labai, labai toli. Aš pritarčiau, kad vyraujančiomis aplinkybėmis būtų sugriežtinta atsakomybė už korupcines veikas. Gal net dvigubai. Čia, pas mus, kol dar nešaudoma. Pasakysite, kad taip būsime mažiau patrauklūs? O savai visuomenei patrauklūs būsime labiau. Esu tuo tikras.
Žiūrėkite, kokia problema Ukrainoje - vyrai fronte žūsta, nušąla galūnes, netenka sveikatos ir tuo pat metu mato, kaip tokiu laikotarpiu elgiasi jų valdžios klerkai, nesugebantys net dabar atsisakyti lobti iš viešųjų pirkimų. Privalome tas pamokas išmokti, kol turime tam galimybių.
Vidurinio sluoksnio ir SVV vaidmuo
Mano optimizmas kyla iš Lietuvos vidurinio sluoksnio ir smulkaus bei vidutinio verslininko, kuris mokėjo ir tebemoka greitai persiorientuoti, pasinaudoti esamomis aplinkybėmis. Turėtume jiems padėkoti, kad jie, net esant tokioms nepalankioms sąlygoms, išsaugojo darbo vietas, sumokėjo mokesčius, nors jiems niekas į pagalbą neskubėjo. Jie buvo ekonomikos stabilumo veiksnys kartu su mūsų pramone.
Kuo labiau mes paremsime tik būtinus poreikius tenkinančius savo piliečius, tuo daugiau pinigų jie išleis ne kur nors Ispanijoje, o čia - Lietuvoje. Ir ugdome piktus piliečius. Kuo labiau mes paremsime tik būtinus poreikius tenkinančius savo piliečius, tuo daugiau pinigų jie išleis ne kur nors Ispanijoje, o čia - Lietuvoje.
Socialinės apsaugos sistemos išmoktos pamokos
Paskutinioji Lietuvos socialinio draudimo sistemos krizė prasidėjo 2008 m. IV ketvirty, kai nuo 2002 m. sėkmingai funkcionavusi sistema vėl perėjo į nuosmukio fazę. Šis nuosmukis paskatino diskusijas, kokių priemonių reikia imtis, kad panašūs atvejai nepasikartotų ateityje. Straipsnyje aptariami pagrindiniai išoriniai sistemos trikdžiai, nulėmę socialinio draudimo sistemos nuosmukį ir pateikiami siūlymai, kaip galima būtų šią sistemą pertvarkyti.
Žmogus tiesiogiai nebendrauja su valstybe. Jo kasdienis ryšys su valstybe randasi tik dėl jo poreikių. Ir tik tada, kada sistema užtikrins jo poreikių patenkinimą, galima tikėtis, kad jis valstybę gins.
Saugumo ir šešėlio socialinės pasekmės
Tad praradimai yra daug didesni, nei sugebame atpažinti iš oficialios statistikos. Vien jau dėl to, kad pas mus pastebimas padidėjęs vagysčių, kitų turtinių nusikaltimų skaičius. Prisiminkime kontrabandinių cigarečių gabenimą. Tai gana gerai organizuota sistema. Ir jeigu cigarečių gabenama mažiau, tiems žmonėms, kurie tuo užsiima, reikia iš kažko gyventi. Ir tas noras tampa mūsų visų galvos skausmu.
Pramonės lankstumas ir eksporto vektoriai
Viena vertus, yra sakoma, kad stambi pramonė buvo tas lokomotyvas, kuris mus ištempė iš dešimtmečio senumo finansų krizės pasekmių, kita vertus, atgavus nepriklausomybę buvo pabrėžiama, kad pramonė yra nekonkurencinga, nes visiškai orientuota į sovietinę rinką. Kas pasikeitė? Galime sakyti, kad jau dabar turime gana aukštos pridėtinės vertės, lanksčią pramonę, kuri yra nebloga prielaida mūsų vystymuisi.
Nors Vokietijos ūkis buksuoja, tačiau mes sugebėjome į tą šalį padidinti savo eksportą! Mes padidinome savo prekių ir paslaugų paklausą Lenkijoje, kuri turėjo aukščiausią ūkio augimą ES šalyse.
Politinė valia ir pilietinis kontraktas
Tos lėšos buvo mūsų rinkoje ir čia cirkuliavo. Šiandien jų nėra. Mano nuomone, mūsų Vyriausybė yra pernelyg vangi kurdama priemones, padedančias žmonėms išvengti, tarkime, energijos kainų sukelto šoko. O mūsų ekonominis interesas turi būti politinės veiklos prioritetas.
Tie ginčai nėra problema. Dėl to mes galime nesutarti. Tačiau dėl patriotiškumo, solidarumo sutarti galime ir privalome. Žmonių nelygybė yra didžiausia problema gyvenant tokiomis sąlygomis, kokios pas mus yra dabar. Visuomenės solidarumas yra patikimiausias jos saugumo elementas.
Rodikliai, apibendrinantys suderinamumo iššūkius
- Vidutinis atlyginimas išaugo apie 11-13 proc., o infliacija - apie 20 proc., taigi realus darbo užmokestis - minus 7 proc.
- Net 37 proc. gyventojų išleidžia visas pajamas, kurias gauna, o tai yra blogas ženklas.
- Turime 12 mln. Eur uždelstų skolų už komunalines paslaugas.
- Pramonės gamybos sumažėjimas veikia darbo vietas ir eksportą.
- Galingas smūgis mūsų ekonomikai buvo sankcijos.
Ir šiandien, nors ir būdamas tam tikra prasme optimistas (jau minėjau, kodėl), aš neturiu gerų žinių Vyriausybei: net 37 proc. gyventojų išleidžia visas pajamas, kurias gauna, o tai yra blogas ženklas.
tags: #gruzevskis #boguslavas #liberalaus #socialiniu #modelio #daliu