Socialinis darbuotojas yra specialistas, kuris teikia pagalbą, paramą žmonėms, susiduriantiems su įvairiais gyvenimo sunkumais, siekdamas pagerinti jų gyvenimo kokybę, socialinę padėti ir integraciją į visuomenę. Socialiniai darbuotojai stengiasi užmegzti santykį su asmeniu šeima, susipažįsta su jo situacija, aplinka. Šeimai ar asmeniui stengiamasi padėti atgauti savarankiškumą, atkurti socialinius ryšius. Socialinis darbuotojas, tai ne tik profesija, tai gyvenimo būdas.
Darbo užduotys ir funkcijos
Tai didelis darbas su asmeniu, šeima, jo aplinka, jausmais, poreikiais. Socialiniai darbuotojai padeda žmonėms gauti reikalingas paslaugas, tokias kaip sveikatos priežiūra, socialinė parama, švietimas ir būstas. Dažnai veikia kaip tarpininkai tarp asmenų ir įvairių institucijų, padėdami spręsti problemas.
Socialinio darbuotojo darbas yra labai svarbus, nes užtikrina, kad pažeidžiami asmenys gautų reikiamą paramą. Jie padeda asmeniui ar šeimai įveikti įvairiausius sunkumus, gerina jų gyvenimo kokybę, stiprina gebėjimus savarankiškai spręsti problemas ir siekti savo tikslų. Socialiniai darbuotojai skatina socialinį teisingumą, lygybę.
Socialinio darbuotojo profesija reikalauja ne tik profesinių žinių ir įgūdžių, bet ir didelio empatijos, atsidavimo bei noro padėti kitiems.
Darbo kontekstas ir aplinkos poveikis
Šių dienų politiniai, ekonominiai, vertybiniai socialiniai ir kiti valstybėje vykstantys pokyčiai turi didelę įtaką jos piliečiams. Didėjant nelankančių mokyklos mokinių skaičiui, daugėjant beglobių, gatvės vaikų, didėja nusikalstamumas nepilnamečių tarpe, sparčiai plinta narkomanija, alkoholizmas ir kiti žalingi įpročiai, kurie įtraukia vis daugiau moksleivių, kelia pavojų jų sveikatai, intelektiniam žmonių potencialui ir socialiniai plėtrai, sudaro sąlygas plisti organizuotam nusikalstamumui, kelia grėsmę visuomenei.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Susidarius tokiai padėčiai mūsų visuomenėje iškilo būtinybė ieškoti išeities. Buvo pradėtos steigti socialinės institucijos, kurios rūpintųsi socialiai pažeistomis šeimomis, įstatymiškai gintų vaikus bei jaunuolius nuo prievatos bei išnaudojimo ne tik šeimose, bet ir mokyklose, asocialiose jaunimo grupėse, suteiktų psichologinę - socialinę pagalbą.
Darbo su vaikais ir paaugliais specifika
Kadangi socialinis darbuotojas dirba išskirtinėmis sąlygomis su įvairiais žmonėmis, žmonių grupėmis, jam tenka paveikti ne vien globotinį, bet ir tuos asmenis (ypač vaiko tėvus, artimuosius), nuo kurių priklauso vaiko - jaunuolio kasdienis gyvenimas, jo ateitis. Socialinis darbuotojas padeda vaikams ir paaugliams adaptuotis visuomenėje, švietimo ar globos įstaigoje panaudodami visas priimtinas ugdymo formas, bendradarbiaudami su pedagogais, tėvais, kitomis institucijomis, užtikrinančiomis vaikų ir paauglių saugumą, teises ir pareigas, fiziologinių ir psichologinių poreikių tenkinimą.
Taip pat socialiniai darbuotojai dirba su rizikos grupės vaikais, jų šeimomis, vykdo ir koordinuoja prevencinę veiklą mokykloje, ypač neformalioje aplinkoje, koordinuoja papildomojo ugdymo socialines programas (pvz. NVO dirbančiose su prevencinėmis programomis prieš kvaišalus).
Metodai: individualus darbas ir darbas su grupe
Individualus darbas su klientu yra viena iš pagrindinių socialinio darbuotojo veiklos formų. Individualią pagalbą socialinis darbuotojas teikia asmeniškai individui. Ši profesionali pagalba mobilizuoja ir kaupia individo energiją, nukreipdama ją didesniems ir aukštesniems siekiams bei pozityviems socialiniams santykiams ir didesniam individo potencialo panaudojimui.
Dirbdamas individualų darbą, socialinis darbuotojas dirba su asmenybe, turinčia problemų, kuri tampa jo profesionalios veiklos instrumentu. Socialinio darbuotojo veiklos poveikis priklauso nuo socialinio darbuotojo bei kliento tarpusavio santykių, bendradarbiavimo, kurie ir sudaro individualaus socialinio darbo esmę.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Teigiami socialinio darbuotojo ir kliento santykiai pokyčius skatina labiau nei neigiami, tad verta siekti šioje srityje profesionalumo. Individualios socialinės pagalbos jaunuoliui proceso eigoje reikalaujama parengti bei užpildyti daug įvairių dokumentų.
Teikdamas individualią pagalbą klientui - jaunuoliui, atsižvelgdamas į jo problemą bei situaciją, socialinis pedagogas gali atlikti šiuos vaidmenis: tarpininko (tarpininkauja tarp asmens ir šeimos, vaiko ir suaugusiojo ir t.t.), advokato (užtikrina vaiko teisių apsaugą, suteikia galimybes asmens savirealizacijai), pagalbininko (sprendžia kliento problemas), psichoterapeuto (siekia asmens ir šeimos psichinės sveikatos), eksperto (diagnozuoja problemą ir siūlo galimus sprendimo būdus), visuomeninio veikėjo (plečia, palaiko piliečio socialines iniciatyvas) ir kt.
Darbas su grupe yra vienas iš socialinio darbo metodų, taikomų mokykloje, nevyriausybinėse organizacijose dirbančių socialinių darbuotojų. Šis metodas naudojamas tose situacijose, kur aplinkos vaidmuo labai akivaizdus ir iškilusios problemos siejasi su daugybe panašių situacijų.
Turime pabrėžti neformalių grupių poveikį jaunuoliui. Darbo su grupe metodas labai efektyvus veiklos metodas dirbant su nepasitikinčiais savimi, nedrąsiais, bendravimo įgūdžių stokojančiais, bei probleminio elgesio vaikais ir paaugliais. Tai padeda daug greičiau išspręsti esamas problemas, palengvina individo adaptaciją visuomenėje, ugdo jo fizines ir dvasines savybes.
Šio metodo pagalba klientas mokomas savarankiškumo, jam suteikiama galimybė pažvelgti į problemą skirtingais aspektais. Grupės nariai išmokomi pajusti atsakomybę už savo veiksmus, kitus narius. Grupės darbo metu ne tik vyksta esamų konkrečių problemų aptarimas, bet jaunuoliams suteikiama galimybė dalyvauti problemų sprendimo procese išsakant nuomonę ir atrandant jiems tinkamus sprendimo būdus. Tuo parodoma, kiek jų nuomonė yra svarbi ir reikšminga, ugdomas atsakomybės už save ir savo poelgius jausmas.
Taip pat skaitykite: Europos sveikatos draudimo kortelė
Darbas su šeima: analizė ir paramos sritys
Šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė, susipažįstama su socialiniais vaidmenimis, kurie yra būtini normaliai individo adaptacijai visuomenėje. Būtent šeimoje suteikiami pirmieji dorovingumo pagrindai, formuojasi pagrindinės elgesio normos, atsiveria žmogaus vidinis pasaulis bei individualios asmens savybės.
Tačiau, šeima gali būti ir nepalanki terpė sėkmingai vaiko - jaunuolio socializacijai. Gana dažnai jaunuolio psichologiniai - socialiniai sunkumai yra sąlygoti šeiminių santykių, jo vaidmens šeimos struktūroje, bendravimo su juo stiliaus.
Socialinis darbuotojas, dirbdamas su šeima atlieka išsamią šeimos analizę (pvz. šeimos, struktūra, šeimos poreikiai, vyraujančios šeimos problemos, šeimos narių santykiai jos viduje, ir už jos ribų). Socialinio darbuotojo darbe su šeima išskiriamos šios paramos sritys: edukacinė, psichologinė ir tarpininkavimo.
Edukinę pagalbą sudaro mokymas, auklėjimas, ugdymas, lavinimas, švietimas. Psichologinė parama - socialinio darbuotojo pagalba, susidedanti iš dviejų komponentų: palaikymo ir korekcijos. Korekcija - reikalinga tada, kai šeimoje, vaikų - jaunuolių atžvilgiu naudojama psichologinė prievarta (gąsdinimai, užgauliojimas, žeminimas), privedanti prie nervinių fizinių ar psichinių sutrikimų.
Tarpininkavimo metodą sudaro trys elementai: pagalba organizuojant - tai šeimos laisvalaikio organizavimas. Koordinacinė parama nukreipta į įvairių įstaigų ir tarnybų, galinčių išspręsti tam tikras konkrečios šeimos o kartu ir kliento - jaunuolio problemas aktyvizaciją. Informacinė pagalba - šeimų bei kliento - jaunuolio informavimas, konsultavimas socialinės apsaugos klausimais.
Šeima, susidurdama su aplinkinių žmonių ir institucijų poveikiu, siekia nustatyti sau priimtinas jų įtakos ribas, saugoti savo gyvensenos privatumą. Tai reiškia jog šeima, siūlomą socialinio darbuotojo pagalbą priima kaip nepageidautiną kišimąsi į jos privatumą.
Nes, jei šeima vengia bendro visos šeimos narių susitikimo su socialiniu darbuotoju ir siūlo, kad šis bendrautų tik su vaiku ar tik su juo ir motina, tai drauge patvirtina bendros visai šeimai problemos neigimą. Norėdama išsaugoti tokias nuostatas, šeima riboja informaciją apie savo gyvenseną, todėl susidūrus su vienu iš minėtų priešinimosi požymių, tikėtina , kad išryškės ir kiti, patvirtinantys kliento - jaunuolio sunkumų reikšmę šeimai.
Rizikos šeimos ir tęstinumas
Socialinio darbuotojo darbo su jaunuolio mikro aplinka, veiklos dėmesio objektu tampa šeima, kuriose dažni amoralaus elgesio atvejai, teisės bei etikos normoms prieštaraujantis gyvenimo būdas. Dažnai gyvenamoji aplinka neatitinka net minimalių higieninių sąlygų. Vaikų (klientų) auklėjimu, priežiūra nesirūpinama, dėl to jie ne tik badauja, bet ir tampa fizinio ar seksualinio smurto, prievartos aukomis.
Nedarniose, ypač asocialiose šeimose būtinas socialinio darbuotojo reguliarus lankymasis, nes tai padeda kontroliuoti, užkirsti kelią jaunuolio norui atsiskirti nuo šeimos ir išeiti į draugų ratą, kuriame bėgimas nuo esamų šeimyninių problemų skatina kvaišalų vartojimą, prievartą bendraamžiams, nusikalstamą veiklą. Šioms šeimoms reikalinga efektyvi kompleksinė tarpinstitucinė pagalba bei glaudus bendradarbiavimas su įvairių socialinių tarnybų specialistais.
Socialinis darbuotojas tikslingai įvertindamas savo darbą su klientu (jaunuoliu, esančiu iš asocialios aplinkos) bei naudodamas socialinio darbo metodus gali pasiekti optimalių darbo rezultatų. Tačiau reikia pabrėžti, kad socialinio darbo kompleksinis metodas neturi būti laikinas, bet turėti tęstinumą.
Motyvacija, pasipriešinimas ir bendradarbiavimas
Socialinio darbo apibrėžimai: socialinis darbas turi daug, bet labai panašią reikšmę turinčių apibrėžimų. Socialinis darbas, tai kasdieninis iššūkis sau, randant konstruktyvias išeitis tam tikrose situacijose su klientu ar klientų grupe.
Vienas iš didžiausių privalumų socialiniame darbe yra tvirtas ir pasitikėjimu grįstas ryšys su klientu, jo globėju/ artimuoju. Jei atrandi priėjimą prie savo kliento, tai tuomet ir džiuginančių rezultatų gali pasiekti, tačiau jei tarp socialinio darbo atstovo ir kliento nėra tvirto abipusiu pasitikėjimu grįsto ryšio tuomet ir rezultatai nedžiugins.
Socialinė riziką patiriančios šeimos neretai būna nemotyvuotos spręsti savo problemas, galvoja, kad atvirai kalbėti apie tai yra nepriimtina, ir / ar yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo ir nemato prasmės jį keisti. Sunkumus patiriančios šeimos neretai neigia savo problemas, jie nemano, kad turi socialinių sunkumų. Jos prisitaiko prie tokių aplinkybių, todėl bet kokia intervencija yra vertinama priešiškai.
Socialiniai darbuotojai susiduria ir su šeimų nesupratimu, kas yra socialinis darbuotojas, kokie yra socialinės pagalbos tikslai, kokia teikiamų paslaugų nauda, ir dėl tokio informacijos trūkumo nepasitiki specialistais. Toks nepasitikėjimas ir priešiškumas trukdo socialiniams darbuotojams užmegzti kokybiškus santykius su šeimų nariais ir teikti jiems būtinas paslaugas.
Teikdami pagalbą šeimai specialistai turėtų prisiminti, kad bet kokie pokyčiai šeimoje sukelia krizę, net jei tie pokyčiai teigiami, šeimai tenka iš naujo prisitaikyti ir atrasti tinkamą funkcionavimo ir bendravimo taktiką.
Konsultavimo grafikas šeimoms: rekomendacijos praktikai
Socialinio darbuotojo klientai yra tik tos šeimos, kurioms nepavyksta savarankiškai susidoroti su iškylančiais sunkumais. Dažniausiai šeimos patiria socialinę riziką, kai negeba efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų, kai bendravimas šeimų viduje ir su aplinka sutrikęs.
Socialiniai paslaugų teikimo šeimoms tyrimai taip pat atskleidžia, kad socialiniai darbuotojai neretai susiduria su klientų pasipriešinimu, atstūmimu, šeimos dažnai nenori priimti pagalbos. Apibendrinant galima teigti, kad socialinių paslaugų spektras šeimoms, kurios susiduria su įvairiais sunkumais, yra ganėtinai platus.
Siekiant užtikrinti prieinamą ir efektyvią pagalbą šeimoms, rekomenduojama nustatyti aiškų konsultavimo grafiką, atsižvelgiant į darbo valandas, tęstinumą ir rizikos situacijas:
- Nuolatinės darbo valandos: įprastos priėmimo konsultacijos darbo dienomis nuo 8.00 iki 17.00, aiškiai paskelbtas tvarkaraštis ir registracijos priemonės.
- Tęstinė pagalba: planuojami reguliarių susitikimų intervalai (pvz., kartą per savaitę ar du kartus per mėnesį), priklausomai nuo šeimos poreikių ir intervencijos intensyvumo.
- Prioritetinės krizės valandos: nustatytos budėjimo galimybės bendradarbiaujant su kitomis tarnybomis (policija, medicinos personalu), apibrėžiant, kada reikia kviestis pagalbą per 112 arba įsikišti koordinuotai.
- Aiškios taisyklės dėl nedarbo metu teikiamos pagalbos: apibrėžti atvejai, kai darbuotojas gali reaguoti nedarbo metu, ir suderinti kompensavimo/tarpinių susitarimų mechanizmas su darbdaviu.
- Bendradarbiavimas ir koordinacija: sudaryti protokolus situacijoms, kai reikalingas greitas įsikišimas kartu su medikais ir policija; apibrėžti atsakomybę ir komunikacijos kanalus.
- Komunikacijos su šeima taisyklės: aiškinti klientams, kada ir kokiais klausimais galima kreiptis skubiai, o kada galima laukti planuoto susitikimo; tematizuoti dažnus skambučių modelius mokant kliento tinkamo elgesio su laiku.
- Dokumentacija ir ataskaitos: užtikrinti, kad visas veiklas ir sprendimus būtų fiksuojama, ypač intervencijas ne darbo metu, siekiant apsaugoti tiek klientą, tiek darbuotoją.
Tokios rekomendacijos padeda apibrėžti paslaugos ribas, saugoti darbuotojų teises ir užtikrinti klientams nuoseklią pagalbą.
Praktiniai aspektai ir pavydžiai iš kasdienybės
Praktika rodo, jog šeimos, kurios yra rizikoje, susiduria su problemomis ir tuo metu, kai socialinių darbuotojų darbo diena pasibaigia. Žemiau pateikti pavyzdžiai iliustruoja atotrūkį tarp kasdieninės darbinės praktikos ir įstatymų. Dėl šios priežasties tiek socialinė darbuotoja, tiek vadovė susiduria su nesaugumo, netikrumo jausmais.
Dažnai paskambina ar parašo SMS socialiniam darbuotojui rizikos šeimų atstovai išeiginėmis ir švenčių dienomis. Kaip teigia socialiniai darbuotojai, dažnai tas vienas skambutis įtraukia į darbinę veiklą visai dienai. Atrodytų, kad nesunku atsiliepti tuo telefonu, bet jeigu skambina kelios šeimos, tada ir darbuotojui nebelieka išeiginių dienų. Atsiliepimas į skambutį neišsprendžia skambinusiojo problemos, bet darbuotoją į darbinę veiklą tikrai įtraukia.
Ankstyvą šeštadienio rytą socialinė darbuotoja Lina sulaukė išsigandusios klientės Oksanos skambučio. Oksana pranešė, kad kažkas negero nutiko jos 5 mėnesių dukrytei; moteris rėkė, kad vaikas nekvėpuoja. Socialinė darbuotoja Oksanai pasakė skambinti telefonu 112 ir prašyti greitosios medicinos pagalbos. Klientė pasakė, kad to padaryti negali, nes baigia išsikrauti telefonas, todėl socialinė darbuotoja pati iškvietė medikus ir skubiai nuvyko į šeimą. Lina pamatė, kad mergytė nejuda, nekvėpuoja, jos rankos ir kojos pradėjusios mėlti. Atvykę medikai konstatavo kūdikio mirtį.
Ši situacija neeilinė, tačiau neeiliniai ir sprendimai. Vėliau buvo svarstyti klausimai: ar galėjo socialinė darbuotoja nedarbo metu vežti vaikus savo asmenine mašina į medicinos įstaigą? Kodėl ją lydėjo policijos pareigūnas, o ne pats vežė vaikus savo tarnybiniu automobiliu? Ar teisingai elgėsi socialinė darbuotoja, priėmusi sprendimą vežti vaikus?
Šio pavyzdžio autorė aiškiai yra susirūpinusi dėl rizikos, su kuria susiduria socialiniai darbuotojai: "Kas atsitiktų jei kelyje įvyktų avarija? Ar buvo legalu, galėjo socialinė darbuotoja rūpintis vaikais?" ir " Legaliai socialinė darbuotoja nedirba savaitgaliais, tačiau realybė kitokia".
Apsauga, pareigos ir profesinės ribos
Socialinio darbuotojo darbo valandos dirbant biudžetinėje įstaigoje yra tokios pat, kaip ir visų kitų specialistų, nuo 8 valandos ryto iki 17 valandos po pietų. Savaitgaliais socialiniai darbuotojai nedirba, taigi, bet kokie su darbu susiję socialinio darbuotojo veiksmai nedarbo metu yra savotiškai neteisėti. Ypatingais atvejais bet kuris socialinis darbuotojas nedelsiant reaguoja ir siekia padėti savo klientui nepaisant darbo valandų, tačiau ar tai tikrai profesionalu ir kokias pasekmes gali sukelti, jei socialinio darbuotojo tuo metu priimti sprendimai vėliau pasirodys netinkami?
Kiti darbuotojai tikisi, jog socialinė darbuotoja išspręs problemas už juos, nors tai yra ir jų užduotis. Kartais atsitinka taip, jog nei klientai, nei socialiniai darbutojai, nei vadovai nėra patenkinti vieni kitais. Kartais atsitinka, jog tokie nepasitenkinimai patenka į teismą.
Trečiajame pavyzdyje paminėta, jog yra dvi skirtingos galimybės įdarbinant. Vieni darbuotojai gali būti valstybės tarnautojai arba jos/ jo darbo funkcijos gali būti pagrįstos tuo, jog jis/ ji atlieka viešojo administravimo funkcijas. Jei sprendimas gali būti kitoks priklauso nuo profesijos pozicijos, kai dirbama, reaguojama po oficialių darbo valandų?
Jei socialinė darbuotoja, dirbdama savo darbą, atlikdama tam tikrą užduotį, kuri neprieštarauja jos funkcijoms ir tai žino jos vadovė, tai ji atlieka savo darbą, nors tai ir po darbo valandų? Ar ne? Tačiau tai nereiškia, jog socialiniai darbuotojai turi būti prieinami 24 valandas per parą. Tačiau tikėtis, jog socialiniai darbuotojai gali dirbti tik nuo 8.00 iki 17.00 taip pat nerealu. Kai tai susiję su darbo valandomis vadovė ir socialinė darbuotoja gali labai aiškiai susitarti kaip bus kompensuojamos darbo valandos, sutarti valandų skaičių savaitėje.
Taip pat galima ieškoti draudimo galimybių. Šios problemos kiekvienoje savivaldybėje gali būti išspręstos labai skirtingai.
Kaip stiprinti paslaugos prieinamumą ir kokybę
Mokslinėje literatūroje išskiriama, kad socialiniai darbuotojai yra pagrindiniai pagalbos teikėjai sunkumus patiriančioms šeimoms. Bendradarbiaudami su kitais specialistais jie padeda šeimoms spręsti iškylančias problemas, organizuoja ir teikia būtiną pagalbą, vykdo intervenciją. Intervencija suprantama kaip tikslingas socialinio darbuotojo elgesys, kai siekiama teigiamų pokyčių šeimos gyvenime. Svarbu, kad intervencija leistų užtikrinti efektyvų šeimos funkcionavimą.
Teikdami pagalbą šeimai socialiniai darbuotojai orientuojasi ne tik į problemų sprendimą, bet ir į pačios šeimos stiprinimą bei lavinimą. Svarbu yra atkurti šeimos vidinį potencialą, gebėjimą prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir vykdyti svarbius, optimaliai funkcionuojančioms šeimoms keliamus reikalavimus: pasirūpinti savo ir vaikų gerove, palaikyti socialius santykius su artimiausia aplinka ir pan.
Teikdami pagalbą šeimoms socialiniai darbuotojai orientuojasi ne tik į problemų sprendimą, bet ir į pačios šeimos stiprinimą bei lavinimą. Svarbu yra atkurti šeimos vidinį potencialą, gebėjimą prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir vykdyti svarbius, optimaliai funkcionuojančioms šeimoms keliamus reikalavimus.
Darbo kokybę užtikrinančios priemonės
- Aiškūs darbo grafikai ir budėjimo protokolai, suderinti su savivaldybe ir partneriais.
- Reguliarus darbuotojų profesionalumo kėlimas ir psichologinė pagalba dirbant stresinėse situacijose.
- Tarpinstitucinis bendradarbiavimas su medicinos, teisėsaugos ir švietimo institucijomis.
- Dokumentavimo ir skaidrumo stiprinimas, kad būtų aiškūs sprendimų motyvai ir atsakomybės ribos.
- Aiškūs komunikacijos su klientais principai, orientuoti į motyvacijos didinimą ir pasitikėjimo kūrimą.
| Veikla | Rekomenduojama trukmė / dažnumas | Pastabos |
|---|---|---|
| Individuali konsultacija | 60 min, 1 kartą per savaitę arba pagal poreikį | Dokumentuoti pažangą ir užduotis |
| Grupinės užsiėmimai | 90 min, kartą per savaitę arba ciklais | Skirta bendravimo įgūdžiams ir prevencijai |
| Šeimos vizitas namuose | 1-2 kartai per mėnesį arba dažniau rizikos atvejais | Užtikrinti tęstinumą ir tarpinstitucinę paramą |
| Bendradarbiavimo susitikimai su institucijomis | 1 kartas per mėnesį arba pagal poreikį | Koordinacinė parama ir protokolų peržiūra |
Apibendrinant, socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti tiems, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų. Socialiniai darbuotojai yra pagrindiniai pagalbos teikėjai sunkumus patiriančioms šeimoms.
tags: #socialinio #darbuotojo #konsultuoja #seimas #grafikas