Šiuo metu, įsigalint rinkos ekonominiams santykiams, itin svarbūs ir aktualūs yra socialinės politikos formavimo bei jos įgyvendinimo klausimai, nes kartu su rinkos ūkio formavimusi vyksta ir gyventojų naujo išsisluoksniavimo bei jų pajamų diferenciacijos gilėjimo procesai. Bet kuriame visuomenės raidos etape galutinis gamybos tikslas, nežiūrint politinių partijų, esančių valdžioje, programų įvairovės, turėtų būti pajungtas visų socialinių sluoksnių asmeninio vartojimo augimui, nukreiptam į visų visuomenės narių vystymąsi tam tikro socialinio-ekonominio vienalytiškumo linkme.
Valstybė pirmiausia turėtų rūpintis tuo, kad žmonėms būtų užtikrintos sąlygos pasirūpinti savimi patiems, kad jiems neprireiktų valstybės pagalbos. O tam efektyviausia priemonė yra panaikinti kliūtis dirbti ir užsiimti ekonomine veikla. Taip susiaurinus socialinės pagalbos tikslus, ji turėtų būti koncentruojama ties tais, kurie nebeturi jokių kitų priemonių patys savimi pasirūpinti.
Galėjimas turėti darbo teises ir pareigas (darbinis teisnumas) pripažįstamas lygus visiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Užsienio piliečiai ir asmenys be pilietybės, nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, turi Lietuvos Respublikoje tokį patį darbinį teisnumą kaip ir Lietuvos piliečiai. Visiškas darbinis teisnumas ir galėjimas savo veiksmais įgyti darbo teises bei sukurti darbo pareigas (darbinis veiksnumas) atsiranda asmeniui, sukakusiam šešiolika metų. Išimtis nustato šis Kodeksas ir kiti darbo įstatymai.
Didžiausias dėmesys kreiptinas į priemones, kuriomis siekiama padengti tam tikras socialines rizikas - pajamų netekimą dėl nedarbo, ligos, senatvės ar išlaidų padidėjimą dėl išlaikytinių skaičiaus šeimoje didėjimo.
Socialinė apsauga Lietuvoje
Lietuvoje socialinės apsaugos politikos strategija, susijusi su tikslu grąžinti žmogaus gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis visuomenėje, sudarant žmogaus orumą nežeminančių gyvenimo sąlygų, ir rūpintis juo, kai pats žmogus to nepajėgia padaryti.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo terminai
Tai visuma priemonių (priimti įstatymai bei juos papildantys teisiniai aktai), sukuriantys solidarumą tarp žmonių, kuriems gręsia (arba grės) nuo jų pačių nepriklausomas darbo ir uždarbio netekimas ar turėjimas pinigų ypatingoms išlaidoms.
Socialinės paslaugos
Socialinis darbas - tai pagalba individams, grupėms, bendruomenėms. Šiame sudėtingame Lietuvai, pereinamajame į rinkos ekonomiką, laikotarpyje ypač išryškėja socialinė nelygybė, turtinė diferenciacija. Socialinės paslaugos skiriamos asmenims, nepriklausomai nuo jų amžiaus ar socialinių grupių.
Socialines paslaugas teikia valstybinės savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, religinės bendruomenės, fiziniai bei juridiniai asmenys. Socialiniai darbuotojai, išnagrinėję kiekvieną konkretų atvejį, nusprendžia, kokia paramos forma klientui bus efektyviausia.
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, pastebimas demografinis pasikeitimas - gyventojų senėjimas. Tai įtakoja medicininio aptarnavimo aaugimas, ankstyvas išėjimas į pensiją, gyvenimo trukmės ilgėjimas. Esanti gyventojų amžiaus struktūra ir numatomi jos pokyčiai nulemia naujų socialinių ir ekonominių problemų atsiradimą; didėja ekonominis krūvis darbingiems gyventojams, auga poreikis senų žmonių sveikatos apsaugai, socialinėms paslaugoms, didėja globos ir paramos reikšmė.
Socialinės paramos sistema buvo pradėta reformuoti 1990 metais. Pradėti steigti socialinės paramos (globos ir rūpybos skyriai) savivaldybėse.
Taip pat skaitykite: Vertybių svarba socialiniame darbe
- Pagrindinės paslaugos - tai paslaugos, kurios asmeniui yra gyvybiškai būtinos, norint išvengti stacionarinių paslaugų ir išlaikyti jį namuose, nepažeidžiant garbės bei orumo.
- Papildomos paslaugos - tai paslaugos, kurios nėra gyvybiškai būtinos konkrečioje situacijoje, bet gali būti teikiamos asmeniui pageidaujant, suderinus su paslaugų organizatoriumi.
Pagrindinis uždavinys, keliamas socialinių paslaugų sistemai - teikti socialinę pagalbą įvairiomis nepiniginėmis formomis ir globos pinigais tiems žmonėms, kurie negali patys savimi pasirūpinti. Socialines paslaugas gali gauti įvairios žmonių grupės: tai vieniši seni žmonės, socialinių problemų turinčios šeimos, tėvų globos netekę vaikai, našlaičiai, asmenys, grįžę iš įkalinimo įstaigų arba piktnaudžiaujantys alkoholiu ar narkotikais ir kt.
Pagrindiniai socialinių paslaugų teikimo organizatoriai yra savivaldybės. Jos analizuoja įvairių visuomenės grupių poreikius, planuoja lėšas, reikalingas socialinėms paslaugoms finansuoti, vertina asmenų poreikį socialinėms paslaugoms bei paskiria reikalingas paslaugas. Socialinių paslaugų įstaigų steigėjai yra apskričių viršininkai, savivaldybės, nevyriausybinės organizacijos.
Nuo 2002 m. Socialinės pasaugos ir darbo ministerija vykdo socialinių paslaugų teikimo reformą, kuria siekiama sudaryti teisines, administracines, finansines prielaidas veiksmingai planuoti, teikti ir organizuoti socialines paslaugas, užtikrinant būtinuosius poreikius bei skatinant patį žmogų ieškoti savipagalbos būdų.
Siekiant geriau įgyvendinti socialinės politikos tikslus priimta Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros programa. Tai regioninių socialinių paslaugų projektų finansavimas iš valstybės biudžeto lėšų. Savivaldybės, apskritys ir nevyriausybinės organizacijos teikia konkursui projektus, kuriuos atrenka socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu sudaryta komisija.
Šiuo metu daugelyje mūsų šalies institucijų ruošiamasi įsisavinti ES finansinę paramą, kuri pasieks Lietuvą per Struktūrinius fondus. Vienas svarbiausių Struktūrinių fondų tikslų - padėti ES regionams, susiduriantiems su socialiniais ir ekonominiais sunkumais, kurių vystymasis atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo iššūkiai ir transformacijos
Pastaraisiais metais daug dėmesio buvo skiriama naujo neįgaliųjų kompleksinės reabilitacijos modelio rengimui. Taigi siekiama lygių galimybių žmonėms su negalia, formuojama ilgalaikė neįgaliųjų integracijos įgyvendinimo strategija.
Vienas pagrindinių socialinės paramos tikslų - tai padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra ribotas. Valstybinę šeimų ir vaikų rėmimo sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys: nepriklausomai nuo šeimos turto ir pajamų mokamos pašalpos bei mažas pajamas turinčioms šeimoms teikiama parama įvertinus jų pajamas.
Pagyvenę žmonės susiduria su problemomis. Jie jaučiasi tapę našta savo artimiesiams. Kamuojami ligų, tokių kaip širdies ligos, Parkinsono, padidėjęs kraujospūdis, senatvinė demencija, o taip pat likę našliais. Jie be moralinės traumos patiria dar ir materialinį nepriteklių. Nereikalingumo jausmas iššaukia psichines problemas, depresijas.
1996 m. priėmus socialinių paslaugų įstatymą buvo sudaryta galimybė socialines paslaugas seniems žmonėms gauti namuose. Dauguma lankomųjų likusią savo gyvenimo dalį nori praleisti savo namuose. Nors gyvena be patogumų, didžiąją dalį pensijos išleidžia medikamentams, kurui, mokesčiams už butą ir maistą. Siekti globos formų įvairovės skatina ir tai, kad nestacionarinė globa yra 10 kartų pigesnė. Ją naudojant su tais pačiais ribotais ištekliais galima padėti didesniam senų žmonių skaičiui.
Valstybinis socialinis draudimas sudaro svarbiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima beveik visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei trečdalis jų gauna socialinio draudimo išmokas, kurios garantuoja pajamas apdraustiesiems, netekus darbingumo dėl ligos, motinystės, invalidumo, senatvės ar kitais atvejais.
Darbo politika Lietuvoje
Darbo politika - tai darbo rinkos, darbo santykių, darbo apmokėjimo, saugos ir sveikatos darbe, vyrų ir moterų lygių galimybių politika, socialinių partnerių veikla. Jos tikslas - skatinti šalies gyventojų užimtumą, integruoti bedarbius į darbo rinką, sudaryti tinkamas teisines sąlygas darbo santykiams egzistuoti, užtikrinti darbo apmokėjimą, darbo ir poilsio režimą, saugias ir neprieštaraujančias sveikatos normoms darbo sąlygas, lygias vyrų ir moterų galimybes bei didinti socialinių partnerių įtaką darbo ir su juo susijusių santykių srityje.
Ankstesniaisiais metais darbo rinkos politika orientavosi į palankesnių sąlygų sudarymą užimtumui, kuris laikytinas konkurencingumo ir augimo skatinimo veiksniu ir raktu į socialinę integraciją bei dalyvavimą visuomenės gyvenime. Daug dėmesio buvo skiriama siekiant užtikrinti lygias įdarbinimo, darbo apmokėjimo galimybes moterims ir vyrams.
2001 m. gegužės mėnesį Vyriausybė patvirtino Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programą - dokumentą, apibrėžiantį valstybės užimtumo ir darbo rinkos politikos strategiją, jos vidutinės trukmės prioritetinius tikslus ir veiksmus, kurių Vyriausybė bei kitos valstybės valdymo institucijos numato imtis gyventojų užimtumui didinti.
Nemažai pokyčių darbo santykių bei darbo apmokėjimo srityse įvyko dėl Vyriausybės vykdomos verslo sąlygų gerinimo politikos, kurios vienas iš tikslų buvo liberalizuoti darbo santykius. Įgyvendinant šiuos tikslus buvo pakeisti ir papildyti kai kurie galiojantys darbo įstatymai bei parengta naujų teisės aktų projektų.
Pastaraisiais metais suaktyvėjo ir socialinių partnerių veikla bei padidėjo jų įtaka sprendžiant svarbius darbo ir socialinius klausimus.
Siekiant didinti gyventojų užimtumą ir subalansuoti darbo rinką, prioritetai buvo teikiami aktyviai darbo rinkos politikai, susijusiai su nedarbo prevencija, užimtumo rėmimu, darbo rinkos mokymu, lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimu, regioninių užimtumo ir verslo skatinimo programų rengimu.
Atsižvelgiant į užimtumo ir nedarbo kitimo tendencijas, pagrindiniai veiklos tikslai buvo: didinti ieškančiųjų darbo asmenų galimybes pagal individualius poreikius, skatinti bedarbių integraciją į darbo rinką, derinant socialinės pagalbos ir užimtumo rėmimo priemones; telkti darbo rinkos partnerius teritoriniams užimtumo ir darbo rinkos klausimams spręsti.
Rinkos politikos programose prioritetinėmis bedarbių grupėmis buvo laikomi pradedantis darbo veiklą, neturintis arba turintis profesinį pasirengimą jaunimas (iki 25 metų amžiaus), ilgalaikiai bedarbiai, bedarbiai, neturintys reikiamo socialinio draudimo stažo bedarbio pašalpai gauti, asmenys su negalia.
Darbo kodeksas
Darbo kodeksas reglamentuoja darbo santykius, susijusius su šiame Kodekse ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba. Valstybė privalo skatinti darbo teisių įgyvendinimą.
Vyriausybė, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos turi teisę pagal savo kompetenciją priimti norminius teisės aktus darbo santykių reglamentavimo klausimais. Vyriausybės, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų norminių teisės aktų nuostatos, pabloginančios darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato Darbo Kodeksas ir kiti darbo įstatymai, negalioja.
Įmonėse, įstaigose, organizacijose pagal jų kompetenciją įstatymų nustatyta tvarka gali būti priimami vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai, nereglamentuotas darbo sąlygas ir papildomas, palyginti su nustatytomis įstatymuose bei kituose norminiuose teisės aktuose, darbo, socialines ir buities lengvatas darbuotojams arba atskiroms jų grupėms.
Negalioja trišaliai susitarimai, kolektyvinės sutartys bei vietiniai (lokaliniai) norminiai teisės aktai dėl darbo sąlygų, pabloginantys darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kurią nustato Darbo Kodeksas, įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai.
Darbo santykiai, atsirandantys dirbant laivuose ar lėktuvuose, reglamentuojami Lietuvos Respublikos darbo įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais, jei tie laivai ar lėktuvai plaukioja arba skraido su Lietuvos valstybės vėliava ar yra paženklinti Lietuvos simboliais.
Lietuvos Respublikos darbo įstatymai, kiti norminiai teisės aktai taikomi di...
tags: #darbuotoju #socialinei #ir #ekonominei #padeciai #aktualus