Šiuolaikiniame nuolat besikeičiančiame pasaulyje, kuriame vyrauja nestabilumas, ekonominės krizės ir kitos grėsmės, socialinis darbas užima vis svarbesnę vietą žmogaus gyvenime. Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti žmonėms, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų. Intensyvus šiuolaikinio gyvenimo ritmas ir aplinka sąlygoja aplinkybes, jog šeimos, nesugebančios prisitaikyti prie sparčios gyvenimo kaitos, patiria sunkiai savarankiškai išsprendžiamas problemas, kurios sąlygoja šeimų tapimą paslaugų gavėjais.
Probleminių šeimų formavimosi priežastys yra labai įvairios, tačiau pagrindinės yra: materialiniai sunkumai, smurtas artimoje aplinkoje, alkoholio vartojimas, nedarbas, sutrikę tarpasmeniniai santykiai, socialinių įgūdžių stoka. Šeimoms, neturinčioms vidinių resursų pakeisti sudėtingą situaciją, reikalinga socialinių darbuotojų ir kitų specialistų pagalba, kuri sunkumus patiriančioms šeimoms reglamentuota Atvejo vadybos tvarkos apraše (2018). Įsigaliojus šiam teisės aktui, pagalba teikiama šeimoms jų pačių prašymu arba pagalbos teikimas inicijuojamas pagalbą vaikams ir/ar šeimoms organizuojančių ir teikiančių įstaigų prašymu, kai įvertinama, kad vaikams ir/ar šeimai reikalinga kompleksinė pagalba. Siekiant išspręsti šeimoje vyraujančias problemas socialinis darbuotojas bendradarbiauja su kitais specialistais, organizuoja ir teikia būtiną pagalbą, vykdo intervenciją.
Sunkumus patiriančios šeimos dažnai stokoja motyvacijos spręsti savo problemas, neigia turintys problemų, galvoja, kad atvirai kalbėti apie tai yra nepriimtina, yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo ir nemato prasmės jį keisti, todėl bet kokia intervencija yra vertinama priešiškai. Nepaisant patiriamų sunkumų socialinio darbuotojo pagrindinis tikslas - ugdyti šeimos narių socialinius įgūdžius ir motyvaciją kurti saugią, sveiką, darnią aplinką šeimos aplinkoje, palaikyti socialinius ryšius su visuomene ir užtikrinti šeimoje augančių vaikų visapusį vystymąsi ir ugdymą.
Socialinis darbas leidžia tobulėti abiems pusėms - darbuotojui - profesionalia prasme, kaupiant patirtį ir gilinantis į profesinius vaidmenis, o klientui - socializuojantis ir keičiant pasaulėžiūrą bei vertybes. Socialinio darbuotojo vaidmens kokybė priklauso nuo sukauptos darbinės patirties ir asmeninių, kaip profesionalo savybių, o pasirinkimą įtakoja esama situacija ir sprendimas, kuris klientui užtikrina efektyviausią pagalbą. Socialinis darbuotojas savo darbe atsižvelgia į atskiras dalis, aplinkos santykius ir visą visumą.
Šeima yra didi vertybė, tai mūsų visuomenės rūpestis ir viltis. Tai tautos stabilumo, tęstinumo garantas, svarbi taikos ir ramybės kūrėja (Z. Bajoriūnas, 1997). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (1992) nurodoma, kad šeima yra visuomenės valstybės pagrindas.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo iššūkiai
Tarpinstitucinis Bendradarbiavimas Teikiant Pagalbą Šeimai
Tarpinstitucinis bendradarbiavimas svarbus ir aktualus teikiant pagalbą vaikui ir jo šeimai. V. Lukamskienė ir A. Grižaitė (2015) pabrėžia, kad vaiko gerovei garantuoti reikalingas koordinuotas, komandinis daugiau nei vienos institucijos darbas. Bendradarbiaujančios institucijos sutinka ir pripažįsta, kad bendradarbiavimas, kaip tarpinstitucinio darbo koordinavimo būdas, yra tinkamiausias esminiams bendriems tikslams pasiekti.
Bendradarbiavimo teikiant pagalbą vaikui ir šeimai tikslas - vieningai kurti vaiko gerovę. Tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir partnerystė, profesijų bei sektorių komandinis darbas, teikiant viešąsias paslaugas, yra vienas iš svarbiausių socialinės politikos tikslų (VVTAĮT prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos socialinis pranešimas, 2019). Tarpinstitucinis bendradarbiavimas yra būdas partneriaujančioms grupėms suteikti galimybę peržengti savo konkrečios institucijos ribas. Partnerystei būdingas pasitikėjimas, pagarba, abipusiškumas.
K. Kovaitė (2016) akcentuoja, kad tarpinstitucinis bendradarbiavimas turi būti grindžiamas socialine partneryste, stiprinant bendradarbiavimo kultūrą ir aplinką, užtikrinant informacijos pasidalijimą, sprendimų derinimą, susitikimų ir veiksmų nuoseklumą, reguliarumą. T. Rye ir K. Isaksson (2018) pabrėžia, jog bendradarbiaudamos institucijos įsipareigoja dirbti kartu, kad pasiektų tai, ko negali pasiekti (taip pat gerai) atskirai. Jos įsipareigoja siekti bendrų rezultatų, nors nebūtinai siekia visiškai bendrų tikslų, o bendradarbiavimas paprastai naudojamas globalesniems dalykams nei tie, kuriuos galima išspręsti koordinuojant.
K. Stewart ir V. A. G. Raišienė (2006) tarpinstitucinį bendradarbiavimą įvardina kaip procesą, kurio metu keičiamasi informacija, bendrai atliekamos užduotys, dalijimąsi ištekliais, ugdomi gebėjimai, siekiama abipusės naudos ir bendrų tikslų, pasidalinant rizika, atsakomybe bei atlygiu. A. G. Raišienė (2008) pažymi, kad tarpinstituciniam bendradarbiavimui būdingi horizontalūs ryšiai.
Pagalbos šeimai teikimo procesas suprantamas kaip pagalbą teikiančių organizacijų komandinis darbas. Tai bendra veikla, užtikrinanti, kad vaikui bei jo šeimai būtų kompleksiškai teikiamos paslaugos bendradarbiaujant skirtingų įstaigų specialistams (Nyström et al., 2018). Bendradarbiavimo nauda įžvelgiama per susivienijimą tarp skirtingų įstaigų atstovų siekti bendro tikslo - pagalbos šeimai ir įgalinimo pačiai dalyvauti šiame procese (Como et al., 2014). Socialinio darbo kontekste tarpinstitucinis bendradarbiavimas laikomas metodu, kuris leidžia sudaryti galimybes padėti vaikui, taip pat apjungia specialistų kompetencijas ir patirtis ieškant sprendimų. Organizuojant tarpinstitucinį bendradarbiavimą vaiko gerovės srityje, kuriami tinklai, kurių veikla grindžiama pasitikėjimu (Lukamskienė ir Grižaitė, 2015).
Taip pat skaitykite: Svarbaus tarpinstitucinio bendradarbiavimo analizė
Vaiko teisių ir interesų apsauga yra kompleksinė, reikalaujanti įvairių institucijų ir organizacijų indėlio (Tamutienė ir Auglytė, 2018). Vaiko gerovės principų įgyvendinimas - vaiko apsauga, aprūpinimas ir dalyvavimas - vyksta tarpinstitucinio bendravimo veikloje, kuomet „įvairios institucijos ir žinybos koordinuoja savo veiklą, kurdamos ir įgyvendindamos bendrą vaiko gerovės politikos strategiją“ (Lietuvos Respublikos vaiko gerovės Valstybės politikos koncepcija, 2003, p. 9). Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme (2024) bendradarbiavimas įvardijamas kaip principas, kuriuo remiantis vykdoma socialinių paslaugų kontrolė, skyrimas ir teikimas.
Sėkmingą tarpinstitucinį bendradarbiavimą sąlygojantys veiksniai:
- Bendradarbiavimo santykių ir procesų sukūrimo sistema
- Aiški vizija ir tikslai
- Įgalintos partnerių kompetencijos
- Vadovavimas
- Keitimasis informacija ir koordinavimas
- Komunikacijos procesai
- Bendros naudos supratimas
- Kontrolės sistemos sukūrimas
- Bendradarbiavimo proceso valdymas
- Vidinių reikalavimų (taisyklių) kūrimas
- Komandinis darbas
- Skirtingų interesų ir nuomonių derinimas
- Abipusis pasitikėjimas (Raišienė ir kt., 2019).
Tarpinstituciniame bendradarbiavimo procese svarbūs ne tik organizaciniai bendradarbiavimo klausimai, bet ir santykiai, kurie turi būti paremti pasitikėjimu, empatija, palaikymu, motyvacija. Sėkmingam bendradarbiavimui reikalingas abipusis noras bendradarbiauti, dalinimasis informacija ir empatija paremti santykiai. Taip pat akcentuojamas bendros veiklos koordinavimas ir abipusis pasitikėjimas bei tarpusavio komunikacija (Jakštiene, 2017). V. Lukamskienė ir A. Grižaitė (2015) taip pat akcentuoja pasitikėjimo svarbą bendradarbiavimo procese, kur šis aspektas laikomas esminiu veiksniu. Bendradarbiavimo procese svarbu bendri tikslai ir rizika, intelektinės pastangos ir komandinis darbas, veikimas tinkle.
Šiame straipsnyje analizuojamas atvejo vadybos procesas tarpinstitucinio bendradarbiavimo kontekste, teikiant pagalbą Lietuvoje socialinę riziką patiriančioms šeimoms. Siekiant pagrįsti tarpinstitucinio bendradarbiavimo svarbą, kaip reikšmingą priemonę teikiant pagalbą socialinę riziką patiriančioms šeimoms, tikslinga tirti šio proceso dalyvių patirtis ir lūkesčius, kurie susiję su organizacijų tarpusavio priklausomybės valdymu ir įsitraukimu į keitimąsi būtinais ištekliais. Atliekant tarpinstitucinio bendradarbiavimo atvejo vadybos proceso praktikos analizę bus siekiama išskirti esminius veiksmingo tarpinstitucinio bendradarbiavimo veiksnius ir kliūtis, telkiant pagalbos teikėjus, planuojant, teikiant pagalbą vaikui ir (ar) šeimai, bendradarbiaujant su valstybės, savivaldybių institucijomis, įstaigomis ir kitomis organizacijomis.
Tarpinstitucinio bendradarbiavimo schema
Taip pat skaitykite: Apie bendradarbiavimą socialiniame darbe
Remiantis teorinėmis įžvalgomis, efektyvus tarpinstitucinis bendradarbiavimas tiesiogiai priklauso nuo komunikacinės praktikos ir orientuotas į tam tikrus strateginius tikslus, kuriant veiksmingesnę socialinių paslaugų sistemą, sudarant palankesnes pagalbos šeimai galimybes.
Pagrindiniai žodžiai: tarpinstitucinis bendradarbiavimas, atvejo vadybos procesas, socialinę riziką patiriančios šeimos.
Tyrimo metodai
Šis tyrimas remiasi sistemų teorija, kuri teigia, kad komunikacija yra pagrindinė sistemų teorijos sąvoka. Atliktas tyrimas apėmė 12 anoniminių pusiau struktūruotų individualių interviu, siekiant atskleisti pagalbos galimybes atvejo vadybos procese socialinę riziką patiriančioms šeimoms tarpinstitucinio bendradarbiavimo kontekste. Tyrimo rezultatai buvo apdoroti naudojant kokybinės turinio analizės metodą. Respondentai buvo atvejo vadybininkai, vaiko teisių apsaugos specialistai, socialiniai darbuotojai ir socialiniai pedagogai. pedagogai. Rezultatai parodė, kad tyrimo respondentai aiškiai supranta savo profesinius tikslus, nustatydami įtakingas veiksnių charakteristikas efektyviam bendradarbiavimui ir efektyvaus tarpinstitucinio sąveikos trūkumą.
Siekiant optimizuoti tarpinstitucinį bendradarbiavimą atvejo vadybos procese, tikslinga suformuoti naują tarpinstitucinio bendravimo modelį, nustatant tikslus, priimant sprendimus ir pritaikant sprendimus praktikoje. Taip pat svarbus bendradarbiavimo proceso stebėjimas, atliktų rezultatų įvertinimo algoritmas, kuris padėtų priimti reikiamas sistemines korekcijas, kur reikia.
Tyrimo rezultatai rodo, kad kruopštus tarpinstitucinis bendradarbiavimas tiesiogiai veikia respondentų profesinę motyvaciją ir perorientuoja respondentų krypties lygį bei pastangų aktyvumą. Galima teigti, kad atvejo vadybininkai, vaiko teisių apsaugos specialistai, socialiniai darbuotojai ir socialiniai pedagogai siekia efektyvaus profesinio funkcionavimo, jie pastebi tarpinstitucinio bendradarbiavimo poreikį, kuris turėtų įtakos efektyviai veikiančio partnerystės tinklo procesui teikiant pagalbą socialinę riziką patiriančioms šeimoms.
Tarpinstitucinis bendradarbiavimas vaiko gerovės kontekste
Aukščiau pateiktos peržiūros nuotraukos yra sumažintos kokybės.
Kas yra tarptautinis socialinis darbas? – „The College Explorer“
tags: #efektyvus #bendrdarbiavimas #socialinis #darbas