Nuo 2014 m. vykstantis deinstitucionalizacijos procesas, įkvėptas Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir remiamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų, reikšmingai paveikė socialinių paslaugų sektorių Lietuvoje. Deinstitucionalizacija reiškia valstybių, tame tarpe ir Lietuvos, įsipareigojimus pereiti nuo diskriminacinės institucinės globos prie paslaugų ir pagalbos neįgalią turintiems žmonėms gyventi bendruomenėje, lygiai ir kartu su visais žmonėmis. Konvencija remiasi žmogaus teisių principais, visų pirma, orumo, lygybės ir nediskriminavimo.
Deinstitucionalizacijos finansavimas ir pertvarkos apimtis
Kaip buvo paskelbta 2018 m. vasario 9 d. LR Seime vykusioje konferencijoje „Deinstitucionalizavimo patirtys ir iššūkiai“, pertvarkai įgyvendinti iki 2023 m. numatyta 77,4 mln. eurų, iš kurių 13,3 mln. Pertvarkos branduolys, vertinant pagal viešai skelbiamą informaciją ir pagal disputų su įvairių atsakingų institucijų atstovais turinį, yra dalies globos namų gyventojų perkėlimas gyventi į naujai statomus grupinio gyvenimo namus bei jų užimtumas greta steigiamose dirbtuvėlėse.
Grupinių gyvenimo namų modelis ir tikslai
Grupinių gyvenimo namų kūrimas - vienas svarbiausių institucinės globos pertvarkos žingsnių, garantuojančių ne tik žmonių su negalia teisių užtikrinimo klausimą, bet ir gyvenimo kokybės bei integracijos sėkmę. Grupiniai gyvenimo namai skirti suaugusiems asmenims, turintiems psichinę ir (ar) intelekto negalią. Grupinio gyvenimo namų kūrimas - siekiama užtikrinti sėkmingą neįgaliųjų integraciją į visuomenę.
Grupinio gyvenimo namai, skirtingai nuo didžiųjų socialinės globos įstaigų, orientuoti tik į apgyvendinimo paslaugų teikimą. Tai reiškia, kad žmonės ten gyvena, gali būti mokomi higienos, savitvarkos, maisto gaminimo ir kitų tiesiogiai su gyvenimu ir buitimi susijusių įgūdžių, bet užimtumas vyksta kitur. Viena svarbiausių sąlygų - kad grupinio gyvenimo namuose nebūtų nei keramikos dirbtuvių, nei pynimo studijų, nes tiems žmonėms nereikia, kad viskas būtų šalia, - jie gali ir turi naudotis visiems prieinamais kultūros namais, bendru kino teatru, eiti į visiems miesto gyventojams skirtus renginius.
Teisinis ir žmogaus teisių pagrindas
Konvenciją ratifikavusios valstybės, tame tarpe, ir 2010 m. Konvenciją ratifikavusi Lietuva, pripažino negalią turinčių žmonių įvairovę, nesvarbu, kokia negalia ir kokio sunkumo, ir jų teisę gyventi lygiai su visais žmonėmis. Gyvenimas lygiai su visais žmonėmis reiškia, kad valstybė įsipareigojo užtikrinti negalią turintiems žmonėms teisę patiems priimti sprendimus visais su jų gyvenimu susijusiais klausimais, mokytis ir dirbti drauge su visais, o ne atskirose specialiai jiems sukurtose vietose.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Kalvarijos namus
JT Neįgaliųjų teisių konvencijos 19-asis straipsnis nurodo, kad visų neįgaliųjų lygių teisių su gyventi su visais žmonėmis, taigi, ir socialinės įtraukties, pagrindas yra savarankiškas gyvenimas ir įtrauktis bendruomenę. Pirma, žmogaus laisvės ir orumas, pagrindiniai žmogaus teisių principai, atsiranda tuomet, kai žmogus pats kontroliuoja savo gyvenimą, pats sprendžia, kur gyventi, su kuo gyventi, ko siekti gyvenime, o ne kiti nusprendžia už jį. Savo gyvenimo kontrolė, laisvė priimti sprendimus numano ir atsakomybę už savo sprendimus.
Antra, negalią turinčiam žmogui gyventi savarankiškai būtina pagalba, kad būtų kompensuojamos patiriamos kliūtys dėl negalios. Antai, neregiui būtinos alternatyvios komunikacijos priemonės, fizinę negalią - judėti įgalinančios priemonės, o intelekto negalią - pagalba priimant sprendimus. Trečia, savarankiško gyvenimo visuomenėje sąlyga yra prieinamos bendrosios paskirties paslaugų sistemos ir institucijos, kokios yra švietimas, sveikata, darbas ir užimtumas, skirtos visiems žmonėms.
Praktika Lietuvoje: pavyzdžiai ir problemos
Lietuvoje jau veikia ne vieneri grupiniai gyvenimo namai, kuriuose gyvena iš globos institucijų perkelti negalią turintys asmenys. Neprieštarauju teigimui, kad grupiniuose gyvenimo namuose negalią turintys žmonės apsigyvena ženkliai geresnėse sąlygose, nei jos yra globos institucijose, kuriuose patalpinta nuo 100 iki 400 asmenų. Žinau keletą grupinio gyvenimo namų, kuriuose negalią turintys žmonės jaučiasi tikrai geriau, nei globos institucijose, nes patiria pagarbius santykius ir yra laisvi susitvarkyti savo asmeninę aplinką, spręsti dėl savo dienotvarkės ar lankytis visuomenėje.
Yra Lietuvoje ir keletas tokių pagalba žmogui grįstų grupinio gyvenimo namų atvejų, kur turintiesiems šansą gyventi žymiai žmogiškesnėje, nei globos institucijos, aplinkoje suteikė žmogiškumo vertybių vedami žmonėms. Grupinio gyvenimo namuose sudaromos sąlygos asmeniui palaikyti ryšius su visuomene, padėti įveikti socialinę atskirtį ir integruotis į bendruomenę. Grupinio gyvenimo namų gyventojai čia tarsi viena didelė šeima, kurioje nors pasitaiko ir rūpesčių, visuomet nugali draugiškumas ir supratingumas.
Patirtis rodo, įskaitant ir kai kurios atvejus Lietuvoje, kad Žiežmarių ir kitų bendruomenių reakcija būtų visiškai kita, jei būtų investuota atsižvelgiant į JT Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas. Ne naujas mažas institucijas reikia statyti, nukreiptas į lengvesnę negalią turinčių asmenų perkėlimą iš didelių globos institucijų, bet įgyvendinti savo dar 2010 metų įsipareigojimą dėl visų neįgaliųjų socialinės įtraukties, įskaitant apgyvendintus globos institucijose.
Taip pat skaitykite: Grupinio gyvenimo namų svarba Lietuvoje
Trukmės, paslaugos ir administravimas vietos lygmeniu
Grupinių gyvenimo namų modelis yra toks, kad septyni žmonės iš dešimties į grupinio gyvenimo namus ateina iš didelių socialinės globos įstaigų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2023 m. pabaigoje Lietuvoje veikė pusė šimto grupinio gyvenimo namų, juose gyveno beveik pusė tūkstančio asmenų su negalia. Vietos projektai, tokie kaip Vilniaus rajono savivaldybės planai įrengti tris naujus grupinio gyvenimo namus, atspindi savivaldybių pastangas didinti bendruomeninių paslaugų prieinamumą pažeidžiamoms gyventojų grupėms.
Vilniaus rajono savivaldybės taryboje pristatytas svarbus socialinės infrastruktūros plėtros projektas - šiame rajone planuojama įrengti tris naujus grupinio gyvenimo namus (GGN), skirtus suaugusiems asmenims, turintiems psichinę ir (ar) intelekto negalią, teigiama pranešime spaudai. Pasak Vilniaus rajono savivaldybės mero Roberto Duchnevičiaus, šiuo projektu siekiama esminio pokyčio - padidinti bendruomeninių paslaugų prieinamumą pažeidžiamai gyventojų grupei, mažinti socialinę atskirtį ir stiprinti asmenų savarankiško gyvenimo galimybes bendruomenėje.
Neseniai duris atvėrė GGN Pikeliškėse, kuriuose gyvena 10 asmenų su psichine ir (ar) intelekto negalia ir šiemet veiklą pradės dar du objektai: GGN Didžiosios Riešės kaime (Mokyklos g. 10) ir dienos užimtumo centras bei socialinės dirbtuvės Alyvų g. 20. Atsižvelgiant į augantį poreikį, savivaldybė planuoja įrengti dar tris GGN, kuriuose būtų sukurta 30 naujų vietų.
Projektu ne tik didiname paslaugų prieinamumą, bet ir investuojame į ilgalaikę kokybę - visi pastatai atitiks aukščiausius energinio efektyvumo reikalavimus, bus aprūpinti baldais, reikalinga įranga. Projektui įgyvendinti preliminariai numatoma skirti 2,8 mln. eurų, iš jų 1,4 mln. eurų - ES lėšos, 0,98 mln. eurų - valstybės biudžeto lėšos, 0,42 mln. eurų - Vilniaus rajono savivaldybės biudžetas.
Statyba, administravimas ir finansavimas didesniuose miestuose
Grupinius gyvenimo namus negalią turintiems žmonėms statomi sostinės Naujininkų rajone, adresu Tunelio g. 8. Tai yra jau antrasis šiais metais sostinėje pradėtas statyti projektas vykdant bendruomeninių paslaugų, skirtų intelekto ar psichosocialinę negalią turintiems vilniečiams, plėtrą. Tunelio gatvėje statomų grupinio gyvenimo namų rangos darbų vertė - 1,69 mln. Eur, lėšos bus skirtos iš ES lėšų fondo ir Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto.
Taip pat skaitykite: Šventinės Kūčios grupinio gyvenimo namuose
Projekto administravimą vykdys UAB „Vilniaus vystymo kompanija“, rangos darbus - UAB „Veikus“. Grupinius gyvenimo namus planuojama pastatyti ir įrengti iki 2024 metų pabaigos, todėl būsimi šių namų gyventojai čia, anot savivaldybės, jau galės sutikti kitas šv. Kalėdas. Dviejų aukštų pastatas ir jo prieigos bus pritaikyti tiek judėjimo, tiek psichosocialinę negalią turintiems asmenims.
Vietos iniciatyvos ir gerosios praktikos pavyzdžiai
Gegužės 13 dieną Gabšiuose buvo atidaryti grupinio gyvenimo namai. Į atidarymo iškilmes atvyko socialinės apsaugos ir darbo ministrė M. Navickienė mūsų rajono meras A. Bautronis, ministerijos, bažnyčios ir rajono įstaigų atstovai. Raseinių rajono savivaldybė kartu su Blinstrubiškių socialinės globos namais ES lėšomis įgyvendino projektą „Nuo globos link galimybių, bendruomenių paslaugų plėtra“, jo tikslas - sukurti sąlygas reikalingas veiksmingam ir tvariam perėjimui nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų, didinant neįgaliųjų savarankiškumą ir taip įgalinti juos gyventi bendruomenėje, pagal jų poreikį teikiant grupinio gyvenimo namų paslaugas.
Utenos apskrityje ir Visagine veikiantys grupinio gyvenimo namai rodo, kad gyvenimas tokiuose namuose veikia teigiamai. Visagine pusantrų metų veikiančiuose grupinio gyvenimo namuose įsikūrę aštuoni žmonės. Įžengus į erdvų daugiabučio namo butą, gyventojai pasitinka su šypsena, svetingai siūlo kavos ir pyrago. Čia gyvenantys Saulius ir Regina džiaugėsi: dabar gyvena kaip tikruose namuose.
Anyksčiuose buvo įkurti vieni pirmųjų grupinio gyvenimo namų Lietuvoje. Buvo siekta, kad sąlygos maksimaliai priartintų namų aplinką ir suteiktų gyventojams galimybę būti kiek įmanoma savarankiškesniems. Kiek įmanoma dalyvaujame kultūrinėje veikloje, ypač aktyviai gyventojai praleidžia vasarą - būna kelionės prie jūros, žygiai dviračiais. Medicinos priežiūra irgi pasirūpinta - kiekvienas gyventojas turi savo šeimos gydytoją, esant reikalui iškviečiame gydytojus į namus.
Sunkumai, kritika ir kliūtys siekiant pilnos įtraukties
Suprasti gali padėti tai, kad nors tokios iniciatyvos, ypač grįstos asmeniniu pasiryžimu ir įsipareigojimu, yra labai gerbtinos, tenka pripažinti, jos tik dar labiau išryškino sistemines institucinės globos pertvarkos spragas. Pertvarka neperspektyvumą negalią turinčių žmonių teisės gyventi visuomenėje lygiomis teisėmis su visais ir be jokios diskriminacijos užtikrinimą, kaip tai numatyta Konvencijoje, išryškina kelios kertinės problemos.
Pirma, ar grupinio gyvenimo namai, kaip bene pagrindinė deinstitucionalizacijos priemonė, sudaro sąlygas žmogui pačiam pasirinkti, kuri gyventi ir su kuo gyventi? Tikrai ne, nes globos institucijoje gyvenantis žmogus negali pasirinkti gyventi ne grupinio gyvenimo namuose, o visiškai kitur, ten, kur jis pats nori. Globos namų gyventojo išlaikymas kainuoja apie 770 eurų, o grupinio gyvenimo namuose keliasdešimt eurų mažiau. Ar gali žmogus gauti šias lėšas, kad įsikurtų gyventi savarankiškai, ten, kur jis nori, o ne globos namuose ar grupinio gyvenimo namuose? Tikrai ne, šios lėšos jam asmeniškai perkeltos nebus. Ar bus šiam žmogui suteikta asmeninė pagalba, jei pasirinks gyventi savarankiškai, ne globos namuose ar ne grupinio gyvenimo namuose, įskaitant ir pagalbą priimant sprendimus? Tikrai ne, žmogus bus paliktas likimo valiai, be pinigų ir be pagalbos.
Antra, labai tikėtina, kad dėl intelekto ar psichosocialinės negalios žmogui gali būti apribotas teisinis veiksnumas, o tai reiškia, kad bus apribotos galimybės savarankiškai priimti sprendimus, kurie bus susiję su juridiniais, finansiniais ar asmeniniais santykiais, pavyzdžiui, teise vesti ar tekėti, balsuoti rinkimuose ar būti renkamam. Trečia, deinstitucionalizacijos programa numato tik gyvenamo ploto suteikimą grupinio gyvenimo namuose ir dirbtuvėles darbiniams įgūdžiams formuoti. Deja, tokios deinstitucionalizacijos priemonės neužtikrina gyvenimo savarankiško lygių galimybių.
Viena ydinga nuostata, kad Konvencija ir minėtas jos 19 straipsnis yra skirtas „mažiau neįgaliems“, „labiau savarankiškiems“, taip sukuriant neva „labiau nusipelniusių“ kategoriją. Asmens laisvė, savo gyvenimo kontrolė, teisė gauti asmeninę pagalbą, turėti prieinamumą prie bendros paskirties paslaugų yra kiekvieno negalią turinčio asmens tiesė, nepriklausomai nuo negalios sunkumo ar pobūdžio. Antra, ydinga manyti, kad negalią turintys žmonės neteks savo negalių, taps mažiau „neįgalūs“ ir priaugs iki „savarankiško“ gyvenimo, tikintis, kad jie galės sėkmingai gyventi, mokytis ir dirbti be pagalbos.
Taip atkartojama atgyvenusi diskriminacinė negalios samprata, pagal kurią tikimasi suremontuoti ar perdaryti žmogų pašalinus jo esamą neįgalumą. Remiantis šia nuostata, sunkią negalią turintys žmonės yra pasmerkiami likti gyventi institucijose, nesudarant jiems galimybių patiems spręsti dėl savo gyvenimo, gauti asmeninę pagalbą ir prieiti prie bendrosios paskirties paslaugų sistemos ir institucijų.
Visuomenės požiūris ir stigma
Spauda yra plačiai nušvietusi atvejus, kaip visuomenė priešinasi neįgaliųjų atsikėlimui į kaimynystę. Paklausus, ką daryti, kad visuomenė taptų tolerantiškesnė, specialistas pastebi, kad visuomenė pasikeis tik tada, kai neįgalūs asmenys apsigyvens kaimynystėje. Penkis kartus paskambinę, išgirdome keturis „ne“ - žmonės net neišklausė mūsų kalbos iki galo. Man teko dirbti su nusikaltusiais vaikais Inkūnuose, Anykščių rajone. Anot pašnekovo, į Lietuvą atvykę užsieniečiai stebisi, kad viešose vietose, tokiose kaip prekybos centrai, beveik nemato neįgaliųjų. O nemato todėl, kad jie tarsi paslėpti įstaigose arba gyvena užsidarę namie.
Dar neseniai viešojoje erdvėje plačiai kritikuotas Žiežmarių gyventojų pasipriešinimas globos institucijų gyventojų apgyvendinimui miestelyje, keltas klausimas dėl lietuvių nejautrumo negalią turintiems žmonėms, nenoro priimti jų į savo bendruomenes. Žiežmarių atvejis tikrai nėra vienintelis.
Rekomenduojami pokyčiai ir prioritetai
Patirtis rodo, kad investicijos pagal JT Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas turėtų būti nukreiptos į visapusišką socialinės įtraukties plėtrą, o ne į mažų institucijų kūrimą. Svarbu tęsti paslaugų plėtrą žmonėms su negalia ir suteikti jiems kuo individuellesnes paslaugas, užtikrinti galimybę rinktis ir spręsti patiems kur gyventi, skatinti kuo didesnę asmenų su negalia savirealizaciją ir savarankiškumą.
„Šis projektas yra būtinas žingsnis siekiant užtikrinti orų, visavertį gyvenimą asmenims su negalia. Vilniaus rajone trūksta tinkamos infrastruktūros, kuri padėtų žmonėms su intelekto ar psichikos negalia integruotis į bendruomenę, ugdytų jų savarankiškumą ir mažintų atskirtį. Bendruomeniniai sprendimai - tai ne tik pastatai, tai galimybės žmonėms gyventi oriai, jaustis reikalingais, turėti kasdienę rutiną, ryšius su aplinkiniais“, - teigia R. Duchnevičius.
Paslaugų įvairovė vietos lygiu: Pakruojo ir Linkuvos pavyzdys
Savarankiško gyvenimo namai „Spindulys“ yra Linkuvos socialinių paslaugų centro struktūrinis padalinys, kuriame teikiamos socialinės priežiūros paslaugos Pakruojo rajono gyventojams. Globos namai „Atokvėpis“ yra Linkuvos socialinių paslaugų centro struktūrinis padalinys, kuriame teikiamos dienos (trumpalaikės) socialinės globos paslaugos Pakruojo rajono gyventojams.
Padalinio tikslas - teikti dienos (trumpalaikės) socialinės globos paslaugas suaugusiems asmenims su (sunkia) negalia, senyvo amžiaus asmenims su (sunkia) negalia ir laikino atokvėpio paslaugas šeimos nariams, prižiūrintiems suaugusius asmenis ir (ar) senyvo amžiaus asmenis su (sunkia) negalia. Dienos socialinės globos paslaugų teikimo trukmė - nuo 3 iki 8 val. per dieną, 5 kartus per savaitę, darbo valandomis ir darbo dienomis. Dienos (trumpalaikės) socialinės globos trukmė - iki 5 parų per savaitę neterminuotai. Laikino atokvėpio paslaugos sutartis sudaroma 24 mėnesių laikotarpiui. Paslaugos teikimo trukmė - iki 31 paros per metus.
Teisės aktai ir reguliavimas
Susiję teisės aktai: Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas; Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006-04-05 įsakymas Nr. A1-93 ,,Dėl Socialinių paslaugų katalogo patvirtinimo”; Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 583 „Dėl Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašo patvirtinimo”.
Gyvenimo kokybė, asmens teisės ir ateities iššūkiai
Grupinio gyvenimo namų steigimas - reikalingas žingsnis, siekiant gerinti asmenų su negalia gyvenimo kokybę, įgalinti juos būti savarankiškesniais, įsilieti į bendruomenės gyvenimą. Tačiau grupiniai gyvenimo namai, su visa pagarba juose gyvenantiems negalią turintiems žmonėms ir jiems nuoširdžiai padedantiems darbuotojams bei savanoriams, nėra nei išsilaisvinimo iš globos institucijų, nei žmogaus teisių užtikrinimo priemonė, jeigu jie nesuteikia tikros pasirinkimo laisvės, asmeninių lėšų disponavimo ir asmeninės pagalbos galimybių.
Patirtis rodo, kad pokyčiams reikia ne tik pastatų ir finansavimo, bet ir kompleksinių sprendimų: teisinių, socialinių, profesinio užimtumo ir priėjimo prie bendrųjų paslaugų užtikrinimo. Svarbu, kad grupiniai gyvenimo namai nebūtų tik funkcionalūs pastatai, o taptų dalimi integruotos sistemos, kurioje asmenys su negalia turi teisę rinktis, spręsti ir gauti individualiai pritaikytą pagalbą bei galimybes dalyvauti visuomenės gyvenime kaip visi kiti.
tags: #grupiniu #gyvenimo #namu #aktualijos