XVIII a. pab. - XIX a. globaliniai visuomeniniai procesai fundamentaliai pakeitė visuomenės, jos socialinių grupių ir individų mąstyseną bei elgesį. Visuomenė buvo sukrėsta, suiro viduramžių visuomenės sąranga ir iškilo nauji socialiniai santykiai. Šiame kontekste atsirado sociologijos mokslas.
Sociologija - tai mokslas apie socialinę realybę. Sociologijos mokslo objektas esi Tu ir Tave supantis pasaulis. Visuomenė traktuojama kaip sistema, kurios sudėtinės dalys atlieka funkcijas, leidžiančias išlaikyti visuomenės stabilumą. Visuomenė suvokiama kaip organizmas, sudarytas iš daugelio socialinių institutų (šeimos, valstybės, religijos, švietimo ir t.t.), kurių kiekvienas atlieka savo funkciją.
Sociologijos tikslas nėra iškelti visuomenės klaidas į paviršių. H.Spencer‘iui evoliucija- tai universalus procesas, vienodai aiškinantis visus pokyčius tiek gamtos aplinkoje, tiek ir socialinius bei individualius reiškinius. Evoliucija yra tarpusavyje nesusijusių vienarūšių (homogenų) transformacija į vienas nuo kito priklausomus nevienarūšius (heterogenus).
Visuomenė aiškinama materialistiškai: jos pagrindas yra materialinė gamyba (bazė), kuri nulemia visuomenės sąmonę (politiką, moralę, teisę, religiją, mokslą, meną), t.y., antstatą. Antstatas atsispindi bazėje. Materialinę gamybą, t.y. bazę, sudaro gamybinės jėgos ir gamybiniai santykiai. Visuomenių struktūrą K.Marx‘as suveda į dviklasį modelį: proletariatas ir kapitalistai. Nuolatos vyksta klasinis konfliktas. Klasinis konfliktas iškyla todėl, kad žmonės pasiskirstę į skirtingas klases pagal jų padėtį ekonominėje sistemoje.
Socialinė tarpusavio sąveika yra tiesioginė komunikacija, t.y., keitimasis simboliais. Svarbiausia komunikacijos savybė- žmogaus sugebėjimas suvokti, kuo jį laiko bendravimo partneris ar grupė, ir pagal tai atitinkamai interpretuoti situaciją, reguliuoti savo veiksmus. Svarbiausi simboliai yra žodžiai, su jų pagalba suteikiame reikšmę daiktams, kurie be jų prarastų prasmę.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Socialinis Institutas ir Institucionalizacija
Negalima maišyti instituto ir institucijos sąvokų. Institucija: visuomenės įstaiga, žmonių susivienijimas tam tikro tikslo siekti ar nusistojusi visuomeninio santykiavimo forma. Sociologijoje socialinis institutas turi kitą prasmę.
Žmogus, norėdamas išgyventi, užtikrinti savo egzistavimą, neišvengiamai susiduria su įvairių poreikių tenkinimo problemą. Žmonijos raidoje atsirado ir įsitvirtino organizuotos, formalizuotos pagrindinių poreikių tenkinimo formos, charakteringos kiekvienai visuomenei. Socialinis institutas - tai istoriškai susiklosčiusi ir sąlygiškai pastovi visuomenės narių veiklos forma tenkinti universalius poreikius.
Tam, kad socialinis institutas veiktų, reikia, kad taptų asmenybės vidinio pasaulio įsisąmoninta dalimi, būtų internalizuoti jų socializacijos procese, įgydami socialinių rolių ir statusų išraišką. Disfunkcija atsiranda, esant nepakankamai aiškiems instituto veiklos tikslams, neapibrėžtoms funkcijoms, kritus socialinio instituto prestižui ir autoritetui ir pan.
Institucionalizacijos procesas- susiklosčiusios universalių poreikių tenkinimo praktikos įtvirtinimas papročiuose, sociokultūrinėse normose ir teisės aktuose. Tai tvarkos įvedimo, formalizacijos ir standartizacijos procesas.
Šeima- tai socialinė grupė, pagrįsta giminystės, santuokos arba įvaikinimo ryšiais (santykiai tarp žmonos ir vyro, tėvų, vaikų ir senelių, brolių ir seserų, kitų giminių, gyvenančių kartų). Šeima kaip socialinis institutas yra socialiai priimtina, socialinėse normose ir teisės aktuose įtvirtinta, t.y., institucionalizuota veiklos forma, užtikrinanti visuomenės fizinį bei sociokultūrinį tęstinumą (universalus žmogaus ir visuomenės egzistencijos poreikis).
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Lietuvos demografai ir sociologai kalba ne apie šeimos išnykimą, bet apie perėjimą nuo tradicinio šeimos modelio prie pliuralistinio šeimos modelio (prie šeimos formų įvairovės), netradicinėms šeimos formoms, ir įstatyminės bazės atitinkamą adaptacijos.
Socializacija: Esminis Elementas
Sudėtingas žmogaus elgesys turi būti išmoktas socialinėje aplinkoje. Tai neįvyksta automatiškai. Socializacija trunka visą žmogaus gyvenimą ir įvairiomis formomis. Arba socializacija vaikystėje- tai yra pirmoji socializacija, kurią patiria žmogus gyvenime ir per kurią tampa visuomenės nariu. Tai žinių ir įgūdžių perėmimas, būtinų kasdieninio gyvenimo rutinoje.
Socializacijos metu asmuo išmoksta pagrindines elgesio taisykles ir vaidmenis: „studentas“, „dėstytojas“, “mama“, „duktė“ ir pan. Socialinis mokymasis vyksta kartojant tą elgesį, už kurį atsidėkojama, ir vengiant to elgesio, už kurį baudžiama.
Pirminė socializacija apima ir socializacijos paauglystėje analizę. Tai emociškai sunkus periodas, kuomet vaikas tampa suaugusiu. Čia jau palyginus su bendraamžių, gyvenimo aplinkybių ir mokyklos įtaka, šeimos įtaka susilpnėja.
Socializacijos slopinant bruožai apima vaiko paklusnumą, bausmes už blogą elgesį, materialinius apdovanojimus ir bausmes, bendravimą be žodžių, bendravimą komanduojant. Pagrindinis vaidmuo skiriamas suaugusiajam, vaikas žiūri, ko nori suaugusysis. Tai socializacija, kuomet vaikas paklūsta. Už blogą elgesį baudžiama. Pabrėžia paklusnumą, pagarbą autoritetui ir išorinę kontrolę.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Socializacijos dalyvaujant bruožai apima vaiko savarankiškumą, atsidėkojimą už gerą elgesį, simbolinius apdovanojimus ir bausmes, žodinį bendravimą, bendravimą kaip sąveika, pagrindinis vaidmuo skiriamas vaikui, suaugusysis žiūri, ko nori vaikas. Tai socializacija, kuomet vaikas įsikišą. Už gerą elgesį atsidėkojama. Suteikiama laisvė išbandyti įvairius dalykus ir ištirti pasaulį pačiam. Tėvai ne kontroliuoja vaiko elgesio, bet dalyvauja, atsižvelgiant į poreikius.
Socializacija vaikystėje negali paruošti daugybei įvairiausių vaidmenų, kuriuos asmuo atlieka šiuolaikinėje visuomenėje. Visą gyvenimą mes atsisakome senųjų vaidmenų ir mokomės naujų. Pirmasis ir pagrindinis socializacijos institutas, kuris padeda vaiko asmenybės raidos pagrindus, ir yra tarpininkas tarp vaiko ir visuomenės. Masinės informavimo priemonės ypač televizija, yra galingos socializaciją veikiančios jėgos. Savo lyties supratimo formavimuisi didžiulę įtaką daro šeima. Nuo gimimo kūdikis pradeda mokytis suvokti savo lytį, nes nuo pačių pirmųjų dienų tėvai sąmoningai ar nesąmoningai elgiasi su mažyliais skirtingai, priklausomai nuo jų lyties.
Visuomenė ir Kultūra
Visuomenė ir bendruomenė remiasi bendrais požiūriais ir tikslais, vienybe (solidarumu). Būdingas natūralus darbo pasidalijimas ir specializacija (dažniausiai pagal lytį ir amžių), asmeniui darbas susilieja su likusiu socialiniu gyvenimu, priklausymas nuo visuomeninio statuso ir atliekamų socialinių funkcijų, betarpiškumas (tiesioginiai, o ne pagal statusą ar pareigas). Valdžia gaunama paveldėjimo arba seniūnų rinkimo būdais.
Visuomenės evoliucija:
- Medžiotojų ir rinkėjų visuomenės: Nuo 50 000 metų iki šių dienų. Ją sudaro nedidelis žmonių skaičius, kurie verčiasi medžiojimu, žuvavimu ir valgomų augalų rinkimu. Socialinė nelygybė tik minimali.
- Gyvulių augintojų visuomenės: Nuo 12000 metų iki šių dienų. Savo materialinę gerovę užtikrindavo gyvulių auginimu. Jų dydis buvo nuo šimto iki tūkstančių visuomenės narių. Nelygybė daug aiškesnė ir griežtesnė.
- Sodininkystės visuomenės: Nuo 12000 metų iki šių dienų. Tai visuomenės, kurias sudaro nedidelės dirbamos žemės bendruomenės. Gyvenimo gerovę užtikrina žemdirbystė, kuri dažna praplečiama ir medžiojimu bei augalų rinkimu. Šią visuomenę apibūdina nelygybė.
- Tradicinės visuomenės: Nuo 6000 metų prieš Kristų iki XIXa. Žemdirbystė vis dar yra ekonominės sistemos pagrindas. Atsiranda miestai, kuriuose koncentruojasi amatai ir prekyba. Tradicinės visuomenės jau gali turėti milijonus žmonių. Valdymo aparatas labiau išvystytas (viršuje- karalius arba imperatorius).
- Industrinės visuomenės: Nuo XIXa. iki šių dienų. Tai Anglijos industrinės revoliucijos rezultatas. Technologinių inovacijų tempas milžiniškas. Gyvenimas mieste tampa anonimiškas ir neasmeniškas. Klesti mašininė gamyba ir energijos (garų ir elektros) panaudojimas.
Visuomenė ir kultūra stipriai saveikauja tarpusavyje. Žmogaus prigimtis yra įtakojama kultūros, o iš kitos pusės žmogus kuria kultūrą. Žmogus turi sugebėjimą kurti kultūrą, nes tai leidžia jam pritapti visuomenėje. Kultūra yra tik žmonių visuomeninės raidos padarinys, be kurio visuomenė negali funkcionuoti.
Kontrakultūra- tai subkultūra, kuri prieštarauja dominuojančiai kultūrai ir konfliktuoja su ja.
Kultūros elementai:
- Simboliai: Tai yra daiktai, vaizdai, garsai, žodžiai, veiksmai, turintys kokią nors sutartinę reikšmę, žymintys kokią nors sąvoką, reiškiantys kokią nors idėją.
- Kalba: Kalba yra komunikacijos sistema, veikianti garsų dėka, turinti griežtas taisykles ir padedanti perimti patirtį.
- Vertybės: Vertybės yra visuomenėje pripažįstami tikslai, kurių verta siekti. Kiekvienoje visuomenėje vertybės skirtingos. Vertybės yra kultūriniai standartai trokštamiems ir netrokštamiems dalykams, gėriui ir blogiui, grožiui ir pasibjaurėjimui apibrėžti.
- Normos: Tai tradiciškai nusistovėjęs elgesio modelis, nerašyta elgesio norma, įtvirtinta kolektyviniais įpročiais. Normos yra lūkesčiai, taisyklės, standartai, reguliuojantys visuomenės narių elgesį.
- Formalias normų formas.
- Neformalias normų formas. Neformalios dažniausiai nėra aiškiai surašytos, tačiau yra visuotinai suprantamos.
Etnocentrizmas yra kitų kultūrų vertinimas, remiantis savąja ir laikant ją savotišku etalonu. Neatitinkančios šio etalono kultūros (ar jų elementai) laikomos blogesnėmis, keistomis, nenormaliomis ir t.t. Kultūrinis reliatyvizmas tai yra suvokimas, kad nėra universalių standartų, leidžiančių vienas kultūras laikyti pranašesnėmis už kitas; tai kiekvienos kultūros vertinimas jos kontekste, remiantis jos vertybėmis.
Socialiniai Pokyčiai ir Demografija
Motyvaciniai socialiniai pokyčiai arba pokyčiai individualios ir kolektyvinės veiklos motyvacijos sferoje. Visi įvardinti pokyčių tipai tampriai tarpusavyje susiję ir praktikoje sunku atskirti vieną socialinių pokyčių tipą nuo kito: vieno tipo pokyčiai sukelia būtinus pasikeitimus kituose socialinių pokyčių tipuose.
Demografija (graik. Nuo seniausių laikų žmonės nepasižymi sėslumu. Priešistorinių laikų migracija- tai laipsniškas atsakas į aplinkos ir klimato kitimus, kas trukdavo ištisus šimtmečius.
- Traukiamieji faktoriai- darbas, pigi arba ankščiau laisva žemė, politinė ir religinė laisvė, galimybė mokytis.
Išsivysčiusiose valstybėse gyventojų skaičius nedidėja arba didėja nedaug. Tuo tarpu besivystančiose šalyse jų skaičius auga ir augs ateityje, net jeigu pavyks įgyvendinti šeimos planavimą, nes tokiose šalyse yra daug jaunų žmonių. Gyventojų persikėlimas į miestą- pasaulinė tendencija. Visos pramonės šalys yra urbanizuotos, o besivystančios šalys smarkiai urbanizuojasi. Mažiau išsivysčiusiose šalyse į miestus traukia geresnės gyvenimo sąlygos, platesnės gyvenimo aplinkybės, didesnis miestų natūralusis prieaugis.
Surašymai - reikšminga ir labai didelė pagal informacijos surinkimo ir jos apdorojimo apimtį akcija. Surašymų privalumas - galimybė surinkti duomenis apie kiekvieną surašymo objektą nustatytu laiko momentu ir gauti visų surašomų objektų požymių „kopiją“. Pirmąjį visuotinį surašymą atliko Švedija 1749 metais. O JAV pirmoji pradėjo reguliarius surašymus. Ten surašymai vyksta kas dešimt metų, tačiau Surašymų biuras veda nuolatines gyventojų apklausas ir kas mėnesį vyksta eilinės apžvalgos.
Duomenys apie Lietuvos gyventojus buvo renkami dar 13 amžiuje. 17 a. viduryje, surašant gyventojus, buvo naudojamas „dūmų“ skaičiavimo metodas. 1790 m. surašytos visos tuometinės gyventojų grupės, todėl šį gyventojų surašymą galime laikyti pirmuoju visuotiniu gyventojų surašymu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. 1897 m. buvo surengtas pirmasis Rusijos imperijos visuotinis gyventojų surašymas. Lietuva tuo metu jai priklausė, todėl ir jos gyventojai 1897 m. buvo surašyti pagal bendrą programą, buvo nurodomi lyties, tikybos, verslo, amžiaus ir kiti požymiai. 1918 m., paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, kilo būtinybė surengti visuotinį gyventojų surašymą, tačiau tai buvo atlikta tik 1923 m., nustačius valstybės sienas. Surašymas vyko 1923 m. rugsėjo 17-23 dienomis. Sovietiniu laikotarpiu buvo atlikti keturi gyventojų surašymai (1959m., 1970 m., 1979 m.
Pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos gyventojų ir būstų surašymas įvyko 2001 metų balandžio mėnesį, remiantis Seimo priimtu įstatymu.
Deviantinis Elgesys ir Socialinė Kontrolė
Deviantinis elgesys- nukrypęs nuo vyraujančių normų elgesys. Deviacija yra vyraujančių normų pažeidimas. Deviantinis elgesys, socialinė kontrolė ir sankcijos yra glaudžiai susiję su tam tikra kultūra. Tai kas priimtina vienoje kultūroje, gali būti visiškai nepriimtina kitoje. Kas yra laikoma deviantiniu elgesiu, priklauso ir nuo laikmečio.
E.Diurkheim- deviacija žymi struktūroje atsiradusią įtampą, pertrūkį. Deviacija gali būti ateities socialinės struktūros pranašas. R.Merton deviaciją suvokia kaip socialinės tvarkos krizės atspindį. Deviantinį elgesį apibrėžė kaip socialinių struktūrų veikimo sutrikimą, kai socialinė kontrolė negali suvaldyti stiprių žmogaus biologinių impulsų.
Socializacija padeda priartėti prie deviantinio elgesio genezės. Būtent šeima yra pagrindinis liudininkas, perduosiantis kultūrinius pavyzdžius būsimai kartai. Tačiau socializacija neapsiriboja tiesioginiu mokymu ir drausminimu. Vaiką veikia socialiniai prototipai, kurių liudininku jis tampa, stebėdamas kasdieninį elgesį ir girdėdamas įprastinius tėvų pokalbius.
Biologinė prigimtis nedaro didelės įtakos visuomeniniam ar antivisuomeniniam žmogaus elgesiui. Iki šiol neaptikta tam tikrų fizinių struktūrų ar funkcijų, genų kombinacijų, sekrecijos liaukų, kurios galėtų nulemti žmogaus socialinio elgesio kryptį, determinuoti elgesio tipą ar formą. Deviantinis elgesys negali būti paveldimas ir dėl tos priežasties, kad nepaveldimos ir socialinės normos, kurios yra tiesiogiai susijusios su šiuo elgesiu.
Įsitikinimas, kad deviantai yra kitokie, kad jie skiriasi nuo „normalių“ žmonių, yra nekorektiškas. Deviantinis elgesys yra žmogiškas elgesys. Individai retai būna izoliuoti ir labai retai jų veikla nepriklauso nuo aplinkinių žmonių. Dėl šios priežasties individo elgesys negali būti paaiškinamas vien jo asmeninių bruožų, vertybių ar motyvų sąvokomis.
tags: #socialine #institucionalizacija #reiksme