Socialinė apsauga yra visuotinai pripažįstama žmogaus teisė, užtikrinanti elementarias socialines ir ekonomines pragyvenimo sąlygas. Ši koncepcija tapo ypač svarbi po Antrojo pasaulinio karo, kai žmogus buvo pripažintas ypatingu subjektu, reikalaujančiu didžiausio dėmesio. Realizuojant šią poziciją, buvo priimta daug tarptautinių dokumentų, įtvirtinančių socialines žmogaus teises, pavyzdžiui, Europos socialinė chartija (1966 m.).
Socialinė apsauga - tai priemonių, skirtų socialinių rizikų padariniams sušvelninti ar juos įveikti, visuma. Socialinę apsaugą dažniausiai įgyvendina valstybė ar savivaldybės dviem pagrindiniais būdais: socialiniu draudimu ir socialine parama.
Socialinės apsaugos apibrėžimas ir svarba
Socialinės apsaugos apibrėžimas yra sudėtingas ir traktuojamas skirtingai. Šio instituto problemomis domisi daugelio valstybių mokslininkai, taip pat ir Lietuvos mokslininkai, tačiau ši tema vis dar nėra išsamiai išnagrinėta. Šiuolaikinė socialinės apsaugos sąvoka pirmą kartą buvo panaudota JAV įstatymų leidyboje 1935 m., priimant JAV Socialinės apsaugos įstatymą. Pagrindinė šios sąvokos esmė - apibrėžti, kokios rizikos patenka į socialinę apsaugą ir kokios yra garantijos apsisaugoti nuo socialinių rizikų.
Socialinė rizika - tai įvykis, kurio atsiradimas nebūtinai priklauso nuo apdraustojo valios. Tai gali būti teigiami (vaiko gimimas) arba neigiami (mirtis, nelaimigingas atsitikimas) įvykiai. Socialinės apsaugos terminų žodyne socialinė apsauga apibrėžiama kaip visapusiška sistema, padedanti valstybei laiduoti gyventojų aprūpinimą ligos, sužalojimo, senatvės, nedarbo ir kitais atvejais, suteikti papildomas pajamas nustatytiems šeimos poreikiams tenkinti. D. Pieters socialinę apsaugą apibrėžia kaip visumą priemonių, kurias pasitelkus sukuriamas žmonių, netekusių darbo pajamų arba turėjusių ypatingų išlaidų, solidarumas.
Socialinės apsaugos ryšys su politika, teisėmis ir įstatymais
Socialinės apsaugos sąvoka yra susijusi su kitomis siauresnėmis sąvokomis, tokiomis kaip socialinės apsaugos politika, socialinės apsaugos sistema, socialinės apsaugos teisės aktai, tarptautinės socialinės apsaugos sutartys. Socialinės apsaugos politika - tai valstybės taikomos priemonės, kuriomis siekiama laiduoti paramą sergantiems, sužalotiems, pagyvenusiems bei neįgaliems asmenims. Socialinė apsauga galėtų būti apibrėžta kaip „įstatymais nustatyta socialinių, ekonominių priemonių sistema, užtikrinanti lėšų ir paslaugų teikimą tiems asmenims, kurie įstatymų numatytais atvejais dėl senatvės, negalios, mirties, ligos, motinystės (tėvystės), artimųjų globos, nedarbo, nepritekliaus ir kitų šeimos aplinkybių praranda pajamas, turi papildomų išlaidų arba negali pakankamai savęs arba savo šeimos aprūpinti iš darbo arba kitokių pajamų“.
Taip pat skaitykite: EST duomenys apie darbo pasitenkinimą
Socialinės apsaugos modeliai
Socialinės apsaugos modeliai yra sukurti siekiant pašalinti skurdą, kelti žmonių gyvenimo kokybę šalies kontekste, kur taikomi. Pagal Bismarcko sistemą socialinis draudimas skirtas tik dirbantiems ir samdomiems darbuotojams. Ši sistema užtikrina išmokas, kurių dydis ir mokėjimo trukmė priklauso nuo asmens darbo stažo ir nuo pajamų dydžio, gauto iki socialinės rizikos atsiradimo. Kontinentinės Europos socialinės apsaugos sistemose įtvirtinti universalumo, vieningumo ir solidarumo principai. Liberalios sistemos sieja universalumo principą su rinkos principal, siekiant užtikrinti platesnį asmens dalyvavimą darbo rinkoje.
Lietuvos socialinės apsaugos sistemos pagrindiniai bruožai: socialinio draudimo fondas atskirtas nuo valstybės biudžeto, didžioji pensijų sistemos dalis veikia remiantis einamosiomis išmokomis. Europos socialinė teisė ir jos įtaka Lietuvai reikalauja derinimo su ES teisės aktais; ES teisės aktai tiesiogiai veikia nacionalines sistemas, todėl kyla iššūkių taikant, vienodinant ir harmonizuojant teisę.
Europos socialinė teisė ir jos įtaka Lietuvai
Vienas iš pagrindinių ES principų - laisvas asmenų judėjimas, įtvirtintas pirminėje Bendrijos teisėje. Šis principas užtikrina, kad darbuotojai galėtų judėti į tas valstybes, kur darbo lygis yra aukštas, neprarandant socialinių garantijų. ES reglamentai dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį ir savarankiškai dirbantiems asmenims bei jų šeimų nariams, persikeliančioms Bendrijoje, užtikrina, kad:
- taikoma tik vienos valstybės narės teisės aktai;
- įgytos socialinės teisės išsaugomos bet kurioje kitoje narėje;
- skiriant socialines išmokas, sumuojami visose narėse įgyti socialinio draudimo ar gyvenimo laikotarpiai.
Taip pat svarbūs tarptautiniai dokumentai socialinės apsaugos srityje: Europos socialinė chartija, Europos socialinis kodeksas ir jo Protokolas; Europos konvencija dėl migrantų darbininkų teisinio statuso skelbia lygybės tarp migrantų darbininkų ir vietos gyventojų principą bei garantuoja teisę į šeimos susijungimą.
Socialinės teisės Lietuvoje
Antros kartos žmogaus teisių garantijos suteikia lygias galimybes ir teises kiekvienam; teisė į darbą teisingomis ir palankiomis sąlygomis, teisė į maistą, būstą, sveikatos apsaugą, socialinę apsaugą, nedarbo išmokas ir pan. Šios teisės įtvirtintos 1966 m. Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis įtvirtina teisę laisvai pasirinkti darbą bei turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Konstitucijos 52 straipsnyje numatyta valstybės garantija senatvės ir invalidumo pensijoms bei socialinei paramai nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo atvejais. Teisę į socialinę apsaugą turi visi asmenys vienodais pagrindais, nediskriminuojant dėl rasės, lyties, kalbos, religijos, politinių ar kitokių įsitikinimų, kilmės, sveikatos būklės ar kitų padėčių.
Taip pat skaitykite: ES socialinės apsaugos kodeksas
Socialinė parama Lietuvoje
Socialinė parama suprantama kaip kompleksas priemonių, apimantis socialines paslaugas ir piniginę paramą. Socialinė apsauga yra svarbus Lietuvos ratifikuotos Europos socialinės chartijos komponentas.
Konstitucijos 29 straipsnis įtvirtina formalų visų asmenų lygiateisiškumą, nediskriminavimo ir privilegijų neteikimo principą. LTVadovėlio „Europos Sąjungos socialinė politika“ tikslas - pateikti aukštųjų mokyklų studentams nuoseklią sampratą apie ES socialinę politiką, jos principus, procesus ir reglamentavimą. Vadovėlyje nagrinėjama ES socialinės politikos kūrimo istorija, lygmens teisiniai dokumentai, užimtumo politika, gyvenimo lygio politika bei lyčių lygybė ir šeimos politika. Taip pat aptariama demografinio senėjimo įtaka, neįgalumo socialinės rizikos samprata ir su tuo susijusios programos ES.
Įtaka Lietuvai: praktiniai aspektai
- Siekiant harmonizuoti teisę su ES, Lietuva privalo derinti nacionalinius teisės aktus su ES teisės aktais socialinės apsaugos srityje.
- Laisvas darbuotojų judėjimas tarp šalių reikalauja vieningų socialinių garantijų ir teisinių taisyklių, kad nebūtų prarastos socialinės teisės.
- Socialinės apsaugos finansavimo modeliai Lietuvoje remiasi tiek einamųjų išmokų principu, tiek specialiomis socialinėmis programomis.
Taip pat skaitykite: Smurto darbe sprendimai