Kas yra normalus žmogus? Esama nemažai požymių, jog lietuviams tai ypač aktuali tema, juk tvarus ir daugeliui mielas yra posakis „susitvarkyk, žmogau, būk normalus“. Nuosaikiai apibendrinant - žmogus visada svyravo tarp nenumaldomo polėkio ir kuklaus poreikio būti kaip visi. Šiandien - apie normalumo ir nenormalumo proporcijų reikalus.
Istorinė ir kultūrinė perspektyva
Ryšys tarp talento ir beprotybės domina žmoniją daug šimtmečių. Senovėje įvairių psichikos sutrikimų ir ligų kilmė buvo siejama su archajiniais mitiniais požiūriais, dievų prakeiksmais arba piktųjų dvasios jėgų poveikiu. Kitos psichikos sutrikimų ir susirgimų apraiškos, prie kurių tuomet buvo priskiriamas netgi įkvėpimas ir išskirtinis kūrybingumas asocijavosi su „dievų palaima“, jų prisilietimu ir šio akto teikiamu konkrečių aistrų apsėstos „asmenybės išskirtinumu“.
Graikijoje ši problema svarstyta jau daugiau kaip prieš 2500 metų. Graikų filosofas Platonas skyrė klinikinį pamišimą nuo kūrybinio pamišimo, būdingo pranašams ir poetams. Kitas graikas Aristotelis pastebėjo, kad išskirtinės asmenybės filosofijoje, valstybės mene, poezijoje arba menuose akivaizdžiai skendėjo melancholijoje. Romos stoikų atstovas Seneka sakė: „Nebūna didelio proto be beprotybės priemaišos“.
Per pastaruosius kelis šimtmečius prirašyta daug knygų apie genialių asmenybių psichikos ypatumus. 1864 m. pasirodė Cesare Lombroso knyga „Genijus ir beprotybė“. Vokiečių psichiatras Ernstas Kretschmeris 1929 m. knygoje „Genialūs žmonės“ išdėstė idėją, kad tarp genijų kur kas daugiau psichikos ligonių ir sutrikusių asmenybių nei populiacijoje, ir kad tokios asmenybės tautos vystymosi istorijoje gali vaidinti svarbų vaidmenį.
Biografijų ir patografijų ribos
Tariamos teorijos, kad visi talentingi žmonės buvo ar yra išprotėję, nepatvirtina jokių žinomų asmenybių biografijos. Apie ligos istorijas apskritai kalbėti beprasmiška, kadangi mes neturime pakankamai objektyvių duomenų apie daugelio genialių asmenybių gydymą psichiatrijos ligoninėse, o jei ir turėtume - ligos istorijų vertinimas visuomet išliks subjektyvus, priklausomas nuo ligos istoriją nagrinėjančio psichiatro asmenybės, vertybių suvokimo, laikotarpio ir psichiatrijos mokyklos.
Taip pat skaitykite: Išlikite psichiškai sveiki
Sakykim, olandų dailininkas Vincentas van Goghas tikrai sirgo psichikos liga, gydėsi psichiatrijos ligoninėje Sen Remi, Prancūzijoje, galiausiai nusižudė. Apie V. van Gogho ligą ir gydymą prirašyta šimtai straipsnių ir knygų, bet iki šiol autoriai nesutaria, kokia gi psichikos liga iš tikrųjų sirgo dailininkas. Sutrikimų skalė, kuri buvo įtariama žymiajam postimpresionistui, labai plati: tai ir šizofrenija, epilepsija, bipolinis afektinis sutrikimas, Menjero liga, cikloidinė psichozė, ūmi intermituojanti porfirija, intoksikacija digitaliu, piktnaudžiavimas alkoholiu ir pan.
Moksliniai tyrimai: ką rodo duomenys?
Taip, pavyzdžių tiek, kad ryšys tarp nesveikos psichikos ir kūrybingumo atrodo akivaizdus. Bet ar tą patvirtina tyrimai? Iš tiesų patikimų duomenų šiuo klausimu stebinančiai mažai. Viena iš problemų ta, kad nustatyti ar išmatuoti kūrybingumą nėra paprasta, todėl mokslininkai dažnai remiasi alternatyviais rodikliais. Pavyzdžiui, 2011-aisiais atlikto tyrimo dalyviai klasifikuoti tik pagal veiklos rūšį, vadovaujantis prielaida, jog kiekvienas dailininkas, dizaineris ar mokslininkas būtinai yra kūrybiškas.
Pasinaudoję Švedijos gyventojų surašymo duomenimis, tyrėjai nustatė, kad kūrybinių profesijų atstovus bipoliarinis sutrikimas kamuoja 1,35 karto dažniau nei kitų profesijų specialistus. Kaip ryšį tarp kūrybingumo bei psichinio negalavimo patvirtinantys dažniausias pateikiami psichologės Nancy Andreasen 1987-aisiais atlikto tyrimo rezultatai. Palyginusi 30 rašytojų bei tiek pat kitų profesijų atstovų, tyrėja atrado, jog tarp pirmųjų bipoliarinis sutrikimas buvo dažnesnis. Nors šiuo tyrimu dažnai remiamasi, jis kritikuojamas dėl labai jau mažos imties.
Kaip patvirtinantys ryšį tarp psichinio sutrikimo bei kūrybinio potencialo dažnai pateikiami dar du tyrimai. Vieną jų atliko psichologė Kay Redfield Jamison, žinomos knygos „Neramus protas“ autorė. Tyrimas rėmėsi pokalbiais su poetais, romanistais, biografais ir dailininkais, jame dalyvavo 47 žmonės. K. R. Jamison nustatė neįprastai aukštą jų psichinių sutrikimų lygį - pavyzdžiui, pusė poetų bent kartą yra bandę gydytis.
Dar vieną tyrimą atliko amerikiečių psichiatras Arnoldas Ludwigas, kuris išstudijavo daugiau kaip tūkstančio garsenybių biografijas ir atrado, kad sutrikimų simptomai skiriasi priklausomai nuo profesijos. Jei įrodymų geriausiu atveju mažai, kodėl toks įsitikinimas prigijo? Viena priežasčių ta, kad mums intuityviai atrodo, esą nestandartinis mąstymas ar maniakinei būsenai būdingas energijos bei ryžto antplūdis gali paskatinti kūrybinį nusiteikimą.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai vairuotojų psichologiniam patikrinimui
Neurobiologija ir kūrybiškumas
Šiandien dar nėra jokių moksliškai patvirtintų duomenų, kad talentingų asmenų smegenys turi kokių nors išskirtinių ypatumų, kitokių ląstelių ar pan. Neįrodyta, kad talentingų žmonių smegenys kuo nors panašios į psichikos sutrikimų patyrusių asmenų smegenis arba kaip nors panašiai veikia. Nenustatyti nei šizofrenijos, nei autizmo genai. Kai kurie skelbiami tyrimai ir jų išvados kelia didelių abejonių.
Tačiau vis dažniau pasirodo neuromoksliniai tyrimai apie smegenų pokyčius, susijusius su kūrybine veikla. 2014 m. Rebecca Chamberlain iš Leveno universiteto ištyrė dvi nedideles studentų grupes: 21 meno specialybę studijuojantį ir 23 ne meno studijų atstovus. Ji pastebėjo, kad studijuojančiųjų menus galvos smegenyse, būtent momeninėje skilties dalyje - priešpleištyje (precuneus), yra daug daugiau pilkosios medžiagos nei lyginamojoje grupėje. Kyla klausimas: ar šie fiziniai skirtumai yra individualaus asmenybės susidomėjimo menu ir nuolatinės praktikos padariniai, ar įgimtos smegenų savybės suponuoja meninius gebėjimus?
2018 m. psichologas Rogeris Beaty su bendraautoriais iš Harvardo universiteto paskelbė, kad kūrybiškos smegenys veikia kitaip: tokiose smegenyse susidaro kitokie tarpneuroniniai ryšiai. Tyrime dalyvavo 163 savanoriai, jie atliko „alternatyvaus panaudojimo“ testą ir buvo tiriami funkciniu magnetiniu rezonansu. Tais atvejais, kai tiriamas asmuo pasirinkdavo sudėtingesnį sprendimo būdą, atskirose smegenų dalyse susidarydavo sudėtingesni tarpneuroniniai ryšiai. Tyrimas leido įtarti, kad kūrybiškas mąstymas sukuria dinamiškas plataus masto sistemas smegenyse, taip pat paneigti mitą, jog kūrybiškumas priklauso vien tik nuo kairiojo smegenų pusrutulio veiklos.
Psichikos sutrikimai: simptomai, priežastys, gydymas
Žmogaus mąstymą, emocijas, elgesį lemia daug veiksnių. Ši taisyklė galioja ir normaliems, ir liguistiems psichikos procesams. Psichikos sutrikimų simptomų negalima paaiškinti keletu priežasčių. Tai yra įgimtas individo polinkis sirgti psichikos ligomis arba liguistai reaguoti į nepalankų aplinkos poveikį. Medicininiu požiūriu tai įgimti galvos smegenų medžiagų apykaitos ypatumai. Šiuos ypatumus lemia tam tikrų medžiagų aktyvumo pokyčiai galvos smegenų ląstelėse (neuronuose), bet ne pati ląstelės struktūra.
Depresija nuo tiesiog laikas nuo laiko kiekvieną žmogų ištinkančios blogos nuotaikos skiriasi trukme - trunka 2 savaites ir ilgiau, bei tuo, kad trukdo bendravimui, darbui, mokymuisi, laisvalaikiui. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad depresiją sukelia cheminių medžiagų, kurios perduoda informaciją tarp smegenų ląstelių, disbalansas: pirmiausia serotonino trūkumas bei kitų medžiagų - noradrenalino, dopamino - tarpusavio pusiausvyros pakitimai. Šį sutrikimą gali sukelti ir kitos ligos, vartojami vaistai, stresas, hormonų pokyčiai, narkotikų bei alkoholio vartojimas. Jei kas nors šeimoje sirgo šia liga, tikimybė ja susirgti didesnė.
Taip pat skaitykite: Prieinamumas psichikos sveikatos paslaugoms
Depresijos gydymas: medikamentinį (antidepresantai, nerimą slopinantys, miegą gerinantys ir kt. vaistai), psichoterapinį (psichoanalitinė, psichodinaminė, elgesio ir kitos rūšys) ir instrumentinį - šviesos terapija, elektroimpulsinė terapija, transkranijinis magnetinis stimuliavimas ir kt. Visų gydymo būdų esmė - grąžinti cheminių medžiagų pusiausvyrą galvos smegenyse.
Nerimas - normaliai kiekvieno žmogaus išgyvenama būsena, tačiau tampa patologinis, kai neturi akivaizdžios priežasties arba pasidaro toks stiprus, kad trukdo gyventi. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad nerimo atsiradimas yra susijęs su cheminių medžiagų kiekio ir tarpusavio santykio sutrikimu: serotonino, noradrenalino, dopamino, endogeninių opioidų bei gama amino sviesto rūgšties pokyčiais. Pacientai skundžiasi neramumu, pastoviu jauduliu ir įtampa, nuovargiu, jiems sunku susikaupti, galvoje sukasi neramios mintys apie tai, kad turi nutikti kažkas blogo.
ADHD ir kūrybiškumas
Įprasta manyti, kad ADHD (aktyvumo ir dėmesio sutrikimas) - vaikų ir paauglių liga. Kadangi labai dažnai suaugusiame amžiuje šis sutrikimas nediagnozuojamas, nuo jo kenčiantys pacientai nesulaukia tinkamo gydymo. Šiuo sutrikimu serga 3-11 proc. vaikų; suaugusiųjų tarpe bendras sergamumas - 2-5 proc. Dažniau serga vyrai.
Išskiriami trys pagrindiniai ADHD tipai: hiperaktyvumo, nedėmesingumo ir kombinuotas. Nedėmesingumas - nesugebėjimas išlaikyti dėmesio, baigti pradėtą darbą, dažnos klaidos; hiperaktyvumas - bėgiojimas, sunkumas išbūti vienoje vietoje; impulsyvumas - negebėjimas sulaukti savo eilės, emociniai protrūkiai. Esant minėtiems požymiams, atsiranda problemos įvairiose suaugusio žmogaus gyvenimo srityse: prastesni profesiniai pasiekimai, dažnesni darboviečių keitimai, šeimyniniuose santykiuose - dažnesnės skyrybos, santykių problemos.
ADHD diagnozavimą apsunkina dažnai kartu sutinkami ir kiti psichikos sutrikimai: nuotaikos sutrikimai - depresija, bipolinis sutrikimas; nerimo spektro sutrikimai; asmenybės sutrikimai; priklausomybės sutrikimai. Pripažinta, kad suaugusiųjų ADHD sėkmingiausiai gydomas derinant medikamentinį ir psichoterapinį metodus.
Dažniausiai ADHD gydymui skiriami psichostimuliatoriai - medžiagos, kurios didina dopamino ir noradrenalino koncentraciją. Stimuliatoriai - metilfenidatas (Concerta, Ritalin), dekstroamfetaminas (Dexedrine), lisdeksamfetaminas (Vyvanse) ir kt. Kiti vaistai - atomoksetinas (Strattera) ir antidepresantai, pavyzdžiui, bupropionas. Vaistai kartu su psichosocialinėmis priemonėmis skiriami adekvačiomis dozėmis tol, kol simptomai yra sunkūs ar vidutinio sunkumo.
Kodėl mitas apie „genijų ir ligos“ populiarus?
Pasakojimai, kaip beprotybės priepuolio apimtas Vincentas van Gogas nusipjovė ausį, verčia mus gyvai įsivaizduoti šią istoriją. Todėl tikėtina, jog šio įsitikinimo populiarumą lemia tai, kas mus guodžia. Psichinių sutrikimų kamuojantiems žmonėms jis teikia viltį, kad susirgimas gali turėti ir teigiamą pusę. Gi psichiškai stabilūs piliečiai guodžiasi mintimi, jog jei būtų neįtikėtinai talentingi, tektų už tai mokėti nuosava sveikata.
Valstybės ar visuomenės kultūroje talentingos, kūrybiškos asmenybės visuomet atsiduria dėmesio centre, todėl atsiranda tiek daug straipsnių, nagrinėjančių galimą jų psichopatologiją. Psichikos sutrikimus bandoma nustatyti ir iš atskirų autorių kūrinių. Kiekvienas tyrinėtojas ieško sau įdomios patologijos - todėl dažnai tą pačią pavardę randame skirtinguose sąrašuose, priskiriant ją keliems sutrikimams.
Praktinės implikacijos ir atsargumo rekomendacijos
Nėra jokios mokslinės teorijos, patvirtinančios, kad psichikos sutrikimai lemia genialumą arba atvirkščiai. Manoma, kad turėdamas duomenų tapti genijumi gimsta tik vienas iš tūkstančio. Tuo tarpu psichikos sutrikimais visuomenėje serga kur kas daugiau žmonių - vidutiniškai apie 10 proc., kai kurie tyrinėtojai nurodo net iki 30 proc. Todėl tikslingiau būtų kalbėti apie talentingas ar kūrybiškas asmenybes.
Studijuojant psichikos sutrikimus, grožinės literatūros kūrinys gali būti gera iliustracija perskaitytam vadovėliui. Williamas Shakespeare‘as neįtikėtinai talentingai ir tiksliai savo tragedijose aprašė depresiją ir šizofreniją; Fiodoras Dostojevskis savo kūriniuose - epilepsiją. Dažnai perskaitę talentingai aprašytus psichikos sutrikimus mes nepagrįstai ir lengvabūdiškai darome išvadą, kad kūrėjas sirgo viena ar kita liga. Nebūtinai. Jis tiesiog buvo apdovanotas ypatingu pastabumu ir sugebėjimu pavaizduoti tą ar kitą sutrikimą.
Trumpa lentelė: pažymėtini faktai
| Teiginys | Faktinė padėtis |
|---|---|
| Ar genijai dažniau serga psichikos ligomis? | Įrodymų mažai ir prastos kokybės; kai kurie tyrimai rodo padidėjusį dažnį tam tikrose grupėse |
| Ar kūrybiškumas turi tokias pačias smegenų ypatybes? | Neuromoksliniai tyrimai rodo skirtumus tarp kūrybingų ir nekūrybingų asmenų, bet rezultatų mažai ir jie preliminarūs |
| Ar verta romantizuoti psichikos ligas kaip kūrybingumo kainą? | Ne, tai pavojinga: romantizavimas gali trukdyti ieškoti gydymo ir klaidinti visuomenę |
Raktiniai pastebėjimai
- Nėra patikimų įrodymų, jog psichikos sutrikimai sukelia genialumą ar atvirkščiai.
- Kūrybiškumo ir psichopatologijos santykis yra kompleksiškas ir priklauso nuo reikšmingai įvairių veiksnių: genetinių, neurobiologinių, psichologinių ir socialinių.
- Tyrimų problemos: menkas imčių dydis, problematiškas kūrybiškumo matavimas, biografijų interpretacijos šališkumas.
- Reikalingi platesni, metodologiškai griežti neuromoksliniai ir epidemiologiniai tyrimai.
- Psichikos sutrikimų gydymas yra prieinamas ir įvairus - svarbu ne romantizuoti ligos, o užtikrinti profesionalų, individualų gydymą ir paramą.
Todėl atsakymas į klausimą „ar genialumas ir psichikos sutrikimai yra susiję?“ yra sudėtingas: istorija, biografijos ir meninės interpretacijos suteikia spalvingų pavyzdžių, bet mokslas šiandien prašo santūrumo ir griežtų duomenų. Galbūt ateityje, patobulėjus neurofiziologiniams ir genetiniams tyrimams, bus aiškiau, kokie smegenų ypatumai (įgimti ar įgyti) nulemia žmogaus kūrybines galias. Bet šiandien verta atsargiai vertinti populiarius mitus ir rūpintis psichikos sveikata - tiek kūrybingųjų, tiek „įprastų“ žmonių gerove.
tags: #genijai #ir #psichikos #sutrikimai