Socialinė politika yra mokslas, nagrinėjantis socialinę gerovę, jos ryšį su politika ir visuomene. Socialinės politika daugelyje literatūros šaltinių apibrėžiama kaip valstybės vykdomas pajamų paskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių ir socialinių grupių, siekiant socialinio teisingumo ir lygybės. Socialinė politika, kaip kryptinga valstybės veikla, pradėjo formuotis 19 a. pab. - 20 a. pr. Socialinės politikos reikšmė ir aktualumas ypač akivaizdus šiandieninėse sąlygose.
Socialinės politikos samprata ir apibrėžimai
Socialinės politika apima tokias sritis kaip švietimas, užimtumo didinimas ir nedarbo mažinimas. Socialinė politika- tai visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės; ji apima socialinę apsaugą bei priemones taikomas užimtumo, mokymo ir aprūpinimo būstu srityse. Socialinė apsauga yra socialinės politikos sritis, kurios pagrindinis prioritetas yra gerinti žmonių gyvenimo kokybę, saugoti juos nuo patekimo į socialinės rizikos grupes bei padėti jiems ten patekus.
Apibrėžti socialinę apsaugą nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jos apibrėžimas gali būti skirtingas tiek skirtingose pasaulio šalyse, tiek tose pačiose šalyse skirtingu metu. Socialinė apsauga yra įvairialypis ir nuolat kintantis reiškinys, todėl nenuostabu, kad tebevyksta jo tinkamiausio apibrėžimo paieškos. Kartais bandoma apibrėžti, kad socialinė apsauga yra “politikos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis esant įvairioms gyvenimo situacijoms ir sąlygoms, kuriose iškyla asmens pragyvenimo pavojus”.
Tarptautinė darbo organizacija (International Employment Organisation) siūlo tokį socialinės apsaugos apibrėžimą: “Tai apsauga, kurią visuomenė, naudodama įvairias priemones, teikia savo nariams, nuo ekonominių ir socialinių nelaimių, kurias gali sukelti žymus darbo užmokesčio sumažėjimas ar jo mokėjimo nutraukimas dėl ligos, motinystės atostogų, suluošinimo darbe, nedarbo, negalės, senatvės ir mirties.
Valstybės socialinė politika ir jos vaidmuo
Valstybės socialinė politika - tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas atsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą arba nemokamą socialinių paslaugų teikimą nepakankamai aprūpintiems piliečiams. Valstybės vaidmuo yra svarbiausias priimant įstatymus ir disponuojant dideliais finansais bei materialiniais ištekliais. Moderni valstybė yra ta, kurios priedermė - pasirūpinti tais, kuriems reikia pagalbos.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo procesas: įvertinimas
Valstybė, panaudodama biudžetą, perskirsto nacionalinį produktą taip, kad žymi turtingų ir mokių piliečių pajamų dalis skiriama neturtingųjų rėmimo programoms. Dauguma socialinių draudimo sistemų yra bent iš dalies finansuojamos iš įmokų, kurias moka patys apdraustieji ir jų darbdaviai. Socialinės apsaugos išmokoms reikia gana nemažai pinigų.
Socialinė politika yra piliečių požiūrio į valstybę, valdančiąsias ir opozicines partijas formavimo priemonė. Socialinė politika lemia, ar žmonės valstybėje jaučiasi saugūs, girdimi ir matomi. Nuo socialinės apsaugos politikos įgyvendinimo veiklos efektyvumo priklauso piliečių nuomonė apie valdžios institucijų darbą.
Socialinės apsaugos principai
Nuopelnų principas. Pagal jį teisė į apsaugą ir apsaugos dydis priklauso nuo asmens išankstinio įnašo (įmokos) į socialinės apsaugos sistemą. Socialinis draudimas remiasi pretendentų išankstinėmis įmokomis, tačiau išmokos skiriamos neatsižvelgiant į jų skyrimo metu gaunamas pajamas ar kitus pragyvenimo šaltinius.
Kategorinis principas. Jis reiškia, kad remiami asmenys, priklausantys tam tikrai iš anksto numatytai kategorijai (seni žmonės, vaikus auginančios šeimos ir pan.). Kategorijos nustatomos atsižvelgiant į tai, ar joms gali grėsti pragyvenimo sunkumai ir skurdas.
Stokos, arba skurdo principas. Pagal jį remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami. Tai ištiriama kiekvienu atskiru atveju prieš nusprendžiant suteikti socialinę paramą.
Taip pat skaitykite: Ar senatvės pensijos gavėjams priklauso ilgalaikio darbo išmoka?
Pagal išvardintus principus visą socialinę apsaugą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis: įmokines išmokas ir paslaugas - socialinį draudimą, neįmokinę socialinę paramą, teikiamą patikrinus pragyvenimo šaltinius, ir neįmokines kategorines išmokas, teikiamas netikrinant pretendento pajamų ar pragyvenimo šaltinių. Taigi tos trys socialinės apsaugos dalys skiriasi dviem savybėmis - įmokų buvimu ar jų nebuvimu ir pragyvenimo šaltinių tikrinimu ar jų netikrinimu.
Socialinės apsaugos struktūra ir priemonės
Socialinė apsauga struktūrizuojama pagal socialinius pavojus. Nors kiekvienos iš šių šakų išmokomis siekiama apsaugoti asmenis nuo skirtingų pavojų, visos jos turi keletą bendrų bruožų. Pirma, visi šie pavojai, išskyrus nedarbo pašalpą, turi tam tikrą biologinį aspektą, t.y. susiję su liga, nelaimingu atsitikimu darbe, motinyste, senatve, mirtimi ar šeimos padidėjimu. Antra, visi pavojai sąlygoja darbuotojų darbo užmokesčio sumažėjimą, praradimą ar papildomų išlaidų atsiradimą.
Socialinis draudimas pagrįstas kontrakto principu. Asmuo gali tikėtis išmokos socialinio pavojaus atveju, jeigu jis iš anksto dalyvavo socialiniame draudime ir savo arba darbdavio įmokomis prisidėjo prie sistemos finansavimo. Socialinio draudimo prigimtis yra dvejopa. Viena vertus, jo išmokos “nusiperkamos” išankstinėmis įmokomis. Tuo jis panašus į komercinį draudimą. Kita vertus, įmokų ir išmokų sistema realioje praktikoje dažnai turi perskirstymo elementų.
Gerovės valstybės modeliai ir tarptautinės patirtys
“Gerovės valstybės” esmė - valstybės kaip pagrindinio visuomenės transformavimo, asmens laisvių, žmogaus teisių, socialinio teisingumo ir socialinės lygybės gynimo instituto prasmės suvokimas. Yra keletas pagrindinių modelių:
- Liberalusis modelis: numato valstybės atsakomybę už socialinės apsaugos tinklo sukūrimą labai žemame lygyje.
- Korporatyvinis modelis: garantuoja darbuotojui stabilų gyvenimo lygį.
- Socialdemokratinis modelis: lygybė suvokiama kaip pajamų perskirstymas, o ne jų išsaugojimas; socialinė gerovė laikoma piliečio teise.
- Katalikiškasis modelis: remiasi krikščioniškuoju socialiniu mokymu, pagal kurį artimiausia instancija turi suteikti paramą vargstančiam.
Pietų Europos šalyse (Ispanija, Prancūzija, Italija) stipresnės katalikybės tradicijos, todėl ten vyrauja katalikiškas modelis. Šiaurės Europos šalys (Danija, Norvegija, Olandija, Švedija, Suomija) remiasi socialdemokratiniu arba instituciniu modeliu. Vokietija yra korporatyvinio modelio pavyzdys. Amerikietiškas modelis pripažįsta rinkos stichiją.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai priklausomybėms įveikti
Skandinavijos šalys (Norvegija, Švedija, Suomija) - vienos mažiausių valstybių, bet pagal savo ekonominį socialinį pajėgumą, bendrą nacionalinį turtą vidutiniškai vienam gyventojui priskiriamos prie labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių. Gerovės institucijose mokamos ir piniginės išmokos, ir suteikiama kur kas daugiau socialinių paslaugų nei kitose Europos šalyse. Nedarbo likvidavimas - vienas svarbiausių tikslų Šiaurės valstybėse.
Socialinės politikos kryptys Lietuvoje
Socialinė politika Europos Sąjungoje ir Lietuvos Respublikoje apima gyventojų pajamų dinamiką, valstybinio socialinio draudimo ir pensinio aprūpinimo politikos strategiją, valstybinę paramą šeimai, vaikų teisių apsaugą, būsto politikos socialinius aspektus, neįgaliųjų integraciją ir socialines paslaugas, nacionalinę užimtumo politikos strategiją, repatriacijos ir užsieniečių integracijos socialinius klausimus, darbo santykius ir darbo saugą.
Lietuvos socialinė politika susideda iš dviejų dalių: privalomas valstybinis socialinis draudimas ir socialinė parama. Privalomas valstybinis socialinis draudimas nėra draudimas tikrąja ta žodžio prasme, nes dalis nemokėjusių įmokas išmokas vis dėl to gauna (vadinamasis draudimas valstybės lėšomis) be to sistemoje yra didžiulis perskirstymas: mažas įmokas mokantys gauna santykinai daug, o dideles įmokas mokantys - mažai.
Teisę į socialinę apsaugą Lietuvoje gina LR Konstitucija. 52 LR Konstitucijos straipsnis skelbia, kad “Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais”.
Vaiko gerovė ir institucijų sistema
Lietuvos Respublikoje vaiko gerovės politiką reglamentuoja LR Konstitucija, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (1995 m.), Civilinis kodeksas, Konsultacinė vaikų reikalų taryba prie Respublikos Prezidento, Vaiko globos įstatymas (2000 m.), Nacionalinė programa prieš vaikų komercinį seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą (2000-2004). Taip pat tobulinant vaiko teisių apsaugos institucijų sistemą, priimtas Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstatymas.
Kalbant apie vaiko gerovės politiką, aktualios problemos Lietuvoje yra: sąlygų vaiko intelektualiniam ir fiziniam vystymuisi sudarymas, beglobių vaikų priežiūra, apsauga nuo išnaudojimo ir parama vaikams, pozityvaus vaikų laisvalaikio plėtojimas. Nevyriausybinių organizacijų įsteigti vaikų dienos centrai suteikia galimybę socialinės rizikos vaikus įtraukti į naudingą, prasmingą veiklą, padeda jiems keisti vertybines orientacijas, plėsti akiratį, adaptuotis visuomenėje, atitraukti nuo kenksmingo gatvės poveikio.
Šiuo metu rengiama programa prieš vaikų prievartą, kurios paskirtis - numatyti kompleksinius ir koordinuotus veiksmus bei priemones (prevencines, intervencines, postvencines) prievartai su visomis jos apraiškomis šalinti. Programa skiriama vaikui, nukentėjusiam nuo prievartos, jo šeimai, nepilnamečiams smurtautojams. Programa planuojama pradėti įgyvendinti šiais metais. Taip pat šiuo metu rengiama Nacionalinė vaikų dienos centrų 2005 - 2007 m. tęstinumą.
Institucinė aplinka ir darbo patirtis Lietuvoje
Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija, vykdomosios valdžios institucija, atsakinga už valstybės politikos įgyvendinimą ir koordinavimą socialinės apsaugos ir darbo srityse. Prie ministerijos veikia (2024) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (Sodra), Užimtumo tarnyba, Valstybinė darbo inspekcija, Socialinių paslaugų priežiūros departamentas, Asmens su negalia teisių apsaugos ir Jaunimo reikalų agentūros, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, ministerijai pavaldus Pabėgėlių priėmimo centras ir viešoji įstaiga Europos socialinio fondo agentūra.
Šiuo metu Lietuvoje labai trūksta socialinės politikos specialistų, todėl šios srities klausimais dažnai užsiima kitų profesijų atstovai - ekonomistai, vadybininkai, politologai, net lituanistai, chemikai ar inžinieriai. Socialinė apsauga - viena iš svarbiausių veiklos sričių, reikalaujanti daugiausiai dėmesio ir biudžetinių lėšų. Efektyvi socialinė politika šiandien yra vienas svarbiausių nacionalinio saugumo ramsčių.
Darbo patirtis ir praktinės išvados
Socialinė politika, orientuota į užimtumo didinimą ir nedarbo mažinimą, darbo užmokesčio ir gyventojų pajamų augimą, yra vienas svarbiausių ekonomikos augimą lemiančių veiksnių. Socialinės problemos retai būna vienalytės - jos persipina tarpusavyje: skurdas susijęs su švietimu, sveikata, būstu, užimtumu. Todėl tikri sprendimai reikalauja tarpsektorinių pastangų, ilgalaikės vizijos ir politinės valios - ko dažnai trūksta.
Rinka aptarnauja didžiąją dalį žmonių produktais ir paslaugomis. Tačiau vien rinka negali užtikrinti visiems žmonėms vienodų galimybių, nes rinkoje veikia tie, kurie sugeba dalyvauti ir laimėti. Valstybės priedermė - pasirūpinti tais, kurie savo jėgomis negali ar nesugeba išlikti rinkoje ir dėl to greta rinkos būtini ir valstybinio reguliavimo metodai.
Socialinė politika šiandien tampa būtina sprendžiant net ir aplinkosauginius iššūkius. Klimato krizė dažniausiai labiausiai paveikia tuos, kurie prie jos mažiausiai prisidėjo. Būtent tokie klausimai paskatino doktorantę kurti naują Europos Sąjungos ekosocialinės politikos kursą, kuris šį pavasarį startavo Vilniaus universitete.
Istorinė perspektyva ir teisėkūra
Socialinės apsaugos terminas pirmą kartą buvo pavartotas JAV įstatymų leidyboje prezidento Franklino D. Roosevelto administracijai 1935 m. priimant JAV Socialinės apsaugos įstatymą. Pasak prof. B. Gruževskio, pirmąkart šią sąvoką 1854 m. pavartojo vokiečių mokslininkas W. H. Riehlas, o jau 1872 m. Vokietijoje veikė Socialinės politikos asociacija, vienijusi istorikus ir ekonomistus.
1918 11 sudarius pirmąją Lietuvos Vyriausybę, įsteigta ir atskira Viešųjų darbų ir maitinimo ministerija su Socialinės apsaugos, Maitinimo ir Darbo departamentais. 1919 pradžioje Viešųjų darbų ir maitinimo ministerija pertvarkyta į dvi ministerijas: Darbo ir socialinės apsaugos bei Tiekimo ir maitinimo. 1919 10 29 Darbo ir socialinės apsaugos ministerija likviduota, jos darbas pavestas Vidaus reikalų ministerijai, įsteigiant naują Darbo ir socialinės apsaugos departamentą su Darbo, Socialinės apsaugos ir Tremtinių grąžinimo skyriais.
Socialinės apsaugos principų lentelė
| Principas | Aprašymas |
|---|---|
| Nuopelnų principas | Teisė ir dydis priklauso nuo išankstinio įnašo (įmokos) į sistemą. |
| Kategorinis principas | Remiamos iš anksto nustatytos socialinės grupės (senyvi, vaikų auginančios šeimos ir pan.). |
| Stokos (skurdo) principas | Parama teikiama tik patikrintai nepakankamų pajamų asmenims. |
Socialinė politika: greitasis kursas „Vyriausybė ir politika“ #49. Socialinė politika Europos Sąjungoje. Socialinės Politikos Samprata.
tags: #darbo #patirti #socialines #apsaugos #politikos #formavimo