Kartais net kelios iškart. Ramiai ir oriai nugyventi paskutiniąsias savo gyvenimo dienas daugeliui žmonių padeda slaugos ligoninės. Tačiau viešumoje kartais tenka išgirsti apie jas ir ne itin palankių atsiliepimų, rašoma pranešime spaudai.
Kokie pacientai gydomi slaugos ligoninėse
Pagrindiniai tokių įstaigų ligoniai - dažniausiai senyvo amžiaus, itin sunkiomis ligomis sergantys žmonės. „Tai patys sudėtingiausi pacientai, turintys galybę nusiskundimų, tiek fizinių, tiek psichinių sutrikimų. Alzhaimerio, Parkinsono ligos, būklės po išeminio, hemoraginio insulto, po kaulų lūžių, senatvinė demencija, širdies nepakankamumas, paskutinių stadijų vėžys, išsėtinė sklerozė - tai tik kelios dažniausios diagnozės, - pasakoja vienos didžiausių palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninių Lietuvoje Vilkėpdės ligoninės gydytoja psichiatrė Jūratė Kotomin.
Beje, dauguma kažkodėl pamiršta, kad slaugos ligoninėse gulintys senyvo amžiaus sunkiai sergantys pacientai (beje, virš 80 procentų visų ligonių - nevaikštantys) dažniausiai ir privalo vartoti vienokių ar kitokių vaistinių preparatų. Neretai net po kelis per dieną.
Mitus ir realybė: raminamieji vaistai, pririšimai ir gydymas
Vieną pagrindinių mitų, neva slaugos ligoninių pacientai yra pripumpuojami raminamųjų vaistų, pririšami prie lovų, kad būtų patogūs juos prižiūrinčiam personalui, J. Kotomin pakomentuoja taip: „Ligonių specialiai vaistais niekas tikrai negirdo. Kiekvienas pacientas yra gydomas pagal individualų, būtent jam sudarytą planą, gydytojui tiksliai išanalizavus žmogaus negalavimą, įvertinus galimą komplikacijų riziką.
Kažkodėl ydingai manoma, kad vaistais „prišertas“ žmogus bus ramus ir patogus. Anaiptol. Pernelyg apdujęs nuo vaistų ligonis jausis tik blogiau, o ir jį prižiūrinčiam slaugytojui bus tik sunkiau, mat žmogus pats nepajėgs valgyti, atlikti gamtinių reikalų, jam bus sunku judėti, ilgainiui atsiras pragulų, kurias reikės prižiūrėti, - pasakoja gydytoja psichiatrė.
Taip pat skaitykite: atsiliepimai apie Šilutės ligoninės slaugos paslaugas
Pamiršta ir tai, kad šie žmonės, net ir nebūdami slaugoje, o gulėdami ligoninėje ar prižiūrimi namie taip pat vartodavo raminamųjų, migdomųjų ar kitokių preparatų“.
Adaptacija ir paciento būklė atvykus
Pasak pašnekovės, kai pacientas atvyksta į slaugos ligoninę, pirmosios pora savaičių jam dažniausiai būna išties labai sunkios. Natūralu, kad tuo adaptacijos laikotarpiu ligonis būna dirglesnis, prasčiau miega, valgo, jo būklė gali netgi pasunkėti. Ilgainiui apsipratus, situacija pagerėja.
Ar slaugos ligoninė gali pakeisti priežiūrą namuose?
Dar vienas itin dažnas mitas apie slaugos ligonines - tas, kad jos niekada neatstos gydymosi ir priežiūros namie, tarp savų sienų. Tie, kas atiduoda savo artimąjį į slaugą, yra laikomi beširdžiais, nes juk iš tokių įstaigų pacientai dažniausiai iškeliauja ne atgal pas savus, o į aną pasaulį. J. Kotomin šiam teiginiui taip pat nepritaria.
„Slaugos ligoninė tikrai nėra savi namai ir niekada negalės jais būti. Tai nėra įprasta žmogui aplinka, čia jis galbūt kitaip maitinamas nei yra pratęs, jį supa svetimi asmenys. Tačiau į slaugos ligoninę pacientai ir patenka ne atsitiktine tvarka. Siuntimą į slaugos įstaigą išrašo šeimos gydytojas. Kartu su ligonio artimiausiais sprendžiama, kokia žmogaus būklė, ar jam galima gydytis namie, ar juo ten bus tinkamai pasirūpinta.
Juk liga ligai nelygi. Dauguma mūsų pacientų yra vieniši senukai, nebeturintys artimųjų arba kurių vaikai yra toli užsienyje, negalintys prižiūrėti savo tėvų, senelių. Galų gale ne visais atvejais namie ir įmanoma patiems prižiūrėti sergantįjį. Kartais tam būtinos specialios medicininės žinios, kartais - speciali įranga, jei ligonis nejuda pats.
Taip pat skaitykite: INVL pensijų fondų rezultatai
Tuo tarpu slaugos ligoninėje dirba įvairių sveikatos priežiūros specialistų grupė: tai gydytojai, slaugytojai, medicinos psichologai, kinezeterapeutai, ergoterapeutai, masažuotojai, socialiniai darbuotojai, savanoriai, - pastebi J. Kotomin.
Mirtys slaugos ligoninėse ir visuomenės požiūris
Kadangi, kaip ir minėjau, slaugome išties sunkių būklių ligonius, natūralu kad dalis jų ir miršta pas mus. Kai kurie pacientai (ar jų artimieji) pas mus atvyksta jau žinodami, kiek daugmaž jiems dar liko. Tą žinojimą lemia paskutinės tam tikrų ligų stadijos, kai pamažu pradeda trikti atskirų organų ar viso organizmo veikla. Tačiau nė vienas neatvyksta į slaugą sąmoningai čia numirti. Visi turi vilties“.
Anot gydytojos psichiatrės, blogiausia tai kad mes, lietuviai, nemokame, bijome kalbėti apie mirtį. Mums sunku ją pasitikti. Dar sunkiau susitaikyti su netektimi. „Mirtis ir gedėjimas išprovokuoja daugybę jausmų. Neigimą, pyktį, liūdesį, nepasitenkinimą. Vieni žmonės natūraliai išgyvena visus jausmus, kiti kuriame nors „užstringa“. Pavyzdžiui, pykčio ar neigimo. Ir tuomet nesvarbu joks žinojimas, kad artimasis sirgo nepagydomai, kad vilties nebuvo. Prasideda kaltųjų paieškos. O kai kaltė kažkam suverčiama, natūralu, jog pačiam palengvėja,“ - tvirtina medikė.
Ar papildomi mokėjimai užtikrina geresnę priežiūrą?
Gana dažnai tenka girdėti ir pasakymą, jog slaugos ligoninėse tenka už daug ką mokėti, jei nori, kad tavo artimas žmogus būtų tinkamai ir nuolat prižiūrimas, kad jam būtų suteiktos geresnės sąlygos, nes įstaigos - dauguma senos, perpildytos, palatose trūksta privatumo ir pan. Pasak Vilkpėdės ligoninės vyriausiosios slaugos administratorės Liubovės Pozniak, pagal sutartį su teritorine ligonių kasa, paciento priežiūra ligoninėje yra apmokama.
„Kas konkrečiai yra apmokama, o kas ne - reglamentuoja daugybė teisės aktų. Jų žmonės dažniausiai nežino, tad labai daug su jais apie tai kalbamės, aiškiname. Būtiniausiomis priemonėmis, vaistais pasirūpina įstaiga, tačiau kartais pacientų artimieji pageidauja neva geresnių, populiaresnių, reklamose matytų vaistų. Tuomet vėl kalbamės, kuo negalime pasirūpinti, kas tikrai nėra būtina. Taip, mūsų sveikatos sistema nėra tobula, tačiau visada stengiamės rasti optimaliausią išeitį“, - pasakoja L. Pozniak.
Taip pat skaitykite: Reabilitacija Palangoje: ką reikia žinoti
Kalbant apie papildomas priemokas, anot pašnekovės, nepaisant visų švietėjiškų kompanijų, dauguma žmonių vis dar kažkodėl mano, kad primokėjus jų artimuoju bus pasirūpinta išskirtinai gerai, tikisi, kad tuomet personalas prie sergančiojo budės nuolat. „Šiuo metu beveik visur trūksta personalo. Gydytojų ir slaugytojų stygių stengiamės kompensuoti kitų specialybių darbuotojais, kurie galėtų daugiau bendrauti su pacientais. Papildomi „susimokėjimai“ neišsprendžia dėmesio trūkumo. Visi ligoniai yra lygūs, visais turime pasirūpinti, pamaitinti, prižiūrėti.
Mums taip pat labai svarbu, kad žmogus būtų lankomas artimųjų, tad padedame susisiekti su toli esančiais giminaičiais, turime interneto ryšį“, - teigia Vilkpėdės ligoninės vyriausioji slaugos administratorė.
Palatos, privatumas ir lankymas
Pašnekovė tvirtina, kad jų ligoninėje iš viso yra 79 palatos, didžioji jų dalis - keturvietės, taip pat yra ir vienviečių, dviviečių palatų. Dalyje palatų žmonės gali gulėti po tris, penkis ar šešis. „Į mažesnes palatas paprastai guldomi sunkesni, nepagydomomis ligomis sergantys pacientai. Sąmoningi, lengviau negaluojantys ligoniai patys prašosi kaimynystės, kad palatoje turėtų su kuo bendrauti.
Jei palatoje atliekamos kokios nors procedūros, keičiamos sauskelnės, pacientas atskiriamas širma, jei palatoje yra pašalinių, pastarieji visada mandagiai paprašomi trumpam išeiti. Taigi, sąlygos tikrai yra normalios. Aišku, visada galėtų būti dar geriau“, - pasakoja L. Pozniak.
Tarpusavio bendradarbiavimas: artimieji ir personalas
Pasak J. Kotomin, žmonės, kurių artimieji guli slaugos ligoninėje, dažniausiai jaučia savotišką kaltę, bejėgiškumą, taip pat apmaudą, kad patys negali pasirūpinti sergančiaisiais. Į daugelį dalykų reaguojama gana jautriai, kartais pernelyg priekabiai. Nors tokių amžinai viskuo nepatenkintų žmonių buvo, yra ir, matyt, bus visada, pamažu gausėja gretos tokių, kuriems slaugos ligoninėje patiko, kurie gydytojus ir slaugytojus mini tik šiltu žodžiu, rekomenduoja kitiems.
J. Kotomin taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog nepaprastai didelę įtaką tiek paties sergančiojo, tiek jo artimųjų psichologinei būklei, adekvačiam situacijos suvokimui turi bendravimas ir bendradarbiavimas su personalu. „Tik tarpusavyje kalbėdamiesi, būdami atviri ir išsakydami savo norus bei nuogąstavimus, galime geriau suprasti vieni kitus, išsiaiškinti savo galimybes ir dėl to pasiekti geresnių rezultatų, - pastebi medikė.
Įsivaizdavus save kito vietoje, bendradarbiavimas pasidaro paprastesnis, lengvesnis“. Darbas slaugos ligoninėje, anot J. Kotomin, nepaprastai prasmingas, tačiau nelengvas. Darbo krūvis - didžiulis, o tempas - greitas. Kasdien susiduriama su negatyviomis emocijomis, sunkiomis ligomis, gana dažnai - su mirtimi.
„Nors tai - mūsų darbo dalis, nors stengiamės giliai į širdį viso to nepriimti, visgi esame žmonės. Kartais kai kuriose situacijose ir mes patys jaučiamės bejėgiai ką nors pakeisti. Nepaisant to, vis tiek stengiamės nenuleisti rankų, būti pozityviais. Geranoriškesniais raginame būti su mūsų pacientų artimuosius. Tai ligoniui padeda jaustis geriau“, - teigia gydytoja.
Eilės, finansavimas ir lovų prieinamumas
Slaugos ligoninės mūsų šalyje dirba visu pajėgumu, jose retai būna laisvų lovų. „Jeigu namuose slaugomam žmogui tenka palaukti nuo dviejų savaičių iki mėnesio, tai, aš, manau, kad čia yra normalu. Niekada nebus taip, kad eilių visai nebūtų“, - sako Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės direktorius Karolis Valantinas.
Eilių stabilumą padėjo užtikrinti 120 dienų palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugų terminas, taip pat kasmet augantis socialinės paslaugas namuose gaunančių asmenų skaičius. Palaikomajam gydymui ir slaugai kasmet skiriama vis daugiau PSDF lėšų. Šiemet iš fondo numatyta skirti 261,6 mln. eurų, t. y. 11,9 proc. daugiau nei pernai.
„Eilės į slaugos įstaigas, bent jau pas mus ir visame Kaune, yra visada. Šiai dienai turime apie 80 asmenų, laukiančių eilėje į skirtingas paslaugas. Ilgiausiai laukia demencija sergantys pacientai, kadangi jiems turime tik 12 lovų“, - sako K.Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės direktorė Ieva Bradulskienė.
I.Bradulskienė teigia, kad pagrindinės priežastys, kodėl į slaugos ligonines susidaro eilės, yra įvairios. „Eilės visada buvo ir bus. Klausimas tik, ką vadiname ilga eile. Sakyčiau, kad didelė eilė yra tuomet, kai žmogui tenka laukti 3-4 mėnesius. Jeigu namuose slaugomam žmogui tenka palaukti nuo dviejų savaičių iki mėnesio, manau, kad tai yra normalu. Niekada nebus taip, kad eilių visai nebūtų.
Iš viso yra dvi pacientų eilės. Vienoje eilėje yra pacientai, slaugomi namuose. Jiems siuntimą į slaugos ligoninę išrašo šeimos gydytojas. Antroje eilėje yra pacientai iš stacionaro. Jie yra patyrę kokią nors traumą, pavyzdžiui, kaulų lūžius, insultą ar infarktą. Po 2-3 savaičių stacionare jie siunčiami tęsti gydymą namuose.
„Kaip minėjau, eilės pas mus Panevėžyje tikrai yra. Teoriškai ligoninės yra perpildytos, todėl turėtume plėstis. Tačiau tai - slidus reikalas. Tarkime, ligoninėje yra 185 lovos. „Pagal mūsų turimų lovų skaičių darbuotojų mums dabar užtenka. Mes esame slaugos ligoninė. Jei neklystu, Lietuvoje yra 8 tokios ligoninės. Didžioji dalis jų veikia kaip atskiri skyriai, ypač rajoninėse ligoninėse. Skyriams nustatyti normatyvai, kiek vienas slaugytojas ir gydytojas gali aptarnauti pacientų dienos ir nakties metu. Mes šiuos normatyvus pasiekiame ir mums personalo užtenka. Tačiau problema, žvelgiant į perspektyvą, yra slaugytojų amžius. Dauguma jų yra vyresgio amžiaus ir gali bet kada išeiti į pensiją.
„Svarbu yra, iš kur pacientas važiuoja. Pacientai, kurie perkeliami iš ligoninės, patenka šiek tiek greičiau nei iš namų. Taip atlaisvinamos vietos stacionaruose. Slaugos įstaigose trūkstant vietų, artimiesiems dažnai tenka rinktis tuos senjorų globos namus, kuriuose eilės yra trumpiausios. Sklando kalbos, kad tokiose slaugos įstaigose gyvenimo kokybė ir paslaugų kokybė yra prastesnė.
„Pats geriausias atsiliepimas yra iš pačių pacientų ir pacientų artimųjų. 90 procentų mūsų pacientų yra senjorai, garbingo amžiaus žmonės, - teigia K.Valantinas. - Artimieji, kai nebegali patys pasirūpinti močiute, tėvu ar mama savo namuose, pradeda domėtis slaugos ligoninėmis. Daugiausiai nusiskundimų girdime būtent iš artimųjų.
Statistiniai tyrimai ir paliatyvios pagalbos poreikis
Tyrimo metodika: Išanalizuota trijų Kauno miesto slaugos ligoninių 2008 metais visos gydytojų užpildytos išvykusio iš stacionaro asmens statistinės kortelės formos Nr.066/a-LK (n=1689). Gauti rezultatai pagal TLK-10 ligos kodą ir gydymo profilį palyginti su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos įsakymu nustatytomis paliatyvios pagalbos teikimo indikacijomis.
Rezultatai: Į slaugos ligonines guldytiems su išemine širdies liga paliatyvi pagalba reikalinga 14,6% pacientų, sergantiems piktybiniais navikais - 10% pacientų, pagal spinalinė raumenų atrofija ir su ja susiję sindromai - 0,1% pacientų, demielinizuojančios centrinės nervų sistemos ligos - 0,6% pacientų, anoksinis smegenų pažeidimas, koma - 0,2% pacientų, lėtinis kepenų funkcijos nepakankamumas-0,8%, lėtinio inkstų funkcijos nepakankamumo terminalinė stadija - 0,2% slaugomųjų reikėjo paliatyvios pagalbos.
Iš anketinės apklausos valstybės skirto 120 dienų slaugai termino neužteko 70,2%. Speciali medicininė priežiūra ir slauga reikalinga 83% slaugomųjų. Artimojo susirgimas sparčiai progresuoja, būtina hospitalizacija - teigiamai atsakė 56% artimųjų. Kad artimajam gręsia mirtis nurodė 47% respondentų. Jų nuomone 69% demenciškų ligonių susirgimas sparčiai progresavo.
Išvados iš tyrimo
- Remiantis išvykusio iš stacionaro asmens statistinių kortelių analize, Kauno miestą aptarnaujančiose slaugos ligoninėse pagal sveikatos apsaugos ministerijos nustatytas indikacijas iš 1689 slaugytų ligonių per 2008m. paliatyvią pagalbą tikslinga buvo suteikti 438(26,5%) pacientams. Tačiau 5,4% demencija sergančių ligonių, kurie neįtraukti į paliatyvios pagalbos teikimo indikacijas, pagal būklės sudėtingumą priklausė paliatyvios pagalbos ligonių grupei.
- Slaugos pratęsimo pageidavo 81% slaugomų ligonių artimųjų. Už ilgesnę nei 120 dienų slaugą sutiktų pilnai mokėti 14%, dalinai - 47% respondentų. Už slaugos paslaugas du trečdaliai respondentų sutiktų mokėti pusę valstybės mokamos sumos. Pageidaujamo slaugos pratęsimo termino vidurkis yra 8 mėnesiai.
- Respondentų nuomone paliatyvi pagalba reikalinga 56% slaugomųjų, 85,4% pageidavo stacionarinių paslaugų. Pagal anketinę apklausą - 53% artimųjų pagrindinę ligą nurodo silpnaprotystę.
Kauno ligoninų patirtys ir geros praktikos pavyzdžiai
Kaune įsikūrusi K.Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninė turi tris - Panemunės, Petrašiūnų ir Vičiūnų skyrius. Ligoninės direktorė Edita Jankauskienė pasakojo, kad iki 2018 metų šie skyriai veikė kaip atskiros įstaigos.„Siekiant, kad paslaugų būtų daugiau ir jos būtų teikiamos kokybiškiau, skyriai buvo sujungti. Manau, kad tai pasiteisino“, - sakė E.Jankauskienė.
Ligoninėje teikiamos bendrosios slaugos, vegetacinės būklės pacientų slaugos paslaugos, taip pat paslaugos sergantiems demencija bei paliatyviosios pagalbos paslaugos. Nuo 2022 metų spalio iki 2023 metų sausio, vykdant sveikatos apsaugos ministro įsakymą, kuris reglamentuoja palaikomojo gydymo ir slaugos paslaugas, ligoninėje sumažintas slaugos lovų skaičius ir kur kas pagerinta pacientams teikiamų paslaugų kokybė. „Džiaugiamės, kad pacientai gali gauti kokybišką ir visapusišką labai įvairių specialistų pagalbą“, - kalbėjo ligoninės vadovė.
Direktorės pavaduotoja slaugai Sonata Račkauskienė sakė, kad slaugos ligoninėje dirba gydytojai, bendrosios praktikos slaugytojai, slaugytojų padėjėjai, kineziterapeutai, masažuotojai, socialiniai darbuotojai. „Mūsų įstaigoje yra ir dvasinis asistentas, dirba medicinos psichologė, muzikos terapijos specialistė. Medicinos darbuotojų komandai padeda savanoriai. Į komandos darbą stengiamės įtraukti ir paciento artimuosius. Teikdami paslaugas atsižvelgiame į individualius pacientų poreikius“, - sakė S.Račkauskienė.
Ligoninė apsirūpinusi moderniais slaugos ir medicinos prietaisais: centralizuota deguonies sistema, dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatu, enterinio maitinimo pompomis, atsiurbikliais, naudojami modernūs čiužiniai, apsaugantys nuo pragulų. Tai priemonės, kurių reikia sunkios būklės pacientams.
Padeda sergantiesiems demencija. Medikės pasakojo, kad vis aštrėjanti yra demencijos problema, nes šia liga suserga vis daugiau žmonių. Ligoninės Vičiūnų skyriuje priimami būtent nuo šios ligos kenčiantys pacientai. Jiems skirta 12 lovų. Vičiūnų skyriaus vedėja Aurelija Būdienė sakė, kad skyrius, skirtas demencija sergantiems žmonėms, skiriasi nuo tų, kuriuose teikiamos bendrosios slaugos paslaugos.
„Demencija sergantys pacientai slaugomi dvivietėse palatose. Dienomis slaugą užtikrina slaugytoja ir dvi slaugytojų padėjėjos. Budėjimo metu dirba viena slaugytoja ir slaugytojos padėjėja. Labai svarbu, kad su pacientais dirbtų tos pačios komandos, nes nuo demencijos kenčiantiems žmonėms reikia kuo mažiau permainų. Jie pripranta prie personalo, juo pasitiki ir tai teikia saugumo jausmą, prisideda prie to, kad pacientų būklė kuo ilgiau neblogėtų. Džiaugiamės, kad personalo kaita yra labai maža“, - sakė A.Būdienė.
Būklę įvertina kas mėnesį. Stacionarines palaikomojo gydymo ir slaugos bei paliatyviosios pagalbos paslaugas apmoka Kauno teritorinė ligonių kasa. Slaugos ir palaikomojo gydymo paslaugos gali būti finansuojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis iki 120 dienų per kalendorinius metus, paliatyviosios pagalbos paslaugos teikiamos neterminuotai.
„Neseniai patvirtinta nauja tvarka. Kas 30 dienų medikai įvertina kiekvieno paciento slaugos poreikius. Tam yra sudarytas klausimynas ir balų sistema. Jei pacientas surenka iki 44 balų, jam ambulatorinė slauga gali būti teikiama namuose. Jei balų daugiau - pacientas gali gauti ir stacionarines paslaugas“, - paaiškino A.Būdienė.
Komandinė pagalba: socialiniai darbuotojai, psichologai, muzikos terapija
Dirba vieninga komanda. Ligoninės socialinė darbuotoja Jurgita Beniulė pasakojo, kad socialiniai darbuotojai dirba visuose trijuose skyriuose. Kad galėtų padėti pacientams, specialistai turi įsijausti į kiekvieno problemas, poreikius ir lūkesčius. Taip pat socialiniai darbuotojai bendradarbiauja su kitomis gydymo įstaigomis, miesto seniūnijomis, savivaldybe, policijos pareigūnais, nes kartais pacientas neturi gyvenamosios vietos, asmens dokumentų, kyla įvairių kitų problemų.
Sergančių demencija pacientų artimiesiems taip pat reikalinga socialinio darbuotojo paslauga. Ligoninėje praktiką atlieka mediciną studijuojantys studentai. Labai laukiami ir savanoriai, kurie pacientams pasiryžę skirti savo laiką ir nuoširdžią pagalbą.
Medicinos psichologė Reda Mackevičienė sakė, kad pagalba teikiama tiems pacientams, kurie ją nori ir geba priimti. Daug dėmesio skiriama ir pacientų artimiesiems, kuriems sunku susitaikyti, kad jų mama ar tėvas susirgo sunkia liga. „Kartais konfliktinių situacijų tarp paciento ir jo artimojo kyla dėl to, kad vyrauja abipusis nežinomybės jausmas, lūkesčių neišpildymas, nesusikalbėjimas. Artimieji, pajutę, kad negeba susidoroti su esama situacija, kai susipina emocijos ir jausmai, kai trūksta palaikymo, paskatinimo ar situacijos aiškumo, visuomet gali kreiptis į čia dirbantį medicinos psichologą“, - sakė R.Mackevičienė.
Skatina kūrybiškumą. Ligoninėje dirbanti muzikos terapijos specialistė Aurika Kajokaitė pasakojo, kad pacientų fizinę, psichosocialinę ir dvasinę gyvenimo kokybę stengiasi pagerinti muzikos terapijos metodais: instrumentine improvizacija, dainavimu, specialiai paruoštais emociniais garso takeliais, muzikine gyvenimo peržvalga. Demencija, Alzheimeriu ar kitomis ligomis sergantiems pacientams rengiami grupiniai bei individualūs muzikos terapijos seansai.
„Jiems labiau tinka muzikinė improvizacija įvairiais instrumentais: diatoniniais varpeliais, muzikinėmis apyrankėmis, metalofonu, marakomis. Grojant instrumentais galima lavinti judėjimo įgūdžius, lavėja ir smegenys. Ypač padeda dainavimas. Kartais net pati stebiuosi, kaip kūrybingai pacientai naudojasi instrumentais, kaip atsimena jaunystėje mėgtas ir dainuotas dainas. Muzikos terapija skatina ir kūrybiškumą“, - sakė A.Kajokaitė.
Kartą per mėnesį ligoninėje apsilanko dvasininkas, mišias aukojantis ligoninės salėje ir lankantis pacientus palatose. Giedamos giesmės, joms pritariama gitara. Dvasinė pagalba ne mažiau svarbi nei medikamentai, nes pacientams kyla egzistencinių klausimų, į kuriuos jie ieško atsakymų.
Personalas, jo sauga ir tobulėjimas
Rūpinasi ir personalu. Naujas sveikatos apsaugos ministro įsakymas griežtai reglamentuoja ir medicinos darbuotojų darbo krūvius. Dėl to laimi ir pacientai, ir darbuotojai, nes aptarnaudami mažesnį skaičių pacientų specialistai gali kur kas kokybiškiau jiems padėti.
Ligoninės personalui organizuojami vidiniai mokymai, specialistai gali kelti kvalifikaciją, tobulintis kitose mokslo institucijose, domėtis naujovėmis. Darbo sąlygos slaugos ligoninėje nėra lengvos, personalas susiduria su įvairiomis emocijomis, kurias reikia suvaldyti, todėl ligoninės medicinos psichologė dirba ir su personalu. Jiems skiriamos konsultacijos, vyksta individualūs pokalbiai, grupiniai mokymai, aptariamos įvairios situacijos, su kuriomis darbo metu susiduriama. Jei darbuotojai pageidauja konfidencialumo, pokalbiai su medicinos psichologe gali vykti ne darbo vietoje. Ypač efektyvios personalui rengiamos autogeninės treniruotės.
Požiūrio keitimas ir viešoji informacija
Laužo senus mitus. Ligoninės vadovė E.Jankauskienė įsitikinusi, kad požiūris į slaugą turi keistis. „Į slaugos ligoninę turėtų atvykti tie, kurie sunkiai serga lėtinėmis ligomis ir jiems būtina profesionali specialistų pagalba, kurios namuose neįmanoma suteikti“, - sakė E.Jankauskienė. K.Griniaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninės direktorė džiaugėsi, jog visos komandos dėka gali griauti mitus, kad į slaugos ligoninę pacientai atvyksta praleisti paskutinių savo dienų. „Taip nėra.
tags: #atsiliepimai #apie #slaugos #ligonines