Vilnius, katalikiškos LDK santvarkos centras ir trijų apeigų katalikų apgyventa sostinė, turi ypatingą ašį - Pilies-Didžiosios gatvių liniją, besidriekiančią nuo pilies, katalikiško valstybingumo tvirtovės.
Gedimino prospektas Vilniuje.
Žvelgdama į barokinius Vilniaus bokštus, dr. I. Vaišvilaitė atkreipia dėmesį į svarbią problemą, kad Vilniuje niekas neturi tęstinumo, išskyrus krikščionybę. Ji teigia, kad Vilnius turi nedaug ką bendra su dabartine Lietuva, ir kad be Vilniaus Lietuva būtų visai kitokia valstybė ir visuomenė.
Katalikiškos LDK Tradicijos
Nors galima ir reikia įžvelgti ir katalikišką XIX-XX a. Nors ir teisėtai norėję atgaivinti skirtingą nuo lenkų lietuvių savastį, nekatalikiškos Atgimimo srovės veikėjai „perlenkė lazdą“ ir (bent jau didele dalimi) atmetė tikrąją - katalikišką - lietuvių ir Lietuvos tradiciją, realiai klestėjusią LDK katalikišką civilizaciją. Todėl jei norime, kad dabar galbūt prasidėsiantis Lietuvos atgimimas pavyktų, būtina grįžti prie tikrųjų šimtmetinių - katalikiškų - lietuvio savasties šaknų, realiai nuo Vladislovo Jogailos ir Aleksandro Vytauto Didžiojo laikų LDK kurtos civilizacijos. Giliai apmąstydami savo tautos ir Tėvynės sostinės istoriją pamažu suvoksime, kas iš tiesų buvome - kuo vėl turime būti.
Kadaise didžiausios Europos valstybės - Lietuvos istorija susiklostė taip, kad tarsi atsirado dvi sostinės - Vilnius ir Trakai. Taip įvyko todėl, kad Lietuva per savo istoriją gyvena dviejų pasaulių sandūroje. Tai ne tik ir ne tiek Romos ir graikų apeigų krikščionių pasauliai. Veikiau Lietuva buvo katalikiškos civilizacijos „Rytų tvirtovė“, kurios sienose gyveno ir daugybė rytų krikščionių, ilgainiui tapusių graikų apeigų katalikais.
Taip pat skaitykite: Apie Šventąjį Juozapą
Dvi Sostinės: Vilnius ir Trakai
Todėl atsirado ir „dvi sostinės“ - visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė Vilnius, tvarkiusi „Rytų fronto“ reikalus ir, pagal seną tradiciją, „antroji sostinė“ Trakai, koordinavusi dar pagoniškos Lietuvos gynybą nuo „Vakarų fronto“ - teutonų ordino, Lenkijos, Čekijos ir Vengrijos atakų. Dar nuo pagoniškų ir Vytauto Didžiojo laikų šie du miestai, kaip didžiulių Vilniaus ir Trakų kunigaikštysčių centrai, sudaro galingą didvalstybės branduolį. Būtent jos 1413 m. Horodlės aktu tampa vienintelėmis LDK vaivadijomis.
Jau nuo Lietuvos krikšto per visą XV a. Vilnius ir Trakai, šių didžiulių vaivadijų centrai, iš tiesų buvo LDK katalikiškos santvarkos veidrodis ir jos karūna.
Trakų pilis.
Vilnius - Katalikiška Šiaurės Jeruzalė
Atkuriant katalikišką Lietuvos istorijos modelį kyla klausimas: su kuo palyginti Lietuvos sostinę pasaulio istorijos kontekste? Jau mažiausiai 30 metų, o iš tiesų - nuo seniau - kuriamoje liberalioje mitologijoje Vilnius neretai lyginamas su Jeruzale, net vadinamas „Šiaurės Jeruzale“, nes... jame buvo daug konfesijų. Taip sudaroma iliuzija, kad LDK laikų Vilnius buvo „vos ne liberalus“ miestas „vos ne suteikęs lygias teises“ visoms religijoms ir net klaidingiausioms idėjoms.
Neskaitant protestantizmo revoliucijos sumaišties laikų LDK laikų Vilnius gali būti lyginamas nebent su katalikiška Jeruzale - kai Jeruzalėje valdė savo santvarka katalikiška Romos imperija, o po 395 m. valstybės skilimo jos rytinė dalis - vad. Rytų Romos arba, kaip vadino patys jos gyventojai, Romėjų imperija (nuo XVI a. Vilnius panašus ta prasme, kad abiejuose šiuose daugiataučiuose miestuose veikė katalikiška santvarka - visuomenės teisinė tvarka, pagrįsta valstybine katalikų religija, su tuo skirtumu, kad į Vilnių buvo leidžiami apsigyventi žydai (tai buvo draudžiama Romėjų laikų Jeruzalėje) ir jiems leidžiama likti judaistais. Vilnius gali būti vadinamas „katalikiška šiaurės Jeruzale“ arba „Šiaurės Roma“ - pastarasis pavadinimas plačiai naudojamas nuo XVI a. iki šių dienų.
Taip pat skaitykite: Globėjai
Vilnius - daugiatautė ir katalikiškos valstybės bei visuomeninės santvarkos vienijama sostinė, kaip Jeruzalė ir Roma tada, kai jas valdė katalikiškos santvarkos valstybės. Tikroji Vilniaus savastis - katalikiškos santvarkos šalies sostinė, diktavusi savo didingą civilizacinę dvasią katalikiškai Lietuvai, kuri iki XIX a. Graikų-slavų apeigų katalikų Kijevo ir visos Rusios metropolijos centras - Vilnius.
Trys Apeigų Katalikų Zonos
Jau nuo pagonio didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytenio laikų Vilniuje, vadinamame „rusinų mieste“ (civitas ruthenica) kūrėsi rusinai. XV a. II p. plačiu mastu įgyvendinant Jogailos ir Vytauto Didžiojo pradėtą katalikiškos Rusios atstatymo darbą, šis rusinų miestas ima tapti, o po 1596 m. Brastos unijos suklesti kaip graikų katalikų miestas, užėmęs ištisą pusę senojo Vilniaus. Tuo Vilnius unikalus Europoje: net dabartinėje pasaulio rutenų apeigų katalikų „sostinėje“ Lvove nėra atskiro „rusinų miesto“ arba Visos Rusios metropolito miesto, kaip buvo Vilniuje.
Stačiatikiai XVII-XVIII a. Vilnius - 3 apeigų katalikų valstybės sostinė, kurioje Romos ir graikų apeigų katalikai turi atskirus „miestus“ - Vilniaus dalis, kurias skiria (jungia) miesto ašis didžioji gatvė, o armėnų apeigų katalikai gyveno ar dirbo aplink šios ašies pagrindinį tašką - Rotušės aikštę. Mūsų papildyta prof. A. Vilniaus Rotušės aikštės apylinkės įkvepia sukurti terminą: „armėnų miestas“ ar bent jau „armėnų rajonas“.
Kur dar pasaulyje rasime tokią nuostabią harmoniją: trijų katalikiškų apeigų tikinčiųjų apgyventus rajonus, sutariančius bendroje miesto urbanistinėje ir teisinėje struktūroje? Trijų apeigų katalikų rajonus skiria, o gal tiksliau harmoningai jungia, Didžiosios gatvės ašis, besidriekianti nuo jos aukščiausio taško, Lietuvos Karalienės „rūmų“ - Aušros Vartų Dievo Motinos šventovės.
Aušros Vartai Vilniuje.
Taip pat skaitykite: Viskas apie nuolatinius globėjus
Taigi Aušros Vartų su šv. Teresės bažnyčia, stačiatikių Šv. Dvasios vienuolyno ir unitų Švč. Trejybės su Bazilijonų arka „bažnyčių grandinė“ yra ne dabar populiariai vadinamas „3 konfesijų trikampis“, o veikiau dviejų apeigų katalikų šventovių linija, „rodyklė“ rodanti į trečiųjų - armėnų apeigų katalikų apsuptą Rotušės aikštę, atskleidžianti Vilniaus tikrąją esmę - trijų apeigų katalikiškos valstybės sostinė.
Šv. Kazimiero Globėjas
Panevėžio vyskupija ypatingai apdovanota: vienintelis Lietuvos šventasis Kazimieras - ne tik visos Lietuvos ir jaunimo globėjas, bet ir Panevėžio vyskupijos globėjas. Seniau Bažnyčioje buvo tradicija - pirmojo vyskupo globėjas tapdavo ir vyskupijos globėju. Pirmasis Panevėžio vyskupas - Kazimieras.
Vyskupas Kazimieras Paltarokas, ypač skatino pamaldumą į šv. Kazimierą. Jis sukūrė šv. Kazimiero litaniją ir brevijoriaus skaitinius šv. Kazimiero dienai.
Net šv. Kazimiero varpą, šaukiantį melstis, Ganytojas norėjo girdėti kasdien skambantį su vyskupijos Globėjo bareljefu ir giesme: „Siela gryniausia, širdie skaisčiausia, mūsų Tėvynės Žiede rinktinis. Melsk Visagalį, gelbėk mūs šalį, Šventas Kazimierai".
Vyskupo Kazimiero rūpesčiu ir prašymu menininkas J. Mackevičius ir nutapė aukštai virš altoriaus lubose freską „Stebuklas ties Polocku" - patį didžiausią Lietuvoje ir pasaulyje paveikslą (22 x 14 m) šv. Kazimiero garbei.
Didžiausias Vyskupo Kazimiero rūpestis - jaunimas, ypač ateitininkai. Juos pavedė ypatingai šv. Kazimiero globai. Tai jiems po didžiuoju altoriumi įrengė požeminę šv. Kazimiero koplyčią. „Ji gaivino ateitininkų sąjūdį per dešimtį draudimo metų", - džiaugiasi vyskupas knygoje „Panevėžio vyskupija". Kaip nesidžiaugsi, kaip nejausi to palaikymo - juk altoriuje paties jaunimo Globėjo šv. Kazimiero bareljefas, žymiausio Panevėžio krašto skulptoriaus J. Zikaro kūrinys.
Vyskupas Kazimieras Paltarokas
Vyskupas Kazimieras Paltarokas gimė 1875 m. spalio 22 d. Gailionių km., Linkuvos parapijoje, Šiaulių rajone. Kunigu įšventintas 1902 m. kovo 22 d. Vyskupu konsekruotas 1926 m. gegužės 2d. Kauno bazilikoje gegužės 30d. padarė ingresą Panevėžio šv. Stanislovo koplyčioje. Kuriant naują vyskupiją, vysk. Paltarokas išryškėjo kaip gabus organizatorius. Pastatė Panevėžyje katedrą. Gyvas vyskupo veiklos paminklas yra jo ganytojiški laiškai, kurių parašė virš 50. Ganytojas parašė ir išleido literatūros pastoracijos, auklėjimo, Katalikiškosios Akcijos bei kitais aktualiais klausimais. Mirė Vilniuje 1958 m. sausio 3 d.
Vyskupas visada norėjo parodyti ypatingą šventojo Kazimiero globą Lietuvai kovose su pavergėjais. Taip jo raginimu virš katedros didžiojo altoriaus absidėje dailininkas Jonas Mackevičius su padėjėjais Vytautu Palaima ir Domicėlė Tarabildaite nutapė freską, kurioje Lietuvos kariuomenė atmuša 1518 m. nuo Polocko tvirtovės rusų kariuomenę, tada šv. Kazimieras stebuklingai pasirodė debesyse. Tai iki šiol nepralenktas, didžiulį įspūdį paliekantis šv. Kazimiero paveikslas.
Taigi šio leidinėlio pasirodymas tebūnie ne tik dar viena padėka mūsų globėjui šv. Kazimierui, bet ir graži ganytojo vyskupo Kazimiero Paltaroko atmintis 135 gimimo metais.
Šv. Vladislovo Koplyčia Vilniaus Katedroje
Per didžiausią paskutinę katedros rekonstrukciją Laurynas Gucevičius suprojektavo šv. Vladislovo, (anksčiau - vyskupo Abraomo Vainos), elipsės formos koplyčią. Koplyčia buvo ištapyta freskomis, kurių fragmentus galima matyti iki šiol. Prie koplyčios altoriaus išlikę lotyniški užrašai liudija teologinę freskų prasmę: ZELUS (uolumas) ir FIDES (tikėjimas). Koplyčios altorius įrengtas XIX a. vid., šiaurinėje nišoje stovi masyvi gipsinė šv. Vladislovo, rankoje laikančio kryžių, skulptūra (1861-1863 m., aut. Henrikas Dmochovskis).
Šv. Vladislovas yra Vengrijos ir Vilniaus katedros globėjas. Priimdamas krikštą, Lietuvos ir Lenkijos valdovas Jogaila pasirinko šv. Vladislovo vardą.
Šv. Vladislovas.
Išvados
Vilniaus istorija yra glaudžiai susijusi su katalikybe ir LDK tradicijomis. Miestas, būdamas trijų apeigų katalikų sostine, išsaugojo savo unikalumą ir daugiatautiškumą. Šv. Kazimieras ir kiti globėjai, tokie kaip šv. Vladislovas, yra svarbūs Lietuvos istorijos ir katalikiškos tapatybės simboliai.
tags: #gedimino #pr #20 #vyskupijos #globejas