LRT.lt jau anksčiau rašė apie atvejį, kai moteriai į darbo stažą nebuvo įtraukti metai, kai ji augino dukrą. Po šios publikacijos daugybė moterų kreipėsi į LRT.lt teigdamos, kad į jų darbo stažą taip pat nebuvo įtraukti metai, kai jos augino vaikus.
Beveik 40 metų pedagoginį darbą dirbanti Violeta savo darbo staže pasigedo tų metų, kai augino dukrą. Moteris pasakoja situaciją dėl to bandžiusi aiškintis jau prieš porą metų, bet nieko nepešusi - „Sodros“ specialistų atsakymai ne tik buvo neaiškūs, bet apskritai skyrėsi.
Šiandien panagrinėsime, ar motinystės atostogų laikas skaičiuojamas į darbo stažą, remiantis 1982 metų situacija Lietuvoje.
Violetos istorija
Violeta pasakoja:
„Esu jau 56 metų, greitai bus ir 57-eri. Dirbu mokytoja. Nuo pat 18 metų dirbu pedagoginį darbą. Vadinasi, mano darbo stažas prasidėjo 1982 metais. Birželį pradėjau dirbti, paskui toliau mokiausi ir iki šių dienų mokytojauju. 1986 metais pasigimdžiau dukrą. Išėjusi auginti antros dukros, Violeta teigia vaiko priežiūros atostogose praleidusi net mažiau, nei būtų galėjusi, nes gavusi paskyrimą į kitą mokyklą.
Taip pat skaitykite: MLG Lietuvoje
„Dirbau Kaune pradinių klasių mokytoja. Viskas buvo gerai. Kai gimė antra dukra, išėjau į dekretą, mes persikraustėme gyventi į Kazlų Rūdą. Išėjus į dekretą man mokėjo tuos pinigėlius, kurie ir priklausė.
„Tada kreipiausi į „Sodrą“, nuvažiavau ten vieną kartą, kitą kartą. Pateikiami atsakymai buvo labai neaiškūs ir taip likau neišsiaiškinusi. Esu pristačiusi ir darbo knygutę, ir dokumentus. Iš pradžių jie man sakė, kad trūksta pažymų. Anot jos, kodėl į darbo stažą metai, kai ji augino antrą dukrą, nebuvo įtraukti, taip ir liko neaišku. Viena darbuotoja esą aiškinusi, kad neužtenka dokumentų.
„Aiškinausi, kur dingo tie metai. Kai porą kartų buvau „Sodroje“, pirmą kartą moteris vienaip aiškino, paskui vėl važiavome, kitaip aiškino, esą archyvuose pradingo, keitėsi dokumentai, pereinamasis laikotarpis buvo nepriklausomybės pradžioje, esą neprivaloma saugoti dokumentų. Na, pradėjo tokias nesąmones šnekėti. Aš nieko nepešiau, kai jie šitaip.
„Dabar mano darbo stažas pagal juos - 37 metai ir keturi mėnesiai, o pagal mano skaičiavimą turėtų būti apie 39 metus, nes dirbau nuo 1982-ųjų ir mano darbo stažas nepertraukiamas, biuletenio praktiškai irgi neturėjau, bet mano metai pradingsta. (...) Dabar tie dveji ar pusantrų metų yra labai svarbu. Jeigu turint 40 metų stažą jau galima išeiti į pensiją, aš tuo suinteresuota. Pašnekovė teigia šiemet kaip tik turinti trečiokų klasę. Kitais mokslo metais jie bus ketvirtokai ir baigs pradinę mokyklą.
Galiausiai viena specialistė paaiškino, kad „Sodra“ esą neprivalanti saugoti dokumentų.
Taip pat skaitykite: Nedarbingumo grupė ir stažas: kas svarbu žinoti
Taigi, kodėl į darbo stažą neįskaičiuojami motinystės atostogų metai? Kaip teigia specialistai, iki 1994 metų informacija apie darbo stažą buvo įrašoma žmonių darbo knygelėse.
Būtent pastaroji sąlyga svarbi ir iki tol vaikų susilaukusioms mamoms - kadangi darbo stažas buvo apskaičiuojamas nuo priėmimo iki atleidimo dienos, jis nustatomas remiantis įrašais darbo knygelėje, nepaisant to, ar per tą laiką moteris buvo motinystės, vaiko priežiūros atostogose. Kitaip tariant, moteriai išėjus į motinystės ar vaiko priežiūros atostogas, jos statusas nepasikeisdavo - ji ir toliau dirbdavo toje pačioje darbovietėje, o tai turėtų būti užfiksuota darbo knygelėje.
Į tai dėmesį atkreipia ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
„1994 metais buvo priimti sprendimai, įgyvendintos techninės ir organizacinės priemonės tvarkyti personalizuotą apdraustųjų apskaitą. Taigi visi duomenys apie dirbančiuosius nuo 1994 metų yra kaupiami „Sodros“ informacinėje sistemoje“, - priduria M. Jos teigimu, žmonės, kurie dirbo iki 1994 metų, turėtų pateikti „Sodrai“ dokumentus, įrodančius jų stažą. Tai padaryti jie gali bet kuriuo metu, nelaukdami, kol sukaks senatvės pensijos amžius.
„Šių dokumentų originalus ar patvirtintas šių dokumentų kopijas „Sodrai“ turi pateikti pats gyventojas, - pažymi M. Kozič. - Jei žmogus informuoja, kad pats nepateiks stažą įrodančių dokumentų, nes, pavyzdžiui, pametė darbo knygelę, šių dokumentų gali pareikalauti „Sodra“.
Taip pat skaitykite: Bedarbių motinystės socialinis draudimas
„Deja, neretai nutinka taip, kad sovietmečio ar pirmųjų nepriklausomybės metų laikotarpių dokumentai nėra išsaugoti, neperduoti archyvams, yra neišsamūs ar perduoti tik iš dalies. Tačiau ši problema gali iškilti ne tik vaikus auginusioms moterims, bet visiems vyresnio amžiaus žmonėms, stažo įgijusiems iki 1994 metų gruodžio 31 dienos.
M. Kozič primena, kad žmogui nesutinkant su darbo stažo duomenimis, kurie pateikiami jo asmeninėje paskyroje, jis gali raštu kreiptis į „Sodros“ teritorinį skyrių.
LRT.lt primena, kad pagal šiuo metu galiojančią tvarką teisę gauti vaiko priežiūros išmoką turi vienas iš tėvų, įtėvių ar globėjų. Vaiko priežiūros atostogos gali trukti, iki vaikui sueis treji metai, tačiau vaiko priežiūros išmoka gali būti mokama, kol vaikui sukaks dveji metai, t. y. Pasirinkus vaiko priežiūros išmoką gauti, iki kol vaikui sueis metai, vaiko priežiūros atostogose esančiam vienam iš tėvų mokama 77,58 proc. atlyginimo popieriuje.
Šie duomenys į Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registrą įrašomi draudėjo (darbdavio) pateiktos informacijos pagrindu. Iki 1994 metų darbdaviai pateikdavo „Sodrai“ tik bendrą įstaigos informaciją - darbuotojų skaičių ir už juos sumokėtų socialinio draudimo įmokų sumą. Personalizuota informacija apie apdraustuosius nebuvo teikiama“, - atkreipia dėmesį M.
Nuo 1995 metų visas darbo stažas, kaupiamas senatvės pensijai gauti, yra susietas su mokamomis įmokomis. Todėl veiklos, kuriomis užsiimant nėra mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, į darbo stažą nėra įskaitomos.
LRT RADIJO klausytoja Rima iš Vilniaus klausia, kodėl į darbo stažą neįskaičiuojami metai, praleisti mokymosi įstaigoje: „Sovietiniais laikais baigiau vidurinę mokyklą, po to vienerius metus dirbau, vėliau penkerius metus mokiausi Vilniaus universitete.
„Ponia Rima klausime galėjo nurodyti šiek tiek daugiau informacijos. Pavyzdžiui, kada ji studijavo Vilniaus universitete. Situacija tokia, kad [pagal] iki 1995 metų galiojusias nuostatas tam tikriems žmonėms buvo užskaitomas stažas, jeigu jie dalyvavo kvalifikacijos kėlimo mokymuose, studijavo doktorantūroje, aspirantūroje, bet į stažą tikrai neįsiskaitė laikas, kai žmonės studijavo bakalauro pakopoje“, - kalba R.
„Veiklos, kuriomis užsiimant nėra mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos, į stažą nėra įskaitomos. Jeigu žmogus yra draudžiamas socialiniu draudimu, pavyzdžiui, valstybės lėšomis kaip kad mamos, išėjusios motinystės atostogų, jam stažas yra skaičiuojamas“, - aiškina R.
Motinystės atostogos sovietmečiu
Mamos ir močiutės iš tokių problemų dabar turbūt tik pasijuoktų - jos apie atostogas ar finansinę paramą iš valstybės galėjo tik pasvajoti. Vienas didžiausių galvos skausmų sovietinės okupacijos metais mamoms buvo socialinės garantijos.
Kai Lietuva buvo okupuota antrą kartą, po karo, 1945 metais, pradėjo veikti Sovietinės Rusijos Šeimos kodeksas. Lyčių lygybės centro direktorės, tyrinėjančios šeimos santykius ir padėtį sovietmečiu, Dalios Leinartės teigimu, šis kodeksas buvo giliai stalinistinis ir galiojo maždaug 10 metų.
„Lietuvos šeimoms nebuvo įprasta tai, ką pradėjo daryti sovietinė valdžia - iš esmės ji oficialiai reiškė pagalbą šeimai ir vaikams. Tai reiškė, kad valstybė turėjo padėti suderinti dirbančios mamos vaidmenį su jos kaip darbuotojos vaidmenimi, nes buvo tikimasi, kad visos sovietinės Lietuvos moterys išeis į darbą. Ir iš tikrųjų taip įvyko. Tai ypač paskatino 1945 metais įkurtas skyrius prie Centro komiteto, kuris privalėjo vykdyti propagandinį darbą - skatinti moteris eiti iš šeimos ir aktyviai dalyvauti visuomeniniam darbe, dirbti pilną darbo dieną“, - aiškina D. Leinartė.
Pašnekovės teigimu, moters grįžimą į darbą turėjo užtikrinti sukurtas lopšelių - darželių tinklas, tačiau jis neatliko šios funkcijos, nes įstaigų buvo per mažai, o laukiančiųjų eilės milžiniškos.
„Maždaug 1947 metais Lietuvoje veikė apie 119 darželių, bet tais pačiais metais antram pagal dydį mieste -Kaune - veikė tik 6 darželiai su 216 lovų, vadinasi tik tiek vaikų galėjo būti priimta, o eilėje laukė gerokai virš 2000”, - pasakoja lyčių lygybės centro direktorė.
Kad sistema neveikė taip, kaip turėjo, liudija ir tuomet savo vaikus auginusių mamų pasakojimai. Nors D. Leinartės teigimu, darželių situacija buvo itin prasta iš karto po karo, tačiau ir vėlesniais metais į darbą išsiruošusios mamos susidūrė su vaikų priežiūros problema.
D. Leinartės teigimu į lopšelius vaikai jau buvo priimami nuo pusės metų, tačiau susiklosčiusi situacija buvo palanki toli gražu ne visoms mamoms, todėl dažnai vaiką pagimdžiusi moteris galėjo tikėtis tik savo artimųjų pagalbos.
„Kartais yra sakoma, kad sovietmečiu valdžia pilnai aprūpino visas dirbančias motinas, norinčias registruoti savo vaikus į darželius - to nebuvo. Tai atsitiko jau paskutiniame dešimtmetyje, prieš pat griūvant Tarybų sąjungai. Iš tikrųjų, jei laukiančios mamos (XX a. 9-ajame deš. - DELFI) registruodavo save eilėje, kad gimus vaikui jis galėtų patekti į ikimokyklinę įstaigą, tai taip ir būdavo. Užtekdavo laukti eilėje keletą mėnesių ir pagal gyvenamąją vietą vaikai patekdavo į darželius, tačiau visą Sovietinės Lietuvos gyvavimo laiką tikrai to nebuvo“, - teigia D. Leinartė.
Vilnietė Birutė pasakoja, kad nors ir nešėsi vos gimusį vaiką į darbą, o vėliau jį prižiūrėjo motina, į darželį vistiek bandė patekti. Paklausta, kaip sekėsi prasibrauti į eilės pradžią, Birutė šypsosi, jog susiklostė palanki situacija, kuri įrodo, jog iš tiesų darželių - lopšelių sistema buvo korumpuota, o vietas juose gaudavo tik išrinktieji, turintys pažinčių ar tie, kurie žinojo kaip ir kam nešti kyšius.
„Į darželį taip pat buvo labai sunku pakliūti. Kadangi aš visą gyvenimą buvau surišta su menu, kaip dirbom fabrike su mamyte, buvome liaudies dainų ir šokių ansamblyje. Dvi kanklininkės. Kadangi tas darželis priklausė būtent mūsų fabrikui, tai aš nuėjau pas direktorių ir gavau tą darželį“, - pasakoja moteris.
Kad į darželius patekimas buvo komplikuotas ir vėlesniais metais patvirtina ir kaunietė Vilija, kurios vaikai gimė 1982 ir 1983 metais. Moteris juokiasi, kad nesinori pasakoti detalių, kokiais būdais pavyko vaikus užregistruoti į darželį, tačiau padėtis, anot jos, iš tiesų nebuvo lengva.
Vilijos teigimu, auginant vaikus didelės pagalbos iš artimųjų tikėtis negalėjo, nes tiek vyras, tiek jos tėvai dar buvo dirbantys, o apie jokias tėvystės atostogas nebuvo nė kalbos.
Tuo tarpu Rietave gyvenusi Audronė pasakoja, kad savo 1987 metais gimusio sūnaus į darželį neleido, o kai išeidavo į darbą už nedidelį užmokestį, vaiką prižiūrėdavo kaimynė.
Kadangi į darželius patekti buvo itin sunku, neliko kitos išeities kaip tik ieškoti ne visada įteisintų būdų vaikams prižiūrėti. D. Leinartės teigimu, dėl šios priežasties iš karto po karo kūrėsi neformalūs ir iš esmės nelegalūs vaikų priežiūros mechanizmai, kadangi ir tėvų pagalbos galėjo sulaukti ne visos vaiką auginančios motinos - didžioji dalis tėvų vis dar dirbo.
„Veikė neformalūs vaikų priežiūros mechanizmai. Kadangi pati mama privalėjo dirbti pilną darbo dieną, tai buvo galima tikėtis tik savo giminių pagalbos. Po karo keletą metų sovietinė valdžia oficialiai leido samdyti pagalbinį personalą savo namuose, vadinamas tarnaites. Tai dažniausiai būdavo merginos, kurios atvykdavo į bet kokį didesnį miestą. Kadangi vyko urbanizacijos procesas, dėl melioracijos sodybos buvo naikinamos ir jaunos merginos iš kaimų atvykdavo į miestus ir miestelius, bet tam kad jos liktų tuose miestuose, jos turėjo būti kažkur registruotos. Tai būdavo abipusė pagalba. Jos registruodavosi dirbti šeimose“, - pasakoja Lyčių lygybės centro direktorė.
Jos teigimu, laiškų ir dienoraščių palikimas rodo, kad dažniausiai tarnaitės paslaugomis naudojosi Lietuvos inteligentija. Bene kiekvieno inteligento, dirbusio hierarchinėj akademinės struktūroj, šeimoje po karo buvo po tarnaitę, kuri prižiūrėjo vaikus ir nudirbdavo visus ūkio darbus.
Visgi vėliau tarnaičių paslaugos šeimose buvo uždraustos.
„Tai vėliau buvo uždrausta ir motinos galėjo tikėtis tik savo pačių mamų ar vyrų motinų pagalbos. Tačiau tai keitė pačią šeimos sudėtį, nes jeigu tu tikiesi, kad tavo mama arba uošvienė prižiūrės vaiką, vadinasi ji turi gyventi pas tave, o gyvenamojo ploto klausimas visada buvo aštrus. Šeima tapo kaip 19 a. tradicinė šeima, ji tapo išplėstinė, sudėtinė, nes joje labai dažnai gyveno pašaliniai žmonės, ne tik tie branduoliniai šeimos nariai. Iš tikrųjų labai bloga padėtis buvo kaimo vietovėse. Nes motinos kolūkietės turėjo dirbti dar žymiai ilgesnes valandas kolūkio laukuose ir plius prižiūrėti savo namų ūkį. Kolūkiuose darželių steigimo klausimas buvo sprendžiamas daug prasčiau“, - pasakoja D. Leinartė.
Finansinė parama motinoms
Iš karto po karo lietuvėms motinoms buvo suteiktos gimdymo atostogos, tačiau šiandien jos atrodytų neįtikėtinos ar net juokingos, kadangi vaiko auginimo atostogos skiriamos nebuvo. Iš pradžių moterims buvo skiriamos 77 kalendorinės dienos, kurios apimdavo ir ikigimdyvinį ir pogimdyvinį laikotarpį. Vėliau šis skaičius buvo padidintas iki 117 dienų.
Moterys ne tik gaudavo nesuvokiamai trumpas motinystės atostogas, bet ir negalėjo tikėtis praktiškai jokios finansinės paramos iš valstybės.
Situacija kiek pasikeitė devintajame dešimtmetyje. Nuo 1982 metų pradėtos taikyti kiek reikšmingesnės paramos šeimai, auginančiai vaikus, priemonės. Nuo šių metų motinos vaikus auginti namuose galėjo iki pusantrų metų, nenutrūkstant darbo stažui.
Šiek tiek pasitaisė ir finansinė situacija: motinoms, auginančioms vaikus iki vienerių metų, atostogos buvo dalinai apmokamos - išmokų dydis buvo lygus 50 proc. tuometinio minimalaus darbo užmokesčio. Taip pat buvo pradėtos mokėti vienkartinės išmokos vaikui gimus.
Jau 1987 metais buvo priimtas nutarimas, kuris suteikė teisę moteriai, turinčiai vaikų iki 8-erių metų, dirbti ne pilną darbo dieną, tačiau dėl įvairių administracinių bei materialinių priežasčių šia galimybe naudojosi tik maža dalis moterų.
Vis dėlto Audronė pripažįsta - net šiek tiek susitvarkius socialiniam mechanizmui, iš gaunamų išmokų tikrai nebuvo įmanoma išsilaikyti, todėl moterys skubėjo į darbą.
„Jeigu žiūrint ta materealia prasme, aš kai paklausau dabar, kokios išmokos yra, tai tada tikrai tokių nebuvo. Tu norėjai grįžti į darbą, kad galėtum išsilaikyt. Mano mama a.a. , kai gimėme apie 1960 metus, iš viso po kelių mėnesių ėjo į darbą. Mes galėjome sėdėti iki trejų metų, bet tik pirmais metais gavome normalias išmokas“, - teigia Audronė.
Kadangi ne visoms moterims pavykdavo rasti, kas galėtų prižiūrėti vaikus, be to, tikrai ne visos turėdavo lėšų samdyti aukles, dažnai šiek tiek paaugę, mokyklą pradėję lankyti vaikai, būdavo paliekami vieni namuose. Šiandien vienas vaikas namuose sukelia tikrą ažiotažą, o ir įstatymiškai ribojama, nuo kelių metų mažylis gali likti vienas. Tačiau tuomet - tai buvo dažna praktika. Vaikas pats turėdavo susiruošti į mokyklą, pavalgyti, paruošti pamokas.
Negana to, vaikas su raktu ant kaklo turėjo pasirūpinti ne tik savimi, tačiau likdavo atsakingas ir už jaunesniuosius brolius bei seses. Ne retai pradinukai grįžę iš mokyklos turėjo pamaitinti ir užmigdyti namuose užrakintą ir paliktą 6-metę.
D. Leinartė prisimena: „Tu, maža rupūže, neleidi man pažaisti!“ - pykdavo auklė per prievartą.
tags: #ar #skaiciuojamas #darbo #stazas #esant #motinystes