Smurtas artimoje aplinkoje - tai esminė ir itin paplitusi visuomenės sveikatos, socialinė, lyčių nelygybės ir žmogaus teisių problema, kuri tampa dar sudėtingesnė, kai šio nusikaltimo auka yra asmuo su negalia, ypač - moteris. Pastebima, kad smurto artimoje aplinkoje tema vis dar per retai apima pažeidžiamiausias visuomenės grupes, o tarp jų ir asmenis su negalia.
Lietuvoje iki šiol nėra sistemingai renkama oficiali statistika apie smurtą artimoje aplinkoje patyrusius ar smurto pavojų patiriančius asmenis pagal negalios pobūdį. Egzistuojanti statistika yra skurdi, o skaičiai - per žemi, kad atspindėtų tikrovę.
Mažiau nei 2 proc. - tik tiek sudaro pradėti ikiteisminiai tyrimai, kai smurtą artimoje aplinkoje patiria asmuo su negalia. Skaičius kalba pats už save. Tai neatspindi realios situacijos ir, deja, nereiškia, kad asmenys su negalia nepatiria šio pobūdžio nusikaltimų - tai tik įrodo latentiškumą. O be duomenų - nėra nei pakankamo matomumo, nei sprendimų.
Nepaisant to, tai ką matome tiek iš nacionalinio lygmens tyrimų, tiek iš tarptautinių duomenų, yra aišku - moterys su negalia patiria neproporcingai didelę smurto artimoje aplinkoje riziką. Pasauliniai skaičiai rodo, kad bent kas trečia moteris patiria smurtą artimoje aplinkoje, bet moterys su negalia - net nuo trijų iki penkių kartų dažniau nei moterys be negalios. Tai - ne atsitiktinumas, o sisteminės atskirties rezultatas.
Negalios ir lyties sankirta sukuria rizikų sankaupą: dažnai moterys yra labiau izoliuotos, ekonomiškai priklausomos, joms sunkiau gauti informaciją, o institucijos - ne visada pasiruošusios atliepti jų individualių poreikių. Ypač pažeidžiama grupė - moterys su psichikos sveikatos sutrikimais, psichosocialine ar intelekto negalia. Ir atvirkščiai - smurtą patyrusios moterys tris kartus dažniau nei smurto nepatyrusios įgyja psichikos sveikatos sutrikimų ar negalią.
Taip pat skaitykite: Pagalba patiriantiems smurtą mokykloje
Šie ryšiai rodo, kad smurtas nėra tik pavienis įvykis - tai dažnai nuolatinė, pasikartojanti patirtis, kuri sugriauna sveikatą, pasitikėjimą savimi ir galimybę gyventi oriai. Ir nors psichikos sveikatos sunkumai dažnai tampa papildomu stigmatizacijos šaltiniu, jie vis dar per retai matomi kaip smurto padarinys, o ne priežastis.
Lietuvos negalios organizacijų forumo Moterų su negalia teisių komitetas atliko tyrimą, kurio pagrindu publikuotas ir mokslinis straipsnis tarptautiniame mokslo žurnale. Tyrimo metu buvo kalbinamos moterys su negalia, patyrusios smurtą artimoje aplinkoje. Tyrimo rezultatai atskleidė, kodėl jos dažnai lieka be pagalbos ir nepastebėtos esamų paramos sistemų.
Pagrindinės priežastys, kodėl moterys su negalia lieka be pagalbos
- Sunkumai atpažįstant smurtą: Daugeliui moterų prireikia daug metų ir aplinkinių pagalbos, kad suvoktų, jog tai, ką patiria, yra smurtas, o ne tiesiog sunki gyvenimo aplinkybė ar įprasta kasdienybė.
- Subtilios smurto formos: Smurtas dažnai įgyja subtilias, sunkiai apčiuopiamas formas - kontrolę, nuvertinimą, izoliavimą. Kai tai vyksta nuolatos, tai gali atrodyti lyg „nauja norma“. Ypač tada, kai aplinka to nepastebi ar net paskatina.
- Priklausomybė nuo smurtautojo: Situaciją itin apsunkina galima priklausomybė nuo smurtautojo, kai šis yra pagrindinis pagalbos teikėjas, be kurio moteris negalėtų gyventi savarankiškai. Tokiais atvejais smurtas tampa ne tik psichologiniu ar fiziniu išpuoliu, bet ir priemone kontroliuoti, apriboti judėjimo laisvę ar prieigą prie pagalbos.
- Visuomenės požiūris: Smurtą patyrusios moterys su negalia dažnai susiduria su visuomenėje vis dar gajais aukų kaltinimo naratyvais, o jų patirtis dažnai nuvertinama ar ignoruojama.
- Dviguba stigma: Moteris su negalia taip pat slegia dviguba stigma - tiek dėl turimos negalios, tiek dėl smurto patirties. Šios dvi stigmos viena kitą sustiprina: moterys gali bijoti būti atstumtos, pažemintos, nesuprastos - tiek artimųjų, tiek institucijų. Šias aplinkybes lydi gėda, baimė ir dažnai aplinkinių bei institucijų abejingumas.
Visa tai sukuria užburtą ratą, iš kurio išeiti be tikslingos ir individualizuotos pagalbos tampa itin sudėtinga. O kai parama nepritaikyta, informacija nepasiekiama, o specialistai neturi pakankamai žinių, kaip atpažinti ar tinkamai reaguoti į smurtą prieš žmones su negalia, nutinka viena - smurtas lieka.
Kokios pagalbos reikia?
Remiantis tiek tyrimų duomenimis, tiek moterų išgyvenimais, pagalba turi būti prieinama, individualizuota, jautri traumai ir pritaikyta negalios kontekstui. Tai reiškia, kad kiekvienas pagalbos modelis turi būti lankstus ir atliepti konkrečius žmogaus poreikius. Pagalba turi būti orientuota į asmens saugumo, orumo ir autonomijos užtikrinimą. Smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems ar jo pavojų patiriantiems asmenims su negalia būtina užtikrinti kompleksinę, individualizuotą ir prieinamą pagalbą, atsižvelgiant į jų individualius poreikius, negalios pobūdį bei patiriamo smurto formą.
Lietuvos negalios organizacijų forumo Moterų su negalia teisių komiteto atlikto tyrimo duomenimis, moterims su negalia ypač svarbu, kad informacija apie pagalbos galimybes būtų lengvai suprantama ir lengvai pasiekiama. Ne mažiau svarbi yra emocinė parama ir atjauta, taip pat paskatinimas kreiptis pagalbos, kartu užtikrinant, kad jų kasdieniai poreikiai, kylantys dėl negalios, neliks nepastebėti ar neatliepti. Informacija turi būti pateikta tokia forma, kurią moteris gali suprasti - tai gali būti ne tik lengvai suprantama kalba, bet ir vizualiniai paaiškinimai, technologijų panaudojimas alternatyviai komunikacijai ar vertimas į gestų kalbą.
Taip pat skaitykite: Smurto mažinimo programų efektyvumas
Smurtas prieš asmenis su negalia dažnai pasižymi specifinėmis formomis, pavyzdžiui, smurtu negalios pagrindu, kuomet gali būti manipuliuojama reikalinga asmenine pagalba, šios pagalbos teikimu arba neteikimu, pagalbinių priemonių atėmimu arba ribojimu, savavališku medikamentų dozių reguliavimu, apleidimu ar individualių poreikių ignoravimu. Be to, gali egzistuoti tiesioginė priklausomybė nuo smurtautojo, kuris neretai yra tas pats žmogus, kuris teikia asmeninę pagalbą, reikalingą kasdieniam gyvenimui. Kadangi valstybė ne visada užtikrina alternatyvų tokios pagalbos teikimą, daugelis moterų nesikreipia pagalbos. Tokiose situacijose smurtas tampa beveik neišvengiamas, nes nukentėjusioji negali pasitraukti, nes netektų būtiniausios pagalbos.
Norint užtikrinti tinkamą pagalbą, būtina pasirūpinti tiek fiziniu, tiek informaciniu prieinamumu visose sistemose - pradedant tiek fizinės, tiek psichikos sveikatos priežiūros ir socialinėmis paslaugomis, baigiant teisingumo sistema ir specializuota kompleksine pagalba. Tai apima tokius aspektus kaip pritaikytos fizinės erdvės (pandusai, liftai, higienos kambariai, kt.) bei informacijos pateikimas įvairiais formatais (lengvai suprantama kalba, Brailio raštu, garsiniais įrašais, raštu - SMS, gestų kalba, kt.). Svarbu ne tik teorinis prieinamumas, bet ir reali galimybė patekti į įstaigą, susisiekti su specialistais bei gauti paslaugą laiku ir tinkamai.
Psichologinė ir emocinė pagalba turi būti teikiama specialistų, turinčių patirties dirbant su įvairią negalią turinčiais žmonėmis. Itin svarbus yra traumai jautrus požiūris, nes smurto patirtis - tai stipri trauma. Psichologinė parama turi būti pritaikyta pagal konkrečios negalios pobūdį - ar tai būtų psichosocialinė, intelekto, klausos, regos, ar kita negalia. Svarbu užtikrinti ir tęstinį emocinį palaikymą, ne tik padėti įveikti krizes. Be to, psichologai ir psichoterapeutai turėtų būti nuolat mokomi apie smurto prieš moteris su negalia ypatumus, įskaitant situacijas, kai smurtas patiriamas globos įstaigose ar net tarp pagalbą teikiančių specialistų, ne vien tik šeimos aplinkoje.
Teisinė pagalba taip pat turi būti prieinama ir suprantamai pateikta. Gali reikėti nemokamos pagalbos kreipiantis į policiją dėl apsaugos priemonių, informacijos apie teises ir galimus veiksmus. Labai svarbu, kad smurtą patiriantieji turėtų galimybę turėti patikimą asmenį ar pagalbininką, kuris juos lydėtų viso teisinio proceso metu.
Socialinė pagalba apima, pavyzdžiui, pritaikytą laikiną apgyvendinimą - krizių centruose ar saugiose erdvėse, taip pat pagalbos koordinavimą tarp skirtingų institucijų: socialinių tarnybų, fizinės ir psichikos sveikatos priežiūros, teisėsaugos, specializuotos kompleksinės pagalbos teikėjų ir negalios bei žmogaus teisių nevyriausybinių organizacijų. Asmeninio asistento pagalba šiuo atveju gali būti gyvybiškai svarbi. Taip pat svarbu, kad būtų užtikrinta pagalba pereinamuoju laikotarpiu, pavyzdžiui, kai moteris pasitraukia iš smurtinės aplinkos, bet dar neturi alternatyvaus būsto, pajamų ar palaikančio socialinio tinklo.
Taip pat skaitykite: Lietuvos smurto tendencijos
Tarpinstitucinis bendradarbiavimas yra būtinas - be jo, pagalbos sistema tampa fragmentuota ir neveiksminga. Sveikatos priežiūros srityje turi būti užtikrinama medicininė ir psichikos sveikatos pagalba, atliepianti fizinio, seksualinio, ekonominio ar psichologinio smurto pasekmes. Gydytojai ir kiti specialistai turėtų būti parengti atpažinti smurto artimoje aplinkoje požymius ir tinkamai reaguoti, laikydamiesi traumai jautraus požiūrio.
Galiausiai būtinas visuomenės švietimas ir aplinkinių informavimas. Tai apima plačiosios visuomenės, artimųjų ir specialistų sąmoningumą apie smurto, lyties ir negalios sankirtą. Reikia skatinti pagarbą smurtą patiriančio žmogaus su negalia sprendimams, ją ar jį įgalinant veikti, bet neperimant atsakomybės. Pagarba autonomijai ir saugumo, privatumo užtikrinimas turi būti kertiniai visų veiksmų principai. Visuomenės požiūris dažnai lemia, ar nukentėjusieji nuo smurto apskritai išdrįsta kreiptis pagalbos, todėl švietimo kampanijos, empatiškas kalbėjimas viešojoje erdvėje ir įtraukianti žiniasklaida gali būti lemiami pokyčių katalizatoriai.
Ši tema nėra vien apie statistiką, teismo bylas ar paslaugų vystymą. Už kiekvieno atvejo slypi tikros istorijos - moterų su negalia, kurios nepaisant visko, bando išgyventi, ieškoti pagalbos ir būti išgirstos. Tai dažnai reiškia kasdienę kovą už savo saugumą, orumą ir galimybę gyventi be baimės. Daugelis jų susiduria su abejingumu, nepasitikėjimu ar net atvira diskriminacija, kai bando pasinaudoti teisėmis, kurios joms priklauso.
Turime pripažinti, kad mūsų teisinė, socialinė bei sveikatos apsauga ir smurto prevencijos sistema dar nėra pakankamai pritaikyta žmonėms su negalia. Bet tai galima keisti - pradedant nuo duomenų ir informacijos rinkimo ir atvejų atpažinimo, baigiant pagalba, kuri tikrai pasiekia tas ir tuos, kam jos labiausiai reikia. Lietuvoje jau matomi pozityvūs pokyčiai - džiugu, kad vis daugiau dėmesio skiriama sisteminiam vystymuisi. Ypač svarbu tai, kad Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai aktyviai plėtoja praktikas, skirtas atliepti žmonių su negalia individualius poreikius, o tai daro glaudžiai bendradarbiaudami su negalios nevyriausybinėmis organizacijomis.
Smurtas nėra neišvengiamas. Tai - reiškinys, kurį galima panaikinti, bet tik tada, kai išgirstame visus balsus. Ir ypač tuos, kurie per ilgai buvo nutildyti ir likę visuomenės paraštėse. Kad tai įvyktų, būtina ne tik priimti sprendimus politikos lygmeniu, bet ir keisti kasdienę praktiką - išklausyti, tikėti, reaguoti.
ES tyrimas apie smurtą prieš moteris
Tyrimas parodė, kad smurtas prieš moteris Europos Sąjungos (ES) šalyse yra paplitęs kur kas dažniau nei manyta. Dešimtys milijonų moterų buvo persekiojamos, išžagintos, kentė priekabiavimą, draudimus bei ribojimus. Prie to ES pagrindinių teisių agentūros pristatyto tyrimo dar sugrįšime, tačiau iš pradžių - konkretūs faktai.
ES pagrindinių teisių agentūros Europos Parlamente pristatytas tyrimas atskleidė šokiruojančią tiesą: smurtą ES šalyse patyrė 33 proc. moterų. Tai - 62 milijonai ES piliečių. Šie rezultatai gauti atlikus didžiausią kada nors pasaulyje vykdytą tyrimą. Tyrimas parodė, kad smurtas prieš moteris ES šalyse yra paplitęs kur kas labiau nei manyta. Nacionalinė statistika, atspindinti žinomus atvejus, tarp kurių daugiausia akivaizdaus jėgos panaudojimo aukų, leido tik iš dalies suvokti mastą smurto, kurį moterims tenka patirti namie, darbe, viešojoje erdvėje ir internete. Taip pat atskleista, kad nuo smurto kenčia ne tik suaugusios moterys, bet ir mergaitės.
Siekiant surinkti kuo tikslesnę informaciją, moterys buvo klausinėjamos apie fizinį, seksualinį ir psichologinį smurtą, patirtą per visą savo gyvenimą nuo 15 metų. Išvada: dešimtys milijonų moterų buvo persekiojamos, išžagintos, kentė priekabiavimą ir draudimus bei ribojimus.
„Šie apklausos duomenys negali ir neturėtų būti ignoruojami. Atsižvelgiant į problemos mastą, galima teigti, kad nuo smurto prieš moteris kenčia ne menka grupelė moterų, o tai yra kasdienė visos visuomenės problema. Todėl politikai, pilietinė visuomenė ir šios srities specialistai turi įvertinti priemones, kurios padėtų kovoti su bet kokiu smurtu prieš moteris, kad ir kur tai vyktų. Kovos su smurtu prieš moteris priemones būtina nedelsiant patobulinti iš esmės“, - teigė minėtos agentūros direktorius Mortenas Kjaerumas.
Duomenys, rodantys nuo seksualinio ar fizinio smurto 28 šalyse, ES narėse, nukentėjusių moterų skaičių, sukūrė įdomų paveikslą. Pasak M. Kjaerumo, Lietuvoje padėtis yra gana gera - šalyje nukentėjusių moterų skaičius yra mažesnis nei ES vidurkis. Tačiau tokios „geros“ žinios kelia šiek tiek abejonių. Pirmoji priežastis - šalių, kuriose nurodomas didžiausias smurto prieš moteris atvejų skaičius, penketukas. Šioje nepavydėtinoje kategorijoje atsidūrė Suomija, Prancūzija, Olandija, Švedija ir Danija. Antra, mažiausiai smurtaujančios šalys - Lenkija, Austrija, Malta, Slovėnija, Kroatija.
Tokie skaičiai skatina kelti klausimą dėl duomenų tikslumo ir kultūrinių bei socialinių faktorių įvertinimo - tikėtina, kad kai kurios moterys šia tema kalbėti nenorėjo ar paprasčiausiai bijojo, vertino tai kaip netinkamą elgesį, šeimos gyvenimo paviešinimą. Taip pat tikėtina, kad moterys skirtingai suvokia, kas yra smurtas. Tai leistų paaiškinti, kodėl Skandinavijos valstybėse, kuriose moters teisės išvystytos labiau nei daugelyje kitų ES šalių narių, yra didžiausias smurto atvejų skaičius.
Tačiau Lietuva išskiriama kaip šalis, kurioje daugybė moterų kenčia nuo psichologinio smurto. Remiantis apklausos duomenimis, teigiama, kad psichologinį smurtą tenka patirti net 50-59 proc. lietuvių moterų. Šioje kategorijoje lietuvius lenkia tik latviai ir danai. Lietuvės taip pat įsitikinusios, kad visiškai nesusiduria su seksualiniu priekabiavimu - vos 9 proc. apklaustųjų teigė, jog per pastaruosius metus joms teko tai patirti. Danijoje tuo skundėsi net 37 proc. respondenčių.
Štai keletas faktų iš ES tyrimo:
- 33 proc. moterų yra patyrusios fizinį arba seksualinį smurtą nuo 15 metų.
- 22 proc. moterų yra patyrusios partnerio fizinį arba seksualinį smurtą.
- 5 proc. visų moterų buvo išžagintos.
- 43 proc. moterų patyrė kokį nors dabartinio arba buvusio partnerio psichologinį smurtą.
- 33 proc. moterų vaikystėje yra patyrusios suaugusiųjų fizinį ar seksualinį smurtą.
- 18 proc. moterų patyrė persekiojimą.
- 11 proc. moterų susidūrė su nepriimtinu elgesiu socialinių tinklų interneto puslapiuose arba joms buvo siunčiamos atvirai seksualinio turinio el. pašto arba SMS žinutės.
- 55 proc. moterų yra patyrusios seksualinį priekabiavimą.
- 67 proc. apklaustųjų apie sunkiausius partnerio smurtavimo atvejus nepranešė nei policijai, nei jokiai kitai organizacijai.
Kaip atpažinti smurto artimoje aplinkoje požymius
tags: #fizinio #smurto #panaudojimas