Vėžaičių seniūnijos socialinę darbuotoją Stanislavą Grykšienę pažįsta daugelis rajono gyventojų - moteris čia gyvenantiems žmonėms nuoširdžiai paaukojo savo 30 darbo metų, padėjo daugybei socialinę riziką patiriančių šeimų, vaikų, prisidėjo prie įvairiausių projektų, skleidė empatiją, dalinosi meile ir rūpesčiu, dažnai išgyvendama ne mažiau, nei prašantys pagalbos.
Liepą sukako didingi 30 metų Jūsų kilnaus darbo Vežaičių seniūnijoje. Pajaučiau, kad atėjo laikas ir išėjau pati, savo noru, gražiu susitarimu su Vėžaičių seniūnu Alvydu Mockumi. Dar 6 metus išdirbau jau būdama pensijoje, šis darbas man labai patiko, sutikau be galo daug ir įvairių žmonių, kurie augino mano asmenybę, tačiau tiesa ta, kad buvo nelengva.
„Kokį darbą gyvenime teko dirbti - man jie visi patiko. Buvau nuolat apsupta žmonių ir aš iš jų visą gyvenimą mokiausi, tai man atpirko ir patį aukštąjį mokslą, kurio, deja, taip ir neturėjau galimybės baigti“, - interviu su portalu „Mano Gargždai“ metu atviravo S. Grykšienė.
Paskutiniuosius dvejus metus pasidarė itin sunku - jautėsi didelė įtampa, dirbau be atokvėpio, tai įtakojo įvykiai pasaulyje - pandemija, taip pat ir karas Ukrainoje. Žmonėms ėmė labai trūkti emocinės paramos, jie susidūrė su vis daugiau skirtingų problemų, jų padariniais, pasitaikė ir atvejų, kai teko dirbti visai ne pagal savo pareigybes - tapau nebepajėgi padėti kiekvienam. Svarsčiau ilgai, bet apsisprendimas atėjo gana greitai - per vieną naktį.
Pati esu kilusi iš netoli Veiviržėnų esančio Balsėnų kaimo - labai gražios vietovės. Augau dviejų didžių žmonių, visuomenės veikėjų, signatarų kaimynystėje - Jurgio Šaulio ir Kazimiero Antanavičiaus, pastarąjį pažinojau itin gerai, jo šeimą taip pat. Į Vėžaičius atvykau dar būdama visai jauna 20-metė mergina, o pirmoji mano specialybė buvo kirpėja - visur, kur dirbau, buvau nuolat apsupta žmonių. Vėliau 15 metų išdirbau Vėžaičių filialo valstybiniame eksperimentiniame ūkyje, o iš ten mane „stumte išstūmė“ dirbti į seniūniją, socialinės darbuotojos pozicijoje.
Taip pat skaitykite: Nepasiturintys Vėžaičiai
Buvau iš didelės šeimos, reikėjo daug dirbti, tad mokslui mažai kas skatino. Žinojau, kad sugebu, įstojau, tačiau buvo per sunku dirbti, auginti vaikus, išleisti juos mokytis ir dar mokytis pačiai. Ir darbe ne kartą man buvo priminta, kad aukštojo išsilavinimo čia pasigendama. Bet šiandien, kaip bebūtų, nesigailiu absoliučiai nieko, visas mano gyvenimas - žmonės, iš jų aš mokiausi, o Vežaičiuose tokių šviesių žmonių yra tikrai daug. Būta begalė pokalbių, po kurių kiekvieną žmogaus gerą mintį užsirašydavau į turėtą sąsiuvinį ir jomis nuoširdžiai naudojausi savo gyvenime.
Per šitiek nuožmaus darbo metų, tikiu, kad būta įvairiausios patirties. Kiekvienas laikmetis buvo savaip įdomus. Kai tik pradėjau dirbti, tuo metu ėmė irti kolūkiai, naikinosi žemės ūkio bendrovės, žmonės, auginę gausias, daugiavaikes šeimas, neteko darbo ir sunkiai vertėsi, nes auginti daug gyvulių taip pat neliko galimybių. Tai buvo labai sunkus laikmetis - nebuvo ir labdarų, kuriose galėjai pigiai įsigyti drabužių, o išlaidauti tuomet galėjo tik labai retas.
Atsirado daug socialinės rizikos šeimų, kurioms reikėjo emocinės pagalbos. Man šis darbas patiko, nes situacijos ne visad buvo svetimos - pati augau daugiavaikėje šeimoje, turėjau tėvuką su negalią, taip pat ir močiutė gyveno pas mus kurį laiką, ja reikėjo rūpintis, tad visas šis rūpestis atėjo iš mano pačios gyvenimiškos patirties. Visą gyvenimą nesusitaikiau ir nesusitaikysiu su girtaujančiomis moterimis. Tokių atvejų buvo pakankamai daug, kiti itin skaudūs ir palikę neblėstančius prisiminimus - iš tokių šeimų teko ne kartą paimti vaikus ir apgyvendinti su globėjais.
Kuo šiandien labai džiaugiuosi, tai, kad su nei vienu nesusipykau - su visais ieškojome kompromisų ir juos būtinai rasdavome. Aš labai nustebau ir net graudinausi socialiniuose tinkluose pamačiusi žmonių komentarus po mano ir seniūno nuotrauka - 100 komentarų ir iš jų nei vieno prieš mane. Peržiūrėjusi pamačiau, kad komentavo ir itin gražiai atsiliepė vaikai, su kurių šeimomis dirbau prieš daugelį metų. Dabar jie jau užaugę ir sukūrę savo šeimas.
Būta situacijų, kai užeini į namus ir ant stalo matai neaiškios kilmės degtinę, menką užkandą ir vaikus, žaidžiančius šaltuose, apleistuose kambariuose. Buvo ir dar vienas sudėtingas laikotarpis, kai šalį užpuolė tuberkuliozė. Rūpinimasis tokių ligonių priežiūra buvo numesta socialiniams darbuotojams. Pamenu, pakviesta atvykau į kaimo sueigą ir man buvo pavesta pasiimti sergančią šeimą, tačiau to padaryti galimybės aš, žinoma, neturėjau.
Taip pat skaitykite: "Senjorų dvaras" Vėžaičiuose
Ilgai svarsčiau, apgalvojome daug sprendimo būdų, labai padėjo ir Savivaldybė, paramos skyrius, tuometinė Šeimos gerovės skyriaus vedėja Dalija Šeporaitienė ir kiti darbuotojai. Pasidariau projektą, važiavau tikrinti kaimo žmones, rinkti informaciją ir perduoti gydytojams. Užsiėmiau ir ligonių linksminimu - pasiruošiau programą, stengiausi praskaidrinti jų dienas, o popietėmis kviečiau specialistus pokalbiams. Kai kas pasveiko, kai kas iškeliavo anapilin. Geras dalykas buvo tas, kad gydytoja tuo metu užregistruotus sergančiuosius tuoj pat priimdavo tuberkuliozės skyriun patikrai - dar ir šiandien atsiranda sakančių: „Eikit pas Grykšienę, ten jus nuveš, sutvarkys ir pasirūpins...“ Deja, ne, šiandien to padaryti už kitą neleidžia duomenų apsauga ir kiti niuansai.
Prisimenu, kad Priekulėje ir Lapiuose veikė pagalbinės mokyklos, kuriose besimokantys vaikai buvo, išties, kitokie - išgyvenantys socialinę atskirtį ir nepavydėtinas situacijas šeimoje.
Šiandien galvoju, kad išėjau per šitiek metų neturėdama nei vieno priešo - su visais ieškojome kompromisų ir juos būtinai rasdavome.
Ar pati turite vaikų? Labai džiaugiuosi savo šeima, turiu tris vaikus ir aštuonis anūkus - vienas dabar jau 22-iejų metų studentas, o jauniausiam anūkėliui - treji. Visi nuostabiai sutariame, labai juos myliu ir didžiuojuosi.
Kalbant apie darbą, tiek mama, tiek vyras ir vaikai nebuvo dideli mano srities entuziastai, kartais sakydavo, kad tai - nerimtas darbas, nors esu tikra, kad jie tik jaudinosi, jog man gali būti per sunku. Tačiau dažnai sulaukdavau ir jų pagalbos - bendru sutarimu nuveždavom nepasiturinčioms šeimoms savo pačių užaugintų gyvulių maisto produktus, taip pat ir statybines medžiagas po remonto, baldus.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Mūsų miestelėnai puikiai žinojo mano gyvenamosios vietos adresą, būdavo, kad ir šeštadieniais, ne darbo metu, sulaukdavome bildenimo į langą, ten atėję žmonės pranešdavo apie įvairius nelaimingus atsitikimus, kreipdavosi ne tik organizacinės, bet ir emocinės pagalbos. Bendraudavau aš su visais - ir su mokyklomis, ir su medikais, visada galėjau kreiptis pagalbos į rajono gydytoją Virginą Ruškienę ir jos sulaukti, prireikus paguldyti žmogų į slaugos skyrių. Turėjau labai daug gerų žmonių aplink save, per tiek metų retas kuris atsisakė padėti, už tai esu labai dėkinga. Aš esu toks žmogus, kad turiu savo nuomonę, bet būtinai išklausau ir kitų. Niekada nebijojau nei valdžios, nei kitų viršiau manęs esančių asmenų, eidavau ir tiesiai klausdavau. Yra sakoma, kad pagarbą reikia užsitarnauti - aš galvoju, man pavyko, nors lengva nebuvo.
Tik ką turėjome sunkumų savo šeimoje, plaučių uždegimu sunkiai sirgo mano vyras, todėl dabar ypač didelę laiko dalį noriu skirti savo artimiausiems žmonėms. Turime sodybą, kuriame puikuojasi daržas, gėlynas - aš labai mėgstu gėles, jomis rūpinuosi ir auginu. Žiemos sezonu planuojame tvarkytis namuose, laiką leisti čia man bėdų nėra, turiu daug pomėgių - skaitau, mezgu, siuvinėju, o dabar dar ėmiau spręsti kryžiažodžius. Net ir ramiai atsisėdus pažiūrėti per langą, pabūti su savimi man - dovana.
Būdama tokia atsidavusi ir ypač veikli šios profesijos ilgametė atstovė, ką galėtumėte palinkėti einančiam, o galbūt dar tik eisiančiam šias pareigas žmogui? Visų pirma, reikia labai mylėti savo darbą. Tikėti žmonėmis - nors ir jie kartais apgauna, tačiau nenusivilti, būti empatiškais ir padėti jiems tiek, kiek gali. Nepamiršti geros nuotaikos, asmeninius rūpesčius palikti už darbo ribų ir džiuginti aplinkinius pozityvumu. Mokėti sutarti ir susitarti - per šitiek darbo metų man nebuvo blogos valdžios, sutariau su visais vadovais, o ypač džiaugiuosi, kad dirbant dabartiniam direktoriui išėjau iš darbo - jautėsi palaikymas ir buvo gražiai, nuoširdžiai atsisveikinta. Galų gale, esu įsitikinusi, kad šiame darbe ir apskritai, gyvenime, svarbiausia yra tikrumas - būti savimi.
Vėžaitiškė S. Grykšienė patenkinta tuo, ką savo profesinėje veikloje darė 30 metų. pageidaujantys gauti socialinių įgūdžių ugdymo, palaikymo ir (ar) atkūrimo paslaugas įstaigoje - medicininį pažymėjimą (forma Nr. Mokėjimo už socialinių įgūdžių ugdymo, palaikymo ir (ar) atkūrimo paslaugas dydis nustatomas atsižvelgiant į asmens (šeimos) pajamas vadovaujantis Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. T11-313 „Dėl Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr.
Išsamesnės informacija apie dienos socialinės globos paslaugas teikiama telefonais (0 46) 47 02 02, +370 686 33 702.
Socialinę riziką patiriantys vaikai nuo 6 iki 18 m. vaikai nuo 6 iki 18 m. vaikai su negalia nuo 6 iki 18 m. kiti vaikai nuo 6 iki 18 m. medicininį pažymėjimą (forma Nr.
Mokėjimo už dienos socialinę globą dydis nustatomas atsižvelgiant į asmens pajamas vadovaujantis Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr.
Mokėjimo už dienos socialinę globą asmens namuose (integrali pagalba) dydis nustatomas atsižvelgiant į asmens pajamas vadovaujantis Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr.
Transporto organizavimas - paslauga, teikiama pagal poreikius asmenims, kurie dėl negalios, ligos ar senatvės turi judėjimo problemų ir dėl to ar dėl nepakankamų pajamų negali naudotis visuomeniniu ar individualiu transportu.
S. „Reikia būti stipriam, empatiškam, mėgti darbą ir gerbti žmones“, - savo karjeros sėkmės receptą atskleidė Stanislava Grykšienė, 30 metų paskyrusi socialiniam darbui Vėžaičių seniūnijoje, Klaipėdos rajone. Pernai gruodį ji atsisveikino ir išėjo užtarnauto poilsio. Pasirinko naują profesijąAtkūrus nepriklausomybę, Klaipėdos rajono savivaldybėje pradėjo kurtis Socialinės paramos skyrius, seniūnijose atsirado nauja pareigybė - socialinio darbo specialisto.
Buhalterės išsilavinimą turėjusi S. Grykšienė, keliolika metų dirbusi eksperimentiniame ūkyje, tuo metu ruošėsi keisti darbą. Atsakingai, pareigingai vėžaitiškei pasiūlė įsidarbinti socialine darbuotoja ir ji sutiko. „Mane traukė, nes buvau dirbusi su žmonėmis, sekėsi bendrauti, jiems padėti“, - atskleidė pašnekovė.
Ji pasirinko naują, nežinomą profesiją, kurią žinojo tik iš užsienietiškų kino filmų. Tada nebuvo rekomendacijų, taisyklių - dirbti teko intuityviai. Dar tik formavosi socialinio darbo studijų programos. Šio mokslo diplomo S. Grykšienė neįgijo, bet kvalifikaciją kėlė seminaruose, kursuose. „Savivaldybėje pasitarimuose aptardavome įvairias situacijas, dalindavomės patirtimi, kokius sprendimus priimdavome, - dėstė pašnekoė. - Dirbo stiprūs specialistai - skyriaus vedėjos Dalija Šeporaitienė, Dalia Gumuliauskienė, specialistė Jolanta Papievienė. Šios padėjo, palaikė, konsultavo.“Vėžaičių seniūnija buvo viena iš trijų didžiausių Klaipėdos rajone. „Man palengvino tai, kad aš pažinojau daugelį gyventojų“, - prisiminė S.
Ne džiaugsmu dalintis ėjo„Sunku buvo ir darbo pradžioje, ir pabaigoje, - neslėpė pašnekovė. - Iš pradžių -nežinomybė, visai nauja sritis, specifinis darbas.“ Ji neapsiribojo pareigybės nuostatuose numatyta veikla - stengėsi nuoširdžiai padėti besikreipiantiesiems. Darbo valandų neužteko - žmonės skambindavo vėlai vakare, barbendavo į langą savaitgaliais. Ir, anot pašnekovės, nė vienas neliko alkanas ar sušalęs.
Ne džiaugsmu dalintis žmogus ėjo pas socialinę darbuotoją, o nuliūdęs dėl artimo netekties, skyrybų, prispaustas antstolių, nusiminęs, kad neturi darbo, supykęs ant kaimyno, įniršęs ant viso pasaulio. Kiekviena situacija skirtinga. „Reikėjo išmokti išklausyti žmones, įsigilinti ir nuspręsti, ką daryti, - kalbėjo S. Grykšienė. - Neretai išsikalbėjęs gyventojas nusiramindavo ir pats priimdavo racionalų sprendimą. Aš pati daug išmokau bendraudama su žmonėmis.“Pagalba kitiems - kasdienis ir atsakingas darbas.
Iširus ūkiams, bendrovėms, atsirado bedarbių -žmonės nebeturėjo ne tik pajamų, bet ir kur kreiptis dėl savo bėdų. Tačiau S. Grykšienė pastebėjo, kad dalis nebenorėjo įsidarbinti - įsigudrino gyventi iš pašalpų ir nelegalaus darbo. Tai piktino ją: kodėl nori iš valstybės gauti pats nieko neduodamas?
Skaudino į alkoholio liūną įklimpusios mamos, apleidusios savo vaikus. Ne viena riziką patirianti šeima buvo Vėžaičių seniūnijoje. Niekada nepamirš, kai iš troboje gyvenusių dviejų šeimų - nesaugios aplinkos teko paimti 5 vaikus ir nuvežti į globos grupę. „Įsikibę į ranką prašė jų nepalikti namuose, - prisiminė S. Grykšienė. - Padėjome šeimoms, kad prasikaltusių vaikų neišsiųstų į socializacijos centrą - juk augo prastose sąlygose. Linkėjo gerbti žmonesSocialinė darbuotoja stengėsi ne tik padėti, bet ir skatino žmogų keistis, kabintis į gyvenimą.
Nesigaili savo rūpesčio du kartus atstatyti sudegusią daugiavaikių šeimų trobą, nors trečią kartą ši visai supleškėjo.Ne vien žmonėmis rūpinosi - ir jų keturkojais ar dvikojais augintiniais. Išvežus į ligoninę susirgusį vienišą gyventoją, kaimynai skambindavo, kad kaukia paliktas šunelis ar miaukia katinas. „Kartą gyvūnų gerove besirūpinantys specialistai varė iš proto, kad pasirūpinčiau avių banda, kurios nepajėgė prižiūrėti neįgalus, savarankiškumo stokojantis vyras, - atskleidė S. Grykšienė. - Ir nepalikau jų likimo valiai - nuvežiau šieno rulonų, druskos. Padėjo vyras - šeima mane santūriai palaikė.“
Per pastaruosius porą metų - dar kitokie išbandymai. Pandemija sujaukė žmonių gyvenimą, juos izoliavo net nuo artimųjų - reikėjo pagalbos. Pernai iš karo niokojamos Ukrainos į Vėžaičius atvyko daugiau nei 70 ukrainiečių. „Daug padėti jiems reikėjo, kilo sunkumų, bet tai nuoširdūs, geranoriški žmonės, kaip ir juos priėmę mūsų gyventojai“, - sakė pašnekovė.
Kodėl verta studijuoti socialinį darbą?| Kolegijos specialybės | Kolegijos diplomai | Studijų salė
Socialinės paslaugos Klaipėdos rajone:
| Paslaugos tipas | Kam skirta | Reikalingi dokumentai | Mokėjimo tvarka | Kontaktai |
|---|---|---|---|---|
| Dienos socialinė globa | Asmenims su negalia, senyvo amžiaus asmenims | Medicininis pažymėjimas (forma Nr. 027/a) | Priklauso nuo asmens pajamų (vadovaujantis Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu) | (0 46) 47 02 02, +370 686 33 702 |
| Dienos socialinė globa asmens namuose (integrali pagalba) | Asmenims su negalia, senyvo amžiaus asmenims, kuriems reikalinga pagalba namuose | Nėra nurodyta | Priklauso nuo asmens pajamų (vadovaujantis Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2015 m. gegužės 28 d. sprendimu) | (0 46) 47 02 02, +370 686 33 702 |
| Socialinių įgūdžių ugdymas, palaikymas ir (ar) atkūrimas | Asmenims, pageidaujantiems gauti socialinių įgūdžių ugdymo, palaikymo ir (ar) atkūrimo paslaugas įstaigoje | Medicininis pažymėjimas (forma Nr. 027/a) | Priklauso nuo asmens (šeimos) pajamų (vadovaujantis Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2020 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu) | (0 46) 47 02 02, +370 686 33 702 |
| Transporto organizavimas | Asmenims, turintiems judėjimo problemų dėl negalios, ligos ar senatvės ir negalintiems naudotis visuomeniniu ar individualiu transportu | Nėra nurodyta | Nėra nurodyta | Nėra nurodyta |
tags: #vezaiciu #socialine #darbuotoja