Telefonų naudojimo mokykloje, socialinių tinklų ir interneto naudojimo poveikio vaikams klausimus jau kurį laiką svarstome Seimo Švietimo ir mokslo komitete, bet į šią problemą žvelgiu ne tik kaip šio komiteto pirmininkė, bet ir kaip mama, auginanti paauglį sūnų. Kaip ir daugelis tėvų, kasdien matau, kokią didelę įtaką jaunų žmonių gyvenimui daro socialiniai tinklai. Jie suteikia galimybių bendrauti, mokytis, kurti, tačiau negalime negirdėti ir vis daugiau klausimų dėl rizikų, vaikų saugumo ir neigiamo poveikio sveikatai ir vystymuisi.
Tarp pagrindinių iššūkių - rimti neramumai dėl miego kokybės, dėmesio koncentracijos sutrikimų ir bendros savijautos didėjimo, kurie siejami su intensyviu socialinių tinklų naudojimu. Tai nereiškia, kad socialiniai tinklai yra savaime blogis, tačiau perteklinis interneto poveikis gali paveikti dar besiformuojančią vaiko asmenybę. Be to, socialiniai tinklai tampa ne tik bendravimo, bet ir manipuliacijų erdve, kurioje vaikai susiduria su patyčiomis, dezinformacija, sukčiavimu, seksualiniu priekabiavimu ir kitais pavojingais iššūkiais, o pastaruoju metu vis dažniau girdime ir apie nepilnamečių verbavimo atvejus.
Teisėsaugos institucijos įspėja, kad nusikalstamos grupuotės ir sukčiai aktyviai ieško pažeidžiamų jaunuolių skaitmeninėje erdvėje. Tai jau nėra tik šeimos ar ugdymo įstaigų problema - tai visuomenės ir valstybės atsakomybės klausimas. Todėl vis daugiau valstybių ieško sprendimų. Australija pirmoji riboja jaunesnių nei 16 metų nepilnamečių prieigą prie socialinių tinklų; kitose šalyse vyksta diskusijos dėl minimalaus amžiaus, patikimesnės amžiaus nustatymo ir didesnės technologijų platformų atsakomybės.
ES iniciatyvos taip pat įgauna pagreitį: Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pareiškė, kad vaikams turi būti užtikrinta etapais suskirstyta ir laipsniška prieiga prie socialinių tinklų. Ekspertų grupės rekomendacijos aiškios: kūdikiams ir mažiems vaikams - jokie ekranai; 3-12 metų vaikams - amžių atitinkantys socialiniai tinklai tik su suaugusiųjų priežiūra; 13-18 metų paaugliams - palaipsnis savarankiškas naudojimasis su privalomomis bazinėmis saugumo funkcijomis. Komisija planuoja šių metų pabaigoje pateikti konkretų teisės akto pasiūlymą.
Kai kurios ES valstybės jau siūlo griežtesnius sprendimus: Ispanija riboja prieigą jaunesniems nei 16 metų, Prancūzija - jaunesniems nei 15 metų. Australija įtvirtino tokį draudimą įstatymu. Lietuva neturėtų likti nuošalyje: dabartinis reguliavimas nebeužtikrina pakankamos vaikų apsaugos skaitmeninėje erdvėje. Todėl raginu pradėti rimtą, moksliškai pagrįstą nacionalinę diskusiją dėl minimalaus amžiaus ir papildomų apsaugos priemonių. Diskusija turi apimti psichologus, pedagogus, vaikų teisių gynėjus, teisėsaugos atstovus, technologijų ekspertus, tėvus ir pačius jaunuolius.
Taip pat skaitykite: Socialiniai tinklai ir biblioterapija
Nemanau, kad vien draudimai yra atsakymas - įstatymai negali pakeisti tėvų dėmesio, mokytojų darbo ar atviro pokalbio šeimoje. Tačiau valstybė negali apsiriboti vien rekomendacijomis ir tikėtis, kad technologijų bendrovės pačios išspręs problemas. Pirmiausia turime stiprinti skaitmeninio raštingumo ugdymą: vaikai turėtų išmokti ne tik naudotis technologijomis, bet ir suprasti, kaip veikia socialinių tinklų algoritmai, gebėti atpažinti melagingą informaciją, manipuliacijas, sukčiavimo schemas, saugoti savo privatumą ir atsakingai elgtis internete. Tai XXI a. kompetencija, kuri šiandien yra ne mažiau svarbi nei skaitymo ar kritinio vertinimo įgūdžiai.
Kartu, Lietuvoje jau atėjo metas pradėti rimtą nacionalinę diskusiją dėl minimalaus amžiaus, kai vaikas gali pradėti naudotis socialiniais tinklais. Diskusija neturėtų būti grindžiama emocijomis ar siekiu ką nors uždrausti - ji turi remtis mokslu, kitų valstybių patirtimi ir ekspertų įžvalgomis. Turime išgirsti psichologų, pedagogų, vaikų teisių gynėjų, medikų, teisėsaugos, technologijų ekspertų, tėvų ir pačių jaunuolių balsą. Kaip Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė, matau pareigą inicijuoti tokią diskusiją. Turime atsakyti į sudėtingus, bet neišvengiamus klausimus: Ar dabartinis reguliavimas pakankamai saugo mūsų vaikus? Ar technologijų platformos prisiima pakankamą atsakomybę? Kokių papildomų priemonių reikia, kad vaikai skaitmeninėje erdvėje jaustųsi saugūs?
Svarbu suprasti, kad ši diskusija nėra nukreipta prieš technologijas. Technologijos atveria didžiules galimybes mokytis, kurti ir bendrauti, ir jos tapo nepakeičiamu kasdienybės įrankiu. Tačiau mūsų pareiga - užtikrinti, kad jos nežalotų vaikų, kad jie netaptų technologijų verslo modelių įkaitu. Lietuvoje mes neatsiliksime nuo kitų Europos šalių diskusijų ir parengsime savo sprendimus, kaip suvaldyti technologijų žalą bei neigiamą iškreipto informacijos poveikį mūsų gyventojams, ypač vaikams.
Nuomonė: šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone. Rodyti diskusiją (6).
- Vaikų saugumas skaitmeninėje erdvėje yra bendras visuomenės uždavinys, o ne tik tėvų ar mokytojų atsakomybė.
- Skaitmeninis raštingumas turi būti integruotas į pagrindinį ugdymo planą.
- Tikslas - etapais įgyti savarankišką naudojimą su pagrindinėmis saugumo funkcijomis paaugliams.
- Siekiama, kad valstybė pereitų nuo rekomendacijų prie konkrečių teisės aktų ir praktinių priemonių.
- Diskusijoje dalyvauja: psichologai, pedagogai, vaikų teisių gynėjai, teisėsauga, technologijų ekspertai, tėvai ir jaunuoliai.
- Apžvelgti teisiniai ir politiniai pokyčiai Lietuvoje bei ES dėl vaikų saugumo skaitmeninėje erdvėje.
- Pagrįsti būtinybę stiprinti skaitmeninį raštingumą ir supratimą apie algoritmų veikimą.
- Formuluoti konkrečias priemones - amžiaus ribas, įmokas į pareigas platformoms, švietimo programų plėtrą.
Šaltinis: nuomonė ir įžvalgos apie tai, kaip Lietuva ir ES gali suvaldyti technologijų poveikį vaikams, įskaitant minimalaus amžiaus klausimą ir atsakomybės priemones.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
tags: #cesnauskaite #socialiniai #tinklai #tai