Vienas svarbiausių socialinių paslaugų tikslų - įgalinimas, kuris apibrėžia siekį sukurti tokią aplinką, kur gyventojas galėtų reikšti savo nuomonę visais su jo gyvenimu susijusiais klausimais. Įgalinimas skatina gyventojų savarankiškumą ir kuria lygiavertį bendravimą su darbuotojais. Tačiau įgalinimas nėra vienkartinis veiksmas, o ilgalaikis asmenybės augimo procesas.
Įgalinimo bruožai ir pagrindinės prielaidos
Bruožai, kurie rodo įgalinimą vykstant, apima tai, kad gyventojas imasi veiksmų, pvz., pasirūpinti savimi ir savo aplinka, bei daugiau ir aiškiau reiškia savo norus bei poreikius. Jis jaučia lygiavertį bendravimą su darbuotojais. Įgalinimas gali būti tiek individualus, tiek grupinis: vienas gyventojas gali padėti kitiems paslaugų gavėjams, o kitas, pritaikęs gebėjimus, atlikti darbus pagal savo lygį (pvz., indų plovimas ar kiemo šlavimas).
Svarbu, kad darbuotojai vadovautųsi įgalinimo principais: skatintų, pamokytų ir primintų, kai reikia. Kartais įgalinti asmenys tampa sunkiau įgalinami tiems, kuriems visą gyvenimą atlikdavo už juos kiti. Tačiau įstaigoje stengiamasi kurti informacinę įgalinimo aplinką, kurioje gyventojai galėtų tobulintis ir dalintis gerąja patirtimi. Stebimi rezultatai rodo, kad net priminus, gyventojai patys susitvarko, išsikelia savo daiktus į tvarką, skambina mamai ar susiranda interneto pagalbą scenoms (pvz., įsijungia mėgstamą muziką).
Įgalinimo koncepcija
Įgalinimas nėra vienkartinis veiksmas; tai asmenybės augimo procesas, kuris pagerina gyvenimo kokybę ilguoju laikotarpiu. Įgalintas žmogus supranta ir geba priimti sprendimus, kurie lemia kokybišką gyvenimą, ir pats atsakingas už savo sprendimus. Darbuotojai turi būti rėmai-ramūs, patarėjai, palaikytojai, skatintojai ir motyvatoriai, o ne žmonės, kurie daro už gyventoją.
Ankstesnės patirtys formuoja požiūrį, tačiau laikui bėgant požiūris keičiasi. Įgalinimas yra ne „žuvies davimas“, o „meškerės išmokymas“: žmogus išmokomas ja naudotis, kad pagautų kuo didesnę žuvį.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Įgalinimas Lietuvoje
Pasauliniu mastu įgalinimas socialinio darbo srityje yra palyginti naujas reiškinys. Ankstesnis tikslas siejo paslaugas su didesniu nuskriaustųjų pasirinkimu, tačiau 60-70-ųjų moterų, LGBT+ ir žmonių su negalia judėjimai bei Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencija paskatino pereiti nuo diskriminacinės globos prie įgalinimo ir bendruomenėje gyvenimo. Lietuvoje pertvarkos globos įstaigose suteikė prielaidas naujai socialinio darbo raidai, įtraukties principams ir kokybiškiems paslaugų modeliams. Šių dienų socialinėje politikoje įgalinimas siejamas su gerovės valstybės kūrimu, kur visų žmonių teisės ir pažeidžiamų grupių poreikiai yra svarbūs.
Įgalinimas socialinių paslaugų teikime keičia tikslą - vietoje „išspręsti žmogaus problemą“ tampa „įgalinti žmogų pačiam spręsti problemas“.
Įgalinimo komponentai
Įgalinimas susideda iš dviejų komponentų: vidinių ir išorinių. Per vidinį komponentą žmogus ugdo autonomiją, sprendimų priėmimą ir savo gyvenimo kontrolę; svarbiausia jo dalis - sąmoningumas, padedantis suvokti netinkamas situacijas ir paraginti keistis. Išoriniai komponentai apima aplinką: institucijų, darbuotojų, visuomenės požiūrį bei veiksmus, kurie suteikia galias kontroliuoti savo gyvenimą. Įgalinimas glaudžiai susijęs su socialinio darbuotojo profesinėmis vertybėmis, kurios yra vienos iš jo kompetencijų dalių.
Trys įgalinimo lygmenys (pagal Kamą, 2021)
- Asmeninis lygmuo: ugdo kompetencijas, veiksmingumą, gebėjimą valdyti savo aplinką ir įgyti apsisprendimo teisę bei savarankiškumą.
- Tarpasmeninis įgalinimas: ugdo gebėjimus daryti tarpasmeninę įtaką, atlikti socialinius vaidmenis ir mažinti neigiamus stereotipus santykiuose su kitais.
- Struktūrinis įgalinimas: skatina suprasti, kad žmonės gali veikti kartu, spręsdami struktūrines problemas, keisdami socialinę politiką ir mažindami socialinę nelygybę.
Kamo (2021) teigimu, įgalinimas keičia socialinių darbuotojų dėmesio taikymo kryptį į paslaugų gavėjų, visuomenės ir politikos santykį, todėl jis nėra tik individualių gebėjimų didinimas, bet ir galios pusiausvyros pokytis visuomenėje, leidžiantis paslaugų gavėjams įtakoti politinių sprendimų priėmimo procesą. Socialiniai darbuotojai, padėdami įgalinti paslaugų gavėjus, turi atkreipti dėmesį į galios ir priklausomybės santykį. Nelygios galios pokyčiai yra būtini įgalinimo praktikoje. Kam (2021) pabrėžia, kad įgalinimas yra nuolatinis procesas ir darbuotojai turi tikėti, kad paslaugų gavėjai turi galimybių įsitraukti į šį procesą.
Veiksniai, padedantys teikti įgalinančias paslaugas
Tyrimai rodo, kad svarbus veiksnys - pozityvus požiūris į asmenį, turintį intelekto negalią. Šis požiūris turi vyrauti visoje dienos centro kultūroje - nuo vadovų iki socialinių darbuotojų ir jų pagalbininkų. Svarbu, kad tokį požiūrį turėtų ne tik teikėjai, bet ir pats asmuo, jo artimieji bei visuomenė. Pozityvus požiūris matuojamas per žmogaus galias ir stipriąsias puses, o ne tik jo negalias. Tai reiškia, kad reikia koncentruotis į ką žmogus sugeba, o ne į tai, ko jis negali pasiekti.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Dalinami citatai iš tyrimų atskleidžia kelis kertinius akcentus: reikia formuoti žmogui skirtą požiūrį, pripažinti jo individualumą, skatinti partnerišką santykį su lankytojais nuo pirmos susitikimo minutės, neužgožti kliento poreikių ir nedaryti už jį sprendimų. Taip pat svarbu įgalinant centre rinkti kuo daugiau informacijos apie kiekvieną paslaugų gavėją - jo norus, svajones ir pasirinkimus. Tokiu būdu asmeniui suteikiama daugiau kontrolės ir motyvacijos siekti savo tikslų.
Tyrimais nustatyta, kad pagarba asmens nuomonei ir jo nuomonės bei pasirinkimų įtrauktis į sprendimų priėmimą yra esminiai įgalinimo procesai. Pavyzdžiai: klausiama, kokia veikla lankytojui patinka laisvalaikiu, kur norėtų nuvykti, kaip gaminti maistą. Tokia informacija leidžia darbuotojams priimti sprendimus kartu su asmeniu ir skatinti jo aktyvumą.
Įgalinimo praktika ir iššūkiai
Išanalizavus tyrimų duomenis, matyti, kad įgalinimas yra kompleksinis ir nuolatinis procesas, kuris priklauso nuo abiejų šalių - paslaugų gavėjo ir teikėjo - pastangų. Darbo pobūdis reikalauja nuoseklaus požiūrio į asmenį, jo galias ir galimybes, siekiant kurti partnerystę ir išlaikyti lankytojo autonomiją. Tačiau iššūkių kyla, kai asmenims sunku įsitraukti į procesą dėl ilgametės priklausomybės ar socialinių stereotipų.
Socialiniai darbuotojai kaip superherojai | Anna Scheyett | TEDxColumbiaSC
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose
tags: #3 #socialinis #teisingumas #ir #pazeidziamu #grupiu