Socialinė apsauga yra neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis, o pensinis draudimas - viena svarbiausių Lietuvos socialinio draudimo dalių. Pensinis draudimas apima beveik visus šalies gyventojus: vieni moka socialinio draudimo įmokas būsimai pensijai, kiti gauna pensijas. Pensinis draudimas suteikia žmonėms saugumą senatvėje, invalidumo, našlystės atvejais.
Pagal demografinius duomenis, didėja senų žmonių, kuriems reikia aprūpinti senatvę, ir mažėja dirbančiųjų, kurie galėtų tai padaryti. Todėl atsirado būtinybė pakeisti pensijų sistemą.
Šiuo metu nemažai žmonių gauna įvairias pensijas, tačiau valstybė nepajėgi jų mokėti, ji gali suteikti tik minimalią pagalbą. Dėl nepalankios ekonominės, demografinės situacijų, dėl nedarbo pensijos yra labai mažos, todėl valstybė negali užtikrinti pensijų didėjimo. Atsiranda būtinybė pensijų reformai, kurios pagalba būtų galima užtikrinti kur kas didesnes pensijas. Mūsų visuomenėje galioja atsakomybės už save principas, todėl pensinis draudimas kiekvienam iš mūsų yra labai svarbus. Nes tik suvokdami, kad jei patys sau nepadėsime - valstybė nebus pajėgi padėt, galėsime žengti brandų žingsnį įgyvendinant reformą.
Lietuvoje pensijų sistema buvo reformuota 1994-1995 metais, kai po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo pradėjo veikti pirmieji Lietuvos Respublikos pensijų įstatymai. Tuo metu buvo sukurta pensijų sistema, paremta einamųjų įmokų bei išmokų, kartų solidarumo principais.
Norint užtikrinti pensijų išmokėjimą esantiems ir būsimiems pensininkams būtina reformuoti pensijų sistemą taip, kad padidėtų finansiniai ištekliai. Sukaupta patirtis leidžia svarstyti tolesnės reformos perspektyvas. Ta perspektyva susijusi su kaupiamojo principo pensijų sistemoje įvedimu. Manoma, kad pensijų reformą optimaliausia pradėti ne anksčiau kaip 2004 m. ir ne vėliau kaip 2008 m., kadangi 2005-2020 m. numatomas ženklus darbingo amžiaus asmenų daugėjimas, susijęs su ankstesne 1980-1990 m. gimstamumo banga. Dėl šios demografinės bangos socialinio draudimo biudžetas 2005-2020 m. gali būti perteklinis, o 2040-2070 m.
Taip pat skaitykite: Kas gali globoti vaikus?
Reformos pagrindas yra tai, kad kiekvienas žmogus, draudžiamas privalomuoju valstybiniu socialiniu draudimu savanoriškai, galės dalį pensijos pats kaupti asmeninėje sąskaitoje, esančioje pasirinktame pensijų fonde ar gyvybės draudimo bendrovėje.
Socialinio draudimo raida Lietuvoje
Lietuvoje socialinis draudimas savo istoriją skaičiuoja nuo 1926 m. kovo 23 d., kai Respublikos prezidentas A.Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą. Ši data ir šiandien Lietuvoje minima kaip socialinio draudimo darbuotojų profesinė diena. Valdyba buvo įsteigta prie Vidaus reikalų ministerijos, minėtame įstatyme nurodoma, kad Valdyba steigiama “socialinio draudimo reikalams tvarkyti”. Ji aiškino ligonių kasų įstatymą, steigė ligonių kasas, tvirtino jų sąmatas, taip pat rūpinosi socialine globa, steigė ir prižiūrėjo našlaičių ir senelių prieglaudas.
Tarpukario Lietuvoje nespėta įgyvendinti pensijų draudimo. Valstybė mokėjo pensijas tik kariams, valstybės tarnautojams bei pasižymėjusiems visuomenės veikėjams.Teisė į pensiją buvo suteikiama ištarnavus valstybinėje tarnyboje 25 metus. Pensijos dydis sudarė 60 proc. buvusios algos.
Okupavus Lietuvą buvo pritaikytas sovietinis socialinio draudimo modelis. Tuo metu valstybinis socialinis draudimas buvo taikomas visiems darbininkams ir tarnautojams, nepriklausomai nuo darbo trukmės ir apmokėjimo formų. Socialinis draudimas buvo vykdomas tik valstybės lėšomis, įmokas mokėjo įmonės ir organizacijos, patys darbuotojai jokių socialinio draudimo įnašų iš savo atlyginimo nemokėdavo. Iki 1990 metų socialinio draudimo funkcijas Lietuvoje vykdė profesinės sąjungos.
Atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę prasidėjo radikali socialinio aprūpinimo sistemos reforma. Jos pagrindinis tikslas buvo išskirti į atskiras globos bei rūpybos, darbo biržų ir socialinio draudimo sritis. Tai buvo padaryta 1990 m. priėmus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio aprūpinimo pagrindų įstatymą.
Taip pat skaitykite: Socialinių nuostatų ir vertybių reikšmė
Valstybinio socialinio draudimo sistema kūrėsi gana sparčiai. Jau praėjo 15 metų, kai Lietuvoje buvo padėti socialinio draudimo pamatai. 1990 metais vasario 13 dieną tuometinė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą “Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo”, kuriame nurodoma iš Lietuvos profesinių sąjungų perimti socialinį draudimą valstybės žinion. Tais pačiais metais, praėjus vos kelioms dienoms po Nepriklausomybės atkūrimo (1990 03 15), prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba, kuriai pavesta Respublikoje vykdyti socialinio draudimo funkcijas, vykdyti valstybinio socialinio draudimo biudžetą.
Jau tuomet Vyriausiajai valstybinio socialinio draudimo valdybai prigijo trumpesnis pavadinimas - „Sodra“ (žodžių „socialinis draudimas“ trumpinys). Tai buvo pirmojo direktoriaus šviesaus atminimo Evaldo Kliučinsko sumanymas. 1990 m. spalio 23 d. buvo priimamas Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, kuris socialinį draudimą atskyrė nuo globos ir rūpybos ir įteisino savarankišką socialinio draudimo biudžetą.
1991 metų gegužę įsigalioja LR valstybinio socialinio draudimo įstatymas, įtvirtinęs socialinio draudimo rūšis, finansus bei valdymą. 1991 m. lapkričio 21 d. „Sodra“ buvo priimta į Tarptautinę socialinio draudimo asociaciją (ISSA) tikrąja nare. Tai įgalino socialinio sistemos darbuotojams ne tik dalyvauti ISSA Generalinėje asamblėjoje, konferencijose, bet ir semtis iš kitų šalių patirties. 1992 m. vasario 7 d. Valstybinio socialinio draudimo taryba nutarė, kad kovo 23 diena būtų paskelbta Valstybinio socialinio draudimo diena. Tą dieną 1926 m. buvo priimtas pirmasis socialinio draudimo įstatymas Lietuvos istorijoje.
Per pirmuosius penkerius socialinio draudimo gyvavimo metus buvo suformuota teisinė bazė, sukurti struktūriniai padaliniai, pradėtos kurti kompiuterinės informacinės duomenų bazės. 1994-1995 m. vyko pensijų reforma. 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Jis pakeitė iki tol galiojusį dar 1956 metais sovietinį pensijų skyrimo ir mokėjimo įstatymą. Naujoji sistema buvo orientuota į ateitį ir turėjo būti taikoma tiems asmenims, kurie į pensiją išeis po 1995 metų sausio 1 d., tai yra, po įstatymo įsigaliojimo datos. Tačiau Seimo sprendimu, remiantis naujuoju įstatymu, buvo perskaičiuotos visų pensininkų pensijos, taikant pensijos nemažinimo taisyklę. Padidėjusioms pensijoms mokėti „Sodrai“ papildomai prireikė 130 mln. litų.
Įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui pradėjo veikti pensijų indeksavimo mechanizmas: pensijos didinamos didinant bazinę pensiją bei draudžiamąsias pajamas. 1995 m. bazinė pensija buvo padidinta 3, o draudžiamosios pajamos &- 4 kartus. Šiam tikslui prireikė dar 153 mln. litų. Iš viso padidėjusioms pensijoms mokėti 1995 metais reikėjo papildomai 283 mln. Lt. 1995 m. Seimas priėmė sprendimą dar kartą perskaičiuoti pensijas. Šį kartą atsižvelgiant į palankiausią uždarbį. Padidėjusioms pensijoms mokėti 1996 metais prireikė papildomai 216,4 mln litų.
Taip pat skaitykite: Valstybinis socialinis draudimas ir pensijos
1995 metų laikotarpis į „Sodros“ istoriją įėjo kaip vienas sunkiausių. Pensijų reforma pareikalavo daug papildomų lėšų, vėlavo pensijos ir kitos socialinės išmokos. Be to, tuometinė bankų krizė neaplenkė ir „Sodros“.
1996 - 1998 m. buvo įgyvendinamas projektas „Phare“ parama „Sodrai“. Pagrindiniais projekto vykdytojais iš Europos Sąjungos pusės buvo Airijos socialinės gerovės ministerijos ekspertai. 1997 m. prasidėjo sveikatos reforma, sveikatos draudimo funkcijos iš „Sodros“ perėjo ligonių kasoms. Buvo įkurtas atskiras Sveikatos draudimo fondas. 1999 m. priimtas Pensijų fondų įstatymas. Šis įstatymas sudarė galimybes pensijų fondų steigimui ir veiklai. Tikimasi, kad privatūs pensijų fondai papildys esamą socialinio draudimo pensijų sistemą ir šalies gyventojams sudarys geresnes sąlygas pasirūpinti savo ateitimi.
Nuo 2004 m. sausio 1 d. gyventojai dalį įmokų „Sodrai“ gali savarankiškai nukreipti pensijoms kaupti. Pirmaisiais reformos metais įmoka kaupiamajam draudimui yra 2,5 proc. - tiek, kiek dabar socialiniam pensijų draudimui moka pats apdraustasis. Kaupiamosios įmokos tarifas kasmet bus didinamas po 1 procentinį punktą iki 5,5 proc. 2007 metais. Per pirmąjį pensijų sistemos reformos etapą, trukusį nuo rugsėjo 16 d. iki gruodžio 1 d., pensijų kaupimo sutartis pasirašė 441 606 Lietuvos gyventojai, arba 36,6 proc.
Artėja pensijų reforma: „finansinės vergovės“ pabaiga ar sistemos kolapsas?
Pensijų sistemos problemos ir sprendimai
1995 m. įvykdyta pensijų reforma, tačiau ji neatnešė finansinio palengvėjimo socialinio draudimo biudžetui. Nuo 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas, kuris apima senatvės, invalidumo bei našlių ir našlaičių pensijas, bei įstatymai, reguliuojantys valstybines pensijas - I ir II laipsnio valstybines pensijas, nukentėjusių asmenų pensijas, pareigūnų pensijas, mokslininkų pensijas bei socialines pensijas.
Iki tol buvo susiklosčiusi beveik plokščia pensijų sistema, nes didelės infliacijos metu pirmiausia ir palankiausiu režimu buvo indeksuojamos mažiausios pensijos. 1990 m. pabaigoje minimali pensija skyrėsi nuo vidutinės 3 kartus, o 1994 m. pabaigoje ji jau sudarė 70 proc. vidutinės pensijos. Toks pensijų suvienodėjimas buvo laikomas socialine neteisybe. Naujuoju pensijų įstatymu norėta atstatyti pensijų diferenciaciją, sustiprinti ryšį tarp sumokėtų įmokų ir gaunamų išmokų, ir taip paskatinti žmones draustis valstybiniu socialiniu draudimu.
Valstybinio socialinio draudimo pensijos sudaro sistemos pagrindinę dalį. Jos išlaidos, palyginus su valstybės biudžetu 1996 m. sudarė 36.3 proc. Įmokų tarifas buvo 30 plius 1 : 30 procentų nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio mokėjo darbdavys, 1 procentą - darbuotojas. Tarifo dydį nustato Vyriausybė, jis pakito 1999 m. - padidintas iki 34 proc. Socialinis draudimas yra privalomas visiems dirbantiesiems pagal darbo sutartis, taip pat ir dirbantiems savarankiškai (nors jie draudžiami tik bazinei pensijai). Personalinių įmonių savininkai ir ūkininkai draudžiami tik bazinei senatvės pensijos daliai ir jų kasmėnesinė įmoka yra 1/2 bazinės pensijos. Tačiau ūkininkų ir personalinių įmonių savininkų, kurie jau apsidraudė, yra labai nedaug.
Iki reformos buvo gana daug iš sovietinių laikų išlikusių ankstyvųjų pensijų, kurios buvo skiriamos tam tikroms profesijoms, daugiausia dirbantiesiems kenksmingose sąlygose. Dėl to taip pat didėdavo pensininkų skaičius visuomenėje. Visos šios pensijos buvo panaikintos. Perėjimui sušvelninti mokamos nedidelės kompensacijos priklausomai nuo asmens darbo stažo ir tik prieš pat pensinį amžių. Tačiau taip sumažinus socialinio draudimo išlaidas, padidėjo spaudimas socialinės paramos sistemai. Nors jos finansuojamos iš skirtingų biudžetų, tačiau į jas moka tie patys mokesčių mokėtojai, todėl sprendimai, priimami žiūrint tik vienos žinybos interesų, nėra racionalūs. teisę į ankstyvas pensijas, ėmė reikalauti jas atstatyti. Pirmoji nuolaida jau padaryta - Vyriausybė nutarė mokėti rentas valstybinių teatrų artistams, kurios vos ne dvigubai viršija vidutinę senatvės pensiją.
Priėmus naują pensijų įstatymą pereita prie aiškaus pajamomis grindžiamo (earning-related) pensijų modelio. Tik tie asmenys, kurie yra mokėję socialinio draudimo įmokas, turi teisę gauti socialinio draudimo pensijas. Į stažą pensijai gauti įskaitomi tik tas laikotarpis, už kurį yra sumokėtos įmokos. Tokios nuostatos iškart sukėlė problemų tiems, kurie dirbo įmonėse, įsiskolinusiose socialiniam draudimui - įmokos buvo tik priskaičiuotos, bet ne pervestos, ir asmuo neteko dalies teisės į pensiją. Atsakomybė už įmokų mokėjimą yra uždėta dirbančiajam, o jo tarifas yra tik 1 proc.
Teisė į senatvės pensiją siejama su trimis sąlygomis, kurios visos turi būti patenkintos - būtina sukakti pensinį amžių, turėti bent minimalų 15 m. draudimo stažą ir 3 m. draudimo stažą per paskutinius penkerius metus iki pensijos arba stažą per paskutinius vienerius metus. Didžiausią susirūpinimą kelia paskutinysis reikalavimas, kuris praktiškai reiškia, kad norint išlaikyti teisę į pensiją, būtina dirbti iki pat pensinio amžiaus. Jei asmuo negali patenkinti šios sąlygos, tuomet jam būtina turėti 35 m. Toks reikalavimas gali atimti iš dalies senyvo amžiaus žmonių teisę į pensiją, nes esant sunkiai padėčiai darbo rinkoje būtent priešpensinio amžiaus žmonės daugiausia atleidžiami, jiems sunkiausia susirasti darbo ar persikvalifikuoti. Taigi, net ir 30 m. išdirbęs ir visą tą laiką sąžiningai mokėjęs įmokas žmogus gali netekti teisės į bet kokią pensiją. Todėl prognozuojama, kad visiškai įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui (apie 2025 m.) pensiją gaus tik 54 proc. pensinio amžiaus Lietuvos gyventojų.
Neturintys teisės į pensiją galės kreiptis į savivaldybę socialinės paramos, kuri yra teikiama patikrinus prašančiojo asmens gyvenimo sąlygas ir mokama ribotą laikotarpį. Griežti draudimo stažo reikalavimai šiek tiek pagerins socialinio draudimo padėtį (reikės mokėti kur kas mažiau pensijų), tačiau labai padidins socialinės paramos išlaidas. Tokiomis aplinkybėmis kyla abejonė, ar pensijų sistema iš viso atliks savo užduotį, jei ji bus skirta vos pusei šalies gyventojų.
Minimalus draudimo stažas, suteikiantis asmeniui teisę gauti senatvės pensiją, ir vyrams ir moterims vienodas - 15 metų. Būtinasis draudimo stažas moterims ir vyrams yra skirtingas (žr. 1 lentelę). 1995 m. vyrams buvo nustatytas 26 metai, o moterims - 21 metai. Toliau šis stažas kasmet didinamas ir vyrams, ir moterims vieneriais metais kol pasieks 30 metų. Kaip matome iš lentelės, vyrams 30 metų būtinasis stažas jau pasiektas 1999 metais, taigi jau nuo 1999 metų jiems šis stažas nebedidėja.
| Metai | Stažas moterims |
|---|---|
| 1995 | 21 m. |
| 1996 | 22 m. |
| 1997 | 23 m. |
| 1998 | 24 m. |
| 1999 | 25 m. |
| 2000 | 26 m. |
| 2001 | 27 m. |
| 2002 | 28 m. |
| 2003 | 29 m. |
| 2004 | 30 m. |
1 lentelė. Būtinasis draudimo stažas moterims
Reformuojant pensijas, įvesta nauja pensijų formulė. Dabartinė pensija susideda iš dviejų dalių - bazinės pensijos ir papildomos pensijos. Bazinė pensija yra vienoda visiems, turintiems reikiamą stažą. Ji nustatoma Vyriausybės, taigi, nepriklauso nuo asmens uždarbio ir mokėtų įmokų.
Nuo 2026 m. II pensijų pakopa taps lankstesnė, bet ir toliau išliks patikimu būdu pasirūpinti papildomomis pajamomis ateičiai. Jei svarstote dalinai ar visiškai pasitraukti iš II pensijų pakopos, įvertinkite, kaip šie sprendimai paveiks Jūsų ateities pajamas.
Asmuo visuomet mokės 3 proc. dydžio įmokas, skaičiuojamas nuo asmens darbo užmokesčio (iki mokesčių) ir gaus 1,5 proc. Asmens pensijų fonde kaupiamos ir sukauptos lėšos investuojamos pagal gyvenimo ciklo fondo principus, t. y. Prognozuojama grąža: obligacijų - 3 proc., akcijų - 7 proc. Taikomi pensijų kaupimo įstatyme nustatyti maksimalūs pensijų fondų atskaitymai nuo valdomo turto 0,5 proc.
Jeigu jau kaupiate II pakopos pensijų fonde ir norite kaupti toliau, jums nieko daryti nereikia. Taip, valstybė ir toliau skirs 1,5 % skatinamąją įmoką, skaičiuojamą nuo šalies užpraeitų metų vidutinio darbo užmokesčio. Ši įmoka nuolat didėja, 2025 m. ji siekia 30,33 Eur/mėn.
Po 2026 m. Prašymą bus galima pateikti nuo 2026 m. Taip, galėsite. Taip, galėsite. Ne, negalite. Nutraukus kaupimą 2013 m. arba 2019 m. Taip, galite. Taip, galite. Nuo 2026 m. Taip, galite.
Likite budrūs ir nepasirašykite neaiškių dokumentų bei nesidalinkite asmenine informacija.
2018 metais Lietuvos Respublikos ekonomika augo, mažėjo bendrojo vidaus produkto (toliau - BVP) vienam gyventojui atotrūkis nuo Europos Sąjungos (toliau - ES) vidurkio. Dėl verslui palankios aplinkos, augančio vidaus vartojimo bei užsienio paklausos, atsparios finansų sistemos ir stabilių valstybės finansų šalies ekonomika pastaruosius kelerius metus palyginti sparčiai auga. Vis dėlto greitos ekonominės plėtros rezultatus įvairios socialinės grupės ir regionai junta nevienodai.
Siekiant mažinti skurdo ir socialinės atskirties riziką, 2018 m. toliau buvo sėkmingai įgyvendinami darbo santykiams gerinti, darbo pajamoms ir socialinėms išmokoms didinti skirti darbai, kuriems teisinis pagrindas sukurtas 2017 m. ir kurių poveikis skurdo rodikliams atsispindės tik ateinančiais keleriais metais: indeksuojamos socialinio draudimo pensijos, įvesti vaiko pinigai, įvestas minimalių vartojimo poreikių dydis 2019 m. susietas su socialinėmis išmokomis, 20 proc. padidėjo valstybės remiamos pajamos - nuo 102 iki 122 eurų.
2017 m. padidinus socialinio draudimo bazinę pensiją, vidutinė senatvės pensija 2017 m. gruodį, palyginti su tuo pačiu 2016 m. mėnesiu, padidėjo 12,4 proc. (nuo 255,40 euro iki 287,09 euro). 2018 m. socialinio draudimo pensijos indeksuotos ir padidintos 6,94 procento. Dėl to vidutinė senatvės pensija išaugo nuo 287,09 euro 2017 m. iki 319,40 euro 2018 m. gruodį (iš viso beveik 25 proc.). Minėtina, kad, didinant pensijų adekvatumą tiems socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų (išskyrus netekto darbingumo pensijas, paskirtas netekus mažiau nei 60 proc. darbingumo) gavėjams, kurių gaunamos pensijos (pensijų suma) nesiekė 95 proc. 2019 m.
2018 m. parengtas Rekomendacijos 2018-2019 metų įgyvendinimo priemonių planas, kuris pateiktas kartu su Vyriausybės 2018 metų veiklos ataskaita, patvirtinta Vyriausybės 2019 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. EK 2019 m. vasario 27 d. paskelbė Šalies ataskaitą, kuri apima bendrą Lietuvos Respublikos ekonominį vertinimą, Rekomendacijos įgyvendinimą, struktūrinių reformų vykdymą ir nacionalinių tikslų pagal 2010 m. kovo 3 d. EK komunikatą Nr. KOM(2010) 2020 „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ (toliau - strategija „Europa 2020“) įgyvendinimo pažangą. Pagal rekomendacijų įgyvendinimo pažangos vertinimą šiais metais Lietuvos Respublika vertinama kaip pasiekusi ribotą pažangą.
Svarbiausi Šalies ataskaitoje iškelti iššūkiai: pajamų nelygybės ir skurdo mažinimas, įtraukaus augimo užtikrinimas ir investicijų didinimas, ypač į žmogiškąjį kapitalą, našumo bei darbo jėgos pasiūlos didinimas.
Pastaraisiais metais gerėjanti namų ūkių finansinė būklė ir optimistiniai vartotojų lūkesčiai skatino namų ūkių vartojimo išlaidų augimą. 2018 metais jis siekė 3,9 proc. Darbo užmokesčiui augant sparčiau nei infliacijai, namų ūkių vartojimas ir toliau išliks gana didelis. Namų ūkių vartojimo išlaidos 2019-2022 metais augs vidutiniškai apie 3,7 proc. per metus ir svariai prisidės prie BVP augimo. Vidutiniu laikotarpiu prie ekonomikos augimo prisidės toliau didėsiantis investicijų lygis šalyje, kurį skatins poreikis modernizuoti ir efektyvinti įmonių veiklą, Europos strateginių investicijų fondo ir ES fondų lėšomis finansuojamų projektų įgyvendinimas. Bendrojo pagrindinio kapitalo formavimo išlaidos 2019-2022 metais galėtų augti apie 4,6 proc.
Vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalyje 2018 metais išaugo 9,6 proc. (privačiame sektoriuje - 9,4 proc., viešajame sektoriuje - 10,2 proc.) - tai sparčiausias augimas per pastaruosius 10 metų. Atsižvelgus į praėjusių metų tendencijas 2019 metais vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalyje galėtų augti 8 proc.
Lėtėjant darbo užmokesčio augimo tempui, o prekių kainoms pasiekus ES vidurkiui artimą lygį, kainų augimas šalyje nebebus toks spartus kaip pastaruosius dvejus metus. Vidutinės metinės infliacijos, apskaičiuotos pagal su kitomis ES valstybėmis narėmis metodologiškai suderintą vartotojų kainų indeksą (SVKI), pokytis 2019 ir 2020 metais sieks 2,2 proc.
Nuolatinis daugumos reformų poveikis (t. y. esminių ekonominių srautų struktūros pokyčiai) ir vėliau pasireišianti šalies ekonomikai daroma antrinė įtaka bus juntama ir po nagrinėjamo 2019-2025 metų laikotarpio - užtikrins tolesnį BVP augimą. Poveikio BVP dinamika rodo, kad didžiausias santykinis efektas bus pasiektas maždaug 2025-2027 metais, kai reformos lems apie 2,0 proc. didesnį BVP lygį arba daugiau nei 1,2 mlrd.
Už valstybės įnašo naikinimą nebalsavo nė vienas komiteto narys, prieš buvo 11, o vienas „valstietis“ Eimantas Kirkutis susilaikė. Dabar iš valstybės biudžeto už dalyvį mokamos pensijų įmokos dydis yra 1,5 proc. vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio vidurkio.
Vyriausybė siūlė, kad žmonės tokį sprendimą galėtų priimti per 21 mėnesį - nuo 2026 metų sausio pradžios iki 2027 metų rugsėjo pabaigos. Ministerijos skaičiavimais, jeigu per šį „langą“ kaupimo sutartis nutrauktų 20 proc. žmonių (iš jų pusė - 2026 metais, o kiti - 2027-aisiais), 2026 metais būtų sutaupyta apie 16,2 mln. eurų, o 2027 metais - 52,3 mln.
Taip pat komitetas nepritarė A. „Metai yra pakankamas laikas ir fondų svyravimams įvertinti“, - pridūrė L.
Pensijų fondų rezultatai