Neįgalumo tema Lietuvoje yra itin jautri ir apipinta įvairių iššūkių, pradedant istoriniais terminais ir baigiant dabartinės sistemos problemomis, tokiomis kaip korupcija ir nepakankamas aplinkos pritaikymas. Šiame straipsnyje panagrinėsime neįgalumo istoriją Lietuvoje, dabartinę situaciją ir problemas, su kuriomis susiduria neįgalieji.
Terminologija ir istorinis kontekstas
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo suvokta, kad sovietmečiu vartoti terminai, apibūdinantys negalią turinčius žmones, yra įžeidžiantys ir žeminantys asmenį. Vienas iš jų, bene mažiausiai įžeidžiantis, buvo invalido terminas, kuris vis dar tebėra Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne. 1999 m. Socialinės apsaugos terminų žodyne buvo oficialiai panaudotas negalios terminas, apibrėžiant ją kaip „ribotą žmogaus pajėgumą atlikti įprastus ir normalius kiekvienam sveikam asmeniui veiksmus“.
Lietuvoje žodis negalia labai prigijo oficialioje ir praktinėje vartosenoje. Jis laikomas iš esmės tinkamu ir pakankamai pagarbiu vienokių ar kitokių sutrikimų turinčiam asmeniui pavadinti. Tačiau ar iš tiesų įvyko esminis perėjimas nuo žeminančio prie pagarbaus negalią turinčio asmens įvardijimo? Ar iš tiesų žodžiu negalia, neįgalusis vadiname tai, ką norime vadinti ir kaip turėtume vadinti?
Neretai girdima ir skaitoma, kaip žmonės, tarp jų ir žurnalistai, vartoja frazes neįgali valdžia, neįgalus Seimas, neįgalus vadovas ir panašiai, taip nurodydami asmens ar institucijos nepajėgumą ar negebėjimą. Tad kyla abejonių, ar terminas neįgalus iš tiesų pakeitė žodį invalidas, kuris tame pačiame Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne apibrėžiamas kaip visai ar iš dalies netekęs darbingumo žmogus, o neįgalusis - visai ar iš dalies negalintis dirbti.
Invalido terminas nuo senų laikų buvo naudojamas karo suluošintiesiems, kaip netinkamiems karinei tarnybai, pavadinti. Šiandien Lietuvoje neįgalumo ir darbingumo nustatymo tvarka, taikoma negalią turinčiam asmeniui, yra ne kas kita, kaip asmens negalėjimo, netinkamumo, nedarbingumo, silpnumo nustatymas dėl jo ligos ar kitų ypatybių. Asmenį menkinanti žodžio neįgalus, kaip ir invalidas, reikšmė yra akivaizdi. Reikia pripažinti, kad esmės nepakeitėme invalidą pakeitę neįgaliu.
Taip pat skaitykite: Viskas apie stažą senatvės pensijai
Kodėl, įvardijant negalią turintį žmogų, neįvyko esminio pasikeitimo turinyje? Ko gero, dėl dviejų priežasčių: pažodinio vertimo iš anglų kalbos ir dėl vertimo nesuvokiant negalios, kaip reiškinio, kitaip tariant - dėl teorinio neraštingumo ir mažo socialinio jautrumo. Jei disabled versime paraidžiui, gausime neįgalus. Tačiau tiksli angliškojo žodžio reikšmė kyla iš socialinio negalios modelio, kuris reiškia, kad žmogus yra socialinių aplinkų nugalintas arba išgalintas.
Taip fizinio prieinamumo nebuvimas uždaro kelius fizinę negalią turintiems asmenims. Gestų kalbos, subtitrų, Brailio rašto, lengvai suprantamos kalbos ar kitų alternatyvių informacijos ir komunikacijos būdų menkas visuotinumas socialiai izoliuoja neregius, kurčiuosius, intelekto negalią turinčius asmenis. Pedagoginių metodų, skirtų mokyti įvairius vaikus drauge, stoka į edukacinę atskirtį išstumia regos, klausos, intelekto sutrikimų turinčius arba autistiškus ir kitus vaikus.
Nuo 2006 m. žmogaus teisių standartas negalios srityje yra Jungtinių Tautų konvencija, kuri buvo inicijuota pačių neįgaliųjų, todėl ji yra laikoma autentišku ir patikimu instrumentu su negalia susijusiai politikai ir praktikai kurti. Konvencijoje naudojama asmens su negalia, arba negalią turinčio asmens sąvoka (angl. person with disability). Ši negalios samprata yra paremta esminiu žmogaus teisių principu - asmens orumu, asmens dimensiją laikant pagrindine. Negalia, arba sutrikimas, yra antrinis.
Lietuviškas neįgaliojo terminas iš tiesų neturi nei pirmosios (socialiniu modeliu grįstos, nugalinto, angl. disabled), nei antrosios (orumu grįstos, negalią turinčio asmens) tiesioginės reikšmės. Beje, kitur pasaulyje naudojamas prancūziškas žodis handicap, arba, kalbant apie asmenį, personne handicapée. Handicap kilo iš angliškos frazės hand in cap (ranka kepurėje), kuri reiškia lygius šansus visiems burtus traukiantiems dalyviams.
Būtent tai ir nusako JT Neįgaliųjų teisių konvencija, kuria šalys narės įsipareigoja skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų negalią turinčių asmenų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui. Lietuva Konvenciją ratifikavo 2010 metais, taigi, įsipareigojo įgyvendinti žmogaus teisėmis grįstą negalios sampratą.
Taip pat skaitykite: Ką daryti, jei esi priklausomas nuo telefono?
Konvenciją reikia suprasti kaip negalios sampratos esminį posūkį - atsisakant diskriminacijos ir įgyvendinant žmogaus teises. Taigi, Konvencija skelbia žmogaus teisėmis ir socialinę negalios sampratą, kitaip, tariant, bet kurį negalią turintį asmenį traktuoja esant oriu ir turinčiu lygias teises su visais žmonėmis. Tenka pripažinti, kad negalią ir negalią turintį asmenį nusakančios terminologijos klausimas nėra išspręstas, nes negalios sampratos pasikeitė santykinai labai neseniai, prieš daugiau nei dešimtmetį, priėmus Konvenciją.
Net jos preambulėje pripažįstama, kad neįgalumo sąvoka yra vis dar tebeplėtojama. Terminai yra istoriškai nulemtos realybės ir kolektyvinės sąmonės atspindys. Pakeisdami invalidą neįgaliu nepakeitėme esmės. Negalia nusakoma diskriminacinėmis invalido reikšmėmis, pabrėžiant asmens nepajėgumą, o ne aplinkų pritaikymo ir įvairovės stoką. Negalių turintys žmonės vis dar susiduria su begale kliūčių savo aplinkose, įskaitant netikėjimą jų gebėjimais, darbo sąlygų atviroje darbo rinkoje nesudarymą, bendrojo ugdymo neprieinamumą, aplinkos visiems, arba universalaus dizaino, menką taikymą, komunikacijos formų įvairovės trūkumą.
DVT: sėkmė slypi patikimuose pagal negalią suskirstytuose duomenyse
Korupcijos skandalai ir kyšininkavimas
Deja, neįgalumo nustatymo sistema Lietuvoje nėra apsaugota nuo korupcijos. Žmonės pasakoja apie kyšius ir korupciją, kurie apraizgę šią sistemą. Vilnietė Laura į specialią jos vaikui pritaikytą kėdutę sodina nuo gimimo paralyžiuotą sūnų. Jauna moteris sako, kad sunki sūnaus liga ne tik pakeitė jos gyvenimą, bet ir privertė susipažinti su neįgalumo nustatymo sistemą esą apraizgiusia korupcija. „Kai pirmąjį kartą tą neįgalumą tvarkėmės ir kai pirmąjį kartą jis buvo nustatytas mūsų vaikui, galima sakyti, kad neįgalumo nustatymo tarnyba kaip ir išprievartavo iš mūsų kyšį“, - sako neįgaliojo mama Laura.
Moteris pateikė visus sūnaus neįgalumui nustatyti reikalingus dokumentus, bet vėliau iš jos buvo paprašyta 80 eurų už kažkokias ypatingas paslaugas: „Priklauso vaikui neįgalumas, yra didelė problema, dokumentai viską rodo, bet be pinigų negausi? Įtariu, kad gausi be pinigų, bet vėlgi yra suponuojama tokia nuomonė, kad bus greičiau. Ir kad tas neįgalumas bus truputėlį pakoreguotas į naudingesnę pusę, tai - sunkesnė negalia. Kas vaiko negalios atveju konvertuojasi į kažkiek vos didesnę neįgalumo pašalpą.“
Anonimiškai kalbanti moteris sako, jog neįgalumą vaikui nustatinėjo Vilniaus neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarybos (NDNT) skyriuje. Anot jos, esą, vieša paslaptis, jog čia veši korupcija: „Praeitais metais vieno pažįstamo šeimos nariui buvo nustatytas neįgalumo lygis, kuris gyveno visiškai kitame rajone. Ir tam asmeniui ten nebuvo nustatytas. Ir atvykus į Vilnių pavyko susitvarkyti.“ Apie korupciją atvirai pasakoja ir 16 metų neįgaliojo vežimėlyje sėdinti vilnietė Ramunė. Sako, iš pažįstamų girdėjusi, kaip veikia sistema: „Jam tai nebuvo sudėtinga, tiesiog reikia pažinoti tam tikrus asmenis ir kaip prie jų prieiti. Tačiau jis šnekėti ta tema kategoriškai atsisakė, kadangi, jo žodžiais tariant, tai yra pakankamai aukštos galvos ir aukšti pareigūnai.“
Taip pat skaitykite: Pensijų indeksavimas dirbantiems senjorams
Nupirkto neįgalumo kaina, pasak pašnekovių, gali siekti kelis šimtus eurų. Neįgaliųjų organizacijos sako, ir šiuo metu nuolat sulaukiančios pacientų skundų apie korupciją, reikalaujamus pinigus ir skriaudžiamus tuos, kurie išties kenčia. „Tai reiškia kažkas gauna sau papildomai algą į kišenę, kuris pasitvarkė neįgalumą, o kažkas gyvena badaudamas. Taip yra nežmoniška. Aš suprantu, kad tie žmonės, kurie kažkada lengvai susitvarkė ir turi neįgalumą iki gyvenimo galo, aš čia kalbu apie tą „neįgalumą“ nupirktą. Tai jie švilpauja. Bet tai yra neteisinga žmonių su negalia ir skurde (atžvilgiu - aut. past.) ir negali užsidirbti dėl savo sveikatos“, - teigia Neįgaliųjų organizacijų forumo direktorė Henrika Varnienė.
Puikiu netikro neįgalumo pavyzdžiu tapo prieš kelerius metus garsiai nuskambėjusi istorija, kuomet paaiškėjo, jog per ketverius metus net 17 tūkst. eurų nedarbingumo išmokų gavo Šiaulių politikė Virginija Račienė, tariamai netekusi 90 proc. regos, nors iš tiesų pati ir matė, ir net automobilį vairavo.
Į TV3 Žinias atvirai apie galimą korupciją ir piktnaudžiavimą kalbėti panoręs kreipėsi ir šioje sistemoje aukštas pareigas užimantis pareigūnas - Utenos teritorinio skyriaus vedėjas Tadas Mickevičius. Sakoma, kad teritorinių skyrių sprendimai dėl žmonių darbingumo lygio kartais apskundžiami centrinėje būstinėje Vilniuje. Ir jis savo akimis mato, jog pacientai neaišku kaip ten pripažįstami sunkesniais ligoniais nei, pasak vyro, yra iš tikrųjų. O tai kas mėnesį valstybei kainuoja pinigus.
Utenos skyriaus vadovas sako, per pusę metų darbo tarnyboje pamatęs tikrą dilgėlyną. O ėmus kelti tokius klausimus sako sulaukęs vadovybės spaudimo ir įtartino buvusio Neįgalumo tarnybos vado vizito. Į Uteną pasikalbėti apie darbą prieš kelias savaites netikėtai atvyko tuo metu dar Ignalinos vicemero pareigas ėjęs darbo partijos narys Manfredas Žymantas, prieš porą metų visos neįgalumo nustatymo tarnybos vadovo postą palikęs per korupcijos skandalus. Vizitas buvo nušviestas ir Ignalinos savivaldybės puslapyje, bet ne visos jo detalės.
„Sako, turiu privatų klausimą, ant stalo padeda ir sako, čia patikrinkit. Aš atverčiu, tai yra vardas pavardė ir asmens kodas. Užverčiu, padedu ant stalo ir informuoju, kad yra toks Asmens duomenų apsaugos įstatymas. Šitie duomenys yra saugomi, griežtai saugomi“, - pasakoja Utenos skyriaus vedėjas Tadas Mickevičius. Pašnekovas sako pajutęs buvusio vicemero spaudimą. Netrukus dėl šio epizodo ir Neįgalumo nustatymo tarnybos vadovybės įtarimą jam keliančio elgesio kreipėsi į teisėsaugą.
Tuo metu centrinė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba visus jai metamus kaltinimus ir neįgaliųjų pasakojimus apie korupciją neigia. „Teritorinio skyriaus vadovas kreipėsi į teisėsaugos institucijas ir teisėsaugos institucijos išnagrinėjusios medžiagą, pateiktą skyriaus vedėjo, mums atsiuntė atsakymą, kad ikiteisminis tyrimas nebus pradėtas“, - teigia NDNT atstovė Nomeda Pikelytė. Jai antrina ir įstaigą valdanti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
„Pabendrausime tikrai su NDNT vadovybe ta prasme, kad yra ir etikos klausimų. Ir yra tokie dalykai kaip darbo drausmė. Tai jei žmogus kreipėsi dėl tam tikrų klausimų, tai jam turėtų būti atsakoma ir aiškiai paaiškinama, kodėl taikoma tokia teisė ir remiamasi tokiu punktu, o ne kitokiu. Manytume, kad tokio bendradarbiavimo iš tikrųjų galbūt ir pritrūko šiuo konkrečiu atveju“, - kalbėjo SADM atstovė Eglė Samoškaitė.
Utenos sk. vadovas STT sprendimą nepradėti tyrimo apskundė. Ir dar žada kreiptis į Generalinę prokuratūrą dėl jam toliau esą daromo vadovybės spaudimo. STT atvejo detaliau nekomentuoja, bet skelbia pastaraisiais metais atlikusi daugybę tyrimų dėl korupcijos sveikatos ir neįgalumo nustatymo sistemoje. Šiemet bus atliekama ir NDNT korupcijos analizė.
„Šių tyrimų metu atskleidžiamos nusikalstamos veikos, tokios kaip, viena vertus, gydytojai priima tikrovės neatitinkančius dokumentus, kurių pagrindu vėliau būna priimami sprendimai dėl neįgalumo ir darbingumo lygio nustatymo. Kita vertus, NDNT specialistai priima neteisėtus sprendimus, kurių pagrindu vėliau nustatomas tikrovės neatitinkantis neįgalumo ir darbingumo lygis. Tai galime pastebėti tai, kad tie tyrimai yra pradedami nuolat“, - sako STT atstovė Renata Keblienė.
Tiesa, tyrimo galimai imsis Seimo Antikorupcijos komisija, kurią jau sudomino Utenos sk. vadovo paviešinti duomenys. „Deja, kaip matome iš šito pateikto atvejo, spragos dar egzistuoja. Todėl nusprendžiau kreiptis į Seimo Antikorupcijos komisiją, kad šis klausimas būtų išnagrinėtas“, - teigia Antikorupcijos komisijos narė Agnė Bilotaitė.
Dabartinė situacija ir statistika
Šiuo metu Lietuvoje nedarbingumo išmokas gauna per 130 tūkst. žmonių. Trečdalis jų - dirbantys. Į NDNT per metus dėl išmokų kreipiasi 100 tūkst. žmonių, sprendimus apskundžia beveik 3000, keli šimtai sprendimų būna pakeičiami.
Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos direktorius Zdislavas Skvarciany „15min“ teigia, kad žmonių, kurie kreipiasi į tarnybą, prašymų mažėja, todėl automatiškai sumažėja ir skaičius tų, kuriems nustatomas neįgaliojo statusas, nedarbingumo arba neįgalumo lygis. Vaikų iki 18 metų, kuriems nustatomas toks statusas, skaičius visą laiką yra tolygus, tačiau darbingo amžiaus žmonėms iki 2009-ųjų šis statusas buvo nustatomas dažniau.
Z.Skvarciany teigimu, 2009-ais metais buvo nuolat tobulinama sistema. Nors skaičiavimo formulė išliko ta pati, buvo šiek tiek sugriežtinti reikalavimai. „Kaip ir visame pasaulyje, taip ir Lietuvoje, yra žmonių, kurie siekia gauti neįgaliojo statusą, - paklaustas, ar nepasitaiko simuliantų, atsako Z.Skvarciany. - Pas mus dabar yra tokia sistema: žmogus gauna siuntimą iš poliklinikos, kur pateikiami duomenys apie sveikatą, ateina į Tarnybą su siuntimu, o čia - griežtai reglamentuotos taisyklės. Anksčiau buvo, kaip mes vadinome „žirklės“ - tam tikro procento tam tikri susirgimai, o dabar viskas labai konkretu: diagnozė, funkcija ir procentas.
Dauguma į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą besikreipiančiųjų dėl nedarbingumo ir neįgalumo nustatymo yra vyresni nei penkiasdešimt metų asmenys. Tokie, kuriems netekus darbo, jau būtų sunku rasti naują. Aš manau, kad neįgaliųjų skaičius Lietuvoje yra labai normalus - apie 8 proc. Europoje mes esame maždaug per vidurį. Kai kuriose šalyse šis skaičius siekia net iki 15 proc., o vidutinis skaičius ES - apie 10 proc. Tarkim, Šveicarijoje prieš penkerius metus buvo decentralizuota sistema, t. y. gydytojai nustatinėjo neįgaliojo statusą arba neįgalumą. Tada šalyje buvo daugiau kaip 12 proc. neįgaliųjų.
Nuo 2010 07 01 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba nustatinėja specialiuosius pensinio amžiaus poreikius. Pagal 2012 06 27 duomenis, šiemet nedarbingumas arba neįgalumas nuo metų pradžios nustatytas 39 552 darbingo amžiaus žmonėms, praeitas metais per tą patį laikotarpį - 43 192. Taigi skaičiai tendencingai mažėja. 2009-aisiais neįgaliojo statusas nustatytas 89 415 darbingo amžiaus žmonių. 2010-aisiais - 83 233, 2011-aisiais - 78 578. Iki 2009-ųjų šis skaičius didėjo.
2010 metais naujų darbingo amžiaus žmonių, kuriems buvo nustatytas neįgalumas arba invalidumas, atsirado 15 379. Z.Skvarciany pastebi, kad tokių, kuriems neįgalumo ir darbingumo lygis nenustatomas, skaičius irgi mažėja: „Tai rodo, kad siuntimų kokybė gerėja.“ Tokių asmenų 2010-aisiais buvo 2952, o 2011-aisiai - 2528. Tai sudaro 5-6 proc.
„Sodros“ statistika šiek tiek kitokia - joje neatsispindi bendras asmenų, kuriems yra nustatytas neįgalumas ar netektas darbingumas, skaičius. 2012-ųjų I ketvirčio vidutiniai metiniai duomenys: neįgalumo arba invalidumo pensiją gaus 222 520 žmonių. 2010-aisiais gavo 226 943. Vidutinė neįgalumo pensija šių metų balandį buvo 727,79 Lt, netekto nedarbingumo tuo pačiu laikotarpiu - 580,14 Lt.
Apibendrinant, neįgalumo istorija Lietuvoje yra ilgas kelias nuo diskriminacinių terminų prie žmogaus teises gerbiančios sampratos. Nors padaryta pažanga, vis dar susiduriama su iššūkiais, tokiais kaip korupcija ir nepakankamas aplinkos pritaikymas. Svarbu tęsti pastangas, siekiant užtikrinti lygias galimybes ir orų gyvenimą visiems neįgaliesiems.
Statistiniai duomenys
Žemiau pateikiami statistiniai duomenys apie neįgalumą Lietuvoje:
| Metai | Darbingo amžiaus žmonės, kuriems nustatytas neįgalumas |
|---|---|
| 2009 | 89 415 |
| 2010 | 83 233 |
| 2011 | 78 578 |
| 2012 (nuo metų pradžios) | 39 552 |