Socialinė apsauga - viena iš svarbiausių veiklos sričių, reikalaujanti daugiausiai dėmesio ir biudžetinių lėšų. Nuo socialinės apsaugos politikos įgyvendinimo veiklos efektyvumo labiausiai priklauso piliečių nuomonė apie valdžios institucijų darbą. Socialinės politikos tikslas - užtikrinti saugumą, teikti socialines garantijas bei sveikatos apsaugą.
Pirmą kartą socialinės apsaugos terminas buvo pavartotas 1935 m. JAV socialinės apsaugos akte. Kalbant apie Lietuvą, socialinės apsaugos sistema pradėjo formuotis atkūrus nepriklausomybę, tuo metu buvo sukurti socialinio draudimo ir socialinės paramos pagrindai. Iki šių metų socialinė apsauga keičiama ir plėtojama, tam, kad geriau ją pritaikyti prie kintančių realijų.
Socialinė apsauga - tai socialinio modelio pagrindas. Šio modelio pagrindinis tikslas apsaugoti žmones nuo socialinių rizikų. Tačiau išvengti socialinės rizikos nėra lengva, todėl galima teigti, kad socialinės apsaugos sistema yra garantas, kuris rodo valstybės norą padėti žmogui, susidūrusiam su problemą.
Išanalizavus daugelio autorių nuomonę apie socialinę apsaugą, galima teigti, kad socialinė apsauga yra politikos priemonės, kurios padeda apsaugoti žmones nuo socialinių rizikų, o taip pat padeda sukurti geresnes gyvenimo sąlygas tiems žmonėms, kurie to negali padaryti patys. Socialinės apsaugos sistema Lietuvoje padalinta į dvi pagrindines dalis - socialinį draudimą ir socialinę paramą.
Pagrindinės Sąvokos
Svarbu apibrėžti keletą pagrindinių sąvokų, susijusių su socialine apsauga:
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
- Nepasiturintys gyventojai - gyventojai, kurie turi teisę gauti socialinę pašalpą, jei jų dispanojamos pajamos bei turtas neviršijo valstybės nustatyto turto vertės standarto.
- Testuojamos išmokos - išmokos, kurios skiriamos įvertinus pajamas ir turtą.
- Namų ūkis - grupė asmenų, kuri gyvena viename būste ir turi bendrą biudžetą bei išlaidas. Atskirai gyvenantis asmuo taip pat priskiriamas namų ūkiui.
- Socialinė parama - tai socialinės apsaugos dalis, kuris įvairiomis priemonėmis privalo sudaryti palankus gyvenimo sąlygas tiems asmenims, kurių pajamos dėl tam tikrų priežasčių yra nepakankamos.
- Socialinė pašalpa - pašalpa, kuri skiriama asmeniui, jeigu jo šeimos pajamos yra mažesnės už nustatytos valstybės remiamas pajamas.
Socialinės Apsaugos Teoriniai Aspektai
Socialinė politika daugelyje literatūros šaltinių apibrėžiama kaip valstybės vykdomas pajamų paskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių ir socialinių grupių, siekiant socialinio teisingumo ir lygybės.
F.Keddkeris ir kt. (2011) teigia, kad socialinė apsauga tai įvairios politikos priemonės, kurias visuomenė naudoja nuo socialinių arba ekonominių nelaimių. D. Grandguillot nuomone, socialinė apsauga būtina norint užtikrinti žmogaus socialinę procesą. Kiekvienas žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus savo gyvenime:
- Ilgai ir sveikai gyventi;
- Būti viskuo aprūpintas;
- Įgyti žinių, tobulėti.
Pasak Barro (2011), socialinės apsaugos sistemos uždavinys yra sumažinti skurdą, perskirtyti pajamas bei sumažinti socialinę atskirtį. Jones N. Ir Holmes R. (2010) papildo, socialinė apsauga viena svarbiausių priemonių, norint palaikyti visuomenės socialinį stabilumą. Būtent socialinė apsauga rodo valdžios institucijų gebėjimą sukurti socialinių interesų įgyvendinimo mechanizmą bei užtikrinti socialinių subjektų tinkamą vystymąsi.
Socialinės apsaugos sistema Lietuvoje susideda iš šių dalių:
- Socialinis draudimas
- Socialinė parama
Socialinės Apsaugos Principai
Socialinė apsauga strukrūrizuojama pagal socialinius pavojus. Tačiau kai kurių pavojų padariniai ir pagalbos priemonės yra labai artimos, todėl jos jungiamos kartu.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
“Pagal 1952 m. birželio 28 d. Tarptautinės darbo organizacijos konferencijoje priimtą konvenciją Nr.
- globa ir būtiniausių pragyvenimo išteklių užtikrinimas.
Nors kiekvienos iš šių šakų išmokomis siekiama apsaugoti asmenis nuo skirtingų pavojų, visos jos turi keletą bendrų bruožų. Pirma, visi šie pavojai, išskyrus nedarbo pašalpą, turi tam tikrą biologinį aspektą, t.y. susiję su liga, nelaimingu atsitikimu darbe, motinyste, senatve, mirtimi ar šeimos padidėjimu. Antra,visi pavojai sąlygoja darbuotojų darbo užmokesčio sumažėjimą, praradimą ar papildomų išlaidų atsiradimą.
- Nuopelnų principas.
- Kategorijos principas.
- Stokos arba skurdo principas.
Pagal išvardintus principus visą socialinę apsaugą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis: įmokines išmokas ir paslaugas - socialinį draudimą, neįmokinę socialinę paramą, teikiamą patikrinus pragyvenimo šaltinius, ir neįmokines kategorines išmokas, teikiamas netikrinant pretendento pajamų ar pragyvenimo šaltinių. Taigi tos trys socialinės apsaugos dalys skiriasi dviem savybėmis - įmokų buvimu ar jų nebuvimu ir pragyvenimo šaltinių tikrinimu ar jų netikrinimu.
Socialinis draudimas remiasi pretendentų išankstinėmis įmokomis, tačiau išmokos skiriamos neatsižvelgiant į jų skyrimo metu gaunamas pajamas ar kitus pragyvenimo šaltinius.Socialinė parama ir demograntai panašūs tuo, kad jų finansavimas remiasi bendrosiomis valstybės pajamomis, tačiau išmokų mokėjimo kriterijai skirtingi. Socialinis draudimas pagrįstas kontrakto principu. Asmuo gali tikėtis išmokos socialinio pavojaus atveju, jeigu jis iš anksto dalyvavo socialiniame draudime ir savo arba darbdavio įmokomis prisidėjo prie sistemos finansavimo. Todėl dažnai ir pasakoma, kad socialinis draudimas remiasi nuopelnų principu.
- jis finansuojamas įmokomis, kurias paprastai moka darbdaviai ir darbuotojai, tačiau šiais laikais dažnai prisideda ir valstybė.
Socialinio draudimo prigimtis yra dvejopa. Viena vertus, jo išmokos “nusiperkamos” išankstinėmis įmokomis. Tuo jis panašus į komercinį draudimą. Kita vertus, įmokų ir išmokų dydis nebūtinai turi tarpusavyje sutapti.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Lietuvos socialinės apsaugos sistemos sandara
Tyrimas Piniginės Socialinės Paramos Įtaką
Tyrimo hipotezė - Piniginė socialinė parama jų gavėjams nepadėda patenkinti minimalias kasdienines išlaidas ir formuoja išlaikytinių nuostatas.
Socialinė apsauga - tai socialinio modelio pagrindas. Šio modelio pagrindinis tikslas apsaugoti žmones nuo socialinių rizikų.
Socialinės apsaugos išmokoms reikia gana nemažai pinigų. Tam tikslui socialinės apsaugos sistema numato būtinų fondų surinkimą. Socialinės apsaugos sistemos ar schemos biudžetą nustato politinė valdžia arba institucija, administruojanti tą sistemą ar schemą. Dauguma socialinių draudimo sistemų yra bent iš dalies finansuojamos iš įmokų, kurias moka patys apdraustieji ir jų darbdaviai. Įmokų procentą (arba įmokų dydį) nustato vyriausybė arba socialinės apsaugos institucija, administruojanti socialinio draudimo schemą. Valstybė dalinai kompensuoja darbdaviams mokesčių išrinkimą į biudžetą kitais būdais.
Socialinė politika yra piliečių požiūrio į valstybę, valdančiąsias ir opozicines partijas formavimo priemonė. Valstybė disponuoja dideliais finansais ir materialiniais ištekliais. Vakarų Europos valstybių vyriausybės perskirsto iki pusės bendrojo nacionalinio produkto ir socialinėms reikmėms skiria daugiau pusės metinio biudžeto.
Moderni valstybė yra ta, kurioje veikia laisva rinkos ekonomika ir iškilus būtinybei valstybė stengiasi teikti socialinę apsaugą. Rinka aptarnauja didžiąją dalį žmonių produktais ir paslaugomis. Kai rinka tobula, veikia sveika konkurencija (pasiūla - paklausa). Laisvos rinkos sąlygomis žmogus turi galimybę tapti turtingu, dirbdamas ir rodydamas iniciatyvą. Tačiau vien rinka negali užtikrinti visiems žmonėms vienodų galimybių, nes rinkoje veikia tie, kurie sugeba dalyvauti ir laimėti. Valstybės priedermė - pasirūpinti tais, kurie savo jėgomis negali ar nesugeba išlikti rinkoje ir dėl to greta rinkos būtini ir valstybinio reguliavimo metodai. Valstybė, panaudodama biudžetą, perskirsto nacionalinį produktą taip, kad žymi turtingų ir mokių piliečių pajamų dalis skiriama neturtingųjų rėmimo programoms.
tags: #socialiniai #saugos #aspektas