Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, ypatingas dėmesys skiriamas žmonėms su negalia. Šiame straipsnyje aptarsime, kokią paramą gali gauti vaikai su negalia ir jų šeimos Lietuvoje.
Pirmosios aukos už Lietuvos laisvę
Su didele pagarba prisimename pirmąsias aukas: 1919.1.13 ties Kolupių k. (netoli Kėdainių) pirmas išliejo savo kraują savanoris Jurgis Kiaunė, 1919.II.8 ties Taučiūnų k. (Kėdainių valse.) žuvo pirmasis kareivis Povilas Lukšys, 1919.II.11 ties Šėta sunkiai sužeistas savanoris Antanas Sereika, tapęs pirmuoju mūsų laisvės kovų invalidu, 1919.II.13 Alytuje žuvo pirmasis karininkas Antanas Juozapavičius ir kt.
Kautynėse su bolševikais, lenkais ir bermontininkais žuvo ar mirė nuo žaizdų: 40 karininkų, 1294 kareiviai ir 67 šauliai, iš viso 1401. Dingo be žinios 16 karininkų ir 813 kareivių, iš viso 829. Tuo būdu žuvusiųjų skaičius siekė 2230. Kovose buvo sužeista 93 karininkai, 2438 kareiviai ir 146 šauliai, iš viso 2677.
Lietuvos laisvės kovų invalidų organizacijos
Pagaliau 1923 m. balandžio 23 d. Seimo rūmuose įvyko pirmasis Lietuvos laisvės kovų invalidų suvažiavimas, kuriame dalyvavo 85 invalidai. Pirmininkavo J. Ltn. maj. M. Kukinas. Į suvažiavimą atvyko Krašto apsaugos ministeris K. Žukas, gen. S. Žukauskas, gen. V. Nagevičius, Seimo pirmininkas J. Staugaitis, visa eilė seimo atstovų ir kt.
Aptarus bėgamuosius invalidų reikalus, įkurta Lietuvos Karo Invalidų Vyčių Brolija ir priimti įstatymai. Brolijos nariais galėjo būti tik nepriklausomybės kovose sveikatos nustoję kariai. Naujos organizacijos tikslas - stovėti Lietuvos Nepriklausomybės sargyboje, priminti tautai laisvės kovas, saugoti žuvusiųjų kapus, eiti garbės sargybą prie žuvusiųjų paminklo ir rūpintis savo narių gerove.
Taip pat skaitykite: Batukai vaikui namuose: ką sako specialistai
Brolijos valdyba išrinkta iš šių asmenų: pirmininko Jono Karučio, vicepirmininko Jurgio Kiaunės, sekretoriaus M. Kukino ir narių Antano Sereikos bei Kazio Dobilo. Vėliau Vyčių Brolija pavirto Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų Draugija. Suvažiavimai būdavo šaukiami kas trys metai.
Valdybos narių sudėtis keitėsi, bet ilgiausiai pirmininkavo J. Karutis. Pradžioje Vyčių Brolijai priklausė apie 120 invalidų, o 1939 metų suvažiavimo metu tebuvo likę apie 80 narių.
Parama ir pensijos karo invalidams
Susiorganizavę Lietuvos lasivės kovų invalidai veiksmingiau ėmė rūpintis savo gyvenimo sąlygų pagerinimu. Pirmoje eilėje invalidams rūpėjo pravesti naują pensijų įstatymą, nes 1922 m. spalio 1 d. Lietuvai įvedus savą valiutą litais, invalidas, nustojęs 100 procentų darbingumo, tegaudavo 15 litų mėnesiui, o kiti - vos apie 5 litus.
Prasidėjo augštųjų valdžios pareigūnų ir Seimo durų varstymas. Vieni buvo palankūs invalidams, bet iš kitų susilaukta ir skaudžių atsakymų: “O kas gi liepė jums kovoti!”... Pensijų įstatymo projektas Seime įstrigo. Tik 1925 m. birželio 23 d. Seimas priėmė Karių pensijų įstatymą, pradėjusį veikti nuo 1926 m.
Šitame įstatyme nustatytos pensijos ir karo invalidams, o jiems mirus, jų šeimoms. Mėnesinis pensijų dydis nustatytas šis: 1) karininkui, karo gydytojui, karo valdininkui ar karo kapelionui - paskutinio to tarnybos mėnesio pagrindinė alga už laipsnį ir pareigas; 2) kareiviui - jaunesniojo leitenanto pusė mėnesinio atlyginimo pinigais ir už kiekvieną augštesnį kareivio laipsnį pridedama dar po vieną eilinio kareivio mėnesinį atlyginimą pinigais.
Taip pat skaitykite: Kaip apsaugoti vaikus namuose
Šitokiu būdu nustatyto pensijos skaičiavimo vieneto karo invalidui duodama tiek procentų, kiek procentų darbingumo jis yra nustojęs. Karo invalidas, nustojęs 100 procentų darbingumo ir reikalingas nuolatinės kito asmens priežiūros, gauna dar priedą, lygų 50 procentų jam skiriamos pensijos.
Darbingumo nustojimo procentą nustato Krašto apsaugos ministerio sudaryta tam tikra sveikatos tikrinimo komisija. Po 5 metų gali būti patikrinta invalido pensininko sveikata ir, nustačius kitus darbingumo nustojimo procentus, paskiriama kitokia pensija (Vyriausybės Žinios nr. 201, eil. Išleidus šį įstatymą, invalidų padėtis jau gerokai pagerėjo.
Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, Seimas priėmė dar labiau praplėstą ir karo invalidams žymiai palankesnį Karių pensijų įstatymą (Vyriausybės Žinios nr. 490, eil. 3426) ir Karių pensijų įstatymui vykdyti taisykles (Vyriausybės Žinios nr. 506, eil. 3516). Pagal šį įstatymą karo invalidais laikomi kariai, nustoję ryšium su karo tarnyba ne mažiau kaip 25 procentus darbingumo.
Mėnesinės pensijos šiaip modifikuotos: 1) karininkui ir liktiniam puskarininkiui mokama paskutinio jo tarnybos mėnesio pagrindinė alga; 2) kitiems kareiviams, įgijusiems teisę ligi 1935.VII.1 - 182 litai, įgijusiems teisę po 1935.VII.1 - 150 litų; be to, už kiekvieną augštesnį kareivio laipsnį po 5 litus. Šios sumos karo invalidui duodama tiek procentų, kiek procentų darbingumo jis yra nustojęs.
Ir pati Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų D-ja stengėsi visokeriopai padėti savo nariams. D-jos lėšas sudarė viešai renkamos aukos, nario mokestis ir pelnas gaunamas iš įvairių leidinių, pav. Lietuvos Konstitucija (dideli lapai po 10 litų) atvirukai pirmųjų žuvusiųjų atstatant Lietuvos nepriklausomybę (Lukšio, Juozapavičiaus, Eimučio) ir kt.
Taip pat skaitykite: Sąlygos ir aspektai: laikinoji globa
D-ja kasmet leido žurnalą “Vyčio Kryžius”. D-ja savo lėšomis rėmė gabesnius invalidus ir leido juos į mokslus: amatų, augštesnįjį ir net augštąjį (pav. J. Karutis lankė universitetą, augštuosius mokslus baigė Janušonis, Nainys).
Be to, karo invalidai susilaukė paramos ir iš šalies. Dalis jų tarnavo Karo Muzėjuje, kur prisidėjo prie muzėjaus tvarkymo ir nuo 1921 m. dalyvaudavo įspūdingose rytinėse ir vakarinėse apeigose prie paminklo žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę.
Daug invalidams padėjo ir 1924 m. įkurtas Invalidams Šelpti Komitetas, kuriam pirmininkavo gen. V. Nagevičius. Tas komitetas rūpinosi visais karo invalidais: I pasaulinio karo (jie 1923.XII.9 susibūrė į Lietuvos Karo Invalidų Sąjungą) ir Lietuvos laisvės kovų.
Komitetas turėjo invalidams namus, įmones, iš valdžios 24 metams išnuomotą Žiežmarių dvarą (175 ha.), kur vasarą invalidai už mažą atlyginimą galėjo pailsėti, sanatoriją Palangoje ir kt. Komitetas šelpdavo invalidus pinigais, drabužiais, darbo įrankiais, aprūpindavo invalidus protezais, rūpindavosi jų kultūriniais reikalais, galinčius dirbti mokė amato ir kt.
Su didele pagarba ir padėka prisimena invalidai ir Kunigaikštienės Birutės Karių Šeimų D-ją (įsteigtą 1925 m.), kuri, be kitų darbų, labai daug rūpinosi kariais ligoniais ir invalidais, rengdavo invalidams Kūčias, nupirkdavo invalidams protezus ir kt. žodžiu, tiek valdžia, tiek visuomenė Nepriklausomoje Lietuvoje parodė invalidams daug užuojautos ir visaip lengvino jų padėtį.
Tragiškas likimas po 1940 m. okupacijos
Tragiškas likimas ištiko invalidus 1940 m. bolševikams okupavus Lietuvą: pensijų mokėjimas buvo sustabdytas, turtas nusavintas, 8 invalidai buvo tuojau pat nukankinti, dalis ištremta į Sibirą. jo palikti savo kraštą, dėl kurio laisvės buvo kovoję ir praradę sveikatą. Į Vakarus pasitraukė 29 Lietuvos laisvės kovų invalidai.
Daugumas iš Lietuvos pasitraukusių invalidų atsidūrė karo naikinamoje Vokietijoje. 1946 m. liepos mėn. Wiesbadene įvyko suvažiavimas, kur nutarta atgaivinti LLKI Draugijos veikimą. Draugijos įstatai palikti maždaug tie patys, tik, aplinkybėms verčiant, teko pakeisti draugijos pavadinimą kitu vardu - Lietuvių Tremtinių Karo Invalidų Sąjunga.
Sąjungos tikslas kiek pakeistuose įstatuose šiaip nusakytas: a) sąjungos nariai dar likusiomis jėgomis dirba Lietuvos Nepriklausomybės atstatyme; b) primena Lietuvos tremtiniams laisvės kovas ir pasiaukojimą tėvynei ir c) rūpinasi savo narių dvasine ir ekonomine būkle.
Buvo išrinkta valdyba iš šių asmenų: pirmininko Broniaus Tvarkūno, vicepirmininko Jurgio Kiaunės, sekretoriaus Kazio Dobilo, iždininko Silvos Grušnio ir nario Prano Butkaus. Netrukus valdybos būstinė buvo perkelta į Kasselį, kur gen. Mykolo Rėklaičio remiami, invalidai gavo iš Lietuvių Tremtinių bendruomenės tvarkyti ir vesti tremtinių paštą Kasselyje. Be to, įsteigtas ir spaudos kioskas.
Iš gauto pelno sušelpti keli Lietuvos laisvės kovų invalidai, pakeisti susidėvėję kojų ir rankų protezai, aprūpinti vaistais ir maistu paliegę bei ligoninėse gulį invalidai.
Emigracijos banga palietė ir invalidus, tačiau dėl nesveikatingumo (daugumas buvo nustoję 57-80 procentų darbingumo) tegalėjo e-migruoti į kitus kraštus tik tie, kurie dar tiko kokiam nors darbui ar galėjo prisidėti prie šeimų, kuriose buvo darbingų narių. Dalis buvo priversti likti Vokietijoje.
Invalidų pasiskirstymas po pasaulį
- Anglija: 1
- Australija: 1
- JAV: 20
- Kanada: 1
- Naujoji Zelandija: 1
- Vokietija: 5
Kadangi du trečdaliai invalidų atsidūrė Jungtinėse Amerikos Valstybėse, todėl 1949.VII.24 nutarta sąjungos centrą perkelti į šį kraštą. Ir 1950.X.22 Filadelfijoje vėl atkurta draugija, šį kartą jau senuoju savo vardu -Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų Draugija.
D-jos valdyba sudaryta iš pirmininko Br. Tvarkūno, vicepirmininko J. Kiaunės, sekretoriaus K. Dobilo ir nario A. Eigelio. Nuo 1953 metų valdybos sudėtis ši: pirmininkas A. Eigelis, vicepirmininkas J. Kiaunė ir sekretorius Br. Atgaivinus d-jos veiklą, tuojau kreiptąsi į Balfą, bet pagalbos nesusilaukta: Balfas nuo invalidų šalpos atsiribojo, nes jis vienodai šelpia visus, nedarydamas jokių išskirtinių kategorijų, be to, pirmoje eilėje kreipia dėmesį į Europoje pasilikusius lietuvius tremtinius.
Taip pat nebuvo įmanoma gauti paramos ir iš Lietuvos Pasiuntinybės Vašingtone. Todėl pačiai d-jai teko kreiptis į lietuvių visuomenę. Čia daugiausia užuojautos ir paramos susilaukta iš Lietuvių Veteranų Sąjungos “Ramovė” centro valdybos bei skyrių ir Kunigaikštienės Birutės Karių Šeimų Draugijos, nuo 1951 m. atgaivinusios savo veiklą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Y-pač pastaruoju metu parama buvo labai veiksminga.
Susilaukta paramos ir iš mūsų patriotinės visuomenės, kuri savo aukomis lengvina invalidų buitį. LLKI Draugija priklauso tokių organizacijų grupei, kurios narių skaičius kasmet mažėja. Ligi šiol iš tremtyje esančių d-jos narių mirė 5: Pranas Butkus 1951 m. Anglijoje, Juozas Petraitis 1952.IX.6 Čikagoje, Jonas Juodelis 1953 Čikagoje, Bronius Gedminas 1954.11. 14 Čikagoje ir Justas Naujokas 1956. Teliko gyvi tremtyje 24 Laisvės kovų invalidai.
Iš Lietuvos ligi šiol teatsiliepė 7. Sunkiausioje padėtyje yra Lietuvoje pasilikę invalidai. Jų likimas baisus: niekas jais ten nesirūpina, išskyrus šeimas, niekas jų varge ir senatvėje negloboja. LLKI Draugija stengiasi jiems kiek galėdama padėti ir iš savo kuklių išteklių yra išsiuntusi siuntinių už 900 dol. Norime ir toliau juos šelpti.
Sunki padėtis ir Vokietijoje pasilikusių invalidų. Draugija ir į juos kreipia ypatingą dėmesį, šelpia, kad ir nedidelėmis sumomis. Žymiai geresnė būklė yra Jungtinėse Amerikos Vasltybėse gyvenančių invalidų. Dalis jų dirba jiems pakeliamus ir mažai atlyginamus darbus, kiti yra išalikomi šeimų ir giminių. Jie ir negauna iš draugijos paramos.
Tačiau nemaža yra ir tokių, kurie dėl ypatingo invalidumo (akių, rankų, kojų, krūtinės sužalojimų ir kt.) visai negali dirbti ir yra reikalingi nuolatinės paramos. Dar daugeliui invalidų reikalinga naujų protezų arba senųjų pataisymo. Tai yra susiję su didelėmis išlaidomis. Yra invalidų, kurie savo šeimose turi ligonių ir nedarbingų narių.
Lietuvos švietimo sistema ir profesinis rengimas žmonėms su negalia
Švietimo ir mokslo ministerijos profesinio rengimo skyriaus specialistai informavo, kad Lietuvoje yra ne viena profesinė mokykla, kurioje įvairių profesijų (pagal galimybes) mokomi psichikos sutrikimų turintys moksleiviai.
Europos socialins chartijos 15 straipsnyje sakoma, kad yra numatyta asmens su fizine ir psichine negalia teis / profesin/ parengim, darbingumo atstatym ir gr/~im / visuomens gyvenim. ios aalys /sipareigoja imtis reikiams priemonis, kad suinteresuotiems asmenims buts suteikiamos profesinio pasirengimo priemons, tam panaudojant, kai reikia, specializuotas ir valstybines laas.
Imtis tokis priemonis, kaip specializuots /darbinimo tarnybs, /darbinti ~monms su psichikos negalia, taip pat priemonis, kurios skatints darbdavius priimti / darb invalidus. Anot Dromantiens L., /gyvendinant Lisabonos (2000) u~imtumo ir lygis galimybis /gyvendinimo strategij didel reikam turs Europos Sjungos veiksms planas 2004 2010 metams, kuriuo siekiama u~tikrinti lygias galimybes ne/galiesiems.
Pasikeit po~ikris / sutrikusios psichikos ir intelekto ~mones, js teises, galimybes. Psichikos sutrikims turintiems ~monms reikia ne tik gydymo, bet ir socializacijos.
1996 m. priimtas Socialinis paslaugs pagrinds /statymas numato atskirs valdymo grand~is atsakomyb u~ teikiamas paslaugas, /pareigoja savivaldybes pltoti nestacionarinis socialinis paslaugs tinkl, steigti nedidelius (10-50 ~monis) Dienos centrus, ma~us (iki 10 ~monis) u~imtumo ir darbo terapijos centrus. iau realiai tokis /staigs dar labai trkksta.
Psichosocialinė reabilitacija
Psichosocialin reabilitacija tai procesas, kuris suteikia individams, turintiems psichikos ar elgesio sutrikims ar negali, galimyb pasiekti optimals savarankiako funkcionavimo bendruomenje lyg/. ius,1993).
Reabilitacija tai visos priemons, skirtos suma~inti negali, atgauti fizines bei psichines funkcijas ir prisitaikyti bendruomenje. Socialin reabilitacija santykis sureguliavimas aeimoje ir visuomenje, /vairis gyvenimo, laisvalaikio priemonis organizavimas, asmens savarankiakumo ir socialinis ryais ugdymas.
`iam tikslui steigiami dienos centrai, bendruomeniniai psichosocialins reabilitacijos centrai ar globos namai, aeimos rkpybos /staigos, buvusis ir esams pacients klubai, vasaros stovyklos, darbo (u~imtumo) terapijos /staigos. Juose psichiatrijos paslaugs vartotojai (pacientai) mokomi pradti gyventi ia naujo.
Partnerysts principas - ligonis ir gydytojas turi bkti partneriai. Reikia gerbti ligonio teises ir individualyb. Bktina slyga taikyti reabilitacij - stengtis /gyti paciento pasitikjim, kad jis reabilitacijos program pripa~ints ir norts bendradarbiauti. Reabilitacija yra ligonio teis,o ne prievol, todl negali bkti taikoma be jo sutikimo.
Autizmas - labai dažna diagnozė
Kaip nustatoma išlaikymo suma?
Pasak teisininkės, vaikas teisę į išlaikymą turi nuo gimimo momento. Jeigu kuris nors iš tėvų tos pareigos nevykdo, kitas iš tėvų, su kuriuos gyvena vaikas, gali kreiptis dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, bet ne ilgiau kaip už trejus metus.