Europos socialinė chartija - tai tarptautinė sutartis, skirta socialinėms teisėms įtvirtinti. Šią chartiją papildo trys protokolai, priimti 1988, 1991 ir 1995 metais. Chartija ir pirmasis protokolas įtvirtino dvi socialinių teisių grupes: Teises, susijusias su darbo sąlygomis, ir Teises, susijusias su socialinėmis garantijomis bei tam tikrų grupių apsauga. Valstybės privalo priimti mažiausiai 5 iš 7 būtinųjų Chartijos straipsnių (arba mažiausiai 6 iš 9 1996 m. pataisytos Chartijos straipsnių).
Būtinieji straipsniai apima teisę į darbą, teisę jungtis į organizacijas, teisę į kolektyvines derybas, teisę į socialinę apsaugą, teisę į socialinę paramą ir medicinos pagalbą, šeimos teisę į socialinę, teisinę ir ekonominę apsaugą, darbuotojų migrantų ir jų šeimų teisę į apsaugą ir paramą. 1996 m. pataisant Chartiją įtrauktos naujos socialinės teisės, tokios kaip teisė į apsaugą darbo sutarties nutraukimo atveju, teisė į orumą darbe, teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės atskirties, teisė į būstą ir kita. Chartijoje numatytas kontrolės mechanizmas, apimantis valstybių teikiamus pranešimus apie įgyvendinimą bei kolektyvinių skundų sistemą.
Kolektyviniai skundai galimi, jei valstybė ratifikavo Chartijos 1995 m. protokolą arba pripažino pataisytos Chartijos D straipsnį, įtvirtinantį kolektyvinių skundų sistemą. Lietuva Europos socialinę chartiją pasirašė 1997 m., ratifikavo 2001 m. gegužės 15 d., o Chartija įsigaliojo 2001 m. rugpjūčio 1 d. Straipsniai, kurių Lietuva įsipareigojo laikytis, nurodyti įstatyme „Dėl 1996 m. Socialinių teisių ir Europos socialinės chartijos (pataisytos) ratifikavimo“.
1996 metų pataisa pridėjo naujų socialinių teisių ir įsipareigojimų. Taip pat paminėta, kad Chartijoje išliko kontrolės mechanizmai ir stebėsena, kurios tikslas - užtikrinti valstybėms įsipareigojimų laikymąsi per periodines ataskaitas Europos socialinių teisių komitetui. Chartijos pataisos ir jos įgyvendinimas kartais turi praktinių iššūkių dėl skirtingų valstybių nacionalinių teisės aktų interpretacijų ir administracinių struktūrų apribojimų.
Lietuvos padėtis ir įsipareigojimai
Lietuva įsipareigojo laikytis Europos socialinės chartijos pataisytos formos nuostatų. Lietuvoje laikomasi principų, susijusių su socialine integracija, darbo santykiais, socialine apsauga ir teise į socialinę paramą bei medicinos pagalbą. Lietuvoje nuosekliai vystoma politika siekiant užtikrinti neįgaliųjų socialinę integraciją, koordinaciją tarp savivaldybių ir nacionalinių institucijų, taip pat užtikrinti atitinkamų įstatymų papildymo ir tobulinimo poreikį.
Taip pat skaitykite: Socialinės chartijos įgyvendinimas
Neįgaliųjų socialinė integracija Lietuvoje
Seime svarstomas įstatymo projektas, kuriuo siekiama papildyti Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą nauju straipsniu apie savivaldybės neįgaliųjų reikalų koordinatoriaus pareigybę. Šios pareigybės įsteigimas savivaldybių administracijose turėtų prisidėti prie nuoseklaus ir koordinuoto įstatymais nustatytų savivaldybių funkcijų vykdymo, įgyvendinant neįgaliųjų socialinės integracijos politiką.
Projektas siūlo sukurti 161 straipsnį, įtvirtinant Koordinatoriaus pareigybę ir jos užduotis, kurias derins su nacionaliniais teisės aktais. Tačiau pabrėžiama, kad reikia aiškiai apibrėžti Koordinatoriaus paskirtį, koordinavimo funkcijas ir atsakomybės apimtį, kad nepaskirtų skirtingų pareigybių grupių skirtingoms savivaldybėms. Be to, svarbu, kad Koordinatoriaus pareigybė atitiktų valstybės tarnybos teisyną ir turėtų vienodą lygį visose savivaldybėse.
Europos socialinės chartijos svarba
Trumpai tariant, Europos socialinė chartija yra svarbus instrumentas užtikrinant socialines teises Europoje. Lietuva, ratifikavusi šią chartiją, įsipareigojo laikytis jos nuostatų. Chartija, vadinama kartais „Europos socialinių teisių konstitucija“, turi 98 nuostatas, o Lietuvos įsipareigojimai apima nuolatinį ataskaitų teikimą Europos socialinių teisių komitetui. Tiesa, komitetas neturi tiesioginių galių priversti valstybes įvykdyti įsipareigojimus ar skirti nuobaudas už nevykdymą.
Principai, kurių laikosi valstybės
Chartijos pataisytos formos tikslas - užtikrinti socialines teises per įvairius teisės aktus, institucinius mechanizmus ir tarptautinę kontrolę. Lietuva privalo teikti periodines ataskaitas apie įgyvendinimą ir laikytis nustatytų standartų. Efektyvus įgyvendinimas priklauso nuo politinių valstybių valios, administracinių gebėjimų ir socialinių partnerių, įskaitant darbuotojų organizacijas, bendradarbiavimo.
Taip pat akcentuojama, kad reikia koordinuoti nacionalinius įstatymus su Europos chartijos pataisų nuostatomis, užtikrinti teisių įgyvendinimą visose savivaldybėse ir vengti skirtingų atlygį dydžių dėl nevienodų valstybės tarnybos grupių klasifikacijų. Svarbu užtikrinti, kad institucijų atsakomybės būtų aiškiai apibrėžtos ir nuosekliai taikomos visoje valstybėje.
Taip pat skaitykite: EST duomenys apie darbo pasitenkinimą
Praktinės išvados ir ateities perspektyvos
- Neįgaliųjų socialinės integracijos politika turi būti struktūruota ir nuosekliai koordinuojama tarp savivaldybių ir nacionalinių įstaigų.
- Koordinatoriaus pareigybė gali sustiprinti koordinavimą, jei bus aiškiai apibrėžta jo funkcija ir įstatymų pagrindai.
- Rengiamuose teisės aktuose būtina suderinti atlyginimų ir karjeros lygmenis, kad išvengti skirtingų atlyginių standartų tarp savivaldybių.
- Raportavimo ir stebėsenos mechanizmai turi būti efektyvūs, kad būtų realiai laikomasi Chartijos nuostatų.
Europos socialinė chartija ir jos pataisos išlieka esminiu dokumentu, kuris skatina socialinį teisingumą ir visavertę piliečių galimybių įtrauktį į visuomenę. Lietuvos pažanga priklauso nuo nuoseklaus teisinių reformų įgyvendinimo, įtraukiant socialinius partnerius ir užtikrinant vienodą teisių įgyvendinimą visoje šalyje.
Taip pat skaitykite: ES socialinės apsaugos kodeksas