2024 m. rugsėjo 18 d. Grupinio gyvenimo namai (GGN) skirti gyventi suaugusiems asmenims, turintiems proto ir (ar) psichikos negalią. GGN tikslas - įgalinti asmenį gyventi kiek įmanoma savarankiškiau bendruomenėje.
Dar neseniai viešojoje erdvėje plačiai kritikuotas Žiežmarių gyventojų pasipriešinimas globos institucijų gyventojų apgyvendinimui miestelyje, keltas klausimas dėl lietuvių nejautrumo negalią turintiems žmonėms, nenoro priimti jų į savo bendruomenes. Beje, Žiežmarių atvejis tikrai nėra vienintelis. Visoje šioje dar nepasibaigusioje istorijoje nutylėta kita medalio pusė. Nutylėta, nes, panašu, tikroji klausimo esmė buvo nei atpažinta, nei suprasta.
Žinia, nuo 2014 m. vyksta vadinamasis deinstitucionalizacijos procesas, įkvėptas Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos ir remiamas Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Deinstitucionalizacija reiškia valstybių, tame tarpe ir Lietuvos, įsipareigojimus pereiti nuo diskriminacinės institucinės globos prie paslaugų ir pagalbos neįgalią turintiems žmonėms gyventi bendruomenėje, lygiai ir kartu su visais žmonėmis.
Kaip buvo paskelbta 2018 m. vasario 9 d. LR Seime vykusioje konferencijoje „Deinstitucionalizavimo patirtys ir iššūkiai“, pertvarkai įgyvendinti iki 2023 m. numatyta 77,4 mln. eurų, iš kurių 13,3 mln. Pertvarkos branduolys, vertinant pagal viešai skelbiamą informaciją ir pagal disputų su įvairių atsakingų institucijų atstovais turinį, yra dalies globos namų gyventojų perkėlimas gyventi į naujai statomus grupinio gyvenimo namus bei jų užimtumas greta steigiamose dirbtuvėlėse.
Kadangi globos namų pertvarka yra įkvėpta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos (toliau- Konvencija), verta dar sykį pažvelgti į jos tikslą ir nuostatas. Konvencija remiasi žmogaus teisių principais, visų pirma, orumo, lygybės ir nediskriminavimo. Konvenciją ratifikavusios valstybės, tame tarpe, ir 2010 m. Konvenciją ratifikavusi Lietuva, pripažino negalią turinčių žmonių įvairovę, nesvarbu, kokia negalia ir kokio sunkumo, ir jų teisę gyventi lygiai su visais žmonėmis. Gyvenimas lygiai su visais žmonėmis reiškia, kad valstybė įsipareigojo užtikrinti negalią turintiems žmonėms teisę patiems priimti sprendimus visais su jų gyvenimu susijusiais klausimais, mokytis ir dirbti drauge su visais, o ne atskirose specialiai jiems sukurtose vietose.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Kalvarijos namus
Lietuvoje jau veikia ne vieneri grupiniai gyvenimo namai, kuriuose gyvena iš globos institucijų perkelti negalią turintys asmenys. Neprieštarauju teigimui, kad grupiniuose gyvenimo namuose negalią turintys žmonės apsigyvena ženkliai geresnėse sąlygose, nei jos yra globos institucijose, kuriuose patalpinta nuo 100 iki 400 asmenų.
Žinau keletą grupinio gyvenimo namų, kuriuose negalią turintys žmonės jaučiasi tikrai geriau, nei globos institucijose, nes patiria pagarbius santykius ir yra laisvi susitvarkyti savo asmeninę aplinką, spręsti dėl savo dienotvarkės ar lankytis visuomenėje. Yra Lietuvoje ir keletas tokių pagalba žmogui grįstų grupinio gyvenimo namų atvejų, kur turintiesiems šansą gyventi žymiai žmogiškesnėje, nei globos institucijos, aplinkoje suteikė žmogiškumo vertybių vedami žmonėms.
Visgi, nors tokios iniciatyvos, ypač grįstos asmeniniu pasiryžimu ir įsipareigojimu, yra labai gerbtinos, tenka pripažinti, jos tik dar labiau išryškino sistemines institucinės globos pertvarkos spragas, kartu ir pertvarkos neperspektyvumą negalią turinčių žmonių teisės gyventi visuomenėje lygiomis teisėmis su visais ir be jokios diskriminacijos užtikrinimą, kaip tai numatyta Konvencijoje.
Grupinio gyvenimo namai Vilniuje. Šaltinis: vilnius.lt
JT Neįgaliųjų Teisių Konvencija
Suprasti gali padėti JT Neįgaliųjų teisių konvencijos 19-asis straipsnis, kuriame nurodyta, kad visų neįgaliųjų lygių teisių su gyventi su visais žmonėmis, taigi, ir socialinės įtraukties, pagrindas yra savarankiškas gyvenimas ir įtrauktis bendruomenę.
Taip pat skaitykite: Grupinio gyvenimo namų svarba Lietuvoje
Pirma, žmogaus laisvės ir orumas, pagrindiniai žmogaus teisių principai, atsiranda tuomet, kai žmogus pats kontroliuoja savo gyvenimą, pats sprendžia, kur gyventi, su kuo gyventi, ko siekti gyvenime, o ne kiti nusprendžia už jį. Savo gyvenimo kontrolė, laisvė priimti sprendimus numano ir atsakomybę už savo sprendimus.
Antra, negalią turinčiam žmogui gyventi savarankiškai būtina pagalba, kad būtų kompensuojamos patiriamos kliūtys dėl negalios. Antai, neregiui būtinos alternatyvios komunikacijos priemonės, fizinę negalią - judėti įgalinančios priemonės, o intelekto negalią - pagalba priimant sprendimus.
Trečia, savarankiško gyvenimo visuomenėje sąlyga yra prieinamos bendrosios paskirties paslaugų sistemos ir institucijos, kokios yra švietimas, sveikata, darbas ir užimtumas, skirtos visiems žmonėms. Jei visos šios savarankiško gyvenimo prielaidos neturintiems negalios atrodo savaimės, tačiau negalią turintiems žmonėms, ypač turintiems intelekto ar psichosocialinę negalią, jos toli gražu nėra savaimės.
Labai tikėtina, kad dėl intelekto ar psichosocialinės negalios žmogui gali būti apribotas teisinis veiksnumas, o tai reiškia, kad bus apribotos galimybės savarankiškai priimti sprendimus, kurie bus susiję su juridiniais, finansiniais ar asmeniniais santykiais, pavyzdžiui, teise vesti ar tekėti, balsuoti rinkimuose ar būti renkamam.
Taigi, ar grupinio gyvenimo namai, kaip bene pagrindinė deinstitucionalizacijos priemonė, sudaro sąlygas žmogui pačiam pasirinkti, kuri gyventi ir su kuo gyventi? Tikrai ne, nes globos institucijoje gyvenantis žmogus negali pasirinkti gyventi ne grupinio gyvenimo namuose, o visiškai kitur, ten, kur jis pats nori.
Taip pat skaitykite: Šventinės Kūčios grupinio gyvenimo namuose
Globos namų gyventojo išlaikymas kainuoja apie 770 eurų, o grupinio gyvenimo namuose keliasdešimt eurų mažiau. Ar gali žmogus gauti šias lėšas, kad įsikurtų gyventi savarankiškai, ten, kur jis nori, o ne globos namuose ar grupinio gyvenimo namuose? Tikrai ne, šios lėšos jam asmeniškai perkeltos nebus.
Ar bus šiam žmogui suteikta asmeninė pagalba, jei pasirinks gyventi savarankiškai, ne globos namuose ar ne grupinio gyvenimo namuose, įskaitant ir pagalbą priimant sprendimus? Tikrai ne, žmogus bus paliktas likimo valiai, be pinigų ir be pagalbos. Ar grupiniuose gyvenimo namuose apgyvendintam globos namų gyventojui bus sudarytos sąlygos įgyti profesijos bendrosios paskirties profesinio rengimo įstaigose, dirbti ten, kur dirba visi žmonės? Tikrai ne, nes deinstitucionalizacijos programa to nenumato. Deinstitucionalizacijos programa numato tik gyvenamo ploto suteikimą grupinio gyvenimo namuose ir dirbtuvėles darbiniams įgūdžiams formuoti.
Deja, tokios deinstitucionalizacijos priemonės neužtikrina gyvenimo savarankiško lygių galimybių. 2020 metais sausio mėnesį vienas Seimo narys Seime organizuoja vienų socialinės globos namų gyventojų tapybos ir akvarelės darbų parodą. BNS spaudos pranešime rašoma: „Šiuo metu šiuose socialinės globos namuose gyvena 200 asmenų, 8 asmenys gyvena grupinio gyvenimo namuose, dirba 115 darbuotojų. Bendruomenės nariai gali laisvai save išreikšti mene: organizuojami muzikos, šokio, medžio darbų, dailės, keramikos užsiėmimai bei aktyvi sportinė veikla.
Labai gerbiu ir sveikinu menininkus, atlikusius ir pristačiusius savo nuostabius meno kūrinius į šią parodą. Tačiau negaliu sveikinti Seimo, kuris didžiuojasi institucija, kurioje patalpinta 200 asmenų, įskaitant 8, gyvenančius grupinio gyvenimo namuose, kur jiems suteikiamos paslaugos neturi nieko bendro su socialine įtrauktimi ir visaverčiu gyvenimu bendruomenėje, kartu su visais žmonėmis. Seimui turėtų būti gėda dėl tokių globos namų gyvavimo 2020 metais, nes tai faktinis įrodymas, kad įsipareigojimai, 2010 metais ratifikavus JT Neįgaliųjų teisių Konvenciją, liko nesuprasti ir neįgyvendinti, o žmonių su negalia teisės pažeidžiamos iki šiol.
Globos namų gyventojų pasirinkimai yra labai riboti, jie gali veikti tam tikroje, tik jiems skirtoje erdvėje, bet ne visuomenėje, bendruomenėse, kartu su visais. Nieko bendro su savarankišku gyvenimu neturi ir viena iš pertvarkos idėjų grupinio gyvenimo namuose apgyvendinti mažesnes negalias turinčius žmones, tikintis, kad jie ten paprasčiau įgis savarankiško gyvenimo gebėjimų ir vėliau persikels gyventi kartu su visais.
Akivaizdu, kad tai yra saviapgaulė ir apgaulė. Viena, ydinga nuostata, kad Konvencija ir minėtas jos 19 straipsnis yra skirtas „mažiau neįgaliems“, „labiau savarankiškiems“, taip sukuriant neva „labiau nusipelniusių“ kategoriją. Asmens laisvė, savo gyvenimo kontrolė, teisė gauti asmeninę pagalbą, turėti prieinamumą prie bendros paskirties paslaugų yra kiekvieno negalią turinčio asmens tiesė, nepriklausomai nuo negalios sunkumo ar pobūdžio.
Antra, ydinga manyti, kad negalią turintys žmonės neteks savo negalių, taps mažiau „neįgalūs“ ir priaugs iki „savarankiško“ gyvenimo, tikintis, kad jie galės sėkmingai gyventi, mokytis ir dirbti be pagalbos. Taip atkartojama atgyvenusi diskriminacinė negalios samprata, pagal kurią tikimasi suremontuoti ar perdaryti žmogų pašalinus jo esamą neįgalumą.
Remiantis šia nuostata, sunkią negalią turintys žmonės yra pasmerkiami likti gyventi institucijose, nesudarant jiems galimybių patiems spręsti dėl savo gyvenimo, gauti asmeninę pagalbą ir prieiti prie bendrosios paskirties paslaugų sistemos ir institucijų.
Grupiniai gyvenimo namai, su visa pagarba juose gyvenantiems negalią turintiems žmonėms ir jiems nuoširdžiai padedantiems darbuotojams bei savanoriams, nėra nei išsilaisvinimo iš globos institucijų, nei žmogaus teisių užtikrinimo priemonė. Perkėlus kanarėlę į naują, gražesnį narvelį, ji netampa laisvu paukščiu, galinčiu rinktis, kur skristi.
Patirtis rodo, įskaitant ir kai kurios atvejus Lietuvoje, kad Žiežmarių ir kitų bendruomenių reakcija būtų visiškai kita, jei būtų investuota atsižvelgiant į JT Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas. Ne naujas mažas institucijas reikia statyti, nukreiptas į lengvesnę negalią turinčių asmenų perkėlimą iš didelių globos institucijų, bet įgyvendinti savo dar 2010 metų įsipareigojimą dėl visų neįgaliųjų socialinės įtraukties, įskaitant apgyvendintus globos institucijose.
Raseinių rajono savivaldybė kartu su Blinstrubiškių socialinės globos namais ES lėšomis įgyvendino projektą „Nuo globos link galimybių, bendruomenių paslaugų plėtra“, jo tikslas - sukurti sąlygas reikalingas veiksmingam ir tvariam perėjimui nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų, didinant neįgaliųjų savarankiškumą ir taip įgalinti juos gyventi bendruomenėje, pagal jų poreikį teikiant grupinio gyvenimo namų paslaugas.
Gegužės 13 dieną Gabšiuose buvo atidaryti grupinio gyvenimo namai. Į atidarymo iškilmes atvyko socialinės apsaugos ir darbo ministrė M. Navickienė mūsų rajono meras A. Bautronis, ministerijos, bažnyčios ir rajono įstaigų atstovai.
Ką tik duris atvėrusiuose namuose, kurių pastatymas finansuotas Europos regioninės plėtros fondo lėšomis pagal 2014-2020 metų Europos Sąjungos struktūrinių fondų investicijų veiksmų programos 8 prioriteto „Socialinės įtraukties didinimas ir kova su skurdu“ 08.1.1-CPVA-V-427 priemonę „Institucinės globos pertvarka: investicijos į infrastruktūrą“, rugsėjo 23 d.
Grupinio Gyvenimo Namų Alternatyvos
Svarbu paminėti, kad grupinio gyvenimo namai nėra vienintelė alternatyva institucinei globai. Individualizuotos pagalbos ir savarankiško gyvenimo galimybės turėtų būti prieinamos kiekvienam neįgaliajam, atsižvelgiant į jo individualius poreikius ir norus.
Apibendrinant, grupinio gyvenimo namai yra vienas iš žingsnių deinstitucionalizacijos procese, tačiau svarbu užtikrinti, kad šis procesas atitiktų JT Neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatas ir užtikrintų realią socialinę įtrauktį bei savarankiškumą neįgaliesiems.