Socialinė atskirtis - tai individo ar socialinės grupės nutolinimas nuo visuomenei būdingo gyvenimo lygio. Socialiniai mokslų atstovai vis dar neranda vieningo socialinės atskirties apibrėžimo. Didysis klausimas yra šis: ar visa tai yra susiję su skurdu, ar ne? Kai kurie socialinę atskirtį bando paaiškinti vienu paprastu sakiniu: „kas yra viduje ir kas išorėje“.
Iš tiesų tai kol kas geriausias apibrėžimas, kadangi jis palieka erdvės naujoms atskirties teorijoms ir sampratoms, nes iki šiol pasireiškė daugybė jos formų. Galima teigti, jog socialinė atskirtis yra individo ar socialinių grupių eliminavimas iš visuomenėje vyraujančio gerovės standarto. Tai paveikia tiek atskirus individus, tiek ištisas grupes bei pabrėžia silpnumą socialinėje struktūroje ir sudaro sąlygas susiformuoti dviejų pakopų visuomenei, iš kurių pirmoji - kalbančioji, o antroji - tylinčioji. Nugalėtojas ir pralaimėtojas.
Individai, priklausantys tylinčiųjų klasei, nesugeba aiškiai išdėstyti savo interesų ir už juos kovoti, o nugalėtojai, priešingai, naudodamiesi savo visokeriopu pranašumu, dar labiau pagerina savo padėtį. Todėl tokia padėtis tylinčiuosius tik dar labiau atskiria nuo likusios visuomenės, įkalina jų aplinkoje bei skatina jų marginalizaciją. Mokslininkų nuomone, socialinės atskirties priežastys yra susijusios su socialine politika.
Socialinės atskirties charakteristika
Socialinei atskirčiai būdinga gyvenimas žemiau skurdo ribos, ekonominių socialinių santykių ribojimas, socialinio kapitalo, kultūrinio kapitalo, žmogiškojo kapitalo sumenkinimas. Socialinė atskirtis daugiausia reiškiasi poliarizuotoje visuomenėje, kurioje aukščiausių ir žemiausių socialinių klasių ar grupių ekonominiai ir socialiniai skirtumai yra labai dideli. Globalizacijos veikiamame pasaulyje jai turi įtakos ir teritorinis požymis - socialinė atskirtis ypač būdinga Trečiojo pasaulio šalims Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje.
Socialinė atskirtis išreiškiama ne tik ekonominiais, bet ir menko išsilavinimo, skurdžių kultūrinių interesų, socialinio pasyvumo ir kitais rodikliais. Socialinei atskirčiai konstatuoti svarbios lyties, amžiaus, rasės, tautybės charakteristikos, kai dėl jų pažeidžiamos žmogaus teisės. Valstybės dažniausiai siekia išvengti socialinės atskirties vykdydamos socialinę politiką ir socialinę apsaugą.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Socialinei atskirčiai yra būdingas gyvenimas žemiau skurdo ribos, o tai yra ekonominių, socialinių, kultūrinių ir žmogiškųjų santykių sumenkinimas. Paprastai socialinė atskirtis daugiausia reiškiasi poliarizuotoje visuomenėje, kurioje aukščiausių ir žemiausių socialinių klasių ar grupių ekonominiai ir socialiniai skirtumai būna labai dideli.
Socialinė atskirtis Lietuvoje
Lietuva atkūrė nepriklausomybę ir sugrįžo į pasaulio bendriją kaip nepriklausoma valstybė 1990 metais. Atkūrusi politinę nepriklausomybę, Lietuva siekia liberalizuoti visuomenę iš esmės pertvarkyti ūkį rinkos ekonomikos kryptimi, vykdydama radikalias socialines ir ekonomines reformas. Šių reformų tikslas - sukurti tokią visuomenę, kurioje galėtų maksimaliai atsiskleisti Lietuvos žmonių galimybės, jiems būtų garantuotos visos teisės ir laisvės, sudarytos sąlygos vaisingai dirbti, šviestis, saugiai jaustis ištikus ligai, negaliai ar sulaukus senatvės.
Deja pirmieji, laisvos Lietuvos, reformos metai nebuvo lengvi. Socialinės atskirties raidos tendencija - nuo politinės diferenciacijos į socialinę. Dešimtmetė socialinės atskirties raida yra dvejopa: a) revoliuciniu laikotarpiu ji sunkiai sumenko - dėl pagrindinių ekonominių bei politinių pilietinių teisių įgyvendinimo; b) evoliuciniu antrosios Lietuvos Respublikos raidos tarpsniu ji laipsniškai auga, o jos struktūra sparčiai diferencijuojasi.
Pokomunistiniu socialinio kismo analizės požiūriu ypatingą reikšmę įgyja pilietinės visuomenės sąranga ir mastas, nes ji, pirma, yra pagrindinė revoliucinio pokomunistinio kismo vykdytoja; antra,- bent jau liberalios demokratijos sąlygomis - ji esti ir svarbiausias socialinės atskirties pažabojimo laidas. Todėl, turėdami galvoje revoliucinį socialinės kaitos pobūdį, klausiame: kaip visa apimančios radikalios permainos, galinčios sukelti nesulaikomą, nepageidaujamą socialinių reiškinių ir vertybių krizės protrūkį, atliepė kasdienei jų blaškomo žmogaus būčiai ir jo pilietinei laikysenai, t.y.
Lietuva, siekusi narystės Europos Sąjungoje, o dabar jau tapusi jos nare, kaip valstybė narė taip pat turėjo prisiimti tam tikrus nacionalinius įsipareigojimus skurdo ir socialinės atskirties atžvilgiu. Todėl Lietuvoje socialinė atskirtis vis dažniau tampa kertine sąvoka kuriant socialinės politikos priemones. Deja, pajamų nelygybė išlieka vienu iš esminių iššūkių šalyje ir yra viena iš didžiausių Europos Sąjungoje. Šiandien Lietuvoje mes turime ne vieną instituciją, besirūpinančią socialinės atskirties mažinimu bei socialinio teisingumo užtikrinimu. Kita vertus, matome, kad šių institucijų pastangų ir materialinių resursų nepakanka minėtoms problemoms spręsti.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Lyginant su labiausiai išsivysčiusių Europos Sąjungos šalių žmonių bendru gyvenimo lygiu, Lietuvoje jis sumažėjo nuo 37,0 proc.1990 metais iki 9,0 proc. 2000 metais, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko specialistų atlikti tyrimai parodė, kad dabar Lietuvoje net 46 proc. arba apie 1,7 mln. žmonių gyvena ant skurdo ir žemiau skurdo ribos. Skurdžioji visuomenės dalis, yra mažiau priklausomi nuo įvairių institucijų: darbo, švietimo, sveikatos apsaugos paslaugų, į jas silpniau įtraukti.
Jei visuomenę suprasime kaip dinamiškų santykių tinklą, kintantį, nesibaigiantį procesą, tai nuskurdusieji nėra nei veiklūs bendruomenių dalyviai, nei žmonių tarpusavio ryšių kūrėjai, skatinantys įvairių struktūrų plėtotę. Europos Sąjungos šalyse XX a. dešimtame dešimtmetyje įsibėgėjusios kovos su skurdu kontekstine sąvoka „socialinė atskirtis“ yra tapusi beveik kultine. Europos Sąjungos lygmeniu socialinės atskirties mažinimui ir socialinės sanglaudos stiprinimui skiriama labai daug dėmesio.
Tai liudija ir specializuotų institucijų steigimas ir publikacijų šia tema gausėjimas. Šioje srityje pažengusios Europos Sąjungos šalys turi ir atitinkamas nacionalines ne tik administravimo, bet ir mokslinių tyrimų institucijas socialinės atskirties ir sanglaudos klausimams spręsti. Lietuva, siekusi narystės ES, dabar jau tapusi ES nare, kaip valstybė narė taip pat turėjo prisiimti tam tikrus nacionalinius įsipareigojimus skurdo ir socialinės atskirties atžvilgiu. Tad ir Lietuvoje socialinė atskirtis vis dažniau tampa kertine sąvoka kuriant socialinės politikos priemones. Ne be pagrindo girdimos kritikų pastabos, kad socialinė atskirtis - tik dar viena gražbyliavimo forma, neturinti sąsajų su realiu gyvenimu.
Per kasdieninį bendravimą atsiskleidžia, kad žmonėms vis dar neaišku, kas ta socialinė atskirtis. Straipsnyje, atlikus mokslinės literatūros ir programinių bei strateginių dokumentų analizę, siekiama kritiškai atskleisti, ką reiškia sąvoka „socialinė atskirtis“ šiuolaikinės Lietuvos kontekste ir kaip ši sąvoka vartojama. Ieškant atsakymų, remiamasi ne tik lietuvių mokslininkų įdirbiu, bet ir naujausiais šios reiškinio tyrinėtojų iš Europos šalių darbais.
Marginalizacija ir socialinė izoliacija
Ladislavas Rabusicas teigė, kad „Šiandiena socialinė atskirtis yra apibrėžiama kaip tam tikrų priklausymo sistemų, laikoma visuomenės funkcionavimo pagrindu, žlugimas. Šiuo atveju tai yra marginalizacijos ir izoliacijos procesas. Šiuolaikinis konkurencijos pasaulis ir kintantys socialiniai santykiai sukuria situacijas, kurių pagrindiniai bruožai yra neapibrėžtumas ir nestabilumas.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Galutinai prisitaikyti prie išorinio pasaulio individas nebeįstengia, nes jam visą laiką tenka derintis prie išorinio kintančių išorinių aplinkybių. Sociologai marginalumo sąvoką apibūdina kaip tarpinę individo padėtį visuomenės sluoksnyje, grupėje ar klasėje, skatinančią nedalyvauti socialiniame gyvenime. Taigi marginalinės grupės - tai socialinės grupės, esančios tarp dviejų socialinių sluoksnių ir pasižyminčios socialinio statuso neapibrėžtumu.
Šiuo požiūriu yra tam tikras skirtumas tarp marginalų, kurie gimdami socialiai“ paveldi“ marginalinį statusą, ir marginalų, kurie tokiais tampa dėl visuomenėje vykstančių socialinių pokyčių. Sociologų ir psichologų tyrimai rodo, kad įvairioms marginalinėms grupėms priklausantys žmonės nesugeba lanksčiai reaguoti į pokyčius visuomenėje ir savarankiškai prie jų prisitaikyti. Marginalų grupių atstovams būdingas nesugebėjimas savarankiškai spręsti gyvenimo problemų, skatinantis fizinį ir dvasinį degradavimą. Šie žmonės tampa atstumti ir nereikalingi normaliai visuomenei. Marginaliniam statusui būdinga socialinė izoliacija, ryšių sumažėjimas ir socialinės aplinkos susiaurėjimas. Marginalai tapatinami su varginga gyvensena, jiems būdinga socialinė atskirtis nuo viduriniosios klasės ir elito.
Socialinė izoliacija pasireiškia socialinių ryšių susilpnėjimu ar visišku išnykimu bei socialinio atstumo tarp tam tikros marginalinės grupės ir visuomenės atsiradimu. Žmogus šiuo atveju jaučiasi bejėgis, negalintis patenkinti savo poreikių bei įvykdyti visuomenės keliamų reikalavimų. Socialinė izoliacija dar labiau sustiprėja, jei žmogus nesulaukia pagalbos, kurios viena iš rūšių - socialinis darbas, o visuomenėje suformuojama nuostata, jog šis žmogus kitoks, dažniausiai blogas, kad tokių žmonių reikia vengti. Galima teigti, kad socialinė izoliacija tampa gynybos mechanizmu, saugančiu nuo visuomenės puolimo.
Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių visuomenei būdingos tam tikros socialinės problemos. Visuomenė diferencijuojasi pagal pajamas ir turtą, didėja bedarbystė ir nusikaltimai, gausėja narkomanų, išmaldos prašančiųjų ir vadinamųjų“ šiukšlyno žmonių“, neįgaliųjų socialinio statuso ambivalentiškumas - šios ir kitos problemos tampa Lietuvos kasdienybe. Akivaizdu, jog perėjimas iš komunistinės totalitarinės visuomenės į demokratinę išryškino iki tol Lietuvoje nematytus sunkumus. Kadangi tokiai socialinių įvykių raidai nepasiruošta, tai ir minėti sunkumai išgyvenami skaudžiau. Be to socialinių problemų turinys pasižymi kultūriniu savitumu kurio esmę nusako specifinis tautinis mentalitetas bei savita istorinė raida.
Pažvelgę į praeitį, maždaug prieš du dešimtmečius, jei pažvelgtume pasauliniame kontekste, didžiausia problema buvo skurdas. Vakarų Europoje, tuo metu išgyvenusioje vadinamąjį“ aukso amžių“, kai gerovė pasiekė labai aukštą išsivystymo lygį, buvo beveik tas pats. grupes nuo visuomenės. Pavyzdžiui bedarbiai Vokietijoje, gauna didžiulę pašalpą. Todėl jie nejaučia būtinybės dirbti, tačiau tuo pat metu jie yra atskirti nuo visuomenės, kadangi jie bedarbiai. Tai akivaizdžiai parodo, kad socialinė atskirtis nebūtinai reiškia skurdą.
Lietuvoje, socialinių problemų samprata laikui bėgant taip pat kito. Bedarbystė, visuomenės diferenciacija, neįgaliųjų padėtis dar neseniai buvo vertinama ne kaip socialinė, o kaip individuali problema, t. y. kaip žmogaus nesugebėjimą prisitaikyti prie kintančių socialinių sąlygų. Tačiau konceptualus lūžis įvyko 6 - aajame dešimtmetyje, kai amerikiečių sociologas C. W. Mills(1959) individualius sutrikimus atskyrė nuo socialinių problemų. Kol tik keli žmonės tėra paliesti vieno ar kito sunkumo, tol problema yra individuali.
Apibendrinimas:
Į visų žmonių problemas reiktų žiūrėti ne kaip į individualias, tačiau kaip socialines.
Siūlymai mažinant socialinę atskirtį
Prisimindama vieną iškiliausių mūsų tautos filosofų - Antaną Maceiną, kuris savo mokslo darbuose gana giliai gvildeno krikščioniškojo socialinio teisingumo sampratą, - Lietuva kaip katalikiškas kraštas galėtų naujai pažvelgti į socialinės atskirties problemą. Nujaučiu, kad daugelis mesteltų repliką, jog tai nebeaktualu, pasenę ar nešiuolaikiška. Deja, drįsčiau nesutikti.
Štai savo darbuose A. Maceina rašo: „Jeigu socialinė problema išsispręstų tiktai ekonominio minimumo parūpinimu tiems, kurie jo neturi, tuomet reikėtų tik labiau suorganizuoti karitatyvinių darbų tinklą, tik dar truputį suminkštinti turtingųjų širdis, ir pasauliui gresianti katastrofa praeitų savaime“ (Maceina A. Raštai. t. II. Vilnius, 1992). Anot A. Maceinos, ekonominių socialinės atskirties problemų žmonija niekada neišspręs, nes niekas nesukurs tokios santvarkos, kurioje skurdo ir vargo visiškai nebūtų.
Socialinė problema, filosofo manymu, gali būti išspręsta tik nuolatine evoliucija ir reikalingomis reformomis, visų pirma žmogaus dvasios viduje, o paskui ir išorėje - valstybinėje santvarkoje. A. Maceina tvirtino, jog būtent krikščioniškoji etika yra pašaukta dalyvauti šioje evoliucijoje ir parengti reikalingas reformas.
Kita vertus, ar atsižvelgdama į to meto A. Maceinos siūlymus, mūsų dabartinė bendruomenė vėl sugebėtų gyventi pagal katalikišką pasaulėžiūrą ir per įvairių socialinių fondų veiklą užtikrinti konkrečią paramą vargstantiesiems? Pavyzdžiui, A. Maceina siūlė imtis darbo ir kuo greičiau „nupūsti dulkes nuo socialinės katalikų pasaulėžiūros“ bei praktiškai pradėti vadovautis katalikiškais socialiniais principais.
Akivaizdu, kad tokie jo raginimai, kaip atiduoti antrąjį atlyginimą arba nevartojamas brangenybes, skirti fondams bent pusę pajamų, gautų ne už darbą (pvz., už nuomą), ar 10 procentų nuo absoliutaus pertekliaus, šiuolaikinėje visuomenėje atrodo gana drastiški, tačiau krikščionims tokie raginimai ir dabar galėtų būtų siektinas poelgis. Tačiau A. Maceinos siūlymai vien tik tuo neapsiribojo. Anot jo, prisidėti prie socialinės rūpybos privalėtų kiekvienas savo srities specialistas, įmonė arba įstaiga.
Pavyzdžiui, gydytojai galėtų skirti bent vieną dieną per savaitę nemokamai apžiūrėti neturtingus ligonius, vaistininkai - parduoti jiems vaistų bent už savikainą, advokatai - bent vieną dieną per savaitę skirti neturtingų žmonių konsultavimui ar atstovavimui teisme, kultūros įstaigos - surengti bent po vieną spektaklį per mėnesį neturtingiesiems ir jų vaikams.
Žinoma, būtų neteisinga teigti, kad dabartinė mūsų visuomenė niekuo neprisideda prie socialinės atskirties mažinimo. Daro, ir ne taip jau mažai. Turime begales kilnių pavyzdžių, kurie įkvepia darbus tęsti ir toliau. Deja, dar gajus požiūris, kad socialinės atskirties problemos sprendimas yra tik valstybės institucijų reikalas.
Privalu šį požiūrį keisti. Kiekvienas individualiai ar per bendruomenes galime padėti mažinti socialinę atskirtį, taip švelnindami kylančias įtampas. Individų ir tautų santykius turi lemti ne baimė, o meilė, nes būtent ji pirmiausia telkia žmones nuoširdžiam ir įvairiam bendram darbui, kuris teikia daug materialinių ir dvasinių gėrybių. Trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų save laiko katalikais. Tad A. Maceinos mintys galėtų mus vėl įkvėpti krikščioniškiems poelgiams. O kol kas turime tik dvi alternatyvas: gyventi socialinėje atskirtyje arba vadovautis krikščioniškais socialinio teisingumo principais.