Šventi vardai priklausė asmenims, kurie tam tikru istoriniu laikotarpiu Bažnyčios buvo pripažinti šventaisiais. Pasirinkę šventojo vardą, gauname dar vieną asmenišką globėją danguje. Jis nuolat žvelgia į mus ir slėpiningai dalyvauja mūsų gyvenime, tad verta žinoti, kas buvo tas šventasis, kurio vardą gavome ar renkame savo vaikams...
Lietuvos jaunimo dienų, vyksiančių Vilniuje, globėja bus šv. Edita Štein. Kas ji buvo? Ko galime iš jos pasimokyti?
Kad ir kokie atsakymai į šiuos klausimus būtų, visus mus jungia vienas bendras nepaliaujantis troškimas - laisvė. Visi ją laikome vertybe, savo prigimtine teise. Fizinė, materialinė ar kitokia laisvė kartais gali būti sunkiai pasiekiama. Paradoksalu tai, kad sunkiausia įgyti ir išlaikyti vidinę laisvę.
Katalikų Bažnyčia didžiuojasi šia šventąja moterimi, kuri yra tikrai neeilinė šventoji.
Šventoji Edita Štein
Taip pat skaitykite: Šventasis Kristoforas: globėjas, legenda ir simbolis
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Edita gimė 1891 m. spalio 12 dieną Vroclave, vienuoliktas kūdikis pasiturinčių žydų Zygrido ir Augustės šeimoje. Tą dieną žydai švenčia Yom Kippur - Atpirkimo dieną. Daugelis šį faktą įvardija kaip pranašingą Editos gyvenime. Kai jai sukako dveji, mirė jos tėvas.
Motinai į savo rankas teko perimti šeimos verslą, pasirūpinti savimi ir gausiu būriu atžalų. Augustė buvo labai pamaldi, darbšti, stiprios valios moteris, iš kurios Edita ėmė pavyzdį ir ja visą gyvenimą žavėjosi. Tiesa, tikėjimo savo vaikams jai nepavyko įskiepyti.
Labai sėkmingai baigusi mokyklą, Edita įstojo į Vroclavo universitetą, pradėjo germanistikos ir istorijos studijas. Tačiau ją ypač traukė filosofija bei moterų problemos. Ji tapo Prūsijos moterų privilegijų bendruomenės nare, karštai kovojo už moterų teisę balsuoti.
Vėliau persikėlė į Getingeną, tapo viena pirmųjų čia priimtų studijuoti moterų ir ėmė lankyti filosofijos paskaitas pas žinomą ir mėgstamą to meto profesorių Edmundą Huserlį. Jis bei jo fenomenologijos teorija darė didelę įtaką ne tik Editos, bet ir daugumos jo studentų gyvenime. Jo filosofiją studentai laikė grįžimu prie materijos, daiktų, tačiau tai nesąmoningai daugelį jų patraukė arčiau krikščionybės.
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Edita savanoriškai dirbo sesele Austrijos karo lauko ligoninėje. Čia rūpinosi sužeistaisiais, kasdien matė jaunų žmonių kančią ir mirtį. Panaikinus ligoninę, grįžo prie mokslų ir 1917 m. apsigynė daktaro disertaciją tema „Empatijos problema“.
Taip pat skaitykite: Globėjai
Dirbdama E. Huserlio asistente Getingeno universitete, susipažino su filosofu Adolfu Reinachu ir jo žmona, kurie buvo atsivertę į protestantizmą. Edita palaikė draugiškus ryšius su šia šeima, tad, Adolfui žuvus, ji išskubėjo aplankyti jo našlę. Jai nebuvo lengva ruoštis šiam susitikimui, tačiau labai nustebo sutikusi tikinčią moterį.
Atsivertimas į katalikybę
Kartą užsukusi į Frankfurto katedrą, pamatė moterį, kuri į bažnyčią trumpai maldai atėjo su pilnais krepšiais pirkinių. Jai tai buvo taip keista ir nematyta, kad kas eitų į tuščią šventovę tiesiai iš turgaus, tarsi būtų atėjęs intymaus pokalbio.
1921 m. vasara buvo lemtinga Editos tikėjimo kelyje. Kelias savaites ji praleido Bergzaberno kaime pas savo bičiulę Hedvigą, dar vieną E. Huserlio mokinę, ir jos vyrą, kurie taip pat buvo atsivertę protestantai. Vieną vakarą likusi viena Edita į rankas paėmė šv. Teresės Avilietės autobiografiją ir pradėjusi skaityti nebegalėjo jos paleisti iš rankų, kol nebaigė.
1922 m. sausio 1-ąją Edita pasikrikštijo, vėliau priėmė Sutvirtinimo sakramentą. Nuo šiol ji žinojo, kad priklauso Kristui jau ne vien dvasia, bet ir krauju. Grįžusi namo ji prisipažino mamai, kad yra katalikė.
Vos atsivertusi ir pasikrikštijusi, ji iškart troško tapti karmelite. Tačiau jos dvasios vadovai atkalbėjo ją argumentuodami, kad tai būtų pernelyg staigus ir didelis smūgis jos mamai. Jie drąsino ją tęsti pedagoginį darbą, taip pat skatino jos viešą veiklą ir pasisakymus, ypač moterų reikalais.
Taip pat skaitykite: Šventasis ligonių globėjas
„Tuo metu aš maniau, kad gyventi tikėjimu reiškia atsisakyti visų pasaulietinių dalykų ir atsidėti vien dieviškiems. Tačiau pamažu išmokau priimti tai, kad šis pasaulis iš mūsų tikisi daugiau. Tikiu, kad kuo arčiau Dievo žmogus yra, tuo labiau jis turi peržengti save ir nešti dieviškąjį gyvenimą pasauliui.“
Ji nuolankiai priėmė dvasios vadovų pastabas, tęsė darbus, sunkai dirbo versdama kardinolo Džono Henrio Niumano bei Tomo Akviniečio darbus.
Šiuo sunkiu istoriniu ir pačiu žiauriausiu žydų tautai laikotarpiu save laikiusi ateiste Edita atrado Kristų kaip ilgai ieškotą Tiesą, kuri ją išlaisvino. Iš kančios kaip beprasmybės suvokimo, iš pykčio, taip gausiai klestinčio pasaulyje, kuris, nacių atžvilgiu, sakytume, būtų pelnytas. Išlaisvino iš baimės ir neužtikrintumo. Tame siaubingai skausmingame ir sunkiai suvokiamo žiaurumo liūne jos laisvė neleido jai paskęsti.
Įstojimas į karmeličių vienuolyną
Tačiau 1933 m. tamsa apsiautė Vokietiją. Nacių sukurta Arijų teisė nebeleido Editai dėstyti universitete. Ji suprato, kad likti Vokietijoje jai nebėra jokių galimybių, jautėsi svetima šiame pasaulyje. Nebeliko ir priežasčių, kliudančių Editai tapti karmelite.
Prieš pasitraukdama į vienuolyną, ji aplankė savo motiną norėdama atsisveikini. Tai buvo paskutinis jųdviejų susitikimas. Kitą dieną keliaudama traukiniu į Kelną, Edita rašė: „Nejutau jokio didelio džiaugsmo. Tai, ką patyriau, buvo siaubinga.
1933 m. spalio 14-ąją Edita įstojo į Kelno karmeličių vienuolyną. Nuo šiol Edita Štein buvo žinoma sesers Kryžiaus Teresės Benediktos vardu. 1938 m. ji rašė: „Aš kryžių supratau esant Dievo tautos likimu, kuris tuo metu buvo ypač akivaizdus. Jaučiau, kad tie, kas supranta Kristaus kryžiaus prasmę, turi prisiimti jį sau vardan visų kitų. Žinoma, dabar geriau suprantu, ką reiškia būti susisiejus su Viešpačiu jo kryžiuje. Tačiau niekas niekada iki galo negalės suvokti šio slėpinio.“
1936 m. mirus motinai prie jos prisijungė ir į katalikų tikėjimą atsivertusi jos sesuo Roza. 1938 m. duodama amžinuosius įžadus sesuo Kryžiaus Teresė Benedikta rankose laikė šv.
1938 m. lapkritį Nacių judėjimo antisemitizmas tapo akivaizdus visam pasauliui. Jie degino sinagogas, žydai buvo terorizuojami. Karmelitės, supratusios kad Editai likti Vokietijoje yra labai nesaugu, išsiuntė ją į vienuolyną Olandijoje, Limburgo provincijoje.
Čia ji parašė savo testamentą: „Net ir dabar aš paklusniai priimu mirtį, kurią Dievas man paruošė, su visišku džiaugsmu, kaip jo švenčiausią valią man. Būdama Olandijoje sesuo Kryžiaus Teresė Benedikta skubiai parašė darbą „Bažnyčios misticizmo mokytojai ir karmelitų tėvas, Kryžiaus Jonas, jo 400-ųjų gimimo metinių proga. 1542-1942“.
Laiške draugei ji rašė: „Kryžių pažinti galima tik jį deramai patiriant. Nuo pat pirmos akimirkos esu įsitikinusi, ir sakau tai iš visos širdies - Ave, Crux, Spes unica“ (lot. Sveikas, Kryžiau, vienintelė viltie).
Suėmimas ir mirtis Aušvico koncentracijos stovykloje
Edita Štein, kaip ir daugelis XX a. žydų, savo gyvenimą baigė dujų kameroje, Aušvico koncentracijos stovykloje. Kai 1942 m. rugpjūčio 2-ąją jos abi su seserimi Roza buvo suimtos, Editos padrąsinimas „Eikš, mudvi einame dėl savo tautos“ buvo paskutiniai jos žinomi žodžiai. Kartu su daugeliu kitų žydų kilmės krikščionių abi moterys buvo išvežtos į koncentracijos stovyklą Aušvice.
Profesorius Janas Nota, buvęs labai prisirišęs prie Editos, vėliau rašė: „Ji yra Dievo akivaizdos liudininkė pasaulyje, kuriame Dievo nėra.“
Žydų filosofė tampa karmelitų vienuole – Šv. Editos Stein istorija
Kanonizacija
1998 m. spalio 11 d. popiežius Jonas Paulius II paskelbė Editą Štein šventąja, tikėjimo kankine ir Europos globėja. Jos gyvenimas ir kankiniška mirtis taip pat primena dvidešimtojo amžiaus žmogaus Dievo ieškojimą ir išbandymus, kuriuos teko pakelti ne vienam paskutiniojo antrojo krikščionybės tūkstantmečio amžiaus žmogui.
Šv. Editos Štein statula
Krikštas tai vienas iš septynių sakramentų, simbolizuojantis nuodėmių (gimtosios nuodėmės) atleidimą ir susiliejimą su Kristumi. Krikšto vardas - tai krikštynų ceremonijos metu kūdikiui suteikiamas šventojo vardas. Pirmieji krikščionys atskirų krikšto vardų neturėjo. Tik vėliau, kai pradėti garbinti kankiniai, šventieji ir palaimintieji, išpopuliarėjo krikščioniškų vardų vartojimas.
Žemiau pateikiamas dažniau vartojamų šventųjų vardų sąrašas:
- Šv. Aleksandras
- Šv. Andrius
- Šv. Beatričė
- Šv. Danielius
- Šv. Dovydas
- Palaimintoji Emilija
- Šv. Gabrielius
- Šv. Ieva
- Šv. Jokūbas
- Šv. Jonas Krikštytojas
- Šventasis Kazimieras
- Šv. Kotryna
- Šventoji Kristina
- Šv. Liucija
- Šv. Marija
- Šv. Margarita
- Šv. Mykolas
Šv. Kryžiaus išmintis suprantama tik tuomet, kai išbandoma kryžiaus našta“, - rašė Edita, tapusi seserimi karmelite, galbūt nujausdama, kad jai pačiai teks paliudyti šią tiesą.
Šventoji kankinė Edita Stein gimė 1891 m. spalio 11 d. religingų žydų šeimoje Vokietijos Breslau mieste, dabartiniame Lenkijos Vroclave. 1922 m. sausio 1 d. ji priėmė krikštą. 1933 m. įstojo į Kelno basųjų karmeličių vienuolyną, o 1938 m.
1999 m. spalio 1 d. atidarydamas Europai skirtą neeilinę Vyskupų Sinodo asamblėją, popiežius Jonas Paulius II ją paskelbė Europos globėja kartu su šv. Brigita Švede ir šv. Kotryna Sieniete.