Frustracija socialiniame darbe: priežastys ir įveikos būdai

Socialiniame darbe darbuotojams neretai tenka susidurti su agresyviais klientais, kurie kartais turimą pyktį nesąmoningai nukreipia į aplinką ar darbuotoją, kartais tiesiog patiria frustraciją ir bejėgystę ir dėl to jiems kyla agresija. Socialiniai darbuotojai kelia klausimus apie savo saugumą, pačių turimus įrankius ir gebėjimus kaip elgtis agresijos akivaizdoje.

Dar 2018 metų pabaigoje Lietuvoje lankėsi specialistas iš Olandijos Marco Dieleman, kuris veda mokymus darbuotojams, kurie dirba su agresyviais klientais. Mokymų metu darbuotojai analizavo dėl kokių priežasčių klientams kyla stresas, pyktis, mokėsi kontroliuoti savo emocijas ir stresą, ieškojo būdų, kaip išlikti ramiems stresinėje situacijoje, kaip anksti atpažinti iš kliento kylančią agresiją ir kokias prevencijos priemones taikyti.

Ten kur kyla agresija (prieš save arba kitą) visada reikėtų ieškoti priežasčių dėl ko taip vyksta. Agresija gali kilti iš frustracijos arba būti instrumentinė t.y būti naudojama kaip įrankis gauti tai, ko norima. O ką gali padaryti darbuotojas? Pirmiausia atpažinti pats ir padėti tai atpažinti žmonėms su kuriais dirba.

Socialiniame darbe tai labai svarbu, kadangi klientai dažnai stokoja įgūdžių atpažinti kas su jais vyksta, taip pat sunkiai gali tai įvardinti. Skirtumą aiškiau galime atpažinti mažų vaikų elgesyje, juk bene visi esame matę kaip parduotuvėje vaikas krenta ant žemės, pyksta, ašaroja, kad jam nupirktų vieną ar kitą - kai agresija naudojama kaip įrankis, jog būtų patenkinamas poreikis. Vėliau atpažinti panašias situacijas tampa kiek sunkiau, tačiau svarbu visada perklausti iš kur kyla agresija?

Šiame straipsnyje aptarsime schemų terapijos perspektyvą, kuri padeda suprasti frustracijos priežastis ir įveikos mechanizmus.

Taip pat skaitykite: Autizmas: viskas, ką reikia žinoti

Schemų terapija (ST)

Sprendžiant asmenybės sutrikimų psichoterapijos iššūkius nei viena teorija ar terapinis požiūris nėra pakankama sudėtingoms asmeninės sutrikimų problemoms spręsti. Schemų terapija (ST) (Dr. Jeffrey E. Young 1990, 1999) - tokio integruoto asmenybės sutrikimų gydymo metodo pavyzdys.

Čia svarbi egzistencinė humanistinė kryptis, pagrįsta psichodinaminiais elementais, taip pat naudojamos modifikuotos intervencijų technikos iš geštalt terapijos, tranzakcinės analizės, psichodramos. Ši terapija, siekia išsiaiškinti kliento vaikystės, paauglystės patirtis, traktuojant jas kaip bazinių poreikių netinkamą patenkinimą ir iš to kylančių psichologinių problemų priežastis. Tuo pačiu siekiama išspręsti nepatenkintus frustruojančius poreikius sveikais būdais.

ST naudojasi „schemos“, kaip apjungiančiu elementu, koncepcija. Schemos - netinkamai tenkinamų bazinių poreikių elgesio modeliai, apimantys mąstymą, informacijos apdorojimą, elgesį ir emocijas. „Schema“ - tai automatine biografinių prisiminimų, vaikystės trauminio patyrimo ir su tuo susijusio išmokto disfunkcinio tvarkymosi būdo aktyvacija.

Tai visuma ne tik kognityvinių iškraipymų, bet ir sankaupa kūno pojūčių, emocijų, ar psichosomatinių disfunkcinių kūno reakcijų. Schemos kyla iš emocinės implicitinės (lot. implicitus - supainiotas, neišreikštas, neišplėtotas, numanomas) atminties apie reikšmingus įvykius vaikystėje, pasireiškia kaip individui jautrios ir pažeidžiamos vietos.

Taip pat skaitykite: Lietuvos socialinių tinklų apžvalga

Schemą lemia vaiko įgimtas temperamentas ir ankstyvosios patirtys, sustiprintos neigiamų interakcijų su kitais. Pagal Young‘ą, šios teorijos kūrėją, pagrindinė schemos funkcija - gynybinė.

Schemos aktyvuojasi tam tikru stiprumu, afektų ryškumu, ilgai besitęsiančiu distresu. Kai kurie nors įvykiai tampa mūsų schemas sužadinančiais faktoriais (trigeriais), mūsų mintys ir jausmai yra tokie, kaip suaktyvintos schemos. Schemos formuojasi nepatenkinant ar netinkamai tenkinant vaikystėje bazinius emocinius poreikius.

Pagrindiniai vaiko emociniai poreikiai:

• Prisirišimo, saugumo
• Autonomijos
• Pastovios savivertės
• Malonumo (žaidimai, linksmumas)
• Identiteto
• Sveikų ribų

Schemas grupuojant, laikoma, kad I-III domenų schemos yra pirminės, vystėsi asmenybei formuojant savęs suvokimą, jos yra pamatinės asmenybės dalys. IV-V domenų schemos yra labiau kompensacinės kilmės, antrinės, susiformavusios siekiant išvengti I-III domeno suaktyvintų schemų.

Neadaptyvių schemų aktyvacija lemia negatyvias emocines būsenas ir, suaktyvinus schemą, pradeda veikti ir ydingas (disfunkcinis) tvarkymosi su schema būdas (individualus kelias įveikti aktyvuotą schemą) . Toks tvarkymosi su schema būdas (angl. schema coping style), yra gynybinis tvarkymosi su nepatenkinto poreikio frustracija mechanizmas, dažniausiai pasitaikanti schemą turinčio individo elgesio strategija, įprastai naudojama įvairiose gyvenimo situacijose.

Galimi tvarkymosi su schema būdai:

Taip pat skaitykite: Plačiau apie socialinę institucionalizaciją

• Hiperkompensacija („puolimas“)
• Vengimas, pabėgimas
• Pasidavimas, paklusimas

Hiperkompensacijos strategijos - tai aktyvios kovos su suaktyvinta scehema būdai. Gali pasireikšti konstruktyviomis pastangomis ir argumentacija, taip pat ir agresyvumo išraiškomis. Vyraujanti pagrindinė emocija - pyktis, kuris gali būti ir paslėptas.

Hiperkompensacijos atveju žmogus elgiasi priešingai, negu diktuoja pati schema, reaguoja pastiprintai save įtvirtindamas, kovodamas prieš ar rodydamas pyktį. Pavydžiui, „Palikimo/nestabilumo“ schemos atveju, suaktyvinus schemą, atitinkama reakcija yra palikimo baimė. Šiuo atveju hiperkompensacija pasireikštų kaip partnerio kontrolė, nuolatinis noras nepaleisti ryšio ar būti kartu, kraštutiniais atvejais -net persekiojimu. Kita hiperkompensacijos forma yra idealizavimas ir labai didelis pasitikėjimas.

Kai naudojamos kitos, „Pasidavimo“ tvarkymosi strategijos, schemai aktyvuojantis žmogų užplūsta schemą atitinkančios neigiamos emocijos, kūno pojūčiai, fantazijos, vidiniai išgyvenimai arba vaizdiniai, bet jis nesiima jokių aktyvių veiksmų. Tos pačios „Palikimo/nestabilumo“ schemos atveju žmogus pasineria į stiprius jausmus, tokius kaip baimė, liūdesys, beviltiškumas.

Žmogus jaučiasi nusivylęs, vienišas, nemylimas, laiko save nevertingu ir nenusipelniusiu būti mylimu. Kitas hiperkompensacijos ir pasidavimo tvarkymosi būdų pavydys, kai aktyvuojasi schema „Jautrumas/pažeidžiamumas“ (Vulnerability). Schemai suaktyvėjus, žmogus susijaudina ir jį apima didžiulės baimės apie savo sveikatą, nerimas dėl ateities. Hiperkompensacijos atveju jis atlieka eilę profilaktinių tyrimų (tame tarpe brangių ir sudėtingų), pradeda lankytis pas įvairius gydytojus ir tikrintis sveikatą.

Nereikėtų maišyti Pasidavimo, kaip schemos įvekimo būdo, kuris labiau yra vidinė, asmenybinė charakteristika nuo „Pasidavimo/paklusimo“ schemos. Paklusimas (Subjugation) - yra viena iš 18 schemų, kuri pasireiškia dažnu susitaikymu ir pasidavimu. Tai schema, kai poreikiai ir emocijos užgniaužiamos dėl kito žmogaus, taip pat ir perdėtai orientuojamasi į kitų spaudimą ir lūkesčius.

„Paklusimo“ schema, kaip ir schemos „Pasiaukojimas“(Self-sacrifice), „Pritarimo siekimas „(Approval- Seeking) -priskiriamos sričiai (domenui) „Dėmesys kitų poreikiams savo poreikių sąskaita“.

Vengimas - tai atsitraukimo nuo schemų keliamų frustracijų, nuo probleminių situacijų ir žmonių strategija. Šiuo atveju vengiama netgi įsisąmoninti su šia schema asocijuojamas emocijas, prisiminimus ir kognityvinius procesus. Pavyzdys su ta pačia „Palikimo/nestabilumo“ schema: kai ji aktyvuojasi, žmogus gali vengti bet kokių santykių, užsidaryti mėgstamoje veikloje, darbe, knygose ar fantazijose.

Kai naudojama vengimo tvarkymosi stratgija, žmogus pasyviai arba aktyviai vengia schemos aktyvavimosi. Aktyvus elgesys gali būti intensyvi darbinė veikla (darboholizmas), rizikingas elgesys (ekstremalus sportas, hobi), reiškiasi aktyvia intensyvia veikla pabėgant nuo schemos problematikos.

Pasyvus elgesys pasireiškia kaip socialinė izoliacija, atsiribojimas, nieko neveikimas. Buvimas atsiribojusiame gynybiniame režime schemų terapijoje vadinamas Atsiskyrusio gynėjo režimu (angl. Detached Protector mode). Viena iš pabėgimo formų gali būti savęs guodimas, kaip aukščiau paminėtas guodimas malonumais (alkoholiu, internetu, seesu) ar, pavyzdžiui, - perdėtu maisto vartojimu. Toks savęs guodimo režimas schemų terapijoje vadinamas Atsiskyrusio savęs guodėjo režimu (angl.

Schemų režimai

Automatiškai suaktyvinta schema lemia (iššaukia) individo konkrečią tvarkymosi su stresu strategiją. Vienos ar kelių schemų aktyvacija ir įveikos strategija padeda stabilizuoti emocinę asmenybės būseną. Schemų režimas - kažkuriuo laikotarpiu pastovi emocinė žmogaus būsena ir su ja susijęs elgesys. Režimai gali pasireikšti psichologiniais arba psichofiziologiniais simptomais.

Psichologiniai simptomai dažnai yra išraiška disfunkcinio tvarkymosi su schema būdo arba vaikystėje pažeistos vaiko būsenos atspindys. Persijungimai į schemų režimus yra stipresnio laipsnio schemos (ar kelių schemų) pasireiškimas.

Stiprios emocijos, staigus elgesio pasikeitimas, perdėta neproporcinga reakcija - tai įvyksta individui jautriose vietose ir emociškai svarbiuose įvykiuose (trigeriai, kaip aktyvuojantys faktoriai). Kitais žodžiais tariant, režimai - kaip vaikystės patyrimų žinutės iš praeities, tai - tarsi langai į praeitį. Šių dienų emocinė įtampa aktyvuoja praeityje susiformavusių schemų režimus, su jomis susijusiu elgesiu bei kognityvinėmis nuostatomis. Jų turinys - kaip aidas, ką sakė tėvai (ar tėvinės figūros), tai lyg tėvų balsai galvoje.

Vaikiškieji režimai

Vaikiškeji režimai - ankstyvųjų išgyvenimų paremti atsakai. Jų atsiradimas rodo nepatenkintus bazinius emocinius poreikius, iš to kilusią frustraciją.

• Pažeidžiamo vaiko režimas
• Pikto vaiko režimas. Žmogus šioje būsenoje jaučiasi įžeistas, nepatenkintas, dažnai būna supykęs, įsiutęs, įniršęs. Elgesyje vyrauja neigimas ar maištavimas, prieštaravimai ar kova. Kartais nuolatos skundžiamasi savo bėdomis ir neteisybe. Taip reiškiasi nuoskaudos ir pyktis
• Impulsyvus/nedisciplinuotas vaikas. Norėdamas pasiekti savo tikslus, jis elgiasi vadovaudamasis impulsais, nekontroliuojamai. Dažnai patiria sunkumų atidedant trumpalaikį pasitenkinimą. Jaučiasi frustruotas, nekantrus, kad šie potraukiai ar impulsai negali būti patenkinti
• Laimingas vaikas. Tai sveiko vaiko režimas. Jaučiasi mylimas, patenkintas, jaučia ryšį su kitais, yra saugus, priimtas, vertinamas, vertingas, jaučiasi, kad yra vedamas, juo rūpinamasi. Jis -suprastas, pripažintas, savimi pasitikintis, kompetetingas, tinkamai savarankiškas

Visi disfunkciniai įveikos režimai schemų terapijoje yra traktuojami kaip neadaptyvūs, jie palieka ir net aštrina problemas. Jų ištakose esamos laikui bėgant nesikeičia net jei išgyvenami pozityvūs patyrimai gyvenime. Atvirkščiai, tai įsitvirtina ir lieka nepakitę. Sveiko suaugusio režime žmogus, siekdamas ilgalaikių tikslų, įsisąmonina ir testuoja realybę, kontroliuoja impulsus, toleruoja frustracijas, kontroliuoja savo elgesį.

Savo skausmingus jausmus saugo emociškai atsiribojęs. Žmogus pasineria į save ir ilgą laiką būna tokioje svetimumo būsenoje. Emocijų tuo metu tarsi nėra, bandoma viską paaiškinti racionaliai, intelektualizuojant. Galintys lemti priklausomybę, savęs stimuliavimo arba nuraminimo būdai. Svarbesniais negu savo laiko kitų reikalavimus; bando vengti skausmingų patyrimų netenkinant poreikių. Šalia kitų elgiasi pasyviai, nuolankiai, ieško pritarimo.

Paklūsta ir pasiduoda, tačiau jaučiasi pastoviai nelaimingas ir įžeistas. Jaučiasi auka ir kaltina dėl to aplinkinius bei gyvenimą. Jaučiasi viršesnis, ypatingas, galingas, žiūri į kitus iš aukšto; tarsi pasaulis susideda iš vertesnių ir niekingų. Norėdamas gauti tai, ko siekia, elgiasi agresyviai.

Fokusuoja dėmesį, ruminuoja ir veikia, kad kraštutinai kontroliuotų ir apsaugoų save nuo menamų ar tikrų pavojų.

Disfunkciniai tėviniai režimai

Disfunkciniai tėviniai režimai pasižymi reikšmingų tėvinių figūrų - dažniausiai artimųjų internalizuotais (kitų žmonių požiūrių, nuomonių, standartų, vertinimų perėmimas) įsitikinimais. Jie tampa kertiniais įsitikinimais, lemiančiais neigiamas automatines mintis. Tai tarsi tokinės tėvų introversijos, “neigiami balsai galvoje’.

• Baudžiančio tėvo režimas. Baudžiantis tėvas dažniausiai nuvertina, įžeidžia, pastiprina žmogaus Pažeidžiamą vaiką
• Reikalajaunčio tėvo režimas

Režimų susidūrimas gali įvykti ir paties žmogaus viduje, ir tarp skirtingų žmonių. Su kitais dažniausiai tai įvyksta socialiniame kontakte (pastebima ir terapiniame santykyje su terapeutu arba esant problemoms poroje). Interpersonalinis schemų aktyvavimas tarp individų dar vadinamas schemų chemija (angl. Schema chemistry). Tai procesas, kai vieno žmogauis schemos papildomos kito žmogaus schemomis, individas elgiasi tarsi įpuldamas į pažįstamą interakcijos modelį.

Žmogus su „Palikimo/nestabilumo“ (angl. Abandonment/Instability) schema pasirenka partnerį, kuris negali įsipareigoti ilgalaikiams santykiams, tuo pačiu pastiprindamas jau egzistuojančią schemą. Kai ją papildo kita - „Defektyvumo /gėdos“ ( angl. Defectiveness/Shame) schema, yra tikima, kad kažkas ne taip yra su juo ir netikima, kad kitas jį gali priimti ir mylėti. Manoma, kad jei kitas žmogus priartės, tai jį atstums. Todėl pasirenkamas toks partneris, kuris yra labai kritiškas.

Schemų dinamika vyksta ir žmogaus viduje. Pavyzdžiui - emocijų dinamiką lemia įtampa, tarp Baudžiančio tėvo ir tarp to paties žmogaus Pažeidžiamo vaiko. Priešiškas Baudžiančio tėvo santykis į Pažeidžiamą vaiką sukuria didelę įtampą, kuri mobilizuoja įveikos režimą įtemptai būsenai sureguliuoti.

Kai mes reaguojame į schemas sukeliančius trigerius, automatiškai įsijungia pirminės - bazinės emocijos: pyktis, liūdesys, baimė - kurios yra artimiausios su schema susijusiems nerealizuotiems poreikiams. Jos arti fizinių kūno pojūčių. Kartais, kai būna sunku įvardinti ką jaučiu, jausmus labiau įsisąmoniname per kūno pojūčius. Parodydamas pyktį, pasišlykštėjimą, mažas vaikas išreiškia savęs įtvirtinimo grėsmę.

Antrinės emocijos yra socialiai modifikuotos internalizuojant tėvų režimus. Socialinės emocijos labiau susijusios su tvarkymosi būdais, jos - arčiau kognicijų, tai daugiau internalizuoti artimų reikšmingų žmonių įsitikinimai. Socialinės emocijos - gėda, kaltė, jautimasis pranašesniu, drovumas (atsakant į paraudimą), gėda (po kritikos), kaltė į atmetimą.

Schemų terapijoje, dirbant su vidiniu kritiku, stengiamasi išskirti „tėvų balsus“. Tai tarsi „toksiški“ įsitikinimai, nekritiškai įsigalėję paciento vertybių sistemoje, kurie verčia kentėti. Schemų terapijoje siekiama sumažinti kertinių toksinių įsitikinimų jėgą, paskatinti suabejoti jais.

Praktiniai patarimai

Socialiniame darbe, susidūrus su agresyviais klientais, svarbu prisiminti keletą dalykų:

• Pirma, ką reikėtų daryti tai paprašyti, kad to nedarytų
• Pakeisti vietą. Kartais agresija nesiliauja toje vietoje, kurioje ji kilo, taigi vietos pakeitimas gali padėti - išeiti į kitą patalpą, į lauką, paprašyti, jog išeitų kiti žmonės, kurie sukėlė pyktį ar pan
• Nukreipti dėmesį. Kai žmogus yra pagautas adrenalino, susierzinęs ar agresyvus, sunkiai apie ką galima su juo susikalbėti ar susitarti. Taigi, nereikėtų aštrinti situacijos mėginant ją aiškintis kol žmogus nenurimo. Kartais nurimti padeda nukreiptas dėmesys, pakeista tema ir pan
• Liepti, jog liautųsi. Galiausiai jei nepadeda prašymas, bandymai pakeisti vietą ar temą, svarbu griežtu, tačiau pagarbiu tonu liepti liautis ir taip parodyti ribas

Bene esminis dalykas patiems darbuotojams yra nusiraminti ir neisaudrinti kartu su klientais. Žinoma gal lengviau pasakyti nei padaryti, tačiau jei suprasime, jog patys karščiuodamiesi, kovodami ar ginčydamiesi su klientu tik dar labiau aštriname situaciją, derėtų išmokti išlikti kiek įmanoma ramesniems.

Keletas patarimų kaip nusiraminti ir dėl ko verta tą daryti: pirmiausia jei girdim, jog kitoje patapoje kažkas vyksta - svarbu ne bėgti, o geriau sparčiai nueiti. Galbūt ir prarasite keletą sekundžių, tačiau atėję būsite naudingesni. Kadangi kylant įtamptai, nerimui ar agresijai padažnėja širdies dūžiai, panašiai kaip ir aktyvios fizinės veiklos metu - taigi nebėgant ir nelekiant stačia galva galite padėti sau nesukelti papildomo adrenalino ir išlaikyti normalų širdies darbą, kadangi streso akivaizdoje retai kada pavyksta reaguoti adekvačiai į situaciją.

Kitas būdas nusiraminti, kurį visi žinome, tik ne visada naudojame - tai giliai įkvėpti ir iškvėpti. Labai svarbu, jog žmogaus kvėpavimas nuo krūtinės „nusileistų“ atgal į pilvą. Žiūrint fiziologiškai tiek streso, tiek fizinio nuovargio atveju kvėpavimas dažnai pakyla į krūtinę, kuomet kvėpuojama dažnai tarsi gaudant orą.

Ir žinoma svarbiausia nepamiršti gerbti save bei savo klientą, nes tik pagarbiame santykyje galimas kažkoks pokytis. O jei jau nutiko taip, jog nesusivaldėte, kažkaip nederamai sureagavote - būkite tiek drąsūs pasikalbėti apie tai ir atsiprašyti vieniems kitų.

tags: #frustracija #reiksme #socialiniame #darbe