Komunikacija yra vienas svarbiausių žmogaus gyvenimo aspektų, tačiau ne visiems ji prieinama vienodai. Daugelis žmonių, turinčių įvairių sutrikimų ar negalių, susiduria su komunikacijos sunkumais. Šiame kontekste, alternatyvios ir augmentinės komunikacijos (AAK) priemonės, tokios kaip gestų kalba, tampa itin svarbios. Jos padeda asmenims efektyviau bendrauti ir integruotis į visuomenę.
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, gestų kalba yra gerai ištirta ir plačiai pripažinta priemonė, padedanti komunikacijos sutrikimų turintiems asmenims. Tyrimai rodo, kad gestų kalba ne tik palengvina bendravimą, bet ir skatina kognityvinį bei socialinį vystymąsi.
Gestų kalbos svarba šiuolaikinėje visuomenėje
Gestų kalba yra ypač svarbi šiuolaikiniame visuomenės kontekste dėl daugybės priežasčių. Visų pirma, ji suteikia galimybę bendrauti asmenims, turintiems klausos sutrikimų, autizmo spektro sutrikimų (ASS) ar kitų komunikacijos sunkumų. Ši priemonė leidžia jiems būti pilnaverčiais visuomenės nariais, dalyvauti socialinėje veikloje ir mokytis. Antra, gestų kalbos naudojimas prisideda prie įtraukesnės visuomenės kūrimo, kurioje visi nariai turi lygias galimybes bendrauti ir išreikšti save.
Nagrinėti gestų kalbos temą yra aktualu, nes vis dar yra nemažai žmonių, kurie nežino apie šios priemonės naudą arba nemoka ja naudotis. Gestų kalba gali prisidėti prie bendrosios komunikacijos tobulinimo, skatinant empatiją ir supratimą tarp įvairių visuomenės grupių. Be to, gestų kalba gali būti naudinga ne tik žmonėms su negaliomis, bet ir visiems, siekiantiems praplėsti savo komunikacijos įgūdžius.
Gestų kalbos mokymai.
Taip pat skaitykite: Konferencija apie autizmą Seime
Tyrimai ir praktika
Vienas konkretus tyrimas tyrė vaikus nuo 5 iki 12 metų. Jie buvo mokomi rankiniu būdu pasirašytos anglų kalbos, taikant multisensorinio įsibrovimo metodą. Buvo iškelta hipotezė, kad tokia technika padės sumažinti vaikų sunkumus apdorojant informaciją, organizuojant patirtį ir efektą. Priklausomi rodikliai buvo elgesio įvertinimai, gauti iš struktūrizuotų (mokymo) ir nestruktūruotų (laisvo žaidimo) užsiėmimų. Rezultatai rodo, kad vaikai nuosekliai mokėsi gestų kalbos, kuri kai kuriais atvejais peraugo į verbalinio bendravimo įgūdžius.
Terminologijos svarba ir jautrumas
Kalbant apie asmenis su negalia, svarbu rinktis tinkamus žodžius. Vienas iš pagrindinių Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencijos (toliau - JT Konvencija) tikslų - skatinti pagarbą asmenų su negalia prigimtiniam orumui. Pagarbi kalba ir bendravimas yra neatsiejama asmens orumo prielaida. Tai, kaip mes kalbame apie žmones su negalia, atspindi mūsų požiūrį į šiuos žmones. Be to, kalba formuoja visuomenės nusistatymus - ypač švietimo įstaigose, žiniasklaidoje.
Svarbu suprasti, kad tam tikrais atvejais menkinančių sąvokų vartojimas gali prilygti diskriminacijai, priekabiavimui, gali būti neapykantos išraiška. Apie negalią turinčius žmones Lietuvoje ilgą laiką buvo kalbama trečiuoju asmeniu, neįtraukiant jų į svarbių sprendimų priėmimą. Tai nulemta istorinės atskirties, sisteminės diskriminacijos ir nuvertinančių visuomenės nuostatų.
Reikia pripažinti, kad žmonių su negalia atžvilgiu vartotinos sąvokos kinta. Laikui bėgant, terminai, kurie buvo plačiai vartoti prieš keletą metų, tampa netinkami. Viena iš priežasčių - žmonės su skirtinga negalia palaipsniui įsitraukia ir tampa vis aktyvesni kalbėdami apie savo patirtis, diskutuoja tarpusavyje ir viešojoje erdvėje.
Rekomendacijos ir gairės
Gairėse pateikiamos rekomendacijos paremtos JT Konvencijoje naudojamu „Pirmiausia - žmogus“ kalbos standartu ir adaptuotos atsižvelgus į Lietuvos specifiką. Sąvokos parinktos konsultuojantis su žmonėmis su negalia ir jų organizacijomis, taip pat įvairiais ekspertais ir ekspertėmis, dirbančiais žmonių su negalia teisių lauke. Pateikiami patarimai ypač aktualūs valstybės ir savivaldybių institucijoms, švietimo įstaigoms, žiniasklaidai. Šios gairės - rekomendacinio, šviečiamojo pobūdžio. Jomis siekiama suvienodinti ir skatinti nuosekliai vartoti žmonėms su negalia pagarbią kalbą.
Taip pat skaitykite: Konvencija ir autizmas: svarbūs aspektai
Vis dėlto svarbu gerbti asmens su negalia pasirinkimą save apsibrėžti taip, kaip jam (jai) yra labiausiai priimtina. Be to, nereikėtų bausti ar gėdinti žmonių dėl netinkamų sąvokų vartojimo, nebent tai daroma siekiant pažeminti, taip pat diskriminacijos ar neapykantos kalbos atvejais.
Kalbant apie asmenis su negalia, priimtina akcentuoti patį žmogų. Principas „pirmiausia - žmogus“ yra taikomas JT Konvencijoje ir perteikia žmogaus teisių negalios modelį. Pirmenybę teikiant pačiam asmeniui, pripažįstama, kad negalia neapibrėžia žmogaus, o yra tik vienas iš jo(s) gyvenimo aspektų. Šis principas neturėtų apriboti sakinio ar žodžio junginio struktūros galimybių - lietuviškai galime sakyti ir „asmuo, turintis negalią“, ir „negalią turintis asmuo“, o taip pat ir „asmuo su negalia“. Visos šios konstrukcijos tinkamos ir vienodai pagarbios.
Tačiau ši taisyklė, kuria akcentuojamas asmuo, o ne jo negalia, galioja nebūtinai visoms negalioms - Lietuvoje yra keletas išimčių. Pavyzdžiui, kalbant apie nereginčius asmenis, galime sakyti „neregiai“.
Istorinis kontekstas ir sovietinis palikimas
Lietuvoje nemažai negalios tematikos žodžių laikomi nepriimtinais, nes jie asocijuojasi su sovietine diskriminacija prieš asmenis su negalia. Taip pat yra sovietmečiu paplitusių netinkamų terminų, susijusių su konkrečiomis negaliomis. Kurtieji sovietmečiu dažnai buvo vadinami „kurčnebyliais“, kadangi buvo klaidingai manoma, kad jie negeba kalbėti. Ši sąvoka mus pasiekė iš sovietinių laikų, kai Lietuvoje kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklose buvo draudžiama lietuvių gestų kalba, verčiant vaikus išmokti skaityti iš lūpų ir kalbėti žodine lietuvių kalba. Todėl sąvoka „kurčnebyliai“ itin žemina kurčiųjų orumą ir šiais laikais yra visiškai nepriimtina vartoti.
Su neigiamomis konotacijomis siejamas ir terminas „aklasis“, kurio Lietuvoje šiais laikais yra palaipsniui atsisakoma. „Aklieji“ asocijuojasi su sovietine segregacine sistema, kai neregiai gyveno ir mokėsi „aklųjų“ internatuose, miestuose buvo kuriami „aklųjų“ rajonai, o žmonės su regos negalia dirbo „aklųjų“ fabrikuose (kartais vadinama netgi „akliukų rajonu / fabriku“ ir pan.). Tačiau visiškai atsisakyti žodžio „aklas“ šiuo metu sudėtinga. Šis žodis vartojamas medicinos srityje, kur egzistuoja terminai „visiškas aklumas“, „aklumas su regėjimo likučiu“. Taip pat šis žodis vis dar vyrauja teisės aktuose ir organizacijų, institucijų pavadinimuose, pavyzdžiui: Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Be to, dalis regos negalią turinčių žmonių bendruomenės Lietuvoje vis dar save identifikuoja pagal šią tapatybę (ypač vyresnė karta).
Taip pat skaitykite: Autizmas: viskas, ką reikia žinoti
Lietuvoje vis dar vartojami atgyvenę žodžiai, susiję su demencija: „senatvinė demencija“, „senatvinė silpnaprotystė“ ir kt. Jei abejojate, kuriuos terminus pasirinkti, turėtumėte paklausti asmens ar asmenų grupės, kaip jie pageidauja, kad į juos būtų kreipiamasi. Žmonės su negalia nėra vienarūšė grupė, todėl jie ir jos gali save vadinti įvairiai.
Asmenys su negalia turi teisę save vadinti jiems (joms) asmeniškai priimtiniausiais žodžiais, kurie atspindi jų tapatybę (paradoksalu, bet įskaitant ir sąvokas, kurios netinkamos iš žmogaus teisių modelio perspektyvos). Todėl svarbu gerbti asmens su negalia pasirinkimą. Pavyzdžiui, nereikėtų taisyti tokių frazių ar kalbinių išraiškų cituojant asmenį ar autoriniame tekste.
Visuomenės požiūris ir įtrauktis
Negalia yra laikoma žmonių įvairovės dalimi. Jos nereikėtų dramatizuoti arba paversti sensacija. Todėl asmenys, turintys negalią, neturėtų būti vaizduojami kaip „įkvepiantys“, „įveikę negalią“ ar turintys „supergalių“ vien dėl to, kad daro kasdienius dalykus (eina į parduotuvę, mokosi, dirba ar kt.). Toks požiūris atspindi itin žemus visuomenės lūkesčius šių žmonių atžvilgiu. Jie paremti neigiamais nusistatymais, kad žmonės su negalia negali gyventi laimingo bei visaverčio gyvenimo ir būti naudingi visuomenei.
Be to, nepriimtina vaizduoti asmenis, turinčius negalią, kaip savaime pažeidžiamus. Pažeidžiamumą paprastai lemia išorės veiksniai, o ne asmeniui (grupei) būdingos savybės savaime. Svarbu pastebėti, kad kiekvienas asmuo gali tapti pažeidžiamas tam tikroje situacijoje arba tam tikru laikotarpiu (karo, ligos, ekstremalių situacijų, skurdo atveju ar pan.). O žmonės su negalia savaime nėra pažeidžiami. Jų pažeidžiamumas gali priklausyti nuo kliūčių, su kuriomis jie susiduria savo aplinkoje, ir nuo įvairių kitų gyvenimo aplinkybių.
Venkite žmonėms „klijuoti etiketes“ ir neminėkite asmens negalios ar sutrikimo, kai tai nėra aktualu, ypač formalioje aplinkoje. Pavyzdžiui, jei aptariate Brailio raštu ar gestų kalba parengtos medžiagos kokybės vertinimą, galite paminėti, kad jūsų kolega „moka Brailio raštą“ arba „yra gestakalbis“, tiesiogiai nevadindami jo neregiu ar kurčiuoju. Tokiais atvejais negalia nėra itin aktuali - svarbu yra tai, kad asmuo turi reikiamų įgūdžių.
Kita vertus, negalios nederėtų laikyti nematoma ar nepatogia, tabu tema. Asmenys su negalia pernelyg ilgai buvo neatstovaujami ir gyveno atskirtyje, jiems svarbūs klausimai buvo ignoruojami. Todėl su negalia ir prieinamumu susijusius klausimus reikėtų atvirai ir pagarbiai įtraukti į visas svarbias diskusijas.
Vengtinos sąvokos ir eufemizmų pavojai
Ilgainiui kai kurie apibūdinimai tapo itin populiarūs ir buvo pradėti vartoti kaip nepriimtinų terminų alternatyvos. Tačiau daugelis iš jų perteikia klaidingą mintį, kad negalią reikia vadinti kaip nors švelniau. Todėl neturėtume vartoti tokių terminų kaip „skirtingų gebėjimų žmonės“, „įvairių poreikių žmonės“, „ypatingi žmonės“, „neGalia“ arba „neįgalieji“. Jie visi yra eufemistiniai, todėl laikomi globėjiškais ir įžeidžiančiais. Pavyzdžiui, frazė „skirtingų gebėjimų žmonės“ yra problematiška todėl, kad mes visi turime skirtingų gebėjimų. Tačiau šia fraze nekalbama apie visų žmonių skirtumus, o perfrazuojant omenyje turimi būtent žmonės su negalia.
Iš tiesų eufemizmais yra neigiama realybė ir vengiama kalbėti apie negalią, lyg negalia būtų kažkas nepageidaujamo. Atkreipkite dėmesį, kad reikėtų atsisakyti mažybinių žodžių referuojant į asmenis su negalia ir jų šeimos narius (pavyzdžiui, „neįgaliukai“, „mamytės“). Šie žodžiai taip pat palaiko globėjišką modelį ir žemina žmonių orumą. Mažybiniai kreipiniai yra visiškai nepriimtini formalioje aplinkoje. Toks netinkamas familiarumas būdingas ir kalbant apie asmenis, turinčius demenciją - dažnai vartojami žodžiai „močiutės“, „seneliai“.
Kalbant apie asmenis su negalia, rekomenduojama atsisakyti žodžio „specialus“, nes jis yra laikomas įžeidžiančiu ir žeminančiu. Ši sąvoka taip pat yra eufemistinė ir siejasi su segregacinėmis sistemomis, kuriose istoriškai žmonės su negalia buvo atskirti nuo visuomenės. Šiose institucijose žmonės buvo dažnai suskirstomi pagal negalios tipą ir gyveno, mokėsi ar dirbo atskirai nuo visuomenės. „Specialieji poreikiai“ ypač asocijuojasi su segreguotu švietimu.
Kadangi Lietuvos teisės aktuose sąvoka „specialieji ugdymosi poreikiai“ yra plačiai vartojama, reikėtų ją vartoti tik tuomet, kai turima omenyje teisinę kategoriją (pavyzdžiui, „mokiniai, kuriems nustatyti specialieji ugdymosi poreikiai“, „vaikai, kuriems nustatyti dideli specialieji ugdymosi poreikiai“). Vis dėlto, vartojant terminą „individualūs poreikiai“ svarbu nepaversti jo eufemizmu, kuris pakeistų sąvoką „negalia“.
Svarbu prisiminti, kad individualių poreikių turi kiekvienas žmogus, nepaisant jo(s) negalios, tačiau ne visi asmenų poreikiai valstybei sukuria pareigų pagal JT Konvenciją. Kai kalbama apie asmenų su negalia poreikius turėti tinkamai pritaikytas sąlygas, vertėtų patikslinti poreikių pobūdį, pavyzdžiui, „individualūs ugdymosi poreikiai, susiję su negalia“, „asmens su judėjimo negalia poreikiai aplinkos prieinamumui“ ir pan.
Medicininis ir globėjiškas modeliai
Remiantis medicininiu negalios modeliu, negalia yra laikoma sveikatos būkle, kurią reikia išspręsti arba išgydyti. Pagal šį modelį, asmenys, turintys negalią, nėra laikomi teisių turėtojais. Panašiai, vadovaujantis globėjišku negalios modeliu, negalia yra laikoma „problema“ arba negalios neturinčių artimųjų „našta“. Pagal tokį požiūrį, žmonės su negalia yra vaizduojami kaip neigiamus stereotipus atspindintys paramos ir gailesčio verti objektai. Tačiau žmogus su negalia, kuriam reikia pagalbos, nėra našta. Našta - tai pagalbos mechanizmų, kurie padėtų šiems žmonėms visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime, stoka.
Žmonių, turinčių negalią, nereikėtų vadinti pacientais, nebent jiems teikiamos medicininės priežiūros paslaugos, tačiau tai galioja tik esant tokioms aplinkybėms. Taip pat turėtumėte vengti asmenims, turintiems negalią, klijuoti etiketes pagal jų diagnozes (pavyzdžiui, „disleksikas“, „šizofrenikas“, „dementikas“), nes tai atspindi medicininį negalios nustatymo modelį. Nepageidautini ir tokie apibūdinimai kaip „kenčiantis (nuo)“, „kamuojamas (ko)“ arba „palaužtas, ištiktas (ko)“. Jie rodo nuolatinį skausmą ir bejėgiškumą bei daro prielaidą, kad asmenų, turinčių negalią, gyvenimo kokybė yra itin prasta.
Terminas „auka“ taip pat neturėtų būti vartojamas, nebent tai yra būtina. Pavyzdžiui, nepriimtina sakyti, kad asmuo yra „cerebrinio paralyžiaus auka“. Dėl cerebrinio paralyžiaus žmogus netampa „auka“. Auka yra asmuo, kuriam buvo padaryta žala dėl nusikaltimo arba kurio žmogaus teisės buvo pažeistos. Aukos dažnai yra laikomos pažeidžiamomis ir bejėgėmis.
Venkite apibūdinimų, kuriais sakoma, jog žmogų negalia yra „įkalinusi“ tam tikroje vietoje (pavyzdžiui, „žmogus paralyžiuotame kūne“, „įkalinta vežimėlyje“) arba kad žmogus yra „už“ savo negalios ribų (pavyzdžiui, „ji peržengė savo negalios ribas“). Mūsų kūnai ir protai negali būti atskirti nuo mūsų esybės, todėl negali būti ir „įkalinti“ joje (nebent iš tiesų esame laikomi nelaisvėje).
Dauguma asmenų, turinčių negalią, nesureikšmina kasdieniame gyvenime vartojamų žodžių. Todėl galite sakyti „einam pasivaikščioti“ žmogui, judančiam vežimėliu, arba rašyti „ar girdėjai naujienas?“ asmeniui, kuris yra kurčias. Tačiau tokios frazės kaip „aklas kaip kurmis“, „kurčias kaip kelmas“, „daržovė“ arba paniekinamas apibūdinimas „kur čia eini, ar tu aklas?“ yra nepriimtinos ir niekada neturėtų būti vartojamos net neformaliame kontekste.
Netinkamai parinkti žodžiai gali būti ne tik nepriimtini, bet ir įžeidžiantys, todėl venkite sakyti „tikriausiai sergu Alzheimerio liga“, kai ką nors pamirštate, arba „jie paranojikai“, kai atrodo, jog žmonės kuo nors pernelyg nepasitiki. Niekada nevartokite su negalia susijusių žodžių, norėdami ką nors įžeisti arba sukritikuoti.
Švietimo sistemos pritaikymas
Kasmet žmonėms su negalia pritaikyti bent po vieną bendrojo ugdymo mokyklą ir gydymo įstaigą - tokią siekiamybę sausio 28 dieną memorandumu įtvirtino Sveikatos apsaugos ministerija kartu su Lietuvos savivaldybių asociacija (LSA), Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Lietuvos negalios organizacijų forumu. Pritaikymas apimtų tokius dalykus kaip patekimas į objektą, prieinama aplinka patalpose, specialistų paslaugos, specialios ugdymo priemones ir kita.
„Šis memorandumas - labai svarbus įsipareigojimas, kurį esame pajėgūs nuosekliai įgyvendinti. Bendromis jėgomis galime užtikrinti, kad pokyčiai vyktų greičiau ir keistųsi aplinka, kuri būtų draugiškesnė turintiesiems negalią. Ir dabar jau daugelis gydymo įstaigų yra įrengusios specialius įėjimus, pakilimus ar kitus palengvinimus, kurie leidžia paprasčiau judėti.
„Ji gali būti ir nematoma, pavyzdžiui, protinė negalia, įvairūs raidos sutrikimai, autizmas. Tad svarbu ne tik veiksmai, bet ir suvokimas, kad visi turime būti jautresni ir tolerantiški aplinkiniams. Juk tai yra tikrasis visuomenės sąmoningumas ir stiprybė“.
„Organizuojami pavėžėjimai į mokyklas, tvarkomi privažiavimai, pritaikomos vidaus patalpos. Tačiau yra dalykų, kuriuos išspręs tik bendras su ministerijomis darbas, tai - ugdymo specialistų ruošimas, specialios mokymo priemonės, medicininė įranga ir kita“.
Pasak švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus, jau dabar bendrojo ugdymo mokyklose kartu su bendraamžiais mokosi daugiau nei 97 proc. „Mūsų pagrindinis uždavinys yra matyti kiekvieną vaiką ir padėti jam. Šiuo memorandumu dar labiau stiprinsime bendradarbiavimą su savivaldybėmis, neįgaliųjų organizacijomis, o tai leis pasiekti svarbiausią tikslą - suteikti džiaugsmą augti, mokytis, bendrauti visiems mūsų šalies vaikams“.
Primename, kad Lietuva 2007 metais pasirašė Jungtinių Tautų (JT) Neįgaliųjų teisių konvenciją.
Bilingvinis ugdymas kurčiųjų mokyklose
Kurčiųjų mokyklose šiandien taikoma bilingvinio ugdymo koncepcija - kurčiųjų mokymas gestų kalbos pagrindu. Iš pradžių vaikai išmoksta gestų kalbos, o paskui šios pagrindu mokosi lietuvių ar kitų kalbų. Metodo esmė - vaikas bendrauja ir mokomas dviem kalbomis: gestų kalba ir žodine kalba. Jos yra lygiavertės ir vartojamos ne tuo pačiu metu. Gestų kalba yra pradinė ir pagrindinė kurčiojo bendravimo bei ugdymo priemonė. Pagrindinis mokymo tikslas - perteikti mokymo turinį neteikiant pirmenybės žodinei kalbai. Remiantis gestų kalba, kurtieji mokomi sakytinės ir rašytinės kalbos. Bilingvinio metodo privalumas tas, kad visavertis bendravimas gestų kalba garantuoja kurčiajam normalią pažinimo raidą, leidžia sukaupti pakankamai žinių apie aplinką, pasaulį. Naudojant šį metodą, dominuoja vizualinė (regimoji) komunikacija.
Pasaulis atsigręžia ir į vadinamąjį totalinės komunikacijos metodą, kai su kurčiuoju bendraujama visais įmanomais būdais: ir garsu, ir gestais, ir lūpomis, ir kūno kalba, ir abėcėle.
Lentelė: Rekomenduojamos ir nerekomenduojamos sąvokos
| Rekomenduojamos sąvokos | Nerekomenduojamos sąvokos |
|---|---|
| Asmuo su negalia | Neįgalusis, invalidas |
| Neregys | Aklasis |
| Kurtysis | Kurčnebylis |
| Asmuo, turintis demenciją | Senatvinė demencija, senatvinė silpnaprotystė |
| Individualūs ugdymosi poreikiai, susiję su negalia | Specialieji poreikiai |
Šis straipsnis apžvelgė gestų kalbos svarbą ir pritaikymą autizmui Lietuvoje, pabrėždamas terminologijos jautrumą, visuomenės požiūrį ir švietimo sistemos pritaikymo svarbą. Siekiant užtikrinti įtraukią ir pagarbią visuomenę, būtina nuolat tobulinti komunikacijos priemones ir skatinti supratimą apie negalią.
tags: #autizmas #pritaikant #gestu #kalba