Dešimt metų jau Lietuva aklinai atitverta nuo Vakarų. Jos likimas primena graikų skulptūrą, kurioje Laokooną ir jo sūnus vis labiau veržia apsiraičiusios gyvatės. Vakarai vis daugiau įžvelgia pirmą bruožą - bolševizmą. Silpniau Vakarai mato pasipriešinimo ženklus.
Ir mes patys lig šiol daugiau turėjome kalbėti apie kankinimą. O kalbėti apie tai jau reikia. Ne tik dėlto, kad reikia teisybę liudyti. Kalba apie pasipriešinimo žygius ir žmones reikalinga esantiems tremtyje.
Lietuvių rezistencijos antrajai bolševikų okupacijai, vieno tos rezistencijos laikotarpio, kronika yra surašyta ir paskelbta J. Daumanto knygoje “Partizanai už geležinės uždangos”. Pirmajai bolševikų okupacijai rezistenciją, trumpesnę, trukusią tik metus, tevaizduoja eilė straipsnių periodikoje. To laikotarpio rezistencijai vadovavo Lietuvių Aktyvistų Frontas. Iš jo žmonių norėtume surinkti medžiagą anam rezistenciniam laikotarpiui nušviesti.
Kol tai bus padaryta, čia skelbiame liudijimą prof. Nepakanka žinoti ir kitiems kalbėti tik apie okupanto žiaurumus. Buvau dar jaunas Kauno universiteto docentas per pirmą bolševikmetį, 1940-41. Įsijungiau į Liet. Sudarėme Kauno sektoriaus lietuvių aktyvistų štabą. Jame buvo apie 15 asmenų.
Tai yra tęsinys tų svarstymų, kurie yra spausdinti “Į Laisvę” 1943-1944 m. Duodami šiuos svarstymus, norėtume, kad jie pasidarytų visų ar bent daugumos “Į Laisvę” skaitytojų svarstomuoju dalyku. Esame įsitikinę, kad šis kelias gali palaikyti gyvas intelektualines galias ir padėti ugdyti gyvąją mintį ateities Lietuvos gyvenimui kurti.
Taip pat skaitykite: Lietuvos VSD sistema
Socialinė Demokratija
Politinė demokratija nustato asmens santykius su valstybės valdžia, šitie santykiai betgi tėra žmonių gyvenimo santykių visumos dalis. Tad vien politinės demokratijos žmonių gyvenimo santykių visumai tvarkyti neužtenka. Teisingai yra pastebėjęs Mainco vysk. E. Ketteleris: “Nei spaudos laisvė, nei draugijų laisvė, nei rinkimų laisvė, nei parlamentas, nei gražios kalbos, nei tautos suverenumas negali papenėti alkanųjų, pridengti nuogųjų, paguosti nuliūdusiųjų, pagelbėti ligoniams”. Taigi šalia asmens politinių santykių su valstybe yra lygiai svarbūs žmogaus santykiai su ūkiu. Socialinė demokratija yra ne kas kita, kaip demokratijos principo, t. y. Kaip per pavojus jaunas ir drąsus bridai. Ir čia žuvai.
Socialistinių sąjūdžių viduje ieškoma naujų kelių, labiau pritikusių naujai gyvenimo tikrovei. To jieškojimo ženklų buvo nurodyta “Į Laisvę” 2 nr. tarp Vokietijos ir Austrijos socialistų. Socializmas yra vienas iš didžiųjų istorinių sąjūdžių. Jis įkvėpė naujas ekonomines ir politines sistemas. Jis paveikė ir moderniųjų laikų galvojimo būdą, metė į mases šūkius sukurti naują gyvenimo stilių.
Socializmas buvo reakcija prieš valstybinį ir ekonominį, o iš dalies ir pasaulėžiūrinį XIX amžiaus “status quo”.
Laisvasis pasaulis paremia pavergtų kraštų kovą prieš sovietinę agresiją ir okupaciją, pvz. Amerika per Europos Laisvės Komitetą. Kad toji parama būtų tikslingesnė ir labiau pritikus kiekvienam kraštui, čia kartojame nusistatymą, kuris subrendo tarp tremtinių politinių veikėjų ir kurį suformulavo Lietuvių Biuletenis Nr. 1. 2. 3. 4.
Birželio 25-29 ir vėl susitiko dvejopos politinės koncepcijos: Washingtono ir Londono. Per šešeris karo metus kariniai sumetimai buvo vis labiau nustūmę į šalį moralę ir principus. Dabar, karui pasibaigus, pasaulyje turi vėl būti restauruoti principai ir moralė. JV šiuo atžvilgiu turi pasiimti vadovavimą. Mes, amerikiečiai, esam vienintelė didelė tauta, neišsekusi fiziškai nei dvasiškai Mums tenka vadovauti atstatant principus, kurie būtų veikimo gairės. Jeigu mes to nepadarysim, pasaulis nebebus vertas, kad jame gyventume.
Taip pat skaitykite: Pensijų pasirinkimai Lietuvoje
Lietuvos-Lenkijos santykių problema yra dviašmenė. Iš vienos pusės, šių santykių padorus sutvarkymas yra viena iš pagrindinių Lietuvos nepriklausomybės garantijų. Nežiūrint į tai, dabartinė abiejų valstybių padėtis labiau negu kada nors beldžiasi į abiejų tautų tremties visuomenininkų bei politikų sąžines, kad jieškotų Lietuvos-Lenkijos santykiams abiem pusėm priimtino pagrindo ir juo atremto sprendimo. Todėl tenka nuoširdžiai sveikinti Politinių Studijų Klubo New Yorke iniciatyva Lietuvos-Lenkijos santykius judinti. Pradžią padarė prof. S. Sužiedėlis paskaita, su kurios mintimis pravers ir “Į L.” skaitytojams susipažinti.
Vliko delegato įsltaisymas prie Vokietijos vyriausybės Lietuvos laisvinimo byloje turės toli siekiančio poveikio, kurį tik laikas pamažu išryškins. Šiuo metu mūsų dėmesį patraukia šio įsitaisymo poveikis pačiai Lietuvos laisvinimo organizacijai. Po kelerių pastarųjų metų Vliko kanosinės laikysenos Lozoraičio atžvilgiu Vliko delegato įsitaisymas gali būti reikšmingas laisvinimo organizacijos demokratinio principo laimėjimas. Pirmuosius žingsnius Bonnoje pramynė Vliko žmonės - Sidzikauskas, Brazaitis, Ivinskis. Vėliau, pradėjo sau atramos Bonnoje jieškoti ir Lozoraitis, apie savo žygius net nepainformuodamas Vliko. Tik Lozoraičio nepasisekimas Bonnoje privertė jį tuo reikalu kalbėtis su Vliku. Tik dėl to 1952 m.
Drumstoje šių dienų tarptautinėje padėtyje, kai vis labiau ryškėja ir kaikurių teisiųjų nuovargis kovoti už laisvę ir teisingumą, netenka nė norėti, kad mūsų to ar kito veiksnio pastangos padarytų stebuklą, staiga pakeisdamos tarptautines nuotaikas. Todėl ir Vliko pirmininko vizitai Washingtone pas valstybės sekretoriaus pavaduotoją, pas viceprezidentą, pas atstovų rūmų pirmininką ir kaikuriuos atstovus pirmiausia tenka vertinti tik kaip moralinis mūsų laisvinimo pozicijų sustiprinimas. Bet ir tik moralinis šių vizitų pa-siekų pobūdis yra Lietuvos bylai laimėjimas. Šie vizitai bus sustiprinę ne tik Lietuvos laisvinimo strategines pozicijas, bet ir pačios laisvinimo organizacijos demokratini principą. Jei šie vizitai tiesiogiai ir negarantuoja, kad Vliko siekimai šiuo atveju bus patenkinti, tai jie vis dėlto pateisina pačią misiją.
Sunkiau yra vertinti vadinamą “lietuvių politinę konferenciją.” Apie panašią konferenciją Vlikas jau seniai buvo galvojęs. Jau 1952 m. pradžioje Vliko, Alto, diplomatinio sektoriaus ir LLK atstovų pasitarimas “pripažino reikalą nedelsiant spręsti visus Lietuvos laisvinimui reikšmingus klausimus bei nustatyti tiems klausimams prieitų sprendimų vykdomąsias priemones” ir tam reikalui artimiausiu metu kviesti veiksnių konferenciją. Tik Lozoraičiui pataikaujama Vliko politika tą “artimiausią metą” nuo 1952 m. nutęsė iki 1954 m. šiemet, kai paaiškėjo Vliko ir VT pirmininkų kelionė į JV, LLK pasiūlė ta proga įvykdyti senąją konferencijos idėją, kartu imdamasis iniciatyvos konferencijos programai ruošti. Gal dėl to, kad tai ne sava iniciatyva, o gal dėl to, kad LLK veiksniškumu kaikurie altininkai abejoja, ALT, nors andai konferencijos idėjai ir programai buvo pritaręs, dabar pasišiaušė. Tik Vliko ir VT pirmininkų įkalbėtas, ALT savo nusistatymą sušvelnino. Tačiau ALT užsispyrimas vietoj LLK pasiūlytos konferencijai programos pateikti kitą sutrukdė konferencijos paruošiamąjį darbą, juoba, kad nei ALT, nei Vlikas patys to darbo nebuvo ėmęsi. Konferencjja todėl buvo improvizuojama. Išskyrus min. Žadeikio, neturėjo nė vieno paruošto raporto. Kaip improvizacija ji išėjo pakenčiama, bet negalėjo išeiti tokia, kokia turėjo būti. Konferencijos proga paryškėjo taip pat ir vilkinių grupių kūrybingumo galia. Jau nuo pereitų metų prie negaluojančio Vliko lovos laikas nuo laiko renkasi vilkinių grupių konsilijumai. Kiek tarp tų vilkinių gydytojų yra tokių, kuriems labiau paveldėjimas kaip ligonio sveikata rūpi, sunku spręsti, nes oficialiai visų buvo kalbama apie sveikatą. Visdėlto kaikurie pareiškimai būdingi vilkinių grupių galvosenai pažinti.
Rastenis: Vilkas neturėtų pretenduoti į betkurias konstitucines funkcijas. Juoba Vlikas neturėtų laikyti save kompetentingą sutartims su kitais kraštais. (Tik šefui dera vairuoti). Andrius: Mes Vliko nelaikome emigracinių politinių organizacijų padaru, bet Lietuvoje sudarytą institucija. (Užmiršo M. Lietuvos atstovą). Blazas: Politinės grupės, ypač jau nuo seno Lietuvoje susiorganizavusios, ir tremty negalima laikyti tik likučiais.” (L’Etat - c’est moi, lietuviškai - partija - tai aš). Sidzikauskas: Vlikas turėtų turėti planą visos laisvinimo koncepcijos ilgesniam laikui (visur diplomatas). Vainauskas: Politinės grupės turi kovos ryšius su Lietuvoje likusiais. (Vryj, da mieru znaj, lietuviškai: melas palieka melu, nors ir partijos pirmininko lūpose). Devenienė: atidaryti plačiai vartus naujoms grupėms į Vliką nėra tikslinga. Taip elgiantis, naujieji gali sudaryti net daugumą (tegyvuoja demokratija tol, kol ji mums duoda valdžią). Lūšys: Dauguma grupių pasižymi idėjų pastovumu ir jų žmonės ir dabar vienodai tebegalvoja tiek krašte, tiek tremtyje. (O saneta simplicitas!, lietuviškai - palaiminti dvasios neturtėliai).
Taip pat skaitykite: Apie Lietuvos socialinius sluoksnius
Kas po šių vilkinių grupių atsakingų pareigūnų atsakingų pareiškimų belieka galvoti apie jiems patikėto vilkinio ligonio ateitį? Kai nebeįmanoma istoriją kurti, ateina noras jau sukurtosios istorijos faktus retušuoti, perdažyti. Ypačiai tuos faktus, kuriuose teko dalyvauti, norima atvaizduoti tokius, kokius dabar norėtume matyti ir kokius darytume dabar, jei galėtume įvykius pakartoti. Bet nuo to perdažymo praeities įvykis netenka savo meto spalvos.
Lietuvos istorijos vadovėlyje buvo taip aprašytas: “Tačiau svarbiausiuoju busimosios Lietuvos klausimu čia nebuvo vienybės: didesnioji seimo pusė pasisakė už visai nepriklausomos Lietuvos kūrimą, o beveik visi kairieji atstovai pasiūlė Lietuvos ateitį sujungti autonomijos ar federacijos pamatais su Rusijos tautų demokratijomis”. Nepriklausomoj Lietuvoj niekam iš seime dalyvavusių neatėjo į galvą seimo faktus kitaip nušviesti nei vadovėlyje ir jo aprašymą pataisyti. Tik pernai gen. V. Nagiui, seimo aktyviam dalyviui, tuos pačius faktus pakartojus ir dar atsiminimais paryškinus "N. Lietuvoje”, to laikarščio redakcija, o paskiau B. Novickienė “N. Lietuvoje” (35 ir 36 nr.) ir “Kary” paskelbė, kad kairiųjų grupių demonstratyvus išėjimas iš seimo dainuojant internacionalą, kai buvo priimta dešiniųjų pasiūlyta rezoliucija reikalauti Lietuvai nepriklausomybės, nereiškęs jų pasisakymo prieš nepriklausomybės rezoliuciją: už nepriklausomybę buvę visi; jis tereiškęs nusistatymą, kad tokį svarbų klausimą tegali spręsti visa tauta, o ne dalis, atsidūrusi tremtyje. ‘‘Manau, kad vieną kartą visam laikui reikia nustoti skleidus kalbas, kad kairieji balsavo prieš nepriklausomybę. Ne prieš nepriklausomybę buvo balsuota, bet tik prieš jos paskelbimą vienos tautos dalies, tai yra Rusijoj atsidūrusių tremtinių. Kairysis blokas balsavo už tai, kad nepriklausomybė būtų paskelbta visos tautos, Lietuvos steigiamajame susirinkime, nes tik pati lietuvių tauta gali spręsti savo politikos likimą” ("N.
Šalia pagrindinio klausimo - išlaisvinti Lietuvą nepriklausomam gyvenimui, mūsuose yra gana plačiai diskutuojama ir būsimos Lietuvos partinės sistemos problema.
1944-45 į Lietuvą buvo perkeltos Pirmoji Ypatingoji Specialios Paskirties Maskvos Šaulių divizija su štabu Vilniuje. Jai vadovavo gen. Vetrov. Buvo atkelti taip pat 23, 24, 94 ir 97 NKVD pasienio daliniai. Buvo sudarytos dar gausios milicinės formacijos ir vadinamieji "liaudies gynėjai” (žmonių vadinami stribai). Pritrauktas dar vietinis kompartijos aktyvas ir kariniai daliniai, įskaitant raudonosios armijos dalis. Vis tai buvo skirta lietuvių tautos pasipriešinimui palaužti ir masinėms egzekucijoms vykdyti. Suminime čia vardais eilę aukštųjų nusikaltėlių Lietuvoje.
Yra moterų deputačių, įstaigų viršininkių, traktorisčių, karių ir tt. Su teisėmis sulygintos ir pareigos, nors apie jas konstitucijoje ir nekalbama. Neištekėjusi mergina, jei nelanko mokyklos, negali prie tėvų gyventi be darbo fabrike. Darbe moteris dirba tuos pačius darbus kaip ir vyras - pramonėje ir statyboje, sakysim, prie plytų, durpių gamybos, miško kirtimo bei išvežimo, namų statybos. Darbo norma jai ta pati kaip vyrui.
Lietuvos laisvės kovotojai
Laisvuose turistiniuose pasikalbėjimuose keliaujant per daugelį Europos kraštų šią vasarą teko patirti Europos ūkinio sektoriaus žmonių galvojimą, kuris rodo to sektoriaus siekimus ir jų didesnę ar mažesnę įtaką politinių įvykių eigai. Olandijoje buvo gėlių šventė. Joje pačių olandų automobilių rodės mažiau nei čia atvykusių į svečius vokiečių. Bet olandai žiūri į juos šnairomis. Daugelyje viešbučių pasako jiems, kad vietų nėra. Spaudoje teko pastebėti, kad ir Norvegijoje pilna vokiečių turistų. Norvegai jais taip pat nepatenkinti. O vokiečiai - jie vaikšto dabar su guminiais padais, ramiai, švelniai, be senų laikų trankaus pakaustyto militaristinio bato. Tačiau ir darbininkas ir pramonės magnatas vokietis su pašaipa atsiliepia apie prancūzus. Prancūzai esą blogi šeimininkai; nemoką tvarkytis namie, o dar kolonijų norį. “Kam jiems tos kolonijos. Mes gyvenam be jų, nes dirbam. Ir jie gali apsieiti”.