Socialinė politika yra esminė gerovės valstybės kūrimo priemonė, užtikrinanti piliečių socialinį ekonominį saugumą ir puoselėjanti jų lojalumą valstybei. Tai - valstybės vykdomas pajamų perskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių bei visuomenės grupių, siekiant socialinio teisingumo ir lygybės. Socialinė politika yra mokslas, nagrinėjantis socialinę gerovę, jos ryšį su politika ir visuomene.
ES socialinė politika: samprata ir tikslai
Šiame straipsnyje siekiama atskleisti Europos Sąjungos (ES) vykdomą socialinę neįgaliųjų politiką, kuri tapo savarankiška ES politikos sritimi ir apėmė ne tik naujus aspektus, bet ir naujas socialines kategorijas - pagyvenusiuosius, neįgaliuosius, jaunimą, ilgalaikius bedarbius. ES pripažįstama, kad neįgalieji yra reikšmingas žmogiškasis išteklis įgyvendinant Lisabonos strategiją, kurios siekis - kurti aktyvią gerovės valstybę, t. y. siekti kuo didesnio užimtumo ir lygių galimybių visiems įgyvendinimo.
Pagrindiniai ES socialinės politikos tikslai: užimtumo didinimas, lygių galimybių užtikrinimas, socialinės atskirties mažinimas, žmogiškųjų išteklių panaudojimas ir tvarios visuomenės raida. ES socialinė politika apima tokias sritis kaip švietimas, užimtumo didinimas ir nedarbo mažinimas. Darbo politika apima platesnį problemų ratą negu užimtumo politika.
ES teisinių aktų ir programų vaidmuo neįgaliųjų integracijoje
Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti ES neįgaliųjų socialinės politikos raidą sutartyse, kituose ES teisiniuose aktuose ir socialinėse programose. Apibrėžiama neįgalumo socialinės rizikos samprata, neįgaliųjų socialinės integracijos programos Europos Sąjungoje. Socialinė politika, orientuota į užimtumo didinimą ir nedarbo mažinimą, darbo užmokesčio ir gyventojų pajamų augimą, yra vienas svarbiausių ekonomikos augimą lemiančių veiksnių.
Lietuvos socialinės politikos pertvarka ir ES integracija
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vienu svarbiausių jaunos valstybės uždavinių tapo esminė socialinės politikos pertvarka, keičiant į gamybą integruotą valstybinio socializmo socialinę politiką savarankiška politika. Nagrinėjamas socialinės politikos formavimasis ir raidos tendencijos Lietuvoje. Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama.
Taip pat skaitykite: Dromantienės socialinė politika: esminiai aspektai
Lietuvos įsijungimas į Europos Sąjungą atvėrė galimybes didinti užimtumą, veiksmingiau panaudoti žmogiškuosius išteklius ir mažinti socialinę atskirtį. Tai taip pat leido geriau panaudoti ES struktūrinių fondų paramą ir siekti tvarios visuomenės raidos. Lietuvos įsijungimas į Europos Sąjungą atvėrė ir plačias pokyčių galimybes didinti užimtumą, veiksmingiau panaudoti žmogiškuosius išteklius, mažinti socialinę atskirtį, geriau panaudoti ES struktūrinių fondų paramą ir siekti tvarios visuomenės raidos.
Dromantienė: mokslinės studijos ir vadovėlis apie ES socialinę politiką
Šiame kontekste svarbu paminėti Letą Dromantienę (g. 1958 m. kovo 22 d. Akmenėje), lietuvių pedagogę ir profesorę, kuri reikšmingai prisidėjo prie socialinės politikos studijų Lietuvoje. Ji dėstė Šiaulių universitete ir Mykolo Romerio universitete, o šiuo metu yra Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto dekanė.
Vadovėlio „Europos Sąjungos socialinė politika“ tikslas - pateikti aukštųjų mokyklų studentams, studijuojantiems Europos Sąjungos socialinę politiką, nuoseklią sampratą apie Europos Sąjungos (ES) socialinės integracijos siekius, principus, prielaidas ir procesus istoriniu požiūriu bei šiuolaikinės ES socialinės ekonominės ir politinės raidos sąlygomis. L. Vadovėlyje skaitytojai supažindinami su Europos Sąjungos idėja, pagrindiniais jos kūrimo etapais, ES socialinės dimensijos samprata ir principais, ES lygmens socialinės politikos turiniu ir jo struktūra, socialinę politiką reglamentuojančių teisinių dokumentų tipais, pagrindinėmis sutartimis ir chartijomis bei jų įtaka ES socialinei politikai bei joje taikomais koordinavimo (derinimo) ir vienodinimo principais.
Knygoje pristatomos pagrindinės ES institucijos, ES struktūrinės politikos tikslai ir veikimo principai. Pateikiama užimtumo politikos samprata, ES užimtumo politikos raida. Knygoje supažindinama su gyvenimo lygio problematika, gyvenimo lygio politikos raida Europos Sąjungoje, lyčių lygybės problematika, požiūrio į lyčių lygybės politiką tipologija, lyčių lygybės politika Europos Sąjungoje ir valstybėse narėse.
Temos ir skyriai vadovėlyje
- ES socialinės dimensijos samprata ir principai;
- ES lygmens socialinės politikos turinys ir struktūra;
- socialinę politiką reglamentuojantys teisės aktai, sutartys ir chartijos;
- užimtumo politika ir jos raida ES;
- gyvenimo lygio politika ir lyčių lygybės problematika;
- šeimos politika, produktyvaus ir aktyvaus senėjimo idėjos;
- neįgalumo socialinės rizikos samprata ir neįgaliųjų socialinės integracijos programos;
- ES socialinės politikos ateities vizija.
V. Česnuitytė ir bendras redakcinis indėlis
Vadovėlio rengime dalyvavo V. Česnuitytė, kartu su L. Dromantiene sistemingai apžvelgiant ES socialinės politikos turinį, metodus ir priemones, skirtas įvairioms socialinėms grupėms, tarp jų - neįgaliesiems, pagyvenusiems žmonėms ir jaunimui.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Lietuvos socialinės politikos kryptys ir praktinės priemonės
Socialinė politika- tai visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės; ji apima socialinę apsaugą bei priemones taikomas užimtumo, mokymo ir aprūpinimo būstu srityse. Teisę į socialinę apsaugą Lietuvoje gina LR Konstitucija. 52 LR Konstitucijos straipsnis skelbia, kad “Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais”.
Valstybės socialinė politika - tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas atsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą arba nemokamą socialinių paslaugų teikimą nepakankamai aprūpintiems piliečiams. Socialinės apsaugos išmokoms reikia gana nemažai pinigų, o dauguma socialinių draudimo sistemų yra bent iš dalies finansuojamos iš įmokų.
| Socialinės politikos kryptis | Pagrindinės priemonės |
|---|---|
| Užimtumo politikos stiprinimas | aktyvios darbo rinkos priemonės, mokymai, struktūrinių fondų parama |
| Neįgaliųjų integracija | socialinės paslaugos, specialios programos, prieinamumo gerinimas |
| Vaiko gerovė | dienos centrai, teisinė apsauga, prevencinės programos |
| Socialinė apsauga | pensijos, išmokos, socialinis draudimas, socialinė parama |
Vaiko gerovės politika ir nevyriausybinių organizacijų vaidmuo
Lietuvos Respublikoje vaiko gerovės politiką reglamentuoja LR Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, Civilinis kodeksas ir kiti teisės aktai. Vaiko gerovės valstybės politikos strategija siekiama sukurti prielaidas visų Lietuvos Respublikoje gyvenančių vaikų gerovei.
Nevyriausybinių organizacijų įsteigti vaikų dienos centrai suteikia galimybę socialinės rizikos vaikus įtraukti į naudingą, prasmingą veiklą, padeda jiems keisti vertybines orientacijas, plėsti akiratį, adaptuotis visuomenėje, atitraukti nuo kenksmingo gatvės poveikio. Šiuo metu rengiama programa prieš vaikų prievartą, kurios paskirtis - numatyti kompleksinius ir koordinuotus veiksmus bei priemones (prevencines, intervencines, postvencines) prievartai su visomis jos apraiškomis šalinti.
Principai ir iššūkiai socialinėje apsaugoje
Socialinė apsauga yra socialinės politikos sritis, kurios pagrindinis prioritetas yra gerinti žmonių gyvenimo kokybę, saugoti juos nuo patekimo į socialinės rizikos grupes bei padėti jiems ten patekus. Socialinei apsaugai taikomomis priemonėmis sukuriamas solidarumas tarp žmonių, netekusių darbo pajamų arba susidūrusių su įpatingomis išlaidomis.
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Socialinės apsaugos principai: nuopelnų principas, kategorinis principas (remiami asmenys, priklausantys tam tikrai iš anksto numatytai kategorijai) ir stokos arba skurdo principas (remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami). Apibrėžti socialinę apsaugą nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio: jos apibrėžimas gali būti skirtingas tiek skirtingose pasaulio šalyse, tiek tose pačiose šalyse skirtingu metu.
Akcentai strateginiam socialinės politikos vystymui
- Tarptautinis bendradarbiavimas ir ES partnerystė leidžia pasinaudoti struktūriniais fondais ir gerosiomis praktikomis;
- Tarpsektorinės priemonės ir ilgalaikė vizija yra būtini sprendžiant kompleksines socialines problemas;
- Efektyvi socialinė politika reikalauja specialistų rengimo - šiuo metu Lietuvoje labai trūksta socialinės politikos specialistų;
- Socialinės politikos modernizavimas turi atsižvelgti į demografinius pokyčius, klimato krizės įtaką ir naujas socialines rizikas.
Socialinė politika lemia, ar žmonės valstybėje jaučiasi saugūs, girdimi ir matomi. Nuo gimimo iki senatvės ji tyliai veikia šalia, spręsdama švietimo, sveikatos, užimtumo, būsto ir kitus klausimus. Efektyvi socialinė politika šiandien yra vienas svarbiausių nacionalinio saugumo ramsčių.
Publikacijų ir mokslinių interesų apžvalga (L. Dromantienė)
Dromantienės moksliniai interesai apima socialinę politiką, gerovės valstybės modelius ir darbo rinkos pokyčius. Leidiniai ir straipsniai (pvz., „Gerovės valstybės modeliai: taikymo Lietuvoje perspektyva“, „Lietuvos darbo rinkos pokyčiai 2008-2016 metais“, „Lithuanian social policy in the European social model map“) atspindi plataus spektro analizes nuo intelektualinio kapitalo ir inovacijų iki socialinio teisingumo ir gerovės valstybės prieštarų.
Praktinė reikšmė studentams ir politikos formuotojams
Vadovėlis „Europos Sąjungos socialinė politika“ yra skirtas aukštųjų mokyklų studentams ir politikos formuotojams, siekiant suteikti nuoseklią sampratą apie ES socialinės integracijos siekius, principus ir proceso pobūdį. Jame pateikiama teorinė bazė ir praktinės nuorodos, reikalingos suprasti ES lygmens sprendimų įtaką nacionalinėms socialinės politikoms.
tags: #dromantiene #ir #cesnuityte #socialine #politika