Bendravimas su psichikos ligomis sergančiais žmonėmis gali būti iššūkis, tačiau tinkamas požiūris ir žinios gali padėti sukurti pagarbius ir efektyvius santykius. Šiame straipsnyje rasite patarimų, kaip elgtis įvairiose situacijose ir kaip suteikti tinkamą pagalbą.
Kaip atpažinti agresiją ir tinkamai reaguoti
Agresyvumas didėja, kai susideda keletas veiksnių. Psichiatrė pabrėžia, kad agresija gali būti tiesiogiai susijusi su psichikos liga - kai kuriems psichikos sutrikimams būdingas impulsyvus elgesys.
Agresyviu gali tapti balsus girdintis, kliedintis žmogus, kuriam atrodo, kad aplinkiniai nusiteikę priešiškai, nori su juo susidoroti ir pan.
Pasak specialistės, maždaug 18-25 proc. psichiatrijos skyriuose besigydančių pacientų elgesys būna agresyvus.
Jis nepriklauso nuo to, koks sutrikimas žmogui diagnozuotas, pavyzdžiui, nors sergantieji šizofrenija dažnai laikomi itin agresyviais, vis dėlto agresyviai elgiasi tik 10-25 proc. jų. Nėra skirtumo ir tarp lyčių - agresija būdinga tiek vyrams, tiek moterims.
Taip pat skaitykite: Vaikų autizmas ir socialinė sąveika
Agresyvumo lygis smarkiai padidėja, kai greta psichikos sutrikimo prisideda ir kiti neigiami veiksniai.
„Turinčių sunkų psichikos sutrikimą ir vartojančių psichoaktyviąsias medžiagas agresyvumo lygis padidėja iki 31 proc. Tikimybė, kad agresyviai elgsis žmogus, turintis sunkų psichikos sutrikimą, asmenybės sutrikimą bei vartojantis psichoaktyviąsias medžiagas, padidėja net iki 43 proc.“, - aiškina R. Mazaliauskienė.
Nuo ko prasideda agresija?
Pašnekovė apibrėžia veiksnius, dėl kurių žmogus gali tapti agresyvus. Tai - turima psichopatologija (t. y. pačios ligos simptomai), neurofiziologiniai sutrikimai, galvos traumos, frustracija, tam tikri asmenybės bruožai, piktnaudžiavimas psichoaktyviosiomis medžiagomis.
Be to, išprovokuoti agresiją gali ir asmeniui atrodanti nesaugi aplinka ar kiti dalykai: „Baimė, grėsmė savęs vertinimui, poreikių nepatenkinimas, konfliktas tarp esminių vertybių, bejėgiškumo jausmas. Agresyvus gali tapti ir žmogus, kuriam tenka ilgai laukti eilėje pas specialistus, kai aplink daug žmonių, pernelyg karšta, nėra vietos atsisėsti ir panašiai. Tokiu atveju jis pasijunta negerbiamas, nuvertintas, galvoja, kad kitiems rodomas didesnis dėmesys, su juo neteisingai elgiamasi.“
Agresiją gali sukelti ir netinkamai bendraujantys specialistai, todėl darbuotojai, susiduriantys su šiais žmonėmis, turi būti mokomi nuspėti galimas rizikas, taip pat stebėjimo, agresyvaus elgesio deeskalavimo technikų.
Taip pat skaitykite: Visavertis gyvenimas vaikų globos namuose
Psichiatrės teigimu, nėra vieno auksinio standarto, klausimyno, kuris padėtų nustatyti žmogaus agresijos riziką. Visais atvejais specialistams dera remtis savo žiniomis ir praktika.
Kaip pastebėti agresijos požymius?
„Pastebėti, kad žmogus tampa agresyvus, galima tiek pagal jo žodžius, tiek pagal elgesį. Tokiu atveju padažnėja pulsas, žmogus atrodo išraudęs, įsitempęs, linkęs užimti kitų asmenų erdvę, pernelyg garsiai kalba, per ilgai išlaiko akių kontaktą. Sunerimti reikėtų ir tada, kai klientas atsistoja ir šiek tiek palinksta link pašnekovo - tai yra dominavimo ir galios demonstravimas“, - pabrėžia R. Mazaliauskienė.
Be to, atsiranda ir bendras susijaudinimas - žmogus tampa dirglus, o jo mąstymas - nenuoseklus, jis atsisako bendrauti, gali grasinti tiek žodžiu, tiek gestais, blokuoti specialistui išėjimo ar atsitraukimo kelius.
Kaip elgtis su agresyviu žmogumi?
R. Mazaliauskienės teigimu, bendraudamas su agresyviu klientu, specialistas visų pirma privalo išlikti ramus. Jo balsas turi būti lygus, veido išraiška - neutrali. Žmogui reikia parodyti dėmesį, palaikyti su juo akių kontaktą, tik jis neturi būti primygtinis, nes pernelyg ilgai trunkantis žvilgsnis gali būti suprastas kaip agresyvus. Specialistas taip pat turėtų įsitikinti, ar asmeniui pakanka asmeninės erdvės. Būtina žmogų įdėmiai išklausyti, nepertraukti jo emocijų reiškimo.
„Nedera į pyktį ar skundus reaguoti pykčiu, įsižeidimu, - tikina psichiatrė. - Netinka žmogų barti, smerkti, kritikuoti už jo reakciją. Nieku gyvu nereikia bandyti prieštarauti, paneigti jo argumentus. Netinka ir gynybiškai teisintis: „Mes labai stengiamės, negi jūs nematote?“ Įsiaudrinusio žmogaus geriau nebandyti nuraminti paliečiant - tai gali sukelti neprognozuojamą reakciją.“
Taip pat skaitykite: Efektyvūs bendravimo metodai slaugant vaikus
Taip pat specialistui nereikėtų bendrauti stovint pacientui už nugaros, blokuoti jam kelio į pasitraukimą.
„Negerai mojuoti agresyviam klientui rankomis prieš veidą, prieiti prie jo pernelyg arti, raukytis ar rodyti grimasas. Agresiją gali sukelti ir dūsavimas, asmeninės reakcijos ar triukšmas patalpoje“, - teigia R. Mazaliauskienė.
Dar viena svarbi taisyklė - laikytis nuo agresiją demonstruojančio žmogaus saugaus atstumo, būti arčiau durų, stovėti už pertvaros, stengtis išlikti ramiam ir tvirtam, parodyti, kad jūs kontroliuojate situaciją.
„Būtina išklausyti, dėl ko žmogus pyksta, ir parodyti, kad jūs jį girdite, kai kuriais atvejais - atkartoti jo žodžius, parodyti, kad išgirdote. Galima užduoti atvirus klausimus, pavyzdžiui, kas jus supykdė, kaip stipriai pykstate ir pan.,“ - aiškina pašnekovė.
Taip pat svarbu laiku sustabdyti demonstratyvią nepagarbą specialistui, išlaikyti ribas: „Pavyzdžiui, jei klientas paėmė jūsų pieštuką, mandagiai pasakykite, kad jį grąžintų.“
Traktuoti rimtai
Psichiatrė pataria išsiaiškinti agresijos priežastis ir įvertinti, ar kliento skundai pagrįsti, padėti išsiaiškinti jo problemas: „Nieku gyvu nedera žmogaus pasakojimo nuleisti juokais, net jei jis, jūsų manymu, kalba nerealius dalykus - pačiam žmogui tai atrodo rimta, todėl turi būti rimta ir specialistui, - pataria R. Mazaliauskienė. - Taip pat nederėtų žmogaus raginti kalbėti apie save daugiau, nei jis ar ji yra pasiruošę. Netinka nukreipti kalbos nuo jausmų, apie kuriuos asmuo nori kalbėti, reikia leisti jam išsisakyti.“
Jei specialistas jaučia, kad su psichikos sutrikimą turinčiu žmogumi pasielgė netinkamai, jis turėtų nebijoti pripažinti savo klaidų ir atsiprašyti. Jei konfliktas darosi rimtas, galima įtraukti trečiąjį asmenį kaip taikdarį. Kai situacija tampa sunkiai kontroliuojama, specialistas turėtų padaryti pertrauką, sutarti su žmogumi tęsti pokalbį tada, kai emocijos aprims.
„Organizacija turėtų aptarti kiekvieną kliento agresijos atvejį. Kolegos turi dalytis patirtimi, kaip dirbti su agresyviais psichikos sutrikimų turinčiais žmonėmis - tai padės išvengti panašių nutikimų ateityje. Svarbu įvertinti kiekvieną atvejį kaip pamoką, iš kurios galima pasimokyti“, - pabrėžia R. Mazaliauskienė.
Kaip padėti sau išgyventi nerimą
Šiandienos realybėje mus nuolat supa blogos naujienos. Daugelis pradeda dieną nuo žinių skaitymo. Norime žinoti kas vyksta aplink mus. Mums atrodo, kad taip mes jausimės užtikrinti ir saugūs. Nuolatinis blogų žinių atakas didina nerimą, sukelia įtampą ir stresą.
Kai nėra gerų naujienų atsvaros, žinojimas nedidina saugumo pojūčio. Todėl, siekiant sumažinti patiriamą stresą, specialistai rekomenduoja apriboti prieigą prie žiniasklaidos - nustatykite vieną fiksuotą laiką, kad patikrintumėte naujienas patikimame informacijos šaltinyje.
Patariama apriboti kalbėjimą apie pandemijos naujienas su draugais, pažįstamais arba kolegomis.
Stenkitės nelikti vieni, palaikykite ryšį su artimais netgi jeigu vienintelis galimas būdas yra nuotolinis bendravimas. Dažniau bendraukite skambindami telefonu, naudokite videoskambučius - toks bendravimas suteikia daugiau teigiamų pojūčių negu susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis.
Rašykite dienoraščius. Rašymas, ypatingai rašymas ranka padeda sumažinti įtampą ir patiriamą stresą.
Skaitykite grožinę literatūrą. Tyrimai parodė, kad knygų skaitymas gali nuraminti veiksmingiau negu relaksacinė muzika, stalo žaidimai ar šiltas gėrimas.
Stebėkite savo emocijas, neneikite jų egzistavimo. Kalbėkite apie jas.
Stenkitės net pačiose sunkiausiose situacijose įžvelgti teigiamus aspektus, paaiškinti situaciją iš jums naudingesnės pusės. (pvz. „Aš negaliu keliauti po pasaulį, tačiau galiu padaryti daug dalykų savo namuose, kuriuos atidėliojau eilę metų”.)
Jeigu pastebit, kad nepaisant visų jūsų pastangų, jūsų psichinė savijauta prastėja, jeigu turite poreikį išsikalbėti, pasidalinti savo išgyvenimais, gauti profesionalų palaikymą - kreipkitės į psichologą.
Stresas ir imunitetas
Stresas - ilgalaikis, dažnas arba trumpas, bet intensyvus - silpnina mūsų organizmo atsparumą ligoms. Stresas tai emocinė įtampa, kuri atsiranda kaip reakcija į stiprų vidinį arba išorinį dirgiklį.
Mokėjimas tinkamai apsisaugoti nuo stresą sukeliančių veiksnių didina mūsų atsparumą. Stresas sutrikdo mūsų imuninės sistemos veiklą, paveikia mūsų audinius ir vidaus organus.
Ligų, kurios atsiranda kaip atsakas į stresą, sąrašas labai ilgas. Teigiama, kad nėra susirgimų, kurie visiškai nepriklausytų nuo mūsų psichinės būsenos.
Tyrimai parodė, kad kuo labiau žmogus yra paveiktas streso, tuo didesnė tikimybė, kad jis susirgs. Žmonės, esantys streso būsenoje, ilgiau serga, sunkiau pasveiksta. Nerimastingi žmonės turi didesnę riziką susirgti autoimuninėmis ligomis.
Žmonės, kurie turi polinkį užgniaužti savo emocijas, išgyvenantys beviltiškumo jausmą, neturintys motyvacijos veikti, per daug globojantys, linkę prisiimti atsakomybę už kitus, per daug kontroliuojantys aplinkinius, nepasitikintys, nelinkę dalintis savo išgyvenimais irgi priklauso dažniau sergančių asmenų grupei.
Pastebėta, kad konkretūs gyvenimo įvykiai gali sumažinti žmonių atsparumą ligoms. Tarp jų labiausiai atsparumą paveikia netektis (artimo žmogaus, darbo, buto), vienišumas, ilgalaikė ir vieniša artimojo sergančio demencija arba Alzheimerio liga globa, rūpinimasis artimuoju, kuris serga sunkia onkologine liga, darbas pamainomis, pastovioje įtampoje.
Nors mes vienaip ar kitaip prisitaikome prie stresinių aplinkybių šis procesas reikalauja daug mūsų jėgų ir dėl to mažėja mūsų atsparumas ligoms. Todėl labai svarbu mokėti tinkamai valdyti stresą, neleisti jam mūsų paveikti.
Atsparumas stresui priklauso ne vien nuo mokėjimo redukuoti stresą ir pozityvaus mąstymo. Pastaruoju metu vis daugiau atliekama tyrimų, siekiant išaiškinti kokie asmenybės bruožai stiprina, o kokie - mažina imunitetą.
Pastebėta, kad tarp savybių, būdingų žmonėms su stipriuoju imunitetu, yra:
- Dėmesingumas savo kūno signalams. Sugebėjimas pastebėti, atpažinti nuovargį, patiriamą diskomfortą, skausmą, malonumą. Mokėjimas atpažinti savo emocijas.
- Atvirumas. Sugebėjimas atvirai pasakyti apie savo poreikius, paprašyti pagalbos. Polinkis išsipasakoti, pasidalinti savo išgyvenimais su kitais, ypač stresinėse situacijose. Mokėjimas brėžti savo ribas.
Tokie žmonės yra:
- Turintys savo mylimą veiklą, įsitraukę į ją, turintys pojūtį, kad kontroliuoja savo gyvenimą. Žiūrintys į problemas kaip į iššūkį.
- Gebantys užmegzti ir kurti ilgalaikius, meilę ir pagarbą paremtus santykius.
- Padedantys kitiems. Socialiai aktyvūs. Visapusiški ir gerai sugebantys integruotis.
- Dėmesingi sau, kitam ir juos supančiam pasauliui.
- Tikintys ir aktyviai dalyvaujantys savo bendruomenės gyvenime.
Dažniausiai jie turi gerą, veiksmingą socialinio palaikymo tinklą.
Yra įrodymų, kad teisingai ir nuosekliai dirbant su savimi mes galime išugdyti savyje tam tikras psichologines savybes ir tuo pačiu sumažinti savo polinkį stresui, sustiprinti savo imuninę sistemą bei savo bendrą sveikatą.
Savanoriavimo dovana
Savanorystė prasideda ten, kur mes, vedami vidinių įsitikinimų, esame pasiruošę neatlyginamai savo iniciatyva, pasiūlyti pagalbą nepažįstamiems žmonėms. Savanoris negauna atlyginimo, tačiau tai nereiškia, kad jis negauna iš savo veiklos jokios naudos. Tai, ką gauname iš savanorystės, priklauso nuo mūsų įsitraukimo į veiklą ir siekiamų tikslų.
Specialistai pastebi, kad imtis savanoriškos veiklos skatina pareigos jausmas, religinis tikėjimas, savigarba, kitų geras pavyzdys, kitų įtaka, socialinė nauda. Savanoriavimas, leidžiantis paliakyti ryšį su kitais, patenkina mūsų poreikį būti naudingam kitam žmogui, siekti asmeninio augimo.
Žmonės, paklausti kodėl jie nutarė savanoriauti, dažniausiai nurodo tokias priežastis, kaip: galimybė susitikti su panašios pasaulėžiūros žmonėmis, vertingai ir naudingai praleisti laiką, išbandyti kažką naujo, susipažinti su skirtingais žmonėmis, noras patikrinti savo gebėjimą kažką nuveikti kitų labui, siekimas atlikti savo religinę pareigą.
Nors yra teigiama, kad savanoriaudami mes nesiekiame sau jokios naudos - savanorystė yra naudinga ne tik tiems kam padeda savanoriai, bet ir patiems savanoriams.
Savanoriavimas ugdo atsakingumą, kreatyvumą, moko savarankiškai mąstyti ir lavina sugebėjimus veikti grupėje. Savanorystės kaina tai pastangos, energija, laikas, emocinis angažavimasis, veikiant krizinėse situacijose. Nauda, kurią gauna savanoris tai visuomenės pritarimas, žmonių, kuriems teikiama pagalba dėkingumas, naujų kompetencijų įgijimas, galimybė užmegzti naujas pažintis, ugdyti savo interpersonalinius sugebėjimus, bendravimo įgūdžių tobulinimas.
Savanoriavimas stiprina savivertę, įjautrina kitų žmonių poreikiams ir jausmams, ugdo empatiškumą, padeda išgyventi savo tikėjimo pilnumą.
Sąmoningas savanoriavimas reikalauja ryžto, dvasinės ir psichinės stiprybės, supratingumo, jautrumo, kantrumo bei emocinio brandumo.
tags: #bendravimas #su #psichikos #ligoniais