Sakysite, kad jūsų šeimoje ir tarp draugų nėra nematančių ar blogai matančių? Tai puiku. Tačiau galbūt jūs panorėsite padėti, bet nedrįsite, nes paprasčiausiai nežinosite, kaip tai padaryti. Todėl šis mažas vadovas padės suprasti, kaip tinkamai elgtis su aklu žmogumi, nors jis ir nėra nei viską apimantis, nei viską žinantis.
Kur kas maloniau siūlyti savo pagalbą negu jos laukti. Kita vertus, maloniai ir reikiamą minutę suteikta paslauga praturtina abi puses. Prieš padėdamas neregiui visada paklauskite jo paties, ar jam reikalinga pagalba. Taip parodysite savo pagarbą jo laisvei.
Beje, ši taisyklė turi ir savo praktiškąją pusę. Kad būtų aiškiau, štai jums pavyzdys. Kai laukiu ant šaligatvio tramvajaus ar autobuso, dažnai būnu sugriebiamas už rankos ir, net neišgirdęs „paslaugaus“ nepažįstamojo balso, tempiamas į kitą gatvės pusę. Jeigu besispyriodamas dar mėginu aiškinti, kad čia paprasčiausiai laukiu tramvajaus ir kitoje gatvės pusėje neturiu ką veikti, atsitinka, kad mano geradaris taip pasimeta, jog pramurmėjęs kažką panašaus į atsiprašymą, palieka vidury gatvės.
Taigi pirmiausia neregio paklauskite: „Gal galėčiau jums padėti pereiti gatvę?“ Jei atsakymas bus teigiamas, pasiūlykite parankę ir pereikite gatvę kartu...
Kaip padėti įlipti į transporto priemonę ar išlipti iš jos
Beveik nebūna, kad kas nors akliesiems nepadėtų įlipti į tramvajų, autobusą ar traukinį arba, atvirkščiai, išlipti. Tačiau pagalba dažnai būna tokia skubota ir ją teikia iškart tiek daug savanorių: užuot neregiui leidę normaliai įlipti į mašiną, jį įkelia. Nepaisant pačių geriausių ketinimų, visa tai, patikėkite, daroma be reikalo!
Taip pat skaitykite: Darbingumo lygio nustatymas Lietuvoje
Jei neregys keliauja vienas, jis moka naudotis tramvajumi, traukiniu ar autobusu. Užtenka jį palydėti iki transporto priemonės durų ir parodyti rankeną, uždėjus ant jos neregio ranką. Išlipdami iš troleibuso ar autobuso aklam ar silpnaregiui bendrakeleiviui parodykite rankeną ir leiskite veikti savarankiškai.
O jei įlipate ar išlipate kartu, palydovas visada eina pirmas, parodo rankeną ar paduoda ranką. Palydėję regėjimo invalidą prie lengvosios mašinos, atidarykite mašinos dureles ir jo ranką uždėkite ant durų viršutinės briaunos. Kita ranka jis pajus, koks mašinos aukštis ir kur jam sėstis.
Pagalba gatvėje ir kitose vietose
Pasitaiko, kad važiuodami su neregiu vienu autobusu, kartu išlipate toje pačioje stotelėje. Arba sutinkate neregį, lėtai einantį gatve. Lėtai, nes greičiau eiti jam trukdo judėjimas, galybė kliūčių arba paprasčiausiai jis nepažįsta vietovės.
Niekada nedvejokite pasiūlyti savo pagalbos, tik, žinoma, jokiu būdu nereikia jos kišti prievarta. Geriausia jo paklausti, pavyzdžiui: „Aš einu į stotį. Gal mums pakeliui?“ Jam apsidžiaugus pasiūlykite parankę ir toliau eikite drauge. Jei jūsų malonus siūlymas bus atmestas, neįsižeiskite.
Juk yra neregių, kurie kiek įmanoma stengiasi būti nepriklausomi nuo reginčiųjų. Nežinau, ar jie teisūs, bet, šiaip ar taip, tai jų reikalas. O dažniausiai jūsų pagalba bus džiaugsmingai priimta. Nepamirškite pirmiausia pasiūlyti savo parankės. Ir niekada negriebkite pats aklojo už rankos ar parankės, ir nestumkit jo prieš save. Taip lydėti neregį sunku, o jis pats jausis labai nesaugiai.
Taip pat skaitykite: Gerovė ir atsakomybė
Jei neregys eis įsikibęs į jūsų parankę, nebus jokio reikalo sakyti: „O dabar pasukime į kairę ar dešinę“. Einant pro duris ar siaurą praėjimą, palydovas visada turi būti pirmas. Stojant ant šaligatvio ar nulipant nuo jo, užtenka pasakyti: „Lipkite“. Jei įpratę eiti kartu, kartais užtenka duoti sutartinį ženklą, pavyzdžiui, spustelėti alkūnę ar plaštaką.
Jei kylate ar leidžiatės laiptais kartu su neregiu, jam paprasčiausiai tarstelėkite: „Atsargiau, dabar lipame (ar leidžiamės) laiptais“. Ir ramiai lipate, pasiūlęs parankę. Galite paklausti neregio, ar nenorėtų laikytis turėklų. Dėl visa ko perspėkite neregį, kai vieni laiptai baigiasi ir prasideda kiti.
Prieš lipant visai nebūtina suskaičiuoti pakopas ir aklajam pasakyti, kiek jų ten yra. Skubant beveik visada suklystama. Jei neregys vienas, jis pajus laiptų pabaigą baltąja lazdele. Jei galima rinktis paprastus laiptus ar eskalatorių, sprendžiamą balsą visada turi aklasis.
"Angelai sargai" ir kitos klaidos
Yra žmonių, kurie, perskaitę ar išgirdę apie invalidus ir jų savarankiškumą, taip pradeda gerbti tą jų savarankiškumą, kad net nebedrįsta jiems padėti. Tokie žmonės seka akląjį kaip angelas sargas. Atseit, kad galėtų jį apsaugoti nuo atsitrenkimo į kokią nors kliūtį. Ką ir bekalbėti, ketinimai gražūs!
Daugeliu atvejų, ypač aklajam einant, visi jo pojūčiai ypač paaštrėja. Tokiu būdu kompensuojamas regos neturėjimas. Ir be jokios abejonės klausa čia vaidina svarbiausią vaidmenį. Po kelių sekundžių aklasis susigaudo turįs „angelą sargą“.
Taip pat skaitykite: Kaip atsiimti pensiją už kitą žmogų
Užuot sudaręs saugumo įspūdį toks „angelas sargas“ būdamas šalia, varžo ir kausto visus kitus neregio pojūčius. Jei šis nekaltas žaidimas truks kiek ilgiau, akląjį tokia „globa“ gali smarkiai sunervinti.
Labai plačiai paplitusi klaidinga mintis, jog pamačius neregį reikia kuo greičiau jį pasodinti. Gerai, jei taip atsitinka troleibuse, traukinyje ar autobuse, kadangi stabdymo ar netikėto smūgio metu regėjimo invalidui sunku iškart susigaudyti ir rasti atramos tašką. Čia irgi laikykitės tos pačios taisyklės - leiskite neregiui pačiam rinktis - sėstis ar ne.
Tačiau kartais net paprasčiausias kėdės parodymas tampa sudėtinga operacija. Į šį „darbą“ įsijungia net keli žmonės. O juk taip paprasta. Uždėkite neregio ranką ant atkaltės: „Štai kėdė, o čia atkaltė“. Ir žmogus tuoj pat susigaudys ir be vargo atsisės.
Niekada nesakykite: „Kėdė ten“ arba „Ten, prie sienos, stovi dviratis“. Jūs taip pat galite kiek pajudinti reikiamą daiktą, ir aklasis iš garso nustatys jo vietą ant stalo. Ir še tau, apsiaustas, skrybėlė ir lagaminas dingę! Geriau reikia leisti aklajam pačiam pasikabinti paltą.
Kalbėjimas su neregiu
Dauguma žmonių, kalbėdami su neregiu, nedrįsta ištarti žodžių „matyti, žiūrėti, aklas ar aklumas“. Jie mėgina apsieiti be jų išsisukinėdami: „Mano dėdė taip pat... ė-ė-ė...“ O jeigu jau išsprūsta žodis „matyti“ ir jie susigriebia po laiko, iš pasimetimo nebežino nė ką daryti. Pradeda murmlenti kažką visiškai nesuprantamo arba nebežino kaip atsiprašyti: „O! atsiprašau... atleiskite man...“
Iš tikrųjų daugelis aklųjų patys mėgsta pasakoti apie visokiausius juokingus nesusipratimus iš savo gyvenimo. Neregiai taria ir suvokia žodį „aklasis“ kaip bet kokį kitą. Jie sako: „Aš perskaičiau tą knygą“ (pavyzdžiui, Brailio raštu). „Aš pamačiau (palytėjau, apčiupinėjau) gražų daikčiuką“. „Taip, aš mačiau (girdėjau) tą pjesę“.
Taigi be jokios baimės galite sakyti nematančiam žmogui: „Ar nenorėtumėt apžiūrėti šio daikto?“ Ir įdėkite į rankas. Nesvarbu, ar tai būtų butelis, drabužis ar dar kas nors. Ir kuo ramiausiai galite girdint nematančiam žmogui sakyti „aklasis“ ir „aklumas“, jei, žinoma, šitų žodžių prireikia.
Tačiau neabejotinai blogu skoniu laikomi tokie klausimai: „Jūs aklas?.. Visiškai?.. Ir nieko nematote?.. Oi, kaip baisu! Toks ir gimėte? Dėl ligos?“ Ir ypač nepamirškite, kad aklieji yra akli, bet toli gražu ne kurti ir kad tokios „pašnibždėtos“ pastabos: „Sakyčiau, kad tai baisiausia, kas begali būti pasaulyje“ arba „Jau geriau negyventi“, - greičiausiai bus jų išgirstos.
Būna, kad gatvėje, traukinyje koks nors žmogus sustabdo neregį, tapšnoja jam per petį ir sako: „Laba diena!“ Paprastai aklieji turi labai gerą girdimąją atmintį. Tačiau vargu, ar jie atpažino balsą iš dviejų, trijų žodžių, ypač tuo metu, kai yra sukoncentravę dėmesį į kitus pojūčius...
Jei jūs nesate nei neregio šeimos narys, nei artimas jo draugas, kurio balsas jam būtų gerai pažįstamas, tada paprasčiausiai pasisakykite: „Laba diena! Aš esu toks ir toks“.
Bendravimo ypatumai
Su silpnaregiais ar aklais negalima sveikintis galvos linktelėjimu ar rankos mostu, kaip tai dažnai daroma su kitais pažįstamais. Taigi, galvos linktelėjimą turi pakeisti keli žodžiai: „Laba diena, pone X... Čia jūsų rajono įgaliotinis“.
Taigi, vietoj tiesioginio kreipimosi, klausiama aklojo palydovo. Kreipiantis į ką nors įprasta pirmiausia susitikti akimis. Kai tokio kontakto nėra, tuomet kreipiamasi į palydovą. Tai suprantama, tačiau dėl to supratimo toks elgesys netampa mažiau klaidingas. Taip aklasis pasijunta lyg ir žemesnė būtybė.
Jeigu norite jam ką nors paduoti ir jį pažįstate, pavadinkite vardu, o jei nepažįstate, palieskite jį. Jis supras, kad kreipiatės į jį. Pavyzdžiui, būnant kelių žmonių kompanijoje klausiate: „Pone X, ar nenorėtumėte cigaretės, gal paduoti taurę, sumuštinį?“ Nepamirškite išvardyti visų pasirinkimo galimybių, jei pasirinkti galima. Paskui tai, ko jis pageidavo, padėkite lengvai pasiekiamoje vietoje arba tiesiog įdėkite į ranką.
Tikriausiai jums yra kada nors tekę kalbėti su jau išėjusiu iš kambario žmogumi. Atsitinka, kad ir neregys kalbasi su tuščia kėde. Jis tai, žinoma, greitai supranta, tačiau pasijunta, patikėkite, nelabai jaukiai. Geriau prieš išeidami ar netikėtai grįždami, jį perspėkite. Ir žinokite, kad aklasis laukia žodinės reakcijos. Nors šis plepėjimas ir labai geranoriškas, gali nepakenčiamai erzinti. Kaip ir bet kokiame pokalbyje, ir čia turi būti tylos minučių.
Žinokite, nors aklasis ir nemato jį supančio pasaulio, bet kitais pojūčiais jį kur kas geriau pažįsta, negu galima pagalvoti. Ir, priešingai, labai naudinga pasakojant paminėti nepaprastus ar neįprastus daiktus ir reiškinius: „Šis eskalatorius sugedęs“, nors tąkart jis ir nereikalingas. Arba „Šios gatvės pabaigoje atidarė naują drabužių parduotuvę“.
Pagalba parduotuvėje ir tualete
Jeigu jūs padedate regėjimo invalidui nueiti į parduotuvę ir po ją vaikščioti neturite laiko, priveskite neregį prie pardavėjos, ir ji jau žinos, kaip padėti savo nematančiam klientui. Jei neregys žino, ko jam reikia, jis ir pirks tik tą daiktą. O jeigu nori iš pradžių pasirinkti, paimkite keletą daiktų ir paduokite jam, kad galėtų gerai apčiupinėti. Taip jis susidarys vaizdą apie daikto formą, dydį ir kokybę. Nupasakokite spalvą, raštą ir t.t.
Jei mokėdamas pinigus neregys nepasako, kokią sumą jums duoda, jūs pats pasakykite: „Jūs man duokite 500 frankų“. Paprastai jis žino, tačiau suklysti visada galima, ir primindamas sumą išvengsite galimo keblaus aiškinimosi.
Taip, ką darysi! Šis reikalas ir regėjimo invalidams yra toks pat būtinas. Jeigu esate tos pačios lyties kaip aklasis ir jei randatės kokiame nors visuomeniniame pastate, galite įeiti į tualetą kartu ar paprašyti pagalbos ten budinčio asmens. Jei yra įrengtas pisuaras, pasiūlykite neregiui pasirinkti. Jeigu turėtumėte laiko, palaukite už durų, parodykite jam kriauklę, muilą, rankšluostį arba džiovintuvą. Jei rankšluostis nešvarus, nevenkite pasakyti. Ir dar: uždarykite kabinos duris arba nueikite kelis žingsnius nuo pisuaro.
„Čia gi savaime suprantama!“ - pasipiktinsite. Jei neregys kitos lyties, paprašykite, kad jam tualete padėtų tualeto tarnautojas ar kitas(a) klientas(ė).
Asmeninių laiškų skaitymas
Nors mūsų išradėjai dirba, stengdamiesi sukonstruoti skaitymo aparatus, dar ilgai teks laukti, kol tie aparatai bus tinkami naudoti ir ypač kol jie taps įkandami finansiškai. Nemaloniausia šios priklausomybės pusė yra asmeninių laiškų arba finansinių dokumentų skaitymas. Šiuo atveju būtinas taktas ir didžiausias diskretiškumas.
Skaitykite lėtai ir aiškiai. Nepamirškite pažiūrėti, ar ant voko nėra kokios nors siuntėjo atžymos. Niekada neatplėškite voko be aiškiai išreikšto aklojo leidimo. Jei tai liečia finansinius reikalus ir jei iš voko šito nebuvo galima suprasti, prieš pradėdami skaityti, būtinai jam apie tai pasakykite. Niekada, jeigu jūsų neklausia, nekomentuokite korespondencijos turinio ir jokiu būdu nereikškite savo nuomonės siuntėjo adresu.
Svarbūs patarimai
Tai du žodžiai, kurie šiandien nebėra taip vertinami ir kurie tiek daug reiškia regėjimo invalidams: Punktualumas ir tvarka.
Aklasis ar silpnaregis, norintis būti savarankiškas, turi laikytis taisyklės: kiekvienas daiktas privalo turėti pastovią vietą. Jeigu paėmėt ką, padėkite į tą pačią vietą. Jei pamiršote kur, paklauskite paties neregio.
Kreipkite dėmesį į kambarių ir spintų duris. Kambarių durys turi būti arba iki galo atidarytos, arba visiškai uždarytos. Spintų durys - visada uždarytos.
Eidami į pasimatymus, svečius, būkite punktualūs.
Štai ir išsisėmė mūsų „mažųjų patarimų“ versmelė. O iš tikrųjų „aklųjų pasaulio“ nėra. Jie gyvena jūsų, mūsų pasaulyje.
Kartais girdi: „Bandžiau kartą padėti neregiui. Ir ką tu manai?.. Jis mane atstūmė. Antrąkart jau nesulauks“. Deja, šitai gali atsitikti. Aklieji, kaip ir visi žmonės, - su savo privalumais ir ydomis. Argi jums niekada nėra grubiai ar netaktiškai atsakęs regintis žmogus, nors jūs ir labai mandagiai buvote į jį kreipęsis? Betgi dauguma regėjimo netekusių žmonių jūsų pagalbą priims ir įvertins su tokiu tauriu dėkingumu, kad jūs tikrai pamiršite tą nelemtą išimtį.
„Matyti gali tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“.