Neįmanoma kalbėti apie Algirdo kūrybą atskirai nuo jo brolio Remigijaus. Jiedu - identiški dvyniai, geriausi draugai ir kūrybinis tandemas, plačiai žinomas tiek vizualiųjų menų scenoje, tiek breiko šokių aikštelėje. Broliai Gataveckai - tai ne tik talentingi menininkai, bet ir įkvepiantys žmonės, kurių gyvenimo istorija kupina iššūkių, įveiktų sunkumų ir nuolatinio siekio padėti kitiems.
Šiandien Alytaus audiovizualiųjų menų centre atidaroma iš Alytaus kilusių brolių Algirdo ir Remigijaus Gataveckų, dažnai vadinamų neišskiriamu kūrybiniu tandemu, paroda „ART, ART ir ART“.
Paroda yra projekto „Broliai Gataveckai: nuo kūrybos (auto) biografiškumo iki socialinio poveikio“ dalis. Tapytojų brolių dvynių Algirdo ir Remigijaus Gataveckų parodos tematiką padiktavo jų patirtys - jie augę nepritekliuje ir socialiai pažeidžiamoje šeimoje, vėliau - vaikų globos namuose. Menininkai darbuose siekia perteikti, ką reiškia žmogaus orumas, savivertė.
Algirdo ir Remigijaus Gataveckų projekto ,,Poveikis" paroda Šiaulių dailės galerijoje.
Gataveckų darbus menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė vadina biografiniu realizmu. Triptike „Situacija“ menininkai save ir tėvą vaizduoja apsinuoginusius. Kompozicija, anot brolių, įkūnija socialiai pažeidžiamų šeimų problemą, santykių nebuvimą. „Kiekvienam Lietuvos mastu svarbu pažiūrėti į silpnesnį, užstoti silpnesnį. Tų problemų yra daug: nuo psichologinių problemų, savižudybių, mažumų klausimų“, - mini A.
Ankstyvasis gyvenimas ir kelias į meną
Broliai dvyniai Remigijus ir Algirdas Gatveckai gimė 1985 m. Alytuje. Meniniais gabumais pasižymėjo dar vaikystėje. Būdami 5-erių surengė pirmąją piešinių ir tapybos darbų parodą Alytaus savaitiniame darželyje. Tačiau ankstyva vaikystė nebuvo lengva - broliai augo sudėtingoje šeimoje su girtaujančiais tėvais. Nuo 8 metų gyveno Alytaus vaikų globos namuose, lankė Alytaus Piliakalnio vidurinę mokyklą. Apie vaikystę jie gali pasakoti valandų valandas. Su šypsena.
Taip pat skaitykite: Privalumai ir trūkumai: socialinė medija
Valdiški namai ir iš jų atsinešti patyrimai broliams Gataveckams tapo svarbiu kūrybinės energijos šaltiniu ir jų sėkmės istorijos pradžia. 2010 m. jie baigė freskos - mozaikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2016 m. Algirdas baigė doktorantūrą Vilniaus dailės akademijoje. Remigijus dėsto piešimą Vilniaus dizaino kolegijoje. Įkūrė „A. Ir R. Gataveckų piešimo studiją“, gyvena ir dirba Vilniuje.
Kūrybinis kelias ir projektai
Jauni menininkai pripažįstami geriausiais akademinio stiliaus piešėjais Lietuvoje. Dar būdami Vilniaus dailės akademijos freskos ir mozaikos specialybės studentais, stebino kruopščiai išpieštais didelio formato studijiniais darbais, o 2010 m. surengta paroda „Situacija“ skelbė apie rimtą debiutą. Beveik visus kūrinius broliai atlieka bendradarbiavimo ir draugiško varžymosi principu. Ir taip - nuo pat sudėtingos vaikystės, praleistos su girtaujančiais tėvais, o vėliau Alytaus vaikų globos namuose.
Pasitelkę piešėjų talentą, gatvės meno patirtį (autoriai nuo paauglystės reiškiasi socialiai orientuotame street art, graffiti mene, simpatizuoja gatvės subkultūroms), pristatė daugiaplanę instaliaciją, kurioje meninėmis priemonėmis nupasakojo savo šeimos istoriją ir iškėlė socialiai jautrų klausimą: kas atsitinka paliktam jaunam žmogui?
Parodoje pristatyti anatomiškai tikslūs brolių ir tėvo portretai (vėliau jie buvo perkelti ant Alytuje esančio pastato, šalia kurio vaikystėje broliai elgetavo, sienų) padiktavo tolesnės menininkų kūrybos trajektoriją. 2012 m. meno mugėje ARTVILNIUS Algirdas pripažintas geriausiu jaunuoju menininku už projektą „Poveikis“.
2014 m. Algirdas Gataveckas pristatė portretų visu ūgiu seriją „Poveikis“, joje - hiperrealistiniai aštuonių Alytaus globos namų auklėtinių atvaizdai. Žinoma, serija sukurta bendradarbiaujant su broliu Remigijumi. Projektas buvo skirtas konkretiems jaunuoliams, kurie ruošėsi palikti globos namus ir pradėti savarankišką gyvenimą. Algirdas grįžo į gerai pažįstamą aplinką ir, ketverius metus piešdamas globotinius, atliko savotišką misiją:„Vaikai stebėjo mano atkaklumo, susitelkimo ir profesinių įgūdžių reikalaujančio darbo procesą - taip siekiau kūriniui suteikti etinę dimensiją, t. y. darbštumo pavyzdžiu įkvėpti vaikų globos namų auklėtinius kūrybiškam gyvenimui, suteikti impulsų atsiverti jų kūrybinėms galioms, pažvelgti į gyvenimą nauju, pozityviu kampu.“
Taip pat skaitykite: Socialinės atskirties iniciatyvos Lietuvoje
Broliai atidžiai ir kruopščiai vaizduoja kiekvieną klostę ar megztinio siūlelį, ir plika akimi negali atskirti, kad visa tai atlikta paprasčiausiais spalvotais pieštukais. Kiekviena iš paveikslo žvelgianti asmenybė byloja skirtingą istoriją ir vidinę dramą, ir ji perteikta ne socialinę akciją atliekančio pašaliečio, o tarsi vyresniojo brolio, savo žmogaus. Serijoje „Poveikis“ ištirpdyta meno kūrinį ir jo subjektą skirianti riba. Sumanymo tąsa tapo kilnus dvynių sprendimas padalinti globotiniams už parduotus jų portretus gautus pinigus, kad išėję į gyvenimą jie turėtų nuo ko pradėti.
Nors jaunuoliai vaizduojami „išplėšti“ iš aplinkos, baltame fone (kaip darydavo turgaus prekeivių portretus kūręs konceptualios fotografijos krikštatėvis Lietuvoje Vitas Luckus), nutrinti kasdieniai, neribotą laiką dėvimi valdiški rūbai, nesuvaidinti globotinių žvilgsniai ir būdinga laikysena išduoda jų priklausomą nuo aplinkos.
Gataveckai savo kūryboje nesiramsto intelektualinėmis teorijomis, nesidairo meninių autoritetų. Dėl žmonių ne iš meno lauko įtraukimo į kūrybos procesą kai kas lygina Gataveckus su Nomedos ir Gedimino Urbonų, Artūro Railos kūrybinėmis dalyvavimo praktikomis. Tačiau jauni dailininkai pasuko kitokiu keliu. Jų kūrybos principas - perkelti autentišką patirtį į kūrybos sferą, kitaip sakant - (auto)biografiškumas. Negana to, autoriai savo kūryboje nuolat ieško santykio su žiūrovu, siekia jį paveikti - ne estetiniu lygmeniu, o šiuolaikiniame mene ypač retu, etiniu. Kurdami „Poveikį“, menininkai susidomėjo amerikiečių mąstytojo, dvasios inžinieriaus Jacque'o Fresco idėjomis apie žmogaus prigimtį ir galimybes.
Anot jo, kiekvienas žmogus užprogramuotas tobulėti, jo prigimties šerdis - šviesi, tačiau aplinka šias savybes nuslopina. Tam, kad išsilaisvintų nuo slopinančių jėgų, žmonės privalo vėl patikėti savimi ir siekti gražių, taurinančių tikslų bei harmonijos. Gataveckų kūryba išskirtinė dėl socialinės atsakomybės ir humanistinės pasaulėžiūros. Tai būdas daryti teigiamą poveikį aplinkiniams (ir, žinoma, sau).
Kiti projektai ir gatvės menas
Broliai Gataveckai aktyviai dalyvauja gatvės meno projektuose, kurdami socialiai reikšmingus piešinius ant pastatų sienų. Pavyzdžiui, Klaipėdoje ant namo fasado nutapė liūdną mergaitę, gyvenančią Lietuvos vaikų globos namuose, siekdami atkreipti dėmesį į likimo nuskriaustus vaikus. Panašiais socialinės tematikos piešiniais anksčiau išmargino Vilniaus, Kauno, Alytaus pastatų sienas.
Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje
Socialinė veikla ir įtaka
Vaikų globos namuose vaikystę praleidę menininkai broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai nepaleidžia savo praeities. Jau kurį laiką broliai vis grįžta į vaikų namus ir kuria ryšius su vaikais piešdami jų portretus kartu su jais. „Jei globos namuose nuo pat mažų dienų nemokai vaiko kurti ryšio, gyvenime bus labai sunku. Išėjus iš globos namų tu pats turi kurti savo gyvenimą ir neturi daug patirties.“
Broliai įsitikinę, jog dirbant su šeima, joje augančiais vaikais bei keičiant jų aplinką, įmanoma užtikrinti saugią vaikų dabartį ir šviesesnę ateitį. „Mūsų valstybė serga, nes joje gyvenantys žmonės nebendrauja ir nesirūpina vieni kitais. Esame patyrę situacijų, kai matydami kitoje gatvės pusėje parkritusį žmogų, skubėjome jam padėti, tuo tarpu šalia stovintys žmonės nesiėmė jokių veiksmų. Reikia ne ugnį gesinti, o ieškoti padegėjo, t.y.
Trečiasis brolis
Dvyniai taip pat atskleidė mažai kam žinomą faktą: „Daug kas nežino, tačiau mes turime ir trečią brolį vardu Egidijus. Jis yra vyresnis, iš mamos pusės, bet kito tėvo. Ilgą laiką su juo visai nebendravome, nes jo namuose nebuvo.
„Dabar su Egidijum bendraujame daugiau, bet labai skiriasi mūsų gyvenimo vertybės, būdas, mąstymas."
Asmeninis gyvenimas
Remigijus prieš trejus metus vienoje Vilniaus bažnyčių žiedus sumainė su mylimąja, nekilnojamojo turto agente Evelina Ruzgaite. „Aš labai džiaugiuosi, kad Remigijus ir Evelina taip gerai sutaria. Taip gerai, kad man kartais net keista. Vienas kitą vadina „mieloji“ ir „brangusis“, vadina ją „princesyte“, o telefonu atsiliepęs sako „labas, meile“.
„Mes su broliu visą gyvenimą buvome kartu. Pamenu, pasiūliau Evelinai draugauti, o ji atsakė, jog atsiklaus Algirdo nuomonės ar jis nieko prieš, nes jūs kartu būnate“, - pasakojo Remigijus, o Algirdas papildė: „Atsiklausė, kaip žmonės atsiklausia tėvo.“
Praeitą rugpjūtį pasaulį išvydo pirmasis garsaus menininko Remigijaus Gatavecko vaikelis. Šiandien tėvu tapęs menininkas iki šiol negali atsidžiaugti tėvišku ryšiu ir pasidalino, koks jausmas jį apėmė pirmą kartą laikant savo vaiką glėbyje.
Menininkai broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai neteko mamos. Apie tai jie pranešė savo socialinio tinklo paskyroje ir padėkojo visiems, kurie mamą padėjo išlydėti amžinojo poilsio. Savaitgalį brolius pasiekė žinia apie jų motinos Virginijos mirtį. Alytaus rajone gyvenusi moteris ėjo 61-uosius metus.
Kadangi globos teisės tėvams buvo apribotos, broliai nuo vaikystės gyveno globos namuose. „Tačiau savaitgalius ir šventes dažniausiai praleisdavome tėvų namuose, dažnai pas juos nuvažiuodave ir ryšį palaikėme. Galbūt mums pradėjus studijuoti mūsų susitikimai tapo kiek retesni, tačiau vis tiek susiskambindavome, bendravome iki pat jos mirties“, - sakė A. Gataveckas. Tėvą Algirdas ir Remigijus palaidojo prieš kelerius metus.
Duodami interviu portalui LRT.lt broliai pasakojo, kad jų gyvenime svarbią vietą užėmė ir jų draugai, tapę ramsčiu išėjus iš globos namų: „Su kai kuriais draugais esame pažįstami porą dešimtmečių.“
Laimėjimai ir įvertinimas
2012 m. meno mugėje ARTVILNIUS Algirdas pripažintas geriausiu jaunuoju menininku už projektą „Poveikis“.
- LATGA dailės srities stipendija socialiniam sienų tapybos projektui „Nebereikia žaislų, reikia šeimos“.
Citatos
- „Labiausiai atsibodęs klausimas yra „kaip jus atskirti“?"
- "Esu jiems kaip draugas, kaip vyresnysis brolis" - Algirdas apie globos namų vaikus.
- „Man reikia tatuiruočių, nes man jos suteikia daug energijos kovojant su nemaloniais jausmais, gyvenimo sunkumais."
- "Man piešinys yra kalba. Kalba, kuri parašyta ant popieriaus, drobės… kuri būna aiški, ne tokia aiški arba visai nesuprantama. Todėl man patinka klausti: ar perskaitote mano paveikslus? Ką šie piešiniai gali papasakoti?"
