Feministinė perspektyva socialiniame darbe yra esminis įrankis, leidžiantis suprasti ir spręsti lyčių nelygybės problemas visuomenėje. Ši perspektyva remiasi prielaida, kad lyčių vaidmenys yra socialiai konstruojami, o ne biologiniai, ir kad moterys patiria diskriminaciją bei priespaudą dėl savo lyties. Feministinis požiūris socialiniame darbe siekia įgalinti moteris, suteikti joms galių ir galimybių, bei kovoti su visomis smurto ir diskriminacijos formomis.
Straipsnyje aptariamas feminizmas, maskulinizmas ir kiti su lyčių santykiais susiję aspektai bei asmeninės patirtys. Nagrinėjama, ką reiškia būti "vyru feministu" ir kaip feminizmas suvokiamas Lietuvoje.
Feministinės Perspektyvos Istorinis Aspektas
Geriausiu atveju tėra pusantro šimto metų, kai moterys apskritai gali kaip asmenys, kaip subjektai dalyvauti ūkiniam, politiniam, socialiniam gyvenime. Feminizmas nėra toks vienalytis monolitinis judėjimas. Mane šiuo metu labiau domina toks sex positive feminizmas ir consent culture. Concent culture yra feministinis priešnuodis prievartos kultūrai, kai tu atsiklausi žmogaus, kai tu neobjektyvizuoji žmogaus, kai tu gerbi jo autonomiją - tai yra konsento kultūra. O pas mus Lietuvoje, ypač kas liečia lyčių, romantinius santykius ar kažkokį date’inimą, tai dar yra labai daug tų numanomų dalykų, kažkokio neva įsivaizdavimo, kaip turėtų elgtis “tikras vyras”, kas turi būti iniciatorius, kuris aktyvioj, kuris pasyvioj rolėj.
Konsento kultūroje priešingai, stengiamasi atsiriboti nuo tų visų tradicinių dalykų ir individualizuoti visus šiuos veiksmus. Bendraudamas su konkrečiu žmogumi turi atitinkamai kurti savo scenarijų, o ne tokį, koks numatytas išankstinio žinojimo apie lyčių vaidmenis, kuriuos mes matome pradedant nuo kino, reklamų iki porno. Tai liečia viską - žmogaus seksualumą apskritai, ne tik seksą kaip veiklą dėl malonumo. Na, pirmiausiai dėl malonumo, nes dėl pastarojo buvo stigma , pirmiausia einanti iš katalikiško religinio sparno, neva kad seksas dėl malonumo yra kažkoks gėdingas, nuodėmingas. Tai visų pirma konsento kultūra siekia būtent tai pralaužti. Žmogaus seksualumas yra kažkas gražaus, tuo galima mėgautis be jokios gėdos ir kaltės tol, kol tai tenkina visus jame dalyvaujančius asmenis nepriklausomai nuo lyties, seksualinio tapatumo. Taip pat ir kai kalbame apie žmogaus seksualumą, lyties identitetą, seksualinę orientaciją, įskaitant ir aseksualumą.
Galima būtų pagalvoti, kad sex positive tarsi nurodo į tuos žmones, kurie labai aktyviai užsiima seksu ir mėgsta tai daryti, bet iš tikrųjų sex positive reiškia neutralų požiūrį į seksą kaip vieniems žmonėms malonų ir labai įtraukiantį užsiėmimą, o kitiem - mažiau.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo ateitis
Lyčių Vaidmenų Dinamika ir Smurtas
Vėliau, kai daugiau domėjausi rašydamas kursinį darbą apie smurtaujančius vyrus, jiems skirtas programas, susipažinau su ta visa vyro ir moters kaip lyčių vaidmenų dinamika, kaip tai sužaidžia, sakykim, smurtiniame santykyje. Jeigu būna kažkokių neaiškumų. Man nekyla kažkokių piktumų ar nuoskaudų, ir aš pilnai suprantu tas moteris, kurios kreivai žiūri į tai, kad vyras neva gali suprasti, ką išgyvena moteris. Pas mus dar yra stipri tradicinių vyro ir moters, kaip lyčių, samprata.
Kalbėti apie smurtą prieš moteris reikia todėl, kad jis turi savo specifiką. Aštrinimas… reikia pažiūrėti, kas stipriai į tai reaguoja., dažnai reaguoja kažkokie konservatyvūs sluoksniai. Tai yra ne tiek užaštrinimas, kiek problemos konkretizavimas. Be abejo, smurtas yra, pavyzdžiui, ir homoseksualiame santykyje ir jis turi kitokią specifiką. Na, žiūrint iš kurios pusės kalbama. Nes paprastai kai jau norima užaštrinti dėmesį, kad tai smurtas prieš vyrus, tai tai daroma iš tokios lyg antifeminizmo pozicijos, kad “va, čia kalbate tik apie moteris, o iš tikrųjų kaltos abi pusės”.
Na, aš ne iš savo galvos tuos faktus imu, remiuosi daugiausiai teoretikais, kurie rašė šita tema, pavyzdžiui, Evanas Starkas ir jo knyga Coercive Control. Tai vienas naujausių mąstytojų, kuris konceptualizavo šią problemą. Tikrai nėra taip, kad abi pusės smurtauja vienodai - vadinasi, tai yra tiesiog disfunkciniai santykiai, o ne smurto prieš moteris problema. Tas nesusikalbėjimas ir įvyksta tarp tų, kurie nori akcentuoti smurtą prieš vyrus ir kurie pateikia tai kaip priešpriešą, kad “va, čia nėra smurtas prieš moteris, abi pusės smurtauja vienodai”. Jie kalba apie visiškai kitą dalyką. Smurtas, kuris yra prieš moteris yra neatsiejamas nuo struktūrinės lyčių nelygybės visuomenėje, nuo to, kaip varžomi moterų sprendimai dėl šeimos planavimo, dėl seksualinio gyvenimo. Moteris yra silpnesnėje pozicijoje.
Jeigu dabar yra galimybė išeiti tėvystės atostogų, tai vis tiek realybė yra tokia, kad 9 iš 10 atvejų moterys prisiima šitą atsakomybę ir jos yra labiau pažeidžiamos. Tikrai nereikia didelių pastangų, kad pamatytum, jog kenčia. Negana to, kad kenčia, dar ir turi labai menką atsparumą, menkus apsaugos mechanizmus prieš įvairias krizes, pavyzdžiui, kai netenka darbo.
Yra nemažai istorijų, kuomet sėkmingas gerbiamas vyras, turėjęs šeimą, ją išlaikęs ir t.t., krizės metu netenka darbo ir pasikaria. Šeimos maitintojo, turinčio darbą vyro vaidmens praradimas jam yra kaip socialinė, o kartais ir fizinė mirtis. Tai atsiliepia pačiam vyrui, kuomet jis skirsto darbus ir pareigas į vyriškus ir moteriškus, kad vyrą jis mato dominuojančioj rolėj, kad jis turi uždirbti daugiau, visada būti stipresnis.
Taip pat skaitykite: Socialinio išmokimo teorijos taikymas
Na, moterims socializacijos metu diegiama, kad joms priimtina kalbėti apie jausmus, be to, jų socialinis tinklas yra sąlyginai tankesnis, jei kalbame apie psichologinę paramą. O vyras tarsi turi palaikyti nepažeidžiamumo skydą, kaukę - net jeigu jam blogai, jis turi kažkur vienas išvažiuot žvejoti su degtinės buteliu [šypsosi]. Nebūtinai tai gali būti blogai, bet jeigu taip stereotipiškai žiūrėti, tai tai priveda prie tam tikrų blogų dalykų. Viešas pažeidžiamumo parodymas vyrui būtų ir tam tikro savo statuso praradimas.
Kalbant apie mechanizmus, tai reikalingas tam tikras kolektyviškumo lygis. Vietnamo kare dalyvavusių vyrų tyrimai apie jų atsparumą rodo, kad geriausiai, sveikiausiai visus tuos žiaurumus ištvėrė tie, kurie buvo kolektyviškesni, turėjo artimesnius santykius su kitais vyrais, kurie pasakodavosi, išsiliedavo, kalbėdavosi. O uždari žmonės, kurie pasikliaudavo tik savim - apskritai perdėtas pasitikėjimas savimi iš išvirkščios pusės yra per mažas pasitikėjimas kitais - labiausiai ir nukentėjo.
Yra įvairiausių teorijų apie lyčių skirtumus. Vieni teigia, jog vyrai ir moterys psichologine prasme gimsta identiški ir tik socializacija padaro juos skirtingus. Kiti sako, kad evoliucijos pėdsakas vis tiek turėjo būti likęs ir biologija yra svarbesnis aspektas apibrėžiant skirtumus. Žodžiu, tas amžinas nature vs. nurture ginčas. Išties, čia ta amžina prigimties problema.
Vyrų nelygybė, paaiškinta eksperto | Richard Reeves
Feministinė Perspektyva Lietuvoje
Ar daug Lietuvoje vyrų feministų? Aš asmeniškai pažįstu kokius keturis. Apibūdinimas “feministas/feministė” ilgą laiką turėjo ir iki šiol turi tam tikrą stigmą. Tikrai nebuvo taip, kad iškart įsivardinau. Viena vertus, kaip ir visi žmonės, kurie naujai ateina į kokį nors socialinį aktyvizmą, aš jaučiau kažką panašaus, kad “aš turiu kažką nuveikti, aš turiu užsidėti pliusus, kad aš kažką dėl to padariau, ar kad aš išmanau tą dalyką ir galiu apie jį išsamiai kalbėti iš įvairių kampų”.
Pirma, yra kompetencijos reikalavimas, kad ne taip kad “jo, jaučiuosi taip ir taip, ir lyg ir pritariu”, bet turi tai žinoti ir sakyti su pasitikėjimu, su galvojimu, pritaikymu sau. Man asmeniškai visų pirmą viską reikėjo per save perleist, pasižiūrėt, reikėjo daugiau sužinoti, nes feminizmas gali reikšti tikrai labai įvairius dalykus.
Taip pat skaitykite: Stipriosios motinystės pusės pagal Zodiaką
Kaip manai, kodėl daliai žmonių žmogaus buvimas “feministu/feministe” turi neigiamą konotaciją? Nes ta naujoji lyčių tvarka, kurioje moteris yra lygus subjektas, veikiantis socialiniame ir politiniame gyvenime, yra labai nauja. Kiek civilizacijai metų, ir kiek tam naujam moters vaidmeniui. Maskulinizmo studijos yra žinomos dar mažiau už feminizmo.
Feminizmas, aišku, yra apie moterų išslaisvinimą, bet kadangi lyčių vaidmenys yra konstruojami kaip priešybės, tai jeigu smarkiai keičiasi vienas, tai neišvengiamai ir kitas turi keistis. Veiksmas - atoveiksmis. Ne, taip neturėtų būti. Bent jau akademinis maskulinizmas yra kaip tęsinys, kaip, galima sakyti, tas pats judėjimas, tik jis turi specifiką, jog analizuoja būtent vyro lyties vaidmens pokyčius visuomenėje.
Patriarchalinėje visuomenėje vyrai yra privilegijuoti. Viena vertus, į vyrus neišeina žiūrėti kaip į vientisą monolitą. Aišku, tai susiję dalykai - vyrai kaip lytis yra geresnėje pozicijoje, bet pačioje hierarchijos viršūnėje yra “vyriški” vyrai. Jie įkūnija tam tikrą vyriškumo modelį, kuris yra laikomas galios, statuso pagrindu. Akademiškai kalbant, tai yra hegemoninis vyriškumas.
Ir tikrai nėra taip, kad individualūs vyrai vienodai gerai jaučiasi. Juk jie gali būti visiškai susvetimėję su tuo “tikro vyro” idealu, visas tas vadinamas bro code - kaip reikia elgtis su kitais vyrais, kad įtvirtintum savo vyriškumą, nepanašumą su moterimis ir kad santykiuose su vyrais nebūtų kažkokių dviprasmybių. Ta kultūra yra dominuojanti, bet tai nereiškia, kad individualūs vyrai yra tuo patenkinti. Užtenka pasižiūrėti į savižudybių statistiką, ar apskritai į vyrų pasitenkinimą gyvenimu, į psichologinį atsparumą ir pan. Ištikus krizei galima pastebėti, kad vyrai akivaizdžiai yra prastesnėje padėtyje dėl socializacijos, hegemoninio vyriškumo kultūros, kuri sureikšmina tam tikrus dalykus. Sąlyginai netgi sakyčiau, kad prastenėje padėtyje, negu moterys.
Galų gale šiuolaikinis feminizmas tikrai nesako, kad visada lemiamas yra būtent lyties faktorius, dar yra turtinė, klasinė padėtis, visa ta intersectionality samprata. Tai sakymas, kad vyrai kaip lytis yra geresnėje pozicijoje, yra bendra tendencija, pavyzdžiui, statistiškai pažiūrėję mes matytume, kad vyrai yra aukštesnėje pozicijoje negu moterys, nes jų daugiau užima aukštesnes pareigas, uždirba daugiau pinigų, bet jeigu mes žiūrėsime individualiai tik tai pagal minėtus faktorius, tai mes turėsime tikrai milžiniškus skirtumus.
Statistika apie moterų ir vyrų užimamas pareigas
| Pareigos | Moterų (%) | Vyrų (%) |
|---|---|---|
| Aukštesnės pareigos | 35% | 65% |
| Vidutinės pareigos | 50% | 50% |
| Žemesnės pareigos | 60% | 40% |
Nacionalinė Emancipacijos Diena Lietuvoje
Nacionalinės emancipacijos dienos (NED) renginiai yra dalis šiuo metu Lietuvoje labai sustiprėjusio troškimo atkurti lietuviško feminizmo (ir moterų, nors tai ne tas pats) istoriją ir šitaip sukurti stiprią tapatybę, kurios jau nebebūtų įmanoma išbraukti iš nacionalinės istorijos naratyvo. Kol kas Lietuvoje esama tik paviršinio suvokimo, ką reiškė feminizmas ankstyvaisiais nepriklausomybės metais, kaip jis pasireiškė sovietiniais laikais, tarpukariu, lietuvių tautinio sąjūdžio laikais ir apie kokį „protofeminizmą“ galime kalbėti dar senesnėje istorijoje. Trūksta refleksijos, koks buvo moterų vaidmuo ir likimas įvairiausiuose istoriniuose tarpsniuose ir jų kaitoje. Kodėl mums turėtų rūpėti Bona Sforza, Emma Goldman, LSSR moterų tarybos, Kazimiera Prunskienė?
Mūsų žinios apie Vakarų feminizmą, ypač apie moterų judėjimą Jungtinėse Amerikos Valstijose, remiasi dešimčių, šimtų istorikių ir istorikų darbu. Kaip rašo žymi mokslininkė, lyties istorijos pradininkė Joan W. Scott, pradedant 1970-aisiais, akademikės istorikės JAV tapo „žinojimą kuriančia plataus feministinio judėjimo šaka, nukreipta į radikalius socialinius pokyčius“[1]. Būtent šis istorinių žinių srautas, sukurtas daugiausia akademinių istorikių, ir lemia, kad šiandienos diskusijose Vakarų feminizmo raida mums yra taip gerai žinoma, jog dažnai diktuoja tai, kaip suprantame savąją raidą, kaip konstruojame feministinio aktyvizmo idealą.
Projektas "Moterys, kūrusios Lietuvą"
Nuotrauka iš 2019 m. NED kaip tik tai ir bando daryti - rašyti savą feminizmo istoriją. Neatsitiktinai turbūt ir šiemet pirmą kartą paskelbti NED apdovanojimai atiteko darbams, tiesiogiai prisidedantiems prie Lietuvos moterų (ir dalinai feminizmo) istorijos rašymo. Akademinių tekstų srityje apdovanota Loreta Mačianskaitė, tyrinėjanti, kaip lietuvių literatūroje atsispindi požiūris į seksualinį smurtą prieš moteris karų ir kitų istorinių sukrėtimų kontekste.
Visuomeninės iniciatyvos kategorijoje išrinktas Lygių galimybių plėtros centro (LGPC) projektas „Moterys, kūrusios Lietuvą“ - nuostabiai vizualus projektas, kurį sekiau socialiniuose tinkluose. LGPC komanda „atrado“ 100 Lietuvos istorijai nusipelniusių moterų, sukūrė jų portretus, vienaip ar kitaip atspindinčius šių moterų veiklą, ir parašė po trumpą informacinį tekstą, iliustruojantį jų svarbą ir pasiekimus. „Moterys, kūrusios Lietuvą“ - turbūt precedento neturintis projektas Lietuvoje, siekiantis paties pirminio, esminio moterų istorijos tikslo, t. y. parodyti moterų egzistavimą istorijoje, ištraukti jų veidus ir vardus iš užmaršties.
Mačianskaitės darbe moterys, reprezentuojamos daugiausia vyrų rašytojų, pasirodo kaip aukos, o LGPC projektas jas siekia iškelti kaip herojes. Abu šie moterų istorinės reprezentacijos būdai - kaip aukų ir kaip herojų - yra būdingi feministinėms studijoms ir abu turi savų trūkumų. Požiūris į kenčiančią, išprievartautą moterį Mačianskaitės darbe tampa lakmuso popierėliu patikrinti lietuvių visuomenės jautrumą ir brandumą. Pats moters kaip aukos konstravimas (daugiausia) vyrų rašytojų kūriniuose tarsi lieka iš esmės ir nekvestionuojamas, nors ir gailimasi, kad nesama lietuviškos moteriškos literatūrinės refleksijos šia tema. Visgi jau pačios seksualinės prievartos temos palietimas kaip tik #metoo laikais, jos įtraukimas į literatūrinės analizės lauką, moralinių implikacijų paieška yra savaime puikus pasiekimas.
„Moterys, kūrusios Lietuvą“ iš pirmo žvilgsnio pasiekia visiškai priešingų tikslų - šiame projekte moterys tampa istorijos herojėmis, išskirtinėmis figūromis, be kurių jau nebegali būti įsivaizduojamas nacionalinis naratyvas. Vis dėlto gaila, kad trumpuose aprašymuose, pritaikytuose socialinių tinklų skaitymo ritmui, nelieka vietos kritiškesniam požiūriui į savas istorijos herojes. Feministiniai istoriniai projektai, idealiu atveju, turėtų ir kritikuoti nacionalinės istorijos naratyvą, ne tik jį „papildyti“ moterimis… Kita vertus, projektas potencialiai suteikė įkvėpimo dar šimtui kitų projektų - akivaizdu, kad kiekviena iš šių LGPC komandos „atkastų“ moterų nusipelnė knygos, disertacijos, meninio kūrinio, kurie leistų nupiešti žymiai kompleksiškesnį portretą.
Iš tiesų, pati Nacionalinės emancipacijos diena yra feministinio istorinio revizionizmo pavyzdys. Nors pirmasis renginys„Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje“ 2017 m. to sąmoningai nesiekė, buvo orientuotas į dabarties problemas, tačiau pats pakviestų dalyvių kalbų turinys nulėmė, kad renginys įgavo papildomą, istorijos perrašymo, dimensiją. Perrašymą suprantant, žinoma, ne kaip klastojimą, o kaip korekciją, istorijos klaidų ir nutylėjimų ištaisymą.
Tuomet kalbėti pakviesta literatūrologė Solveiga Daugirdaitė priminė, kad nors tarp Vasario 16-osios Akto signatarų nebuvo nė vienos moters, tai toli gražu neatrodė normalu moterų aktyvistėms, kurios jau kitą dieną Kaune suorganizavo mitingą ir surinko 20 tūkst. parašų po peticija, raginančia spręsti moterų klausimą[2]. Daugirdaitės pranešimas labai aiškiai pademonstravo, kad netgi toks įspūdingas istorinis faktas - masinis politinis moterų protestas Lietuvai lemtingais 1918 m. - dar nėra tapęs feministinės sąmonės ar juo labiau nacionalinės sąmonės dalimi.
Būtent dėl šio pranešimo organizatorės entuziastingai nusprendė kartoti renginį kasmet būtent vasario 17 d. ir pervadinti jį Nacionaline emancipacijos diena. NED simboliu pasirinktas menininkės Shaltmiros kūrinys „Vytė“, pakeitęs Lietuvos herbe ant žirgo sėdintį karį į moterį pankę, irgi atspindėjo istorijos perrašymo troškimą. Šis kūrinys, kaip ir kadaise Vilmos Fioklos Kiurės inicijuotas performansas, kuriame Lietuvos himnas buvo pergiedotas keičiant vyriškąją giminę moteriškąja, demonstruoja labai aiškiai, kad feministinis istorijos perrašymas vis dar veikia kaip iššūkis, provokacija, kviečianti permąstyti aklai priimtus simbolius ir naratyvus.
Šalia su NED susijusių iniciatyvų, esama ir kitų. Praėjusiais metais Lietuvos paštas išleido pašto ženklą (išvydusį dienos šviesą irgi tik nevyriausybinių organizacijų pastangomis), skirtą moterų balsavimo teisės šimtmečiui. Nors toks faktas, rodos, turėtų būti nacionalinio istorijos egzamino dalimi, pašto ženklas yra kol kas turbūt pirmasis mažytis simbolinio pripažinimo ženklas.
Lietuvos moterų istorija kol kas perrašoma daugiausia tik aktyvisčių pastangomis, o akademikės istorikės ir istorikai, varžomi konservatyvių Lietuvos universitetų rėmų, dar retai renkasi moteris ir moterų judėjimą kaip pagrindinį tyrimo objektą. Kaip išimtis čia reikėtų paminėti Ugnę Mariją Andrijauskaitę iš Vytauto Didžiojo universiteto[3], prof. Virginiją Jūrėnienę iš Vilniaus universiteto, taip pat VU Lyčių studijų centro vadovę Dalią Leinartę (deja, negaliu išvardinti visų, o ir ne visos užsiima feministine istorijos analize). Originaliu ir mitus griaunančiu darbu užsiima Viktorija Kolbešnikova ir Jūratė Juškaitė[4] - abi baigusios Vidurio Europos universitetą (CEU) Budapešte ir abi besidominčios dažnai pamirštama lytiškumo istorija sovietmečiu. Feministinės perspektyvos istorikes Lietuvoje, deja, galima suskaičiuoti rankų pirštais, o publikacijas šia tema - vienos rankos pirštais. Perfrazuojant legendinę istorikę Gerdą Lerner, Lietuvoje dauguma (t. y.
Esu įsitikinusi, kad geresnis savo istorijos žinojimas ir supratimas, jos iš esmės sukūrimas padėtų dabarties feministėms geriau suprasti ir savo tapatybę, įsprausti savo asmeninius požiūrius ir veiklą į žymiai ilgesnį naratyvą. Kita vertus, aiškesnė tapatybė privestų ir prie aiškesnio pasidalinimo į stovyklas, vidinio konflikto, susijusio su skirtingais moterų istorijos traktavimais.
Minėtoji NED diskusija „Lietuviški feminizmai“ atskleidė tokio ideologinio konflikto užuomazgas. Nors diskusijos metu dalyvės labai atsargiai reagavo į moderatorės prof. Dovilės Jakniūnaitės prašymą „apsibrėžti“ save kaip feministes, visgi su auditorijos pagalba paaiškėjo tam tikros pasidalinimo linijos. Dalyvių nuomonės išsiskyrė būtent interpretuojant lietuviško feminizmo ir lietuvių moterų istoriją, o ypač sovietinį periodą.
Lietuvoje dominuojančiam išskirtinai negatyviam požiūriui į sovietmetį diskusijoje atstovavo Karla Gruodis, vertėja ir menininkė, Kanados lietuvė, buvusi viena svarbiausių feminizmo propaguotojų 9-ajame dešimtmetyje, išleidusi tuomet pionierišką verstų feministinių tekstų rinkinį „Feminizmo ekskursai“ (1995)[6]. Atvykusi į Lietuvą 1989 m. iš Vakarų, ji čia rado konservatyvią atmosferą, lyčių klausimo visišką užslopinimą, kuris, jos manymu, buvo sovietmečio padarinys. Gruodis džiaugėsi, kad dėl moterų aktyvizmo situacija po sudėtingų 1990 m. pasikeitė į gera, kad diskusijų ir sąmoningumo lygis nepaprastai pakilo.
Visiškai kitokį požiūrį į sovietmečio ir nepriklausomybės istoriją pasiūlė Viktorija Kolbešnikova, šiuo metu užsiimanti kairiuoju aktyvizmu. Savo magistro darbui analizavusi „Tarybinės moters“ žurnalo virtimą „Moterimi“ tarp 1985 ir 1995 m., ji teigė pastebėjusi kintantį moteriškumo konstravimą, kuris toli gražu neišlaisvino moterų taip, kaip buvo tikėtasi.
Feministė teoretikė Claire Hemmings primena, kad feministiniai istorijos naratyvai visuomet rašomi feminisčių taip, kad sukonstruotų rašančiąją kaip savo istorijos heroję[7]. Nenuostabu tad, kad skirtingas požiūris į sovietmetį ir moterų patirtis jame tarp Lietuvos feminisčių šiek tiek sutampa ir su kartų konfliktu.
Moterys, kurios buvo ypač aktyvios 9-ajame dešimtmetyje (Karla Gruodis, iš auditorijos apie sovietmetį kalbėjusi Dalia Satkauskytė ir dauguma kitų, kurių neįmanoma čia suminėti), yra linkusios kritikuoti sovietmetį, nuo jo atsiriboti. Tai buvo jų pirmystė, jų veikla ankstyvojo posovietinio periodo metais ir vėliau, kuri nulėmė progresą, aktyvizmo įvairiausiose visuomenės srityse išplitimą, didžiulę visuomeninio mentaliteto kaitą.
Jaunesnės moterys, gimusios jau Sąjūdžio metais ir aktyviai veikti pradėjusios „pokriziniame“ ekonominiame ir socialiniame kontekste (Kolbešnikova, Juškaitė, iš auditorijos paklaususi: „Ar tikrai sovietmečiu nieko nebuvo?“, ir šio straipsnio autorė), to progreso taip akivaizdžiai nemato. Kita vertus, joms visiškai akivaizdus nacionalistinio ir tradicionalistinio diskurso įsigalėjimas viešojoje erdvėje, ekonominės problemos, dažnai tiesiog skurdas jų artimiausioje aplinkoje, nuolatinio Vakarų „vijimosi“ beprasmiškumas. Ši karta įtariau žiūri į sovietmečio demonizavimą ir su juo susijusį kairiųjų idėjų atmetimą šiuolaikiniame kontekste, jos stengiasi neidealizuoti nepriklausomybės laikų tautinio „pakilimo“, bet blaiviai žiūrėti į jo pasekmes moterims.
Reikia tikėtis, kad išsamesnis istorinis supratimas (kuris ateis tik su kokybiškais istoriniais darbais), ką sovietmetis reiškė moterims ir moterų judėjimui, padidins ir tokių diskusijų prasmingumą, jos neapsiribos tik asmeninėmis impresijomis ar iš vakariečių istorikių darbų pasirinktomis teorinėmis idėjomis. Potencialiai tai galėtų būti vienas svarbiausių naratyvų, kurio perrašymas turbūt ilgainiui lems ir šiuolaikinio lietuviško feminizmo tapatybės formavimąsi ir jo pasidalinimus. „Šiaurės Atėnai”, 2019 m. kovo 22 d., nr.
tags: #feministine #perspektyva #socialiniame #darbe