Šeima yra pati svarbiausia kiekvieno žmogaus gyvenime - mums, mūsų vaikams, mūsų tėvams ir seneliams. Ji svarbi dar ir tuo, kad yra ekonominio gyvenimo ir apskritai mūsų civilizacijos pagrindas.
Keičiantis visuomenės socialinėms, ekonominėms sąlygoms, keičiasi ir šeima. Ji turi prisitaikyti prie naujų aplinkybių, keisti gyvenimo stilių, savo funkcijas bei elgseną. Keičiantis šeimai, nyksta tradiciškai susiformavę šeimos bruožai bei šeimyniniai santykiai, ryškėja nauji.
Šeimoje atsispindi ir kaupiasi visi socialinio ekonominio gyvenimo pažangūs ir negatyvūs pokyčiai, kuriamos ateities vizijos. Sparčios gyvenimo permainos gali lemti staigius ir esminius šeimos kaip sociokultūrinio instituto pokyčius, kuriems visuomenė dažnai nepasiruošusi ir kurių negali vienareikšmiškai priimti. Lietuvos pastarųjų dešimtmečių sąlygos bei pastarųjų metų esminiai pokyčiai ir vertybinių orientacijų virsmas veikia šeimą, jos formas, funkcijas, vidinius saitus, gyvenimo stilių bei elgseną.
Šių dienų ekonominės reformos sparčiai didina gyvenimo sąlygų skirtumus tarp šeimų, išryškina silpnąsias šeimos vietas. Dėl to šeimai šiandien reikia kur kas didesnio dėmesio ir paramos, padėti spręsti iškilusias problemas. Labiausiai pagalbos reikia socialinės rizikos šeimoms, kurių Lietuvoje vis dar nemažai yra, nors tokių šeimų skaičius po truputį krinta žemyn.
Šeima ir jos funkcijos
Šeima - tai giminingumo, santuokos arba įvaikinimo paremtas žmonių susivienijimas. Šeimos nariai surišti bendra buitimi bei abipusišku atsakingumu už vaikų auklėjimą. Tai yra pirminė jungtis, kuri yra žmogaus egzistavimo, visuomenės stabilumo, tęstinumo ir vystymosi pamatas. Šeima kuria natūralią asmens materialinio aprūpinimo, emocinę, ugdymo, priežiūros ir globos aplinką. Ji yra ypatinga tuo, kad ją sieja kartos, ji egzistuoja tam tikrą laiką, turi labai stiprių ryšių, nes jos nariai daug laiko praleidžia kartu, ir šeima daro labai didelę įtaką savo nariams.
Taip pat skaitykite: Tapimas rizikos šeima
Kultūrinė - šeima, kaip pirminė sociokultūrinių, etnokultūrinių vertybių ir tradicijų perteikėja. Šeima neįsivaizduojama be vaikų. Vaikas - tai žmogus, neturintis 18 metų. Dėl ypatingos savo padėties vaikai yra išskirtinė asmenų grupė.
Jie, kaip ir suaugusieji, turi tokias pačias prigimtines, politines ir pilietines teises, tačiau dėl neveiksnumo savo teisių patys atstovauti negali. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą arba valstybė (jeigu tai yra susiję su viešaisiais interesais) gina arba atstovauja jo teisėms.
Socialinės rizikos šeima: apibrėžimas ir kriterijai
Šeima, kurioje vyrauja krizė dėl to, kad vienas ar keli šeimos nariai piktnaudžiauja psichoaktyviomis (psichotropinėmis) medžiagomis; yra priklausomi nuo azartinių lošimų; neprižiūri savo vaikų, leidžia jiems valkatauti, elgetauti; dėl turimos negalios, skurdo, socialinių įgūdžių stokos negali ar nemoka prižiūrėti vaikų; naudoja psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą; gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams vadinama socialinės rizikos šeima.
Statistiniai duomenys
2003 metų duomenimis Lietuvoje buvo 962623 šeimų ir 509973 vaikų. Šeimų daugiau mieste nei kaime, savaime suprantama, daugiausia šeimų didmiesčiuose.
Taip pat skaitykite: Socialinė rizika ir šeimos teisė Lietuvoje
2003 metų ataskaitos apie vaikų globą duomenimis, Lietuvoje buvo 17889 socialinės rizikos šeimų ir 39233 vaikai jose, t.y. 3,5 % šeimų ir 1,87 % vaikų mažiau nei 2002 metais, tačiau net 84,42 % šeimų ir 53,25 % vaikų daugiau nei 1995 metais.
Per septynerius metus (laikotarpiu 1995 - 2002 m.) šeimų, nepajėgiančių pasirūpinti savo vaikais, skaičius padidėjo nuo 9700 iki 18500, tai yra 87 %. Toks didelis procentas aiškiai rodo, kad tai jau ne šeimų problemos, bet nulemtos struktūros ir priklausančios nuo politinių sprendimų. Valstybės struktūros respublikiniu ir vietiniu lygiu nėra efektyvios. Paslaugos vaikams ir šeimoms nėra išvystytos.
Viena skaudžiausių socialinių problemų - našlaičiai ir beglobiai vaikai. Tik kas dešimtas netekęs tėvų globos vaikas - našlaitis. Didžiausia netekusių globos vaikų dalis yra iš socialinės rizikos šeimų. 2002 m. tėvų globos neteko 3 003 vaikai, iš jų 41 % buvo iki 7 metų amžiaus, o 2003 metais tėvų globos neteko 3023 vaikai, iš jų 62 % buvo iki 7 metų amžiaus.
2002 m. Per 2002 m. buvo įvaikintas 231 vaikas. Maždaug trečdalis jų apsigyveno užsieniečių šeimose. 2003 m. savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnybų duomenimis, beveik 6 tūkst. šeimų globojo apie 8 tūkst. tėvų globos netekusių vaikų. Statistikos departamento duomenimis, 2003 metais Lietuvoje veikė 198 įvairaus tipo vaikų globos institucijos, kuriose buvo globojami 5965 vaikai.
Prie statistinių duomenų reikia paminėti ir tai, kad nepilnamečiai padaro 14 % visų nusikaltimų. Ši tendencija pastaraisiais metais nesikeičia. Nusikaltimus skatina gyvenimo pablogėjimas, kiti ekonominio ir socialinio sutrikimo veiksniai. sąlygų. Keturiems iš penkių nepilnamečių nusikaltimus sąlygoja šeima. Nepilnamečių nusikaltimus įtakoja aplinka, draugai, suaugusieji arba nedarni, deformuota šeima, kuri padidina vaikų kriminogeninę riziką pusantro arba du kartus.
Taip pat skaitykite: Lietuvos socialinių paslaugų įstatymas
Visiškai pakrikusioje, amoralioje šeimoje kriminogeninė rizika didžiausia. Apie 61 % nusikaltimų padaro vaikai, kurių šeimose buvo tik vienas iš tėvų arba iš šeimų, kur tėvai sistemingai girtauja ir vaikais nesirūpina. Šeimos pokytis, nulemtas tėvų skyrybų, vieno iš tėvų ar abiejų tėvų mirties, mokslininkų yra laikomas vienu svarbiausių veiksnių, galinčių turėti įtakos nepilnamečių nusikalstamumui, nes šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tam tikrus elgesio modelius.
Galima daryti prielaidą, kad daugiausia socialinės rizikos šeimos yra tos, kurios turi 3 ir daugiau vaikų, t.y. daugiavaikės šeimos. Tyrimų duomenimis, daugiavaikiai namų ūkiai vieno asmens maistui 2003 metais galėjo skirti tik po 3,8 Lt per dieną (visi namų ūkiai vidutiniškai po 5,5 Lt), nors išlaidos maistui sudarė 49 proc. jų vartojimo išlaidų.
Statistikos departamento atlikta santykinio skurdo lygio analizė parodė, kad tarp gyvenančių žemiau skurdo ribos dominuoja namų ūkiai, turintys vaikų. Santykinis skurdo lygis tarp namų ūkių, turinčių vaikų iki 18 metų amžiaus, 2002 m. buvo 19,5 procento (vidutiniškai šalyje - 16,6%).
Skurdo sąvoka - daugiaprasmė, ji reliatyvi ir priklauso nuo pasiekto gyvenimo lygio šalyje. Kadangi skurdas apibūdinamas įvairiai, skurdo riba taip pat gali būti nustatoma įvairiais metodais. Skurdo mažinimo Lietuvoje strategijoje skurdas apibrėžiamas kaip pajamų ir kitų išteklių (materialinių, kultūrinių ir socialinių), užtikrinančių Lietuvos visuomenei priimtinus gyvenimo standartus, neturėjimas.
Namų ūkių dydžio ir sudėties įtakai eliminuoti yra naudojamos ekvivalentinės skalės. Tyrimais nustatyta, kad didesnei šeimai būtiniems poreikiams patenkinti reikia santykinai mažiau pajamų, kadangi tam tikrų išlaidų dydis nedidėja tiesiog proporcingai namų ūkio narių skaičiui. Taikant ekvivalentines skales, skirtingo dydžio namų ūkių gyvenimo lygis tampa labiau palyginamas.
Santykinio skurdo riba 2003 metais buvo 312 litų ekvivalenčiam vartotojui. Skurdo lygis - tai gyventojų, esančių žemiau skurdo ribos, dalis. 2003 m. santykinio skurdo lygis buvo 16 procentų (2002 m. - 17%).
Savižudybės
2002 metais savižudybių skaičiumi 100 tūkstančių gyventojų Lietuva pirmavo Europoje. Visiems ketinantiems žudytis būdingas sąmoningas ar nesąmoningas svyravimas tarp prieštarų - noro gyventi, sulaukti pagalbos ir noro negyventi. Žudytis skatina daugybė krizines situacijas sukeliančių veiksnių. Savižudybė - tai visuomenės problema. Ją spręsti įmanoma tik įvertinus socialines, ekonomines, psichologines ir medicinines priežastis, lemiančias individo pasiryžimą nutraukti savo gyvybę.
Savižudybė yra pagrindinė jaunų asmenų (15-34 metų amžiaus) mirties priežastis. 10-19 metų amžiaus Lietuvos gyventojų grupėje savižudybės užima 2-3 vietą tarp mirties priežasčių. Vaikai iki 5-erių metų amžiaus žudosi labai retai. Turintys polinkį žudytis jaunesni kaip 10 metų moksleiviai sudaro tik 2,5 proc. visų žudytis linkusių vaikų. Vaikų savižudybes dažnai tenka vertinti kaip savitą protestą. 80 % atvejų žudomasi dėl konfliktų šeimoje.
Per pastaruosius 30 metų vaikų nuo 5 iki 14 metų amžiaus savižudybių padaugėjo 8 kartus. Vidutiniškai 1 iš 100 bandymų baigiasi mirtimi. Įvairių tyrimų duomenimis, bandymų žudytis būna 50-200 kartų daugiau nei savižudybių. Savižudybės tikimybę didina sunki ekonominė šeimos padėtis, asocialus jos gyvenimo būdas, girtavimas, prievarta ir smurtas. Šeimos nario savižudybė savotiškai pašalina mirties tabu, todėl tikėtina, jog panašiai pasielgti gali ir kiti tos šeimos nariai.
Dar viena problema - tėvų dėmesio stoka. Daugėja išsiskyrusių šeimų, vienišų motinų. Dažnai abu tėvai dirba ir mažai būna su šeima. 90 proc. Savižudybes skatina ir smurtas. Smurto vaizdų itin gausu žiniasklaidoje. Smurto elementai tampa įprasti jaunimo elgesiui, daugėja socialinės rizikos ir antisocialių smurtinį elgesį propaguojančių grupių, plinta smurtas šeimoje ir mokykloje. Smurtiniai veiksmai gali būti nukreipti tiek į gyvus objektus, tiek į daiktus. Savižudybės atveju smurtaujama prieš patį save.
Vis daugiau jaunimo vartoja alkoholį, kitas psichotropines medžiagas. Sprendimą nusižudyti daug greičiau ir lengviau priima neblaivūs asmenys. Savižudybių padaugėjo ir dėl to, kad tėvai ir vaikai svetimėja, žmonėms trūksta atidumo vienas kitam, savitarpio supratimo, užuojautos. Savižudžių problemos būna įvairios, bet jų išgyvenimai labai panašūs.
Socialinės rizikos šeima kaip socialinio darbo klientas
Socialinės rizikos šeimos yra socialinio darbo klientai, nes turi įvairių rūpesčių, nepatenkintų poreikių ir socialinio funkcionavimo problemų. Socialinio darbuotojo pagrindinis darbas yra kompleksinė parama šeimai. Svarbiausias klientas yra vaikas. Darbo pradžioje dirbama su socialinio bendravimo problemas patiriančiu vaiku, o po kiek laiko įtraukiama ir jo šeima.
Socialiniai darbuotojai mano, kad paraleliai dirbti su vaiku ir su šeima, kaip to norėtų savivaldybės, tikrai neprofesionalu. Iš pradžių būtina padėti vaikui išsivaduoti iš jį slegiančio gėdos ir kaltės jausmo dėl tėvų netinkamo gyvenimo būdo, išmokyti jį nesijausti kaltam dėl to, kas vyksta šeimoje, ir priimti realybę tokią, kokia ji yra, ir tik tada į darbą įtraukti tėvus.
Visų pirma socialinis darbuotojas, dirbdamas su šeima, turi būti nuoseklus, lankstus, vengti keršto, atviras, sąžiningas šeimai, paaiškinantis galimus padarinius, jei šeima nedirbs kartu. Labai svarbus neteisiamas požiūris ir empatija. Šių šeimų bendravimo įgūdžiai gali būti labai riboti.
Įstatyminė bazė
Atkūrusi nepriklausomybę, Lietuva ryžtingai žengė demokratinės visuomenės ir rinkos ekonomikos reformų keliu. Esminiai ekonominiai, politiniai ir socialiniai pokyčiai paveikė daugelio Lietuvos žmonių gyvenimą. Jie itin paveikė vaikus - jautriausią visuomenės dalį. Visi džiaugiamės pažanga ir naujomis galimybėmis, atsivėrusiomis Lietuvos vaikams. Lietuva 1992 m. sausio 5 d. prisijungė prie Vaiko teisių konvencijos bei prie Vaiko teisių deklaracijos.
Valstybė įsipareigojo, kad ji „imsis visų reikalingų teisinių, administracinių ir kitų priemonių šioje Konvencijoje pripažintoms teisėms įgyvendinti [.]“ (4 straipsnis). Po trejų metų, 1995 m. liepos 3 d. Vaiko teisių konvenciją ratifikavo Lietuvos Seimas. Lietuvos Vyriausybės nutarimu 1994 m. rugpjūčio 3 d. Lietuvos vaikų problemomis rūpinasi įvairios struktūros, įsteigtos prie Lietuvos Respublikos Prezidento, Seime, Vyriausybėje, savivaldybėse. Lietuvoje veikia daug nevyriausybinių organizacijų, besirūpinančių įvairiais vaiko gyvenimo klausimais.
Viena tokių nevyriausybinių organizacijų yra ir Jungtinių tautų vaikų fondo (UNICEF) Lietuvos nacionalinis komitetas, pradėjęs savo veiklą 1993 metais. Vaikų teises ir jų apsaugą reglamentuoja daugelis Lietuvos Respublikos įstatymų, kodeksų, kitų teisės aktų (Vyriausybės nutarimai, žinybinės nuostatos, instrukcijos ir kt.). Pagrindines vaiko, kaip žmogaus, teises į gyvybę, sveikatą, laisvę, asmens neliečiamybę, teisę į normalų fizinį, protinį, dvasinį, dorovinį, socialinį vystymąsi ir kt. saugo Lietuvos Respublikos Konstitucijos II skirsnis „Žmogus ir valstybė“, III skirsnio „Visuomenė ir valstybė“ 38, 39, 40, 41 ir kt.
Lietuvos Respublikos Konstitucija skelbia, jog tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti (38 str. o Santuokos ir šeimos kodekse (SŠK) užfiksuota, kad nepilnamečių vaikų teises ir interesus privalo ginti jų tėvai. Vadinasi, nepilnamečio turtines teises saugo tėvai arba juos atstojantys asmenys. Tai atitinka Konvencijos nuostatą, kurioje sakoma, jog tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes (27 str.
- Tuo atveju, kai tėvai yra alkoholikai ar narkomanai, taikomas Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (CK) 16 straipsnis (piktnaudžiaujančio alkoholiniais gėrimais asmens veiksnumas gali būti apribojamas teismine tvarka).
- SŠK 78 str., reglamentuoja, kad teismas gali priimti sprendimą paimti vaiką ir perduoti jį globos ir rūpybos organų priežiūrai, nepriklausomai nuo tėvystės teisių atėmimo, jeigu palikti vaiką pas tuos asmenis yra pavojinga.
- jeigu tėvai yra chroniški alkoholikai arba narkomanai (71 str. Tokie tėvai netenka visų asmeninių ir turtinių savo vaiko teisių, kai iš jų atimtos tėvystės teisės (73 straipsnio 1 dalis).
Sprendžiant nepilnamečių nusikalstamumo prevencijos problemą Lietuvoje, reikia siekti, kad būtų gerai įsisavinta ir realiai įgyvendinta LR Konstitucijos 38 straipsnio nuostata -„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Vaiko teisių Informacinio centro pastangomis 2002 metais susibūrė 7 Lietuvos NVO, aktyviai dirbančios vaikų srityje, siekdamos organizuoti neformalią koaliciją, kuri darytų įtaką Vyriausybei, siekiant vaikams palankios politikos. Priimtas bendras dokumentas dėl lėšų, skirtų vaikams, išdėstymo LR biudžete. Siekiant įgyvendinti vaikų nemušimo įstatymą, buvo atlikta teisinių aktų analizė. valstybių NVO, propaguojančių JT vaiko teisių konvenciją (VTK). Buvo priimtas Kreipimasis į šalių vyriausybes dėl VTK įgyvendinimo. LR Seimui pritarus ...
Socialinės rizikos šeimos funkcionavimas
Šeimos krizė ar pokyčiai gali sąlygoti kokybiškai naują šeimos raidos etapą, tačiau neretai šeimos, atsidūrusios krizinėje situacijoje, nebegali atkurti pažeistos pusiausvyros ir prisitaikyti prie pokyčių, todėl tampa pažeidžiamomis, „neatspariomis“ socialinės rizikos veiksniams, kitaip tariant, tampa disfunkcinėmis arba socialinės rizikos šeimomis, kuriose narių poreikiai yra netenkinami, neatliekamos pagrindinės pareigos bei nepuoselėjamos bendražmogiškos vertybės.
Socialinis darbuotojas, dirbdamas su tokia šeima, susiduria su pasipriešinimu, nenoru keisti nusistovėjusio gyvenimo būdo ir įpročių. Todėl socialiniam darbuotojui, norinčiam padėti spręsti socialinės rizikos šeimų problemas ir pagerinti jų funkcionavimą, tikslinga išsiaiškinti, kaip šių šeimų nariai patys vertina savo funkcionavimą, kokios yra jų stipriosios ir silpnosios pusės. Tai palengvintų šeimos poreikių nustatymą bei padidintų socialinio darbo efektyvumą.
Taigi darbo tikslas - atskleisti socialinės rizikos šeimų narių požiūrį į savo šeimos funkcijas ir jų atlikimą. Tikslo siekiama išsikeliant šiuos uždavinius:
- Apibūdinti šeimą kaip kintančią socialinę instituciją.
- Išskirti funkcionalios ir socialinės rizikos šeimos bruožus bei aptarti pagrindines jų funkcijas.
- Išsiaiškinti, kokioms šeimos funkcijoms socialinės rizikos šeimoje skiriama daugiausia dėmesio ir kaip jos atliekamos.
- Aprašyti socialinio darbuotojo veiklą gerinant šeimos funkcijų atlikimą socialinės rizikos šeimose.
Tyrimo problemos klausimas - kaip atliekamos pagrindinės šeimos funkcijos socialinės rizikos šeimoje. Tyrimui atlikti pasirinkta kokybinė metodologija. Tyrimo realizavimui pasirinktas fokusuotas arba pusiau struktūrinis interviu. Pasirinktos 10 pagrindinių temų, susijusių su pagrindinėmis šeimos funkcijomis. Apdorojus duomenis, išskirtos pagrindinės kategorijos ir subkategorijos bei jas įrodantys teiginiai.
Tyrimo respondentai - atsitiktinai pasirinktų septynių socialinės rizikos šeimų moterys. Kiekviena iš šių šeimų atitinka mažiausiai du socialinės rizikos šeimų kriterijus. Tyrimas „Socialinės rizikos šeimos funkcionavimas pačios šeimos požiūriu“ atskleidė, kad socialinės rizikos šeimų nariai atlieka funkcijas, atliepiančias jų poreikius. Tai, ką respondentės išvardijo kaip svarbiausius šeimos poreikius, joms nekelia problemų. Ir atvirkščiai, išvardintos problemos nesutampa su svarbiausiais poreikiais. Socialinės rizikos šeimos vengia viešumos ir yra linkusios bendrauti tik savo artimųjų rate. Taip formuojasi uždara bendruomenė, kurioje kyla vis daugiau socialinių problemų.
Tyrime dalyvavusios respondentės nenoriai kalbėjo apie savo problemas arba neigė jų egzistavimą, tačiau pripažino, kad sunkiausiais gyvenimo momentais, pavyzdžiui, gimus vaikui, paramos iš aplinkinių nesulaukė.
Socialinės rizikos šeimos 2011 metais
Pagal statistinius duomenis, 2011 m. pabaigoje Lietuvoje buvo 10 608 socialinės rizikos šeimos, jose augo 22 073 nepilnamečiai vaikai. Nepaisant jau keletą metų skelbiamo socialinės rizikos šeimų skaičiaus mažėjimo, socialinės rizikos šeimų ir jose augančių nepilnamečių vaikų skaičiai išlieka neraminantys.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, remdamasi skundų bei kontrolieriaus iniciatyva atliekamų tyrimų identifikuotais vaiko teisių pažeidimais, jų priežasčių analize, susitikimų su savivaldybių atstovais gaunama informacija apie šeimoms ir vaikams teikiamas socialines paslaugas, vaikų globos institucijų atstovų teikiama informacija apie į šias institucijas atvykstančių vaikų socialinį apleistumą, iškėlė abejones dėl šeimoms ir vaikams teikiamų socialinių paslaugų prieinamumo, paslaugų gavėjų realių poreikių atitikimo, paslaugų tinkamo organizavimo bei efektyvumo suteikiant realią pagalbą šeimoms bei vaikams, siekiant sumažinti šeimų patekimą į socialinę riziką bei išvengti vaikų paėmimo iš šeimos bei globos (rūpybos) nustatymo.
Tyrimo metu buvo nagrinėjami savivaldybių pateikti duomenys apie savivaldybėse sukurtą socialinių paslaugų socialinės rizikos šeimoms bei jose augantiems vaikams infrastruktūrą, teikiamų paslaugų poreikio nustatymą bei kokybės ir efektyvumo vertinimą, savivaldybėse teikiamas dominuojančias socialines paslaugas, teikiamas socialines paslaugas šeimoms, kurių vaikams yra nustatyta laikinoji (globa) rūpyba, prevencinį socialinį darbą su probleminėmis šeimomis.
Apibendrinus savivaldybių pateiktus duomenis buvo nustatyta, jog socialinės rizikos šeimoms teikiamų socialinių paslaugų infrastruktūra daugelyje savivaldybių yra išvystyta nepakankamai, paslaugų šeimoms trūksta, paslaugų poreikis šeimoms, manytina, neretai nustatomas ne atsižvelgiant į šeimų poreikius, tačiau į savivaldybėje galimas teikti socialines paslaugas, trūksta teikiamų socialinės priežiūros paslaugų: psichosocialinės pagalbos, intensyvių krizės įveikimo paslaugų.
Tyrimo metu paaiškėjo, jog daugelyje savivaldybių nuo 2007 m. pradėję dirbti socialiniai darbuotojai darbui su socialinės rizikos šeimomis išlieka pagrindiniais socialinių paslaugų teikėjais savivaldybėse, nepaisant to, jog neretai jie dėl netolygiai paskirstyto darbo krūvio neturi realių galimybių suteikti šeimoms ir vaikams savalaikes ir kokybiškas paslaugas, tuomet apsiribojama fragmentišku, formaliu socialinių paslaugų teikimu. Nepaisant to, jog daugelyje savivaldybių yra įkurta nemažai dienos centrų, daugeliu atvejų jų yra nepakankamai ir jie yra sunkiai prieinami kaimiškosiose teritorijose gyvenantiems vaikams.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė pažymėjo, jog šiuo metu nėra sukurta tinkama ir vieninga socialinių paslaugų efektyvumo ir kokybės vertinimo sistema, nenustatyti vertinimo kriterijai, kurie leistų objektyviai įvertinti teikiamas paslaugas.
Tyrimo metu buvo atkreiptas dėmesys, jog savivaldybėse nepakankamas dėmesys yra skiriamas prevenciniam socialiniam darbui, kuris sąlygotų savalaikę ir efektyvią pagalbą šeimoms, joms dar nepatekus į socialinę riziką.
Vaiko teisių apsaugos kontrolierė siūlo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai bei savivaldybėms spręsti tyrimo metu nustatytas problemas, teikti šeimoms daugiau ir įvairesnių paslaugų, gerinti jų kokybę bei prieinamumą.
Naujausi moksliniai tyrimai ir publikacijos
Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai ir publikacijos siekia giliau suprasti socialinės rizikos šeimų apibrėžimą ir iššūkius, su kuriais jos susiduria. Štai keletas pagrindinių aspektų:
- Socialinės rizikos šeimos apibrėžtis: Lietuvoje socialinės rizikos šeima apibrėžiama kaip šeima, kurioje auga vaikas ir kurioje tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą nesugeba ar nenori tinkamai rūpintis vaiko gerove ir ugdymu, sudaro sąlygas vaikui patirti nepriežiūrą, smurtą, žalingus įpročius ar kitokį žalingą poveikį.
- Iššūkiai, su kuriais susiduria socialinės rizikos šeimos: Skurdas ir materialinis nepriteklius, nedrausmingumas ir nusikalstamumas, smurtas ir nepriežiūra, sveikatos problemos, socialinė atskirtis ir marginalizacija.
Šie tyrimai ir publikacijos padeda geriau suprasti socialinės rizikos šeimų problemas ir ieškoti efektyvesnių būdų joms padėti.
tags: #ese #socialines #rizikos #seima