Straipsnyje analizuojama ir įvardijama reiškinio samprata, kadangi tiek Lietuvoje, tiek kai kuriose užsienio šalyse nėra tikslaus dingusio be žinios asmens apibrėžimo. Į dingusių be žinios asmenų reiškinį pažvelgta per socialinę ir kriminologinę prizmes, kadangi laikams keičiantis, priežasčių dėl ko asmenys dingsta daugėja. Demografinė gyvenamoji vieta suponuoja skirtingas dingimo priežastis ir tendencijas. Tai įtakoja šiuolaikinis gyvenimo būdas, konkrečioje šalyje vykstantys socialiniai, ekonominiai procesai, žmonių mobilumas, atviros valstybių sienos, galimybių gausa.
Šio straipsnio paskirtis atkreipti mokslininkų ir teisėsaugos institucijų vadovų bei dirbančių pareigūnų dėmesį į tam tikrus probleminius klausimus susietus su dingusių be žinios asmenų tyrimo aspektais. Atlikus mokslinės literatūros analizę, daroma išvada, kad šis reiškinys Lietuvoje kompleksiškai tiriamas mažai, atlikus empirinius tyrimus (policijos pareigūnų anketines apklausas ir skirtinguose padaliniuose dirbančių policijos pareigūnų ir vieno mokslų daktaro interviu apklausą), nustatyta, kad kai kurie paieškos metodai, nustatyta tvarka, ir atliekamo ikiteisminio tyrimo veiksmai vertinami neigiamai.
Policijos pareigūnai neigiamai vertina, tai, kad ikiteisminius tyrimus dėl dingusių be žinios asmenų paieškos atlieka teritoriniai policijos komisariatai, o ne specializuoti padaliniai. Teritorinių policijos komisariatų atliekamus procesinius veiksmus, ypatingai įvykio vietos apžiūrą, vertina kaip neišsamią, pažymi, kad reikalingi kompetencijos kėlimo kursai, didesnis, glaudesnis bendradarbiavimas tarp policijos padalinių, atliekami ne visi būtini veiksmai. Pažymi, kad reikia išplėsti Ieškomų asmenų registrą (toliau - IAR), siekiant greičiau surasti asmenį, sukurti klausimyną, atliekant apklausą, kuriuo tyrėjas galėtų naudotis, užduodamas klausimus.
Parengtame magistro baigiamajame darbe buvo iškeltas tikslas atlikti dingusių-jų be žinios asmenų reiškinio analizę, įvertinti tokių asmenų paieškos tyrimo praktikos efektyvumą ir pasiūlyti šios veiklos tobulinimo kryptis. Darbo tikslas buvo realizuojamas per nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų analizę, teisėsaugos institucijų veiksmų ieškant dingusiųjų be žinios asmens vertinimą, įvairių institucijų ir organizacijų bendradarbiavimo efektyvumo prizmę bei buvo atliktas empirinis tyrimas, kurį sudarė dvi dalys: anketinė apklausa ir interviu apklausa siekiant išsiaiškinti Lietuvos policijos pareigūnų nuomonę.
Anketinė apklausa buvo atliekama 2022 m. kovą-balandį, gauti 100 respondentų atsakymai. Interviu buvo atliekamas 2022 metų vasario 15 - balandžio 7 dienomis. Tyrimui buvo pasirinkti dalyviai, kurių ypatingos, specifinės žinios ir patirtis leido geriausiai atspindėti ir informuoti apie tiriamąjį reiškinį, prisidedant prie geresnio reiškinio supratimo. Todėl tyrimo respondentais buvo pasirinkta: devyni policijos pareigūnai dirbantys viešojoje policijoje ir specializuotame padalinyje bei vienas Mykolo Romerio universiteto mokslininkas-praktikas. Atrenkant respondentus apklausai buvo kreipiamas dėmesys į darbo sritį, veiklos pobūdį, siekiant užtikrinti kuo įvairesnį organizacijų veiklos spektrą, patirtį, siekiant įvertinti galimus skirtumus. Iš viso buvo apklausta 10 respondentų iš 5 skirtingų veiklos sričių.
Taip pat skaitykite: kaip organizuoti dingusių asmenų paiešką socialiniame darbe
Šio tyrimo išvados parodo poreikį didinti kompetenciją ir bendradarbiavimą tarp policijos padalinių, plėsti ieškomų asmenų registro funkcijas bei kurti praktiškas apklausos priemones, kurios padėtų tyrėjams geriau identifikuoti rizikos grupes ir laiką reagavimo laikotarpį. Taip pat pabrėžiama, kad socialinio darbo ir viešosios tvarkos institucijų požiūris į paieškos procesą turėtų būti koordinuotas, o ikiteisminiai tyrimai turi būti organizuojami taip, kad užtikrintų kuo greitesnį ir efektyvesnį dingusiųjų be žinios asmenų paieškos procesą.
Aptariamas ryšys tarp socialinio darbo, bendruomenių įsitraukimo ir policijos veiksmų siekiant užtikrinti gyventojų saugumą krizės laikotarpiu. Socialiniai darbuotojai turi būti pasirengę veikti kaip greitosios pagalbos lyderiai, o seniūnija - kaip štabas vietos lygmenyje. Neužtenka tik nuotolinio darbo ar materialinės pagalbos; būtina plėtoti subsiderianumo principą, užtikrinantį, kad bendruomenės ištekliai būtų įtraukti į sprendimų paiešką ir veikimą krizės metu.
Tai ypač svarbu, kai pandemija ar kitos katastrofinės situacijos sukelia didelį pažeidžiamų asmenų skaičiaus augimą. Socialinių darbuotojų apsaugos priemonių tiekimas ir jų darbo sąlygų gerinimas turi būti prioritetas, o neatidėliojant turi būti įtraukiami savanoriai ir nevyriausybinės organizacijos, kurios gali padėti tiekti maistą, aprengti senjorus, pasirūpinti vaikais. Puiki iniciatyva „Stiprūs kartu“ įgyvendinama bendradarbiaujant su Valstybės ekstremaliųjų situacijų valdymo centru ir COVID-19 informavimo grupe, tačiau vienų iniciatyvų nepakanka, kad pasiektų visus pažeidžiamus asmenis.
Viltinga perspektyva - integruoti subsidiarumo principą į socialinių paslaugų įstatymą, kuris sustiprintų bendruomeninių paslaugų teikimą ir skatintų platesnį partnerystės tinklą. Didesnis rezervas ir stipresnė organizacija krizės akivaizdoje būtų ramstis. Socialiniai darbuotojai turėtų tapti socialinės greitosios pagalbos darbuotojais, o bendruomenė - pagrindiniu pagalbos teikimo centru. Nėra normalu, jog šeimoms susidūrus su gyvybiškai svarbiomis problemomis, socialinis darbas apsiribotų tik nuotoliniu būdu. Turėtų būti užtikrintas apsaugos priemonių tiekimas ir tinkama medikų, socialinių darbuotojų apsauga susirgus.
Krizės akivaizdoje būtina įvertinti maisto tiekimo sistemas: 2018 m. Lietuvoje 47,7 proc. namų ūkių turi tik vieną suaugusį asmenį, o didelė dalis šeimų susiduria su materialiniais sunkumais. Todėl svarbu ne tik įrašyti žmogų į remiamų asmenų sąrašą, bet ir užtikrinti tiesioginę pagalbą Maisto bankų ar kitų organizacijų dėka. Socialinis darbas turi būti integruotas į platesnį valstybės atsaką į krizę, įskaitant maisto davinių perdavimą, nuolatinį ryšį su vaikų dienos centrais (VDC) ir mokyklų maitinimo programomis.
Taip pat skaitykite: Kaip užtikrinti vaiko socialines žinias?
Panašiai svarbu užtikrinti, kad vaikų gerovė būtų prioritetas: kontaktas su vaikais ir jų poreikių išsiaiškinimas, psichologinė pagalba ir palaikymas ryšiais su VDC darbuotojais bei mokytojais. Kompiuterio ar interneto neturėjimas yra tik viena iš kliūčių, todėl būtina siūlyti tinkamas technines priemones, pavyzdžiui nešiojamąjį kompiuterį su integruotu mikrofonu ir kamera arba išmanųjį telefoną su stabiliu internetu. Mokiniams atliekama nuotolinė arba įrašyta pamoka, užduotys yra atliekamos ir siunčiamos mokytojai, o bendra komunikacija su vaikais turi būti individualiai ir nuosekliai palaikoma.
Pagalba turėtų būti teikiama ne tik centralizuotai, bet ir per artimiausią bendruomenę - seniūnijas, kurios gali koordinuoti veiksmus vietos lygmenyje. Kaip teigia tyrimas, vienos iniciatyvos „Stiprūs kartu“ gali nepasirodyti visiems naudingos dėl informacijos prieinamumo ir registracijos barjerų; todėl būtina didinti informuotumą ir įtraukti platesnį žmonių ratą į pagalbos tinklą. Socialinis darbuotojas turi užtikrinti, kad krizės atveju vaikas turės ryšio priemonę ir galės kreiptis pagalbos.
Apibendrinant galima teigti, kad krizės laikotarpiu būtina sukurti aiškią, integruotą pagalbos sistemą, kurioje socialinis darbas būtų laikomas prioritetu, o bendruomeninių paslaugų teikimas - neatskiriama valstybės atsakomybė. Tai apima galimybę mobilizuoti nevyriausybines ir religinės organizacijas kaip gyvybiškai svarbius partnerius, su kuriais būtina palaikyti glaudų bendradarbiavimą, siekiant užtikrinti, kad maisto, būsto, švietimo ir psichosocialinės pagalbos poreikiai būtų tenkinami laiku.
Taip pat skaitykite: Pensijų pokyčiai ir galimybės