Per pastarąjį dešimtmetį socialinės žiniasklaidos naudojimas proporcingai augo. Šiandien informacija plūsta iš tūkstančių skirtingų komunikacijos kanalų: pagrindinės žiniasklaidos, elektroninių leidinių, interneto svetainių, tinklaraščių ir, žinoma, daugybės socialinių tinklų. Tai suteikia galimybę laisvai pasirinkti informacijos šaltinį, kuris geriausiai atspindi mūsų interesus, politines ar socialines pažiūras.
Tačiau, nors daugelis žmonių vis dažniau pasirenka socialinius tinklus pagrindiniu ir neginčijamu gaunamos informacijos šaltiniu, jie net nenumanydami vaikštinėja po minų lauką, kur kiekvienas žengtas žingsnis gali sukelti didžiulį dezinformacijos sprogimą. Apie tai, kokią žalą daro socialiniai tinklai, kalbėsime šiame straipsnyje.
Dezinformacija ir jos poveikis
Naujoje „Patrulio bazės“ laidoje kalbintas VU TSPMI dėstytojas, dezinformacijos ekspertas Nerijus Maliukevičius ir viešosios įstaigos „Pilietinio Atsparumo Iniciatyva“ vadovas, vienas iš įkūrėjų Tomas Kazulėnas priduria, kad informacinėje erdvėje - o ypač socialinėse medijose - gausu nedraugiškos, melagingos informacijos, formuojančios neišsipildžiusios ar net žlungančios valstybės įvaizdį.
Ekspertai neslepia, jog viešas tokio diskurso formavimas paralyžiuoja visuomenės narių aktyvų dalyvavimą valstybės valdyme, tikėjimą šalies ateitimi, demokratinio pasaulio vertybėmis, naryste Europos Sąjungoje bei gniuždo pasitikėjimą NATO sąjungininkais. Negana to, kyla akivaizdi grėsmė visuomenės atsparumui atremiant piktavališką poveikį. Anot jo, dideliu mastu ir tinkamu laiku skleidžiama melaginga informacija gali būti net pavojingesnė nei fizinių karinių pajėgumų demonstravimas.
Dezinformacijos technikos
Nepaisant XXI a. technologinės pažangos, pasak ekspertų, tebenaudojamos istoriškai nusistovėjusios dezinformacijos technikos. „Melagingai žinutei svorio suteikiama apeliuojant į autoritetus, straipsniuose naudojant fiktyvių mokslininkų, visuomenininkų pavardes, - teigė N.Maliukevičius. Taip pat drąsiai klijuojamos negatyvios etiketės, oponentai vaizduojami kaip absoliutus blogis, o patys melagienų autoriai mėgsta save vadinti tautos pasiuntiniais“.
Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas?
Įtampos visuomenėje
N.Maliukevičius teigė, kad visuomenės nariams jaučiant įtampą, priešiškos jėgos yra linkusios ja pasinaudoti bei užberti druskos ant jau skaudančių problemų. Socialinių tinklų vartotojai gana lengvai užkimba ant dezinformacijos kabliuko ir tokiu būdu patenka į informacinius burbulus. Juose daug sunkiau naudotis šaltu protu, skaitytojų sprendimus lemia emocijos ir loginės klaidos, o ne racionalūs argumentai.
Pasak T.Kazulėno, su koronavirusu ir pandemija susijusios žinutės šiuo metu užima maždaug 80 proc. viešosios erdvės, nors tiksliai suskaičiuoti - sunku. Jis pažymi, kad plintanti dezinformacija, nors ir netiesiogiai, tačiau prisideda prie mirčių skaičiaus augimo, o karo metu gali turėti ir dar skaudesnes pasekmes.
Kibernetinė gynyba
N.Maliukevičius pažymi, kad socialinėse medijose kartas nuo karto pasirodančios dezinformacijos žinutės kelia šypseną, bet jomis nebūtinai siekiama pakeisti auditorijos nuomonę. „Tokiais būdais bandoma pasižiūrėti, kaip veikia šalies kibernetinė gynyba, vėliau patirtis pritaikoma prieš kitus Vakarų priešus“, - teigė jis.
Labiausiai akcentuojamos tos temos, kurios visuomenėje kelia didžiausią ažiotažą, bandoma prilipinti įvairius naratyvus, testuojama, kurios žinutės pasiteisina, kurias reikėtų pakeisti. „Visada aktualia ir taikinyje esančia tema išliks rinkimai, NATO aljanso, Europos sąjungos valstybių narių bendradarbiavimas ir pasitikėjimo jais mažinimas. Visai neseniai sklido žinutė, kad Lietuva bandė įvykdyti kibernetinę ataką prieš Rusijos Federaciją vykstant Dūmos rinkimams“, - pasakojo T.Kazulėnas.
Pažeidžiamiausi visuomenės nariai
T.Kazulėnas pokalbio metu pabrėžė tai, kad informaciniame triukšme vartotojai pasimeta ir neturėdami laiko pateikiamoms žinutėms tikrinti, galiausiai patiki pačiais absurdiškiausiais dalykais. „Informacijos tikrinimas yra pagrindinis būdas dezinformacijai įveikti, bet vieniems neužtenka resursų tą padaryti, kitiems - žinių bei įgūdžių“, - kalbėjo jis.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Pašnekovas pasakojo, kad jau kelerius metus jo vadovaujama organizacija dirba su regionų žurnalistais, moko juos tikrinti informaciją ir supažindina su visuomenei prieinamomis priemonėmis, skirtomis įsitikinti žinučių, vaizdų patikimumu.
Kitos visuomenės grupės, kurias atakuoti pasirenka priešiškos jėgos, yra tautinės mažumos bei emigrantai. Skleidžiant melagingas žinutes siekiama sukiršinti visuomenę, ją poliarizuoti, kelti nepasitikėjimą valdžia.
„Tyrimai rodo, kad tiek vyresni 65 metų, tiek ir itin jauni socialinių medijų vartotojai nėra linkę tikrinti informacijos, aklai ja patiki ir priima kaip autoritetingą šaltinį“, - užsiminė T.Kazulėnas. Jo nuomone, problemą galima išspręsti skatinant medijų raštingumą, rengiant įvairius kursus, mokymus.
Kaip teigia N.Maliukevičius, negalima absoliutinti Lietuvos visuomenės gebėjimo atsispirti dezinformacijai bei provokacijoms, nes čia svarbus tiek politikų, tiek ir medijos atstovų vaidmuo. „Medijose Rusijos dezinformacijos filtras veikia pakankamai, matome melagienas paneigiančias antraštes, tačiau tam tikri pasidalijimai informacija priverčia galvoti, kiek verta pasitikėti tuo, kas rašoma“, - teigė jis.
Socialiniai tinklai - tarp ribojimo ir laisvės
T.Kazulėnas sakė, kad socialiniai tinklai buvo kuriami kaip asmeninės raiškos kanalai, tačiau ilgainiui išvirto į sunkiai suvaldomą problemą. Nesigilindami į žinučių, kuriomis dalijasi, kilmę bei tikruosius tikslus, vartotojai daro žalą valstybei, o ji savo ruožtu siekia tokius veiksmus riboti. „Informaciniame triukšme gana sunku identifikuoti subtilesnes dezinformacijos taktikas ir jas įveikti, dažnai net ir panaikinus melagingas žinutes, jos po tam tikro laiko vėl atsiranda“, - šnekėjo T.Kazulėnas.
Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje
N.Maliukevičius pabrėžė, kad auksinio recepto dezinformacijos srautams suvaldyti nėra. „Akivaizdu, kad tokia situacija nebus amžina. Kuo toliau, tuo labiau valstybės spaus socialinių medijų kompanijas ir reikalaus rimtų sprendimų, reguliavimo, redakcinių funkcijų“, - kalbėjo svečias.
Anot N.Maliukevičiaus, europietiška tradicija šiuo klausimu linksta reguliavimo pusėn, amerikietiškoji - laisvės. Vis dėlto, ekspertas tvirtina, kad viskas juda ta pačia linkme: medijų kompanijos siekia demonstruoti egoistišką savarankiškumą kovoje su dezinformacija, nes tai jas pačias apsaugotų nuo perdėto valstybių kišimosi.
Laidos svečias taip pat pristatė tris būdus, kuriuos socialinių medijų kanalai pasitelkia melagienoms atskleisti. Pirma, smurto propagandos, prasilenkiančios su sveiku protu ir teise, ribojimas. Antra, jos stabdymas, pasitelkiant technologinės pažangos priemones, įdarbinant algoritmus. „Trečias būdas - informavimas. Mes matome kaip socialiniai tinklai bendradarbiauja su faktų tikrintojais (...) ir dezinformacijos žinutėms suteikia daugiau konteksto“, - pasakojo N.Maliukevičius.
Strateginės ir pilietinės komunikacijos balansas
Pokalbio metu palietus strateginės komunikacijos klausimą, laidos pašnekovai vieningai pasisakė už vyriausybės, kariuomenės ir nevyriausybinio sektoriaus bendradarbiavimą - nors neslėpė, kad lyderystę turi prisiimti tie, kurie tam turi resursų.
„Stipriai kariuomenei svarbu turėti stebėsenos sistemą, žinoti, kokiais būdais gali būti vykdomos atakos“, - teigė N.Maliukevičius. Jis pridūrė, kad anksčiau aktyviai naudota priešraketinė gynybos strategija (pastebėti, imtis veiksmų ir neutralizuoti grėsmę), šiuolaikinėje karyboje pasireiškia kiek kitokiu pavidalu. „Pastebėjus agresyvias dezinformacijos žinutes turi įvertinti atakas, žinoti efektyviausius kovos būdus, atremti provokacijas“, - kalbėjo jis.
Kalbant apie šalies vyriausybės vaidmenį dezinformacijos pavojų akivaizdoje, T.Kazulėnas pabrėžė ilgalaikės strategijos svarbą ir jos buvimą kelrodžiu tiek visuomenei, tiek įvairioms organizacijoms. Jo teigimu, žaidėjų kovoje prieš dezinformaciją yra daug, tačiau tai dar nelemia pranašumo: „Vieni dirba tikrindami faktus, kiti užsiima edukacija, keliauja po mokyklas, skatina medijų raštingumą; reikia, kad tai būtų daroma vieningai“.
Laidos pašnekovų nuomone, visuomenės pasitikėjimas gimsta iš greito reagavimo ir ramaus komunikavimo apie grėsmes. Pasak jų, kovoje su dezinformacija galima tikėtis bet ko, tačiau kariuomenė turi būti pasiruošusi įvairioms kompromitacijoms, o vyriausybė ir NVO sektorius pasitelkti švelniąją galią.
„Bendradarbiaudami su tarptautinėmis koalicijomis (...) ir savarankiškai turime pasitelkti technologijas, pristatyti savo pasakojimus, kurti pozityvius naratyvus ir tokiais būdais neutralizuoti potencialią dezinformacijos žalą“, - kalbėjo N.Maliukevičius.
Kova su dezinformacija prasideda nuo savęs
Ne paslaptis, jog Vakarų valstybėse fiksuojamas aiškus ryšys tarp įsitinklinimo ir poliarizacijos, atskirų visuomenės grupių susipriešinimo, kuris neretai peržengia ir socialinių tinklų ribas bei persikelia į realų gyvenimą. Laidos svečias N.Maliukevičius atviravo ir pats kartais įsitraukiantis į aršias diskusijas socialinių tinklų komentarų skiltyje, bet jose stengiasi būti pavyzdžiu ir naudoti tik logika pagrįstus faktus.
Tokios pat nuomonės laikosi ir T.Kazulėnas. „Lengviausias ir paprasčiausias būdas kovoti su dezinformacija - tai pradėti nuo savęs. Neskaitykime vien antraščių, tikrinkime pateikiamą informaciją, gilinkimės į šaltinių kilmę bei jų autorius, o tik tada dalinkimės su kitais savo aplinkos žmonėmis“.
Jis taip pat užsiminė ir apie galimybę raportuoti melagienas, apie tai pranešti atitinkamoms valstybės institucijoms bei ekspertams. „Privalome suprasti vieną dalyką - dezinformacijos naikinimui reikia laiko, o įrankių ir technologijų šiam darbui atlikti apstu, tereikia šias kompetencijas ugdyti“.
Pokalbio pabaigoje „Pilietinio Atsparumo Iniciatyvos“ vadovas T.Kazulėnas užsiminė, jog medijų raštingumo skatinimas yra viena pagrindinių jų organizacijos strategijos sudedamųjų dalių. „Visai neseniai pasirodė mini vadovėlis, kuriame supažindiname visuomenę su būdais, kaip greitai ir paprastai patikrinti nuotraukų ar vaizdo įrašų autentiškumą, žinučių autoriaus tapatybę, informacijos šaltinio patikimumą ir kt“.
Pasak laidos svečio, dezinformacijos atpažinimo ir paneigimo kovoje geriausiu žmogaus draugu tampa paieškos sistemos. Internetas ir socialinės medijos davė progą pasisakyti kiekvienam ir apie viską. Čia savo nuomonę galima reikšti anonimiškai, o sulaukus atsakomosios reakcijos pasprukti ir išvengti akistatos su kritikuojamu asmeniu. Patogesnės vietos išlieti susikaupusį pyktį ant niekuo dėto žmogaus nesurasite. Tuo netrunka pasinaudoti gyvenimu nusivylę, ant visko pykstantys, savęs ir kitų nemylintys žmonės. Jiems internetas - nuoskaudų liejimo vieta, kurioje visuomet gali surasti ką nors, kas kaltas dėl tavo paties bėdų, ir gerai išsiplūsti.
Priklausomybė nuo interneto
Dešimtys valandų, praleistų prie kompiuterio, įsitraukus į virtualiai kuriamą pasaulį, vieniems atrodo nesuvokiama, o kitiems - malonumas, iš kurio jie nebegali ištrūkti. Priklausomybė nuo interneto, ypač nuo kompiuterinių žaidimų, tampa vis aktualesnė problema šiuolaikinėje visuomenėje. Šiame straipsnyje panagrinėsime priklausomybės nuo interneto argumentus, priežastis ir galimas pasekmes.
Ar tai tikras sutrikimas?
Nemažai ekspertų nesutinka su mintimi, kad vaizdo žaidimai gali sukelti priklausomybę. Jų pagrindiniai argumentai susiję su tuo, kad pabėgimas į virtualų žaidimų pasaulį yra didesnės problemos, tokios kaip depresija ar nerimas, simptomas.
Tačiau šiuos prieštaravimus sunkiau priimti, kai juos pastatome šalia naujausių elgesio priklausomybių tyrimų. Tyrimai rodo, kad tiek per didelis įnikimas į žaidimus, tiek tam tikros narkotinės medžiagos panašiai keičia smegenų atlygio grandines.
Lošimų elementų integracija į kompiuterinius žaidimus
Vis daugiau ir daugiau lošimo elementų yra įkomponuojama į kompiuterinius žaidimus ir atvirkščiai. Žiūrint į priežastis, kodėl tokių sutrikimų atsiranda, matyti psichologinės, socialinės ir psichologinės sąsajos.
„Žmonės, kurie yra impulsyvesni, neapsvarsto ateityje gresiančių pasekmių dėl savo elgesio, pirma padaro, o tada mąsto, turi didesnę riziką įgyti tokių priklausomybių. Be to, negebėjimas kontroliuoti savo emocijų, streso taip pat yra rizikos veiksnys“, - tikino Z. Elgesio priklausomybės turi bendrą bruožą - jos visos mažina stresą. Nesvarbu, ar tai būtų kompiuteriniai žaidimai, lošimai ar pornografijos žiūrėjimas.
Streso mažinimas ir pabėgimas nuo realybės
„Jeigu išgeri šiek tiek alkoholinių gėrimų, jautiesi atsipalaidavęs. Taip pat yra ir su lošimais, pavyzdžiui. Jeigu pradedi lošti ar žaisti kompiuterinius žaidimus, tai padeda pamiršti realų pasaulį ir jo problemas. Pamiršti, kad klasės draugai iš tavęs tyčiojasi, pamiršti konfliktus su savo vadovu darbe, pykčius su sutuoktiniu ar tėvais. Tai nėra blogai iki tam tikro lygio. Nereikia kiekvieną sekundę tvarkytis su visomis turimomis problemomis. Kartais reikia atsijungti ir turėti galimybę tai padaryti, tačiau kartu reikia gebėti ir susidurti su kilusiais iššūkiais. Nustumdami savo problemas kompiuteriniais žaidimais ir lošimais internete, galite įstrigti šiame procese ir jį nuolat kartoti.
Viena iš didžiausių priklausomybių bėdų yra ta, kad žmonės linkę nepripažinti, jog yra nuo kažko priklausomi. Pavyzdžiui, jie sako: „Aš mėgstu pažaisti kompiuteriu, bet viskas kontroliuojama. Kiti žaidžia daugiau.“
Kontrolės praradimas ir prioritetų pasikeitimas
Priklausomybės esmė yra kontrolės praradimas. „Pažaisiu dar 20 minučių ir tada baigsiu“, - tačiau po 2-3 valandų žaidimai tęsiasi toliau.
„Priklausomybė tampa prioritetu tarp visų kitų veiklų ir vaidmenų. Tai pasidaro aukščiau darbo, studijų, šeimos. Net ir miegas, maistas ar seksas pasidaro nebe tokie svarbūs. Kitaip tariant, priklausomybė pasiima reikšmingą laiko dalį iš kitų gyvenimo sričių. Todėl priklausomybė daro žalą ir pačiam asmeniui, ir jo aplinkai“.
Priklausomybės įveikimas
Bandant išsivaduoti iš tokios priklausomybės, reikia pripažinti, kad būtina pagalba. „Net ir lošimai, kurie problema laikomi jau 30-40 metų, vis dar siejami su moralės, savikontrolės trūkumu. Turi būti aišku - ir tai labai svarbu, - kad tai sutrikimas, su kuriuo susidoroti turi padėti profesionalai. Žinoma, yra daug priežasčių, dėl kurių išsivysto tokios priklausomybės, tačiau tai nėra tiesiog silpnumas. Joms gydyti gali prireikti ne tik psichoterapijos, bet ir tam tikrų medikamentų. Visa tai galioja ir kompiuteriniams žaidimams, impulsyviam pirkinėjimui, priklausomybei nuo pornografijos ir t. t.“
Anoniminiai žaidėjai veikia panašiai kaip anoniminiai alkoholikai. Tai vieta, kurioje susitinki su kitais žaidėjais, turinčiais tą pačią problemą, ir gali pasidalinti savo emocijomis, patirtimi. Sakoma, kad kartą įgijus priklausomybę, ji lieka visam gyvenimui, t. y. ją įveikus prie tos pačios veiklos grįžti tarsi nebegalima, nes yra didžiulė rizika įkliūti į tuos pačius spąstus.
Socialinių tinklų sekimas
2019 metų Interneto laisvės ataskaitoje (angl. Freedom of the net report), remiantis įvairiais kriterijais, teigiama, kad laisvė internete ir socialiniuose tinkluose mažėja jau devintus metus iš eilės. Teigiama, kad investuojama į sofistikuotus piliečių elgsenos socialiniuose tinkluose sekimo algoritmus, todėl 40 iš 65 ataskaitoje vertintų šalių, arba 89 proc.
Pavienės žinutės, sekamos grupės ar asmenys, paliekami komentarai, nuotraukos iš skirtingų vietų ir kita elgsena pavieniui gali atrodyti kaip bereikšmiai fragmentai, tačiau, sujungus visa tai į visumą ir sekant kurį laiką, pasitelkiant dirbtinio intelekto interpretacijas ir elgsenos dėsningumo algoritmus, žmogų galima profiliuoti nuspėjant jo elgseną komerciniame, politiniame ar kitame kontekste.
„Neretai įvairūs suvaržymai yra pateisinami valstybės intereso sumetimais. Nors interneto sekimas dažnai asocijuojasi su tokiomis šalimis kaip Kinija, Iranas ar Rusija, elgsena sekama ir demokratinėse valstybėse. Nors populiariausių socialinių tinklų kūrėjai bei vadovai yra demokratinių šalių atstovai - tai leidžia tikėtis gerų sekimo intencijų, - kai kurie sekimo atvejai, tokie kaip politinių pažiūrų, studentų elgsenos ar įvairių aktyvistų, žurnalistų ir protestuotojų turinio monitoringas, neatrodo labai demokratiškai. Ir tai savaime suprantama - milžiniška didžiųjų duomenų suteikiama galia yra iššūkis kiekvienam, turinčiam bent menkiausią galimybę prie jos prisiliesti“.
LRT.lt pašnekovas prisiminė prieš dvejus metus pasaulį sukrėtusį „Cambridge Analitica“ skandalą, kai išaiškėjo, kad privatūs feisbuko vartotojų duomenys buvo perduoti trečiosioms šalims. Buvo pranešta, kad Jungtinėje Karalystėje veikianti įmonė dar 2014-aisiais pradėjo kaupti ir naudoti minėto socialinio tinklo vartotojų duomenis. Tiek mokslininkai, tiek psichologai pripažįsta, kad socialiniai tinklai yra efektyvi poveikio darymo priemonė.
„Tai mums įrodė, kad socialiniai tinklai geba ne tik vartoti mūsų laiką, dėmesį, emocijas, duomenis, bet ir koreguoti nuomonę, vertybinę stovėseną, galiausiai - elgseną. Ir išties bet kas, kas mūsų dienoje užima tiek laiko (vartotojai socialiniuose tinkluose praleidžia nuo keliasdešimties minučių iki valandų, o vidutiniškai 2 val. 24 min., remiantis „We are social“ 2020 m. Taigi, šis adiktyvus mūsų nebūtinai teisingai nuomonei pataikaujantis mechanizmas kartu su komerciniu, politiniu ar bet kokiu kitu turiniu kuria savotišką realybės iliuziją, kurioje be kritinio mąstymo užstrigti pavojinga. „Brexit“ ir kiti atvejai rodo, kad socialiniai tinklai gali tapti itin galinga dezinformacijos ir propagandos mašina, keičiančia net tai, kas atrodė akivaizdu“.
Pastebima, kad informacijos naudojimas įtakai daryti nėra vienintelis galimas neigiamas socialinių tinklų aspektas. Iš tiesų tai kainuoja laiko, dėmesio, duomenų, prie kurių suteikiama prieiga.
„Būtina suprasti, kad socialiniai tinklai, nors ir neatspindi tikrosios realybės, smarkiai veikia požiūrį į ją. Čia kristalizuojasi dar vienas klaidingas požiūris: nors esame linkę tikėti kitų sekama socialinių tinklų pasaka, manome, kad mūsų kuriama realybe ar pasaka nelabai kas ir tiki. Patarimas elementarus: dar kartą peržvelgus privatumo nustatymus, apmąsčius, kokį turinį vartojame, kokį kuriame, kritiškai žvelgti į socialinių tinklų realybę, daugiau laiko skirti tikram gyvenimui“.
Socialiniai tinklai mums rodo tokį turinį, kokį mes dažniausiai žiūrime, pagal raktažodžius, kurių ieškome, pagal straipsnius, kuriuos skaitome, ir netgi pagal nuotraukas, kurias skelbiame. Specialios programos sugeba atpažinti veidus, susieti su paskyros informacija ir mūsų paieškos raktažodžiais, todėl socialiniai tinklai turi apie mus labai daug informacijos. Ne veltui sakoma, kad socialiniai tinklai pažįsta mus geriau nei mes patys save. Duomenys apie mus gali praversti ir formuojant mūsų nuomonę. Pavyzdžiui, pagal mūsų emocijas galima nustatyti, kada esame paveikiausi arba kurie žmonės yra linkę keisti nuomonę. Jie ir bus tam tikros informacijos taikinys.
Šiais įdomiais laikais visus norėčiau pakviesti labai kritiškai žiūrėti į mus pasiekiančią informaciją. Tikrinkime faktus skirtinguose patikimuose šaltiniuose. Atidžiai skaitykime iš ne tokių populiarių, alternatyvių šaltinių pasiekiančią informaciją. Bandykime atsiminti paprasčiausius, dar mokykloje išmoktus gamtos dėsnius. Ir atminkime, kad melagingos naujienos dažniausiai sudarytos iš didelės dalies tiesos ir tik nedidelės - melo.
Socialiniai tinklai ir vaikų nuotraukos
Ekspertai tvirtina, kad reikėtų susilaikyti nuo vaikų nuotraukų publikavimo socialiniuose tinkluose. Taip pat, ekspertų nuomone, reikėtų susilaikyti nuo vaikų nuotraukų publikavimo socialiniuose tinkluose.
Vaikų privatumas internete – vaikų saugumas ir apsauga internete
Išvados
Apibendrinant, socialiniai tinklai turi tiek teigiamų, tiek neigiamų aspektų. Svarbu būti kritiškiems, tikrinti informaciją ir riboti laiką, praleidžiamą socialiniuose tinkluose, kad išvengtume neigiamo poveikio.
tags: #diskutuoja #apie #socialiniu #tinklu #zala