Apie globos namų žalą vaikui kalbama seniai, dėl to sutaria daugelis specialistų. Šie metai Lietuvoje yra paskutiniai, kai vaiko globėju gali tapti institucijos. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba siekia informuoti visuomenę apie institucinės globos žalą ir paskatinti žmones atverti savo namų duris be tėvų globos likusiems vaikams. Vaikų psichiatrė Jovita Anikinaitė pabrėžia, kad gyvenimas globos namuose vaikui gali tapti ilgalaike neigiama gyvenimo patirtimi ir turėti lemiamos įtakos jo vystymuisi. Mūsų šalyje kol kas labai trūksta žmonių, kurie pasiryžtų globoti vyresnio amžiaus be tėvų globos likusius vaikus.
Šiame straipsnyje siekiama apžvelgti vaikų globos namų strategiją Lietuvoje, ypatingą dėmesį skiriant deinstitucionalizacijos procesui ir paauglių, išėjusių iš vaikų globos namų į bendruomeninius globos namus, socialinės adaptacijos ypatumams.
Kuo kenksminga vaikui augti vaikų globos namuose?
Institucinėje globoje augantys vaikai turi didesnę riziką patirti papildomus traumuojančius gyvenimo įvykius. Globos namuose sunku užtikrinti juntamą saugumą, nuoseklumą ir pastovumą. Dėl dažnos darbuotojų kaitos, vaikas negali saugiai prisirišti prie vieno suaugusiojo, dažną kartą auklėjimo metodai būna nenuoseklūs, vaikui sunku suprasti ką jis gali daryti, o ko ne. Tai įneša dar daugiau chaoso jau į taip chaotišką vaiko gyvenimą.
Vaikų globos namų darbuotojams yra sunku visapusiškai pasirūpinti tokiu dideliu skaičiumi vaikų. Visa tai trikdo vaiko raidą. Tyrimai rodo, jog institucinėje globoje augančių vaikų intelektas būna žemesnis. Globos įstaigoje augantis vaikas neturi nuoseklaus ir saugaus ryšio su vienu suaugusiuoju. Tai nulemia psichikos sutrikimų vystymąsi.
Tvirtas, saugus ir nuoseklus ryšys su vienu suaugusiuoju padeda tvirtą pamatą, nuo kurio atsispyręs vaikas gali drąsiai eiti į pasaulį ir jį tyrinėti, ugdyti įgūdžius ir leisti vystytis prigimtinėms dovanoms bei gebėjimams. Tokioje aplinkoje, vaiko raida vystosi geriausiai. Vaiko poreikiai yra patenkinami, jis jaučiasi saugus ir mokosi bendrauti su šalia jo esančiais žmonėmis.
Taip pat skaitykite: Globos išmokos dydis
Institucinėje globoje augantys vaikai yra tarsi su stigma. Ne paslaptis, kad su tokiais vaikais vis dar vengiama bendrauti. Stigma, bendrąja prasme, reiškia diskriminaciją, pasmerkimą ir gėdą dėl to koks esu. Mano gera draugė, trijų įvaikintų mergaičių mama, kartą apie tai dalinosi savo mintimis: „stigmatizuodami žmones, mes kaip visuomenė, praleidžiame galimybę pamatyti juose slypinčias skirtingas dovanas ir gebėjimus, kurie priešingu atveju galėtų pasitarnauti visuomenės labui“.
Harmoninga sensomotorinių bei pažinimo funkcijų raida priklauso nuo normalaus vaiko nervų sistemos vystymosi, kuri lemia tiek genetiniai, tiek ir aplinkos veiksniai. Didžiausią įtaką kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje turi aplinkos poveikis, nes šiuo laikotarpiu vyksta ypač spartus neuronų sinapsių formavimasis smegenyse. Daugelis nepakankamai palankių vaiko vystymuisi veiksnių atsiranda tada, kai jis dėl įvairių priežasčių yra priverstas augti ne šeimoje, o institucijoje, kurioje yra labai sunku atkurti sąlygas tokias pačias kaip gyvenant šeimoje.
"Augęs globos namuose" - medicininė diagnozė?
Tarptautinėje ligų klasifikacijoje yra grupė „Z“ kodų, kurie apibrėžia aplinkos faktorius arba rizikos veiksnius, turinčius įtakos vieno ar kito sutrikimo vystymuisi. Kaip ir daugelis somatinių ligų, taip ir psichikos sutrikimai turi savo rizikos veiksnius. Tą labai svarbu suprasti, kalbant apie vaikų psichikos sutrikimus, kurie dažniausiai būna nulemti jo aplinkos, o ne genų, kaip kad dažnai yra manoma. Genai nenulemia vaiko netinkamo elgesio ar kitų sunkumų.
„Institucinis ugdymas“ yra vienas iš „Z kodų“ sąraše įvardintų veiksnių. Tai nėra pagrindinė ar tiesioginė diagnozė. Šalia šio kodo paprastai rašomas ir kitas kodas, nurodantis konkretų vaiko sutrikimą.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad didelė dalis be tėvų priežiūros augusių vaikų neišnaudoja savo potencialo, kalbant apie išsilavinimą ir praktinius įgūdžius. Visų pirma tai susiję su mano jau minėtomis priežastimis, jog sutrinka aukštesniųjų vaiko smegenų, atsakingų už mokymąsi, dėmesingumą, loginį mąstymą, emocinę reguliaciją vystymasis. Vaikas gyvena savo „apatinėse smegenyse“ t.y. nuolatinėje baimėje ir nesaugume. Jis nuolat stebi aplinką, tikrindamas, ar jam nekyla kokia nors grėsmė. Ir ta grėsmė nebūtinai turi būti reali.
Taip pat skaitykite: Žemaitijos regioninės etninės kultūros globos tarybos veiklos apžvalga
Visa tai lemia prastesnius vaiko mokymosi pasiekimus, sunkumus valdant emocijas ir mokantis socialinių įgūdžių, kurie ypač svarbūs ateityje kuriant darbinius ar asmeninius santykius. Antra labai svarbi priežastis - įsitikinimų sistema. Vaiko patirtys - tai ką jis girdi, mato, jaučia - formuoja jo įsitikinimus apie kitus žmones, pasaulį ir save. Padrąsinančio ir palaikančio žodžio stoka lemia tai, jog vaikas nepasitiki savimi.
Dažną kartą šie vaikai girdi į juos nukreiptą kritiką: „Tu nieko nesugebi“, „Ir vėl prisidirbai“, „Kada išmoksi pagaliau gražiai elgtis?“ ir pan. Visa tai atitinkamai formuoja vaiko įsitikinimus apie save: „Aš nieko nesugebu“, „Man niekada nepavyks“, „Aš nesu vertas“ ir t.t. Kai taip manai apie save, kam tuomet stengtis ką nors daryti ir pasiekti? Todėl mums, suaugusiems, labai svarbu keisti vaiko įsitikinimų sistemą. Ir tai galime daryti, suteikdami jiems naujas patirtis ir naujus žodžius.
Vaikas turi girdėti: „Tau pavyks“, „Tu esi brangus“, „Žinau, kad šiandien nepasisekė, bet vis tiek tave myliu“. Ir vaikas turi tai įsisavinti ne tik kognityviniame lygmenyje, bet ir per patirtį. Vadinasi, jei aš sakau vaikui, kad tu esi man brangus, turiu jam tai parodyti ir savo veiksmais: per apkabinimą, švelnų žvilgsnį, rūpinimąsi ir panašiai.
Psichikos sveikatos sutrikimai ir globos namai
Dirbant ligoninėje, teko susidurti su daugeliu vaikų, augančių globos namuose. Tokią mano praktikos patirtį patvirtina ir šiais metais publikuotas Vilniaus Universiteto Medicinos Fakulteto Psichiatrijos Klinikos prof. Sigitos Lesinskienės ir dr. Astos Dervinytės-Bongarzoni su kolegomis atliktas „Psichikos sveikatos sutrikimų turinčių vaikų šeimos situacijos tyrimas“, kuris atskleidė, jog didžiausią pacientų, gydomų vaikų psichiatrijos skyriuose dalį sudarė „globos namuose augantys vaikai“, jų buvo net 33,3 proc. ir „daugiau kaip pusė vaikų (56,1 proc.), augančių globos namuose, buvo kartotinai gydyti psichiatrijos stacionaruose“.
Be abejonės, institucijoje augančių vaikų tarpe yra tų, kuriems iš tiesų būna reikalinga stacionarinė psichiatrinė pagalba, tačiau taip pat būdavo daug atvejų, kuomet hospitalizacijos būdavo kartotinės ir ne visada pagrįstos. Toks vaiko vežiojimas į ligoninę, ne tik, kad jam nepadeda, bet ir yra žalingas: mes išimame vaiką iš jam pažįstamos, pastovios aplinkos, įmetame į naują, kurioje jis nesijaučia saugus ir norime, kad jo elgesys pagerėtų ir iš ligoninės jis išeitų „sveikas“.
Taip pat skaitykite: Ištakos ir dabartis: Radviliškio globos namai
Tai taip pat neskatina vaiko pasitikėjimo suaugusiais, tai griauna ryšį su vaiku. Suprantama, jog dažną kartą vaikų globos įstaigų darbuotojai hospitalizacijos griebiasi lyg šiaudo, nebežinodami kaip kitaip koreguoti iššūkių keliantį vaikų elgesį. Galimai jie mano, jog hospitalizacija yra vienintelis būdas, galintis padėti. Galimai tai taip pat yra lyg „atokvėpio programa“ darbuotojams nuo „sunkaus“ vaiko. Nei vienas vaikas nebuvo sukurtas augti vaikų globos namuose.
Todėl daug geresnis pagalbos būdas yra, kai kasdien vaiku tiesiogiai besirūpinantys suaugusieji investuoja laiko, skiria dėmesio, mezga pasitikėjimu grįstą ryšį ir keičia jo įsitikinimų sistemą per naujas pozityvias patirtis.
Negalime vienareikšmiškai teigti, jog vaiko psichikos sutrikimas atsirado vien dėl to, kad jis auga globos namuose. Tai dažniau yra papildomas, palaikomasis faktorius, nes iki patenkant į globos instituciją jis patyrė daug kitų neigiamų išgyvenimų: galbūt tėvai vartojo alkoholį ir vaikas ištisas dienas likdavo nevalgęs, galbūt tie patys tėvai fiziškai prieš jį smurtavo, galbūt jis patyrė seksualinę prievartą, mokykloje iš jo buvo tyčiojamasi, o paimtas iš šeimos jis buvo perkėlinėjamas iš vienos globos įstaigos į kitą.
Tai yra komplektas vaikystėje įvykusių neigiamų patirčių, kurios visos kartu yra vadinamos „Kompleksine Raidos Trauma“. Šį terminą pirmą kartą panaudojo olandų kilmės psichiatras Bassel van de Kolk ir apie tai rašo savo knygoje „Kūnas Mena Viską“.
Deinstitucionalizacija Lietuvoje
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje vyksta nuolatinės vaikų globos sistemos reformos, kuriomis siekiama užtikrinti geresnę vaikų gerovę ir socialinę integraciją. Didžioji dalis patvirtintų programų bei strategijų numatė vaikų, augančių stacionariose institucijose, skaičiaus mažinimą ir vaiko globos šeimoje bei šeimynose skatinimą. Šios reformos yra dalis platesnio deinstitucionalizacijos proceso, kuris apima perėjimą nuo institucinės globos prie šeimos ir bendruomenės pagrindu teikiamų paslaugų.
Numatyta, kad iki 2020 m. globos įstaigose vaikų neliks, jie gyvens šeimose, šeimynose, bendruomenėse. Tačiau, kaip rodo patirtis, šis procesas susiduria su įvairiais iššūkiais. Vienas pagrindinių iššūkių yra užtikrinti, kad vaikai, paliekantys globos namus, būtų tinkamai pasiruošę savarankiškam gyvenimui ir socialinei integracijai.
Bendruomeniniai globos namai: ar tai veiksminga alternatyva?
Vis daugiau dėmesio skiriama bendruomeniniams globos namams, kaip alternatyvai didelėms institucijoms. Kyla klausimas, ar gyvendami bendruomeniniuose globos namuose jaunuoliai mokosi gyventi mažoje bendruomenėje, pritapti visuomenėje, rūpintis buitimi, planuoti savo išlaidas, prisiimti asmeninę atsakomybę ir savarankiškai priimti sprendimus?
Socialinių įgūdžių ugdymas
Globos namų auklėtinių socialinių įgūdžių ugdymas bendrojo lavinimo mokyklose yra svarbus aspektas, siekiant užtikrinti jų sėkmingą integraciją į visuomenę. Tačiau dažnai susiduriama su iššūkiais, susijusiais su vaikų socialinių įgūdžių stoka ir mokyklų pasirengimu priimti vaikus iš globos namų.
Pasiruošimas savarankiškam gyvenimui
Globos įstaigose augančių jaunuolių pasiruošimas savarankiškam gyvenimui yra esminis veiksnys, lemiantis jų sėkmę po išėjimo iš globos namų. Svarbu ugdyti jaunuolių savarankiškumo įgūdžius, tokius kaip finansų valdymas, buities tvarkymas ir darbo paieška.
Jaunuolių patirtys gyvenant savarankiškai
Jaunuolių, išėjusių iš bendruomeninių vaikų globos namų, patirtys gyvenant savarankiškai atskleidžia tiek teigiamus, tiek neigiamus aspektus. Svarbu atsižvelgti į šias patirtis, siekiant tobulinti vaikų globos sistemą ir užtikrinti geresnę paramą jaunuoliams.
Radviliškio rajono patirtis
Dar nuo sovietmečio mūsų šalyje užsilikusiuose vaikų globos namuose tėvų globos netekę vaikai augo atskirti nuo visuomenės, kartu gyveno po keliasdešimt ir net šimtas vaikų. Lemiamą postūmį įgyvendinant institucinių vaikų globos namų pertvarką padarė 2017 metų gegužės mėnesį ministro įsakymu patvirtinti globos normų pakeitimai, kuriuose numatyta, jog nuo 2019 metų sausio mėnesio vaikų globos namuose negali gyventi daugiau kaip 30 vaikų. Institucinės globos pertvarkos procesų ekspertė Marijona Janavičienė sako, kad pagrindinis pertvarkos tikslas - tėvų globos netekusius vaikus sugrąžinti į šeimas.
„Jeigu vaikui nėra galimybių grįžti į biologinę šeimą, tada visos pastangos dedamos tam, kad jis galėtų gyventi įtėvių ar globėjų šeimoje, nes šeimos modelis iš visų globos formų yra palankiausia forma vaiko asmenybės vystymuisi.
Radviliškio rajone vaikų globos namų pertvarka šiek tiek atsilieka nuo grafiko. Netrukus po to, kai buvo paskelbta apie planus po kelerių metų uždaryti vaikų globos namus, savo pareigas paliko Radviliškio vaikų globos namų „Nykštukas“ vadovas, kuris nevengė kritikos būsimai reformai.
Radviliškio rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjas Darius Brazys pateikia skaičius, kurie rodo, kaip tirpsta globos namuose augančių vaikų gretos: „Prieš pusantrų metų vaikų globos namuose „Nykštukas“ augo 65 globotiniai, o šiai dienai yra likę 35 vaikai. Jis tikisi, kad nuo ateinančių metų sausio 1-osios globos namuose gyvens ne daugiau kaip 30 globotinių.
„Globos centre dirba du tarnybos atestuoti darbuotojai, 5 globos koordinatoriai, 2 psichologai, yra vaikų dienos centras, kurį lanko globojami vaikai. Globos centras organizuoja pagrindinius mokymus visiems, norintiems tapti globėjais. Mokymai trunka 7 savaites ir dar dvi savaites rengiamos išvados apie šeimų pasirengimą.
„Globėjai žino, kad susidūrę su sunkumais visada gali kreiptis į savo globos koordinatorių. Jei žmogus prašo ir kreipiasi, vadinasi, jis yra tikrai geras globėjas ir jam nuoširdžiai rūpi tas problemas įveikti ir išspręsti. Visada stengiamės skatinti drąsiai kreiptis, nes globos centro tikslas ir yra padėti šeimoms, jas pastiprinti, palaikyti, pamotyvuoti, išklausyti, patarti, padėti atrasti sprendimus ir įveikti problemas“, - sako direktorė R. P.
Pagalbos gali sulaukti ne tik svetimus vaikus globojančios šeimos, bet ir savo vaikus auginantys tėvai. Radviliškio parapijos bendruomenės socialinių paslaugų centre yra įsikūrę Radviliškio rajono bendruomeniniai šeimos namai, kuriuose teikiamos kompleksinės paslaugos šeimoms.
Smurtinio elgesio asmenų šeimos nariams teikiama psichosocialinė pagalba, padedama ugdyti šeimos įgūdžius, organizuojami pozityvios tėvystės mokymai, o kol tėvai dalyvauja mokymuose, jų 3-6 metų vaikai yra nemokamai prižiūrimi.
Pasak direktorės R. P. Vilimaitės, globėjai dažnai baiminasi, ar jiems pavyks svetimus vaikus mylėti kaip savo, ar užteks kantrybės, ar gebės susitvarkyti su kylančiais sunkumais. „Mūsų rengiamų mokymų tikslas ir yra ne tik supažindinti su tuo, kas gali laukti ar su kuo gali tekti susidurti, bet ir leisti šeimoms pasimatuoti globėjų ir įtėvių vaidmenis, pasitikrinti save, kad jie galėtų priimti tvirtus sprendimus ir visas baimes ar abejones nuvyti į šalį. Žmogus visada bijo, kol dar kažko nėra patyręs ar išbandęs. Ir tai yra natūralu.
Kai vaikai apsigyvena šeimose, adaptuojasi, pripranta, pasijunta saugūs ir pradeda pasitikėti globėjais. Akivaizdu, jog gyventojai vis palankiau žiūri į globėjus ir jų sunkų darbą, todėl rajone auga globėjų skaičius.
P. Vilimaitės žodžiais, šiuo metu Radviliškio rajone iš viso yra 108 globėjai, iš jų vaikus globoja 53 artimieji giminaičiai. Šeimose globojama 170 vaikų. Laikinojoje globoje yra 34 vaikai, nuolatinėje - 136 vaikai. Radviliškio rajono savivaldybė labai skatina ir padeda globėjams bei šeimynoms įsikurti. Pasak Socialinės paramos skyriaus vedėjo D.
Kurį laiką Radviliškio rajonas buvo likęs be budinčių globotojų, nes anksčiau šį darbą atlikusios moterys šiemet įsteigė šeimynas ir tapo nuolatinėmis globėjomis. Teko skubiai ieškoti naujų budinčių globotojų, nes nuo kitų metų sausio 1-osios be jų išsiversti bus neįmanoma.
„Nesvarbu, koks motyvas paskatina tapti globėjais - nori save realizuoti, myli vaikus, turi tam galimybes ir nori tuo, ką sukūrė, pasidalinti, neturi savo vaikučių, bet nori auginti kitus kaip savo - ar vedini kitų tikslų, žmonės atlieka kilnią ir prasmingą misiją.
| Rodiklis | Skaičius |
|---|---|
| Iš viso globėjų | 108 |
| Globėjai - artimieji giminaičiai | 53 |
| Šeimose globojama vaikų | 170 |
| Laikinojoje globoje | 34 |
| Nuolatinėje globoje | 136 |
Psichologijos mokslų daktarė, dr. Karyn Purvis, visą savo gyvenimą ir darbus paskyrusi pagalbai vaikams su sunkia praeitimi, yra pasakiusi: „Nesu mačiusi nei vieno vaiko, kurio sielos žaizdos negalėtų gyti“. Ir nesvarbu kuriame raidos etape vaikas patyrė netektį ir pateko į globos namus. Ir nesvarbu, kuriame raidos etape jis yra dabar. Vaiko smegenys yra stebuklingos, nes jos yra labai plastiškos (beje neuroplastiškumas ypatingai aktyvus paauglystės metais)! Tai reiškia, kad nors ir jo smegenys yra jautrios neigiamoms patirtims, jos yra be galo imlios teigiamoms, pozityvioms patirtims. Ir tam, kad mes sureguliuotume vaiko smegenų veiklą, jo emocijų kontrolę, mums ne visada būtini vaistai.