Vaikų Pykčio Psichologija: Kaip Suprasti Ir Valdyti Emocijas

Būkime atviri: retas kuris esame savo pykčio šeimininkas. Įtūžis sugeba užklupti iš netyčių ir meistriškai mus užvaldyti. Susigriebiame tik tada, kai šaukštai jau būna po pietų. Tad ką daryti, kad pyktis neišmuštų iš pusiausvyros?

Mes norime, kad mūsų diena būtų tobula, kai jokia situacija neišprovokuoja pykčio. Realybėje viskas kitaip. Net geriausiomis dienomis susidursime su situacijomis, užkliudančiomis mūsų „karštuosius mygtukus“. Trokšti kasdienybės be menkiausių streso užuominų yra tas pats, kaip tikėtis, jog žaidžiant kompiuterinį žaidimą pasieksime lygį be priešininkų ir kliūčių.

Jei sąžiningai save įvertintume, tektų pripažinti nejaukų faktą: mėgstame nusimesti atsakomybę nuo savo pečių. „Mane šiandien supykdė X“, - frazė, kurią tikrai esame sakę ne kartą. Tačiau ar iš tiesų kažkas privertė mus pykti? Supykstame patys. Kad ir kokios nemalonios būtų aplinkybės, pyktis kyla ne iš pačios situacijos, o iš interpretacijų. Mūsų pačių atsakomybė didžiulė - galvoje kurdami istorijas, kuriame ir savo savijautą.

Anot pykčio valdymo specialisto Jerry L. Deffenbacherio, kai kurie žmonės yra labiau linkę elgtis karštakošiškai. Jie svaidosi žaibais ir kelia dramas. Kitų pyktis mažesnio intensyvumo - jų namuose niekad neskraidys dūžtančios lėkštės, tačiau galbūt jie bus nervingi, priešiškai nusiteikę ir demonstruos pasyvią agresiją. Sakoma, kad mūsų pykčio „profilis“ iš dalies priklauso nuo genetikos. Pavyzdžiui, dalis kūdikių nuo pirmųjų dienų yra irzlesni nei kiti. Savo vaidmenį suvaidina ir aplinka. Galbūt augome ten, kur įprasta karščiuojantis aiškintis santykius.

Egzistuoja ne vienas testas, padedantis įvertinti, ar turite pykčio problemą. Tačiau, kad ir ką sakytų testai, jei skaitote šias eilutes, turbūt norite su pykčiu tvarkytis sėkmingiau. Viena pagrindinių priežasčių, dėl ko tėvai atveda vaikus nuo 2 iki 10 metų pas psichologą, yra vaikų pyktis. Pirmosios agresijos apraiškos pasireiškia dar kūdikystėje, kada vaikas susiduria su socialiniu pasauliu. Mažiems vaikams, kurie dar neišmoko valdyti savo emocijų, sunku sutvardyti pyktį, įniršį. Dažnai tėvai teigia, kad jų vaikas patiria pykčio priepuolius, būna agresyvus su kitais vaikais ar tėvais.

Taip pat skaitykite: Kaip skaičiuojama kompensacija už nepanaudotas atostogas?

Normalu, kad vaikas vieną ar kelis kartus parkris parduotuvėje, kai nenupirksite norimo žaislo, pasiginčys dėl nepatinančių rūbų ar ,,neskanaus“ maisto. Tai rodo, kad vaikas vystosi, didėja jo sugebėjimas mąstyti, reikšti nuomonę. Nenormalu būna tada, kai suaugęs žmogus pradeda pildyti visus vaiko norus, kad tik šis neverktų, nerėktų, nekeltų isterijų.

Vaikai fiziškai agresyviausi būna 2-4 metų amžiaus. Nuo 5 metų vaikų fizinė agresija pereina į žodinę agresiją, t.y. supykęs vaikas jau pajėgia savo pykti išreikšti verbaliai, pvz.: nebespiria, nekando, o sako: ,,Aš tavęs nemyliu, nedraugausiu, galvą nupjausiu“. Tokia vaiko emocijų išraiška parodo, kad jo raida eina tinkama linkme. Sunerimti reikia tada, jei vaikas savo agresija nukreipia į save (pvz.: raunasi plaukus, tranko galvą į sieną), jei vaiko fizinė agresija tęsiasi ir sulaukus penkerių metų, jei vaikas kankina gyvūnus ir jei vaikas piktas būna didžiąją dienos dalį be paaiškinamos priežasties.

Kaip Galite Mokinti Vaikus Pykčio Valdymo:

Pirmiausia, ką reikėtų atsiminti, kad pyktis yra normali emocija, pykti yra nei gerai nei blogai. Tik svarbu, kad pyktis būtų išreiškiamas socialiai priimtinais būdais. Vaiko užslopintas pyktis gali būti daug pavojingesnis ir atnešti daugiau žalos vaiko sveikatai. Taigi vaikams reikia leisti pykti ir mokinti tą pykti išlieti tinkamais būdais.

• Patys supykę išlikite kiek įmanoma ramesni, t.y. kai pykstate nerėkite ant vaikų, nes jie savo pykčio metu nukopijuos Jūsų elgesį ir supykę rėks ar trankys durimis.
• Vaiko pykčio metu reikia irgi elgtis ramiai, kalbėti ramiai, atsisėti. Svarbu suprasti vaiko pykčio funkciją. Vaikui pyktis yra „sunki“ emocija ir jei suaugęs žmogus į ją sureaguoja audringai vaikui išbūti savo emocijose yra dar sunkiau.
• Jei labai sunku susitvardyti, kai vaikas isterikuoja, stipriai pyksta ar kitaip veda Jus iš kantrybės, naudinga padaryti išminties pauzę:
  1. Suskaičiuoti iki 10; atbuline tvarka; iš 100 atiminėti po 7;
  2. Pajudėkite, pasirąžykite;
  3. Įkvėpkite ir iškvėpkite;
  4. Pažiūrėkite į veidrodį ir nusišypsokite;
  5. Užsidarykite vienas;
  6. Atsigerkite vandens;
  7. Įsivaizduokite šalia gerą draugą ar autoritetą;
  8. Ženkite atgal;
  9. Pasakyti sau stabdančių žodžių.
• Įpykęs vaikas negirdi, ką Jūs norite jam pasakyti ar pamokyti, vaiko pykčio metu reikia jį tik raminti, o auklėti tada, kai vaikas yra ramus. Jei pykčio metu su vaiku velsitės į diskusijas tik paaštrinsite situaciją.
• Mokykite žodžiais išreikšti savo emocijas, sakykite: ,,Man atrodo tu pyksti, ar aš teisi? Tu supykai nes...? Tau nepatinka, kai...“. Jei vaikas sunkiai kalba, mokinkite jį kalbėti, kreipkitės pagalbos pas logopedą, nes vaiko pyktis ir kalba yra labai susiję dalykai. Kai vaikas negali pasakyti ko jis nori, kaip jaučiasi, jam kyla didžiulis pyktis.
• Mokinti vaiką, kad pyktis praeina, tai emocija, kaip banga, kuri ateina ir nueina, reikia tik palaukti ir neprisidaryti rūpesčių.
• Naudokite vizualizacijas, kurios vaikui padės geriau suvokti savo pyktį ir jį valdyti.

Vizualizacijų pavyzdžiai:

• Bombos vizualizacija. Paaiškinkite vaikui, kad pykdamas jis būna kaip tiksinti bomba. Pasiūlykite įsivaizduoti bombą su daugybe įvairiaspalvių laidėlių, kurių vienas yra raudonas. Jei nori bombą jis gali nupiešti. Kad padarytų bombą nekenksmingą, liepkite nukirpti ar nutraukti raudoną laidelį, - tai jis gali padaryti kiekvieną kartą kilus pykčiui.
• Įsivaizduok, kad pyktis tai tavyje gyvenantis drakonas/pykčio debesėlis, o tu esi riteris, kuris turi stebuklingų ginklų su tuo drakonu kovoti. Kai supyksti užsimerk ir įsivaduok, kaip riteris nugali drakoną.
• Įsivaizduok savo pyktį, kaip didžiulį sniego ritinį ir kai supyksti po truputėli mintyse tą sniego gniužulą ištirpink iki mažytės sniego gniūžtės.

Mokinti atpažinti kūno pojūčius, kai vaikas pyksta. Pyktį suvaldyti tada, kai jis yra pačiame pike yra praktiškai neįmanoma, todėl svarbu mokinti vaiką savo pyktį pastebėti anksčiau ir jį išreikšti socialiai priimtinais būdais. Jei pastebite, kad vaikas pradeda pykti, perspėkite jį, kad greitai nebegalės suvaldyti savo emocijų ir pasiūlykite kaip jas tinkamai išreikšti.

Mokykite, ką daryti kai vaikas pyksta, kaip jis gali išreikšti savo emocijas, sakykite: ,,Tu gali pykti, bet negali mušti draugo. Kai supyksti gali suspausti tvirtai kumščius ir palaikyti arba gali supykęs patrepsėti, nupiešti ir suplėšyti savo pyktį...“.

Taip pat skaitykite: Dalyvaukite socialinėje akcijoje

Kai vaikas pyksta, stenkitės nevartoti tokių pasakymų: ,,Nesinervuok“; ,,Neturėtum pykti“; ,,Nesielk kaip mažas vaikas“; ,,Nesijaudink, viskas bus gerai“. Tokius klausimus dažnai užduoda tėvai, kurie susiduria su netinkama vaiko emocijų raiška. Mums smagu matyti besidžiaugiančius ir besijuokiančius vaikus, žavimės nerūpestinga vaikyste ir baidomės minties, kad gyvenimas gali būti visoks. Įvairių dienų turime tiek mes, suaugusieji, tiek ir vaikai. Jie lygiai taip pat jaučia įvairias emocijas, jaudinasi, įsižeidžia, supyksta.

Pyktis, kaip ir visos kitos emocijos, yra natūrali, reikalinga ir vertinga mūsų organizmo ir sąmonės reakcija į įvairius išorinius dirgiklius. Dažnai ši emocija pasireiškia, kai kažkas su mumis elgiasi neteisingai, agresyviai ir mums reikia nuo to gintis. Kilus pykčiui, jis mus informuoja, kad turime pasirūpinti savimi, savo poreikiais ir siunčia mums žinutę, kad turime keisti situaciją. O tada pyktis mums suteiks energijos, kuri padės mums suprasti, ko norime, ko nori kiti, atliepti į tai, gerinti santykius ir spręsti kilusius sunkumus.

Pyktis Nėra Agresija

Savaime pyktis nėra destruktyvus - tai emocija, kuri kyla kaip atsakas į neteisybę, nusivylimą, grėsmę ar įžeidimą. Vidinis pyktis ant savęs ar kitų dažniausiai lieka tik mums patiems matomu jausmu ir pasireiškia kaip subjektyvi emocija, nesukelianti žalos nei pačiam, nei aplinkiniams. Tokiu atveju pyktis gali būti ir naudingas, jei išmokstama jį atpažinti ir išreikšti tinkamais būdais.

Tuo metu agresija yra veiksmas, kuris gali būti žodinis, fizinis ar net pasyvus, pavyzdžiui, tyčinis ignoravimas. Esminis agresijos bruožas, kuris ją skiria nuo pykčio yra tai, kad ji nukreipta į aplinką ar kitus žmones, siekiant pakenkti, kontroliuoti ar išlieti savo emocijas. Agresyviu elgesiu mes norime užsitikrinti saugumą sau, taip sukuriame pykčio ratą, kai patiriamas sunkumas virsta į pyktį, ši virsta į agresiją, o pastaroji - į kaltę ir tada vėl viskas grįžta prie neišspręsto sunkumo.

Svarbu suprasti, kad supykti yra normalu, tuo metu šį pyktį išreikšti agresija ar smurtu prieš kitus - jau reiškia peržengtas ribas ir tokį elgesį, kurį nedelsiant reikia stabdyti.

Taip pat skaitykite: Moraliniai aspektai slaugoje

Dėl Ko Pyksta Vaikai?

Vaikų emocijos dažnai būna tapačios ir suaugusiųjų jausmams bei patiriamai emocinei būklei. Vaikams, kaip ir suaugusiesiems, bet kuri emocija gali atsirasti dėl skirtingo mūsų supratimo apie pasaulį, situacijų interpretacijų ar išorinių dirgiklių. Vieniems skirtingi faktoriai reiškia tik skirtingą požiūrį, tuo metu kitiems tai gali būti ir pykčio priežastis. Skirtingos mintys ir vertinimai priklauso nuo mūsų vertybių, įsitikinimų apie save ir kitus, nuomonės ir požiūrio, gyvenimiškų taisyklių ir patirčių bei emocinio intelekto lygio. Todėl pykčio priežastys vaikams ir suaugusiems gali būti tiek panašios, tiek ir labai skirtingos.

Vaikai itin dažnai supyksta, kai būna pavargę, arba net pervargę: nuo skirtingų veiklų, turiningos dienos, emociškai sunkių momentų, arba nuo per didelio kiekio aplinkoje esančių stimulų. Jais tampa ir aktyvūs žaidimai, kompiuterio bei telefono ekranai, kiti panašūs dirgikliai. Kita dažna priežastis pykčiui - vaikas negauna to, ko norėjo. Įvairios užgaidos, pageidavimai, norai - yra tie elementai, kurie gali sukelti pykčio proveržį, ypač tada, kada iki šiol šie poreikiai buvo tenkinami, o staiga nebegavus to, kas visada buvo pasiekiama - ir sukelia pykčio emociją. Tylus pyktis ar nusivylimas savimi gali pasireikšti tada, kai vaikas jaučiasi įskaudintas, neišgirstas ar atstumtas. Tokią pačią emociją sužadina ir nesėkmės, pralaimėjimai. Dažnai pyktis atsiranda ir tada, kada kitaip verbaliai nepavyksta išreikšti savo poreikių. Ir galiausiai, dažnas atvejis, kai vaikas pykčio išmoksta iš kitų. Jo artimoje aplinkoje gali vyrauti toks emocinis fonas, kuris moko vaiką elgtis taip pat, kopijuoti suaugusiųjų pykčio proveržius ir taip formuojamas įspūdis, kad vienintelė emocija, kuria bendraujama - tai pyktis. Taip vaikas kopijuoja kitus ir šią elgseną perkelia sau, pradeda nebe tik pykti, bet ir tampa agresyvus.

Kaip Elgtis Tėvams, Kurie Susiduria Su Vaikų Pykčiu?

Svarbiausias patarimas suaugusiems - išlikti ramiems. Kai kitas žmogus, ir ypač vaikas, pyksta - mums nėra būtina į tai atsakyti tuo pačiu. Ypač atsakyti simetriškai ar jausti grėsmę ten, kur jos visai nėra. Visiškai normalu atsitraukti iš situacijų, kur vyksta provokacijos kova, o su pykstančiu vaiku kovoti nereikia, svarbu atliepti vaiko emociją ir padėti išspręsti kilusį sunkumą. Kitas patarimas - išmokti daryti pauzes. Neskubėti vertinti, komentuoti, smerkti, kažką sakyti ar reaguoti. Pauzė padės nusiraminti, sukaupti tinkamas mintis ir žodžius, o ypač tai pravartu, kai patys pradedame jausti, kad imame pykti. Visada galime elgtis priešingai negu diktuoja situacija. Kitaip tariant, jeigu įtampa auga - valdykime savo išraiškas ir ją mažinkime, jeigu vaikas vis aukščiau kelia balsą - tuo labiau mes jį leiskime žemyn, jei emocijos kunkuliuoja - pereikime į ramybę, tvirtabūdiškumą, lėtumą.

Pripažinkime vaiko emocijas teisėtomis ir įvardinkime tai, ko pykstantysis negali pasakyti pats. Sakykime, kad „aš matau, kad tau sunku“, „nors tu elgiesi netinkamai, aš tave myliu“, „man svarbu, kaip tu jautiesi“, „aš esu su tavimi“, „viskas gerai, tu gali jausti pyktį“, „aš pasiliksiu su tavimi“ ir pan. Galiausiai mokykime vaiką tinkamai reikšti emocijas ir parodykime, kad pyktis nėra vienintelis būdas bendrauti. Taip savo elgsena ir savo pavyzdžiu galime būti geriausiu kelrodžiu vaiko bendravimui, elgesiui bei emocijoms.

Padėti Gali Ir Žaidimai

Kartais pykčio valdymo situacijose gali padėti ne tik geri žodžiai ar sektinas pavyzdys, bet ir žaidimai. Jų kalba galima parodyti vaikams įvairius sprendimo būdus ir kelius, kurie leis kontroliuoti pykčio proveržius. Pirmiausia vaikams galime paaiškinti, kas vyksta, kai susipykstame, ir kaip mums gali padėti nusiraminimo būdai. Tam puikiai tinka skaidraus proto pratimas. Jam atlikti į stiklinį indą įpilkime vandens. Pakvieskime vaiką per stiklinę apsidairyti po kambarį. Galima už stiklinės padėti žaislų ar daiktų ir aptarti, kaip jie matosi per indą su vandeniu. Tuomet į tą stiklinį indą su vandeniu įberkite blizgučių ar kepimo sodos ir pamaišykite. Duokite per tą patį indą vaikui apžiūrėti daiktus dar kartą. Galima paaiškinti vaikui, kad taip būna ir su mūsų protu: kai užvaldo mintys ar emocijos, sunku dalykus matyti aiškiai. Tuomet nustokite maišyti ir pastebėkite kartu, kaip soda ar blizgučiai nusėda ant dugno. Pakvieskite vaiką dar kartą apsidairyti per tą patį indą. Pasikalbėkite, kad panašiai veikia ir protas - iš pradžių skaidriai, po to kunkuliuoja emocijomis, o vėliau tiesiog nusiramina ir visi dalykai pasidaro aiškesni.

Kitas puikus pratimas, skirtas nurimti, pasitelkia mūsų pojūčius. Pirmiausia, vaiko paprašome įvardinti penkis daiktus, kuriuos mato esančioje aplinkoje. Įvardinus paprašome paliesti keturis daiktus ir pasakyti, ką jaučia liečiant kiekvieną atskirai. Tuomet išgirsti tris skirtingus garsus ir juos įvardinti. Vėliau užuosti du skirtingus kvapus ir įvardinti, kokie tie kvapai. Ir paskutinis - paragauti ar lyžtelėti ir įvardinti, kokį skonį jaučia. Taip keliaujant siekiama nurimti ir įsižeminti, nebejausti skubaus noro pykti.

Ir galiausiai - dar vienas efektyvus pratimas, tinkamas tiek jaunesniems, tiek vyresniesiems - popieriaus lapo plėšymas. Ši jau senokai naudojama metodika geniali savo paprastumu - jauniausius vaikus skatiname tiesiog plėšyti popieriaus lapą, o vyresnius galime pakviesti plėšyti popieriaus lapą į tam tikrą skiaučių skaičių, tarkime, „suplėšyk popieriaus lapą į 43 skiautes“. Šis nusiramino būdas leidžia sukoncentruoti savo veiklą ir protą į vieną, nors ir labai elementarų veiksmą, o tai savo ruožtu ramina ir atpalaiduoja.

Pasitelkdami tiek žaidimus, tiek suprasdami pykčio priežastis, o galiausiai ir patys būdami tinkamu pavyzdžiu, galime prisijaukinti pyktį. Atkreipkime dėmesį į savo reakcijas ir jas valdykime, mokykimės atsiprašyti, kalbėkime. Jei norime, kad vaikai nerėktų - nerėkime ir patys. Tik būdami kantrūs ir geranoriški galime siekti darnos savo šeimose ir santykiuose tarpusavyje.

Kažkurioje knygoje perskaičiau labai įdomią mintį apie vaikų rodomą pyktį tėvams. Maždaug taip: “Aš niekada neliūdėsiu, kai vaikai ant manęs pyks ir man bus labai neramu, jei jie bus per mažai pykti ant manęs”. Iš pradžių šis pasakymas gali skambėti ganėtinai keistai, nes tėvai dažniausiai kreipiasi į psichologą konsultacijos būtent dėl vaikų rodomo pykčio. Taip jau yra, kad išbūti su stipriomis vaiko emocijos tėvams patiems psichologiškai yra labai sunku išbūti. Greičiausiai dėl to, kad pats tėtis arba mama negeba išbūti su savo paties stipriomis emocijomis ar yra išmokę savo emocijas nuslopinti tai to paties nori ir iš savo vaiko.

Vaikas jaučiasi saugus, o tai yra svarbiausias veiksnys vaiko tinkamai raidai. Saugus, kad niekas jo nemuš, nerėks, nežemins. Dažniausiai mama tampa tuo “konteineriu” į kurį vaikas išpila visas savo emocijas. Jai daugiausia tenka atlaikyti vaiko sunkių jausmų. Vaikas jaučiasi mylimas ir priimamas toks, koks yra. T.y. vaikui nereikia slopinti savo emocijų, jis jaučiasi priimamas visoks. Vaikas atpažįsta savo poreikius ir gali juos išreikšti. Mes pykstame tada, kai jaučiame, kad mūsų kažkokie poreikiai yra nepatenkinti. Vaikas geba arba mokosi brėžti ribas. Pykčio, kaip emocijos viena iš funkcijų yra atpažinti, kad kažkas bando pažeisti mūsų teritoriją ir suteikti mums jėgų brėžti ribas. Vaikas vysto savo emocinį intelektą. Emocinio intelekto esmė ir yra gebėti atpažinti savo emocijas ir mokėti jas išreikšti socialiai priimtinu būdu.

• Vaikai žino, ko ir kaip nori, o nesugebėjimas išreikšti žodžiais ko nori ir kaip nori, ir kai vaiko nesupranta suaugusieji ar draugai sukelia daug neigiamų emocijų.
• Alkis stipriai veikia vaikų nuotaiką. Alkani vaikai dažnai tampa pikti ir irzlūs. Jie tiesiog negeba paprašyti valgyti.
• Vaikų yra egocentriški ir jiems natūraliai sunku dalytis daiktais, dėmesiu ir visu kuo kitu. Tiesiog nesuvokia dalijimosi prasmės ir naudos.
• Kai kurios taisyklės vaikams gali atrodyti neaiškios ar neteisingos. Pvz.: vaikui telefonas ribojamas, o tėvai ar vyresnysis brolis/sesuo gali neribotai naudotis telefonu ar kompiuteriu.
• Vaikai, nori kad jų klausytų ir būtų taip kaip jie nori. Leidimas rinktis suteikia galios jausmą. Tik rinktis gali vaikai iš kelių variantų.
• Triukšmas, per daug saldumynų, ryški šviesa, nepatogūs drabužiai, karštis gali sukelti nuovargį, nepatogumą ir pyktį. Vaikai negeba atrinkti, ko čia per daug, ar kam jis yra jautresnis.
• Vaikai niekada neatsižais. Visada bus negana. Nuo per ilgo žaidimo, nuovargio dar daugiau nesiseka dėl ko kyla pyktis. O kuo labiau įsitraukus, sunkiau baigti žaisti.

Pyktis - natūrali žmogaus emocija. Vaikai, kaip ir suaugusieji, išgyvena pykčio emociją. Tačiau suprasti ir valdyti šią emociją, ypač vaikams, gali būti sudėtinga užduotis. Labai svarbu pripažinti, kad vaikų pyktis nėra savaime blogas. Svarbiausia yra pykčio išraiška ir valdymas. Tad suaugusieji, gali padėti vaikams atpažinti bei tinkamai išreikšti pyktį.

Metodai, Padedantys Vaikams Valdyti Pyktį:

• Gilus kvėpavimas 4 - 7 - 8. Ši technika moko vaikus sutelkti dėmesį į kvėpavimą. Kartu su vaiku įkvepiame per 4 sekundes, sulaikome kvėpavimą 7 sekundes ir tuomet per 8 sekundes iškvepiame. Gilus kvėpavimas padeda sumažinti pykčio intensyvumą, sulėtindamas širdies plakimą ir sumažindamas kraujospūdį.
• Piešimo terapija. Dailės terapija yra vienas geriausių pykčio valdymo metodų vaikams. Tai leidžia vaikams išreikšti savo emocijas per kūrybines veiklas, tokias kaip tapyba, piešimas, lipdymas iš molio. Pasiūlykite vaikui nupiešti savo emocijas, nulipdyti iš molio ar plastilino situacijas, kuomet vaikas supyko. Suteikite vaikui kuo daugiau laisvės kuriant: pieškite pirštais, kempinėle, lipdykite koliažus iš žurnalų ir pan.
• „Pykčio seklys“. Tai yra veiksmingas būdas, kuris padeda vaikams suprasti, kas sukelia pyktį ir kaip į jį reaguoti. Pasiūlykite vaikui užrašyti arba nupiešti situacijas, kuomet jis supyko. Aptarkite, kas nutiko prieš supykstant ir kokia buvo vaiko reakcija (šaukė, trenkė, kando ir pan.). Susitarkite, kaip tinkamai reikia išreikšti savo pyktį.
• Vaidmenų žaidimai. Žaidžiant vaidmenų žaidimus, imituojamos realios situacijos ir tokiu būdu išmokstama, kaip tinkamai reaguoti supykus. Sukurkite scenarijus, kurių metu įmanoma supykti. Vaidinkite kartu su vaiku ir po to aptarkite, kuris pykčio reiškimo būdas vaikui patiko labiausiai. Vaidmenų žaidimai suteikia galimybę vaikams išmokti tinkamai reaguoti tam tikrose situacijose.
• Fizinė veikla. Fizinis aktyvumas (joga, bėgimas, krepšinis, futbolas ir pan.) suteikia galimybę konstruktyviai išlaisvinti susikaupusią energiją bei įtampą. Kartu su vaiku galite bėgioti, atlikti jogos pratimus, pažaisti futbolą, krepšinį. Reguliarius fizinis aktyvumas padeda mažinti stresą bei pagerina nuotaiką. Taip pat skatinamas endorfinų, natūralių nuotaikos kėlimo hormonų, išsiskyrimas, kuris prisideda ir prie pykčio malšinimo.
• Nusiraminimo dėžutė. Su vaiku sukurkite individualią Nusiraminimo dėžutę. Į ją įdėkite įvairius nusiraminimo, antistresinius žaisliukus, pvz., minkšti kamuoliukai, dėlionės, spalvinimo knygelės, žaisliukai iš įvairių medžiagų. Nusiraminimo dėžutę leiskite užpildyti vaikui pačiam.
• Laikas sau. Užuot supykusį vaiką sodinę ant kėdutės ar liepę eiti ir „apgalvoti savo elgesį“, sukurkime tokią vietą namuose, kurioje vaikas gali nurimti ir turi galimybę pabūti su jam artimu žmogumi. Laikas, kai vaikas gali pakalbėti apie savo jausmus ar tiesiog pabūti šalia artimojo, padeda jaustis išgirstam, suprastam bei neatstumtam.
• Dėmesingumas ir meditacija. Tai yra pagrindiniai pykčio valdymo būdai, padedantys sutelkti dėmesį į dabartį ir ugdyti savo minčių bei jausmų suvokimą. Mokykite vaikus pagrindinių dėmesingumo pratimų, pvz., sutelkti dėmesį savo kvėpavimą, stebėti aplink esančius daiktus, išgirsti girdimus garsus „čia ir dabar“. Taip pat galima pasitelkti įvairias meditacijas iš interneto.
• Emocinio rato sukūrimas. Šis ratas padeda vaikams tyrinėti ir suprasti emocijas. Kaip pasigaminti emocijų ratą? Ant popieriaus lapo nupieškite apskritimą ir padalinkite jį į tiek dalių, kiek emocijų norite matyti. Kiekvieną dalį nuspalvinkite skirtinga spalva, nupieškite ar priklijuokite paveiksliuką, kuris atspindi emociją. Turint Emocijų ratą, vaikas gebės atpažinti savo emociją.

• tags: #apie #pykti #ir #vaikus #psichika #eu