Šiuolaikinėje visuomenėje, mažinant benamystės padarinius, svarbus vaidmuo tenka socialiniam darbui ir tą darbą dirbantiems Nakvynės namų socialiniams darbuotojams. Dažnai pamirštama, kad socialinio darbo kokybei įtakos turi žmonės, kurie darbuojasi socialinių paslaugų teikimo srityje, tai - socialiniai darbuotojai - socialinio darbo subjektai. Žmogiškasis aspektas - pats socialinis darbuotojas, kaip profesinės veiklos subjektas, tampa labai svarbus veiksnys šioje profesinėje veikloje.
Šis socialinis darbuotojas pagrindinis tikslas yra grąžinti klientui (benamiui) sugebėjimą savarankiškai veikti tam tikrame socialiniame kontekste. Kyla klausimas, kaip Nakvynės namuose dirbantys socialiniai darbuotojai atskleidžia savo profesinės veiklos patirtis? Įvairūs šalies mokslininkai nagrinėja socialinis darbuotojų darbą, dirbama su benamiais.
Siekiant suteikti socialinę pagalbą asmenims, neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos, bei padėti individams spręsti problemas dėl kurių jie neteko namų ir tapo benamiais, yra steigiami Nakvynės namai.
Šiuo metu Lietuvoje veikia 24-eri Nakvynės namai (22-eji įsteigti ir išlaikomi miesto savivaldybių, 2-eji visuomeninės organizacijos ir parapijos). Nuo 2000 m. jų padaugėjo 86 procentais ir 2010 m. šio (laikino apnakvindinimo) vietos. Statistikos departamento prie LR Vyriausybės (2011) duomenimis, Lietuvoje 2010 metais Nakvynės namuose gyveno 2142 asmenys, iš jų: 464 moterys ir 1678 vyrai (Lietuvos statistikos metraštis, 2011). Iš pateiktų statistinių duomenų galima pastebėti, jog benamystės problema Lietuvoje egzistuoja ir turi tendenciją augti. Benamiai patiria socialinę izoliaciją, kuri pasireiškia socialinių ryšių susilpnėjimu ar visišku išnykimu bei socialinio atstumo tarp visuomenės atsiradimu.
Socialinis darbas turi svarbią socialinę bei praktinę reikšmę ir yra laikomas labiau praktine ir moraline, nei racionalia technine veikla. Žmogiškasis aspektas - pats socialinis darbuotojas, kaip profesinės veiklos subjektas, tampa labai svarbus veiksnys šioje profesinėje veikloje.
Taip pat skaitykite: Pensijos gavimas po sutuoktinio netekties
Šio socialinio darbuotojo profesinė veikla su benamiais, šiuo atveju su Nakvynės namų klientais, dar nėra. Todėl yra aktualu atskleisti kaip socialiniai darbuotojai, dirbantys Nakvynės namuose, apibūdina savo profesinę veiklą.
Tyrimo metodologija ir dalyviai
Tyrime dalyvavo 8 Nakvynės namuose dirbantys socialiniai darbuotojai, 2 vyrai ir 6 moterys nuo 27 iki 52 metų amžiaus. Darbe vadovaujamasi prielaida, kad subjektyvi realybė - tai socialinis konstruktas, o pažinimo objektas - tai tyrimo dalyvių subjektyvi patirtis įprasminta sąveikos su kitais žmonėmis tyrimo procese. Nakvynės namai (laikino gyvenimo namai) - tai socialinės globos įstaiga, teikianti trumpalaikę socialinę globą gyvenamosios vietos neturintiems, laikinai negalintiems ja naudotis asmenims.
Šis Nakvynės namuose, profesinės veiklos patirtis buvo atskleista naudojant kokybinį tyrimą. Tyrime remiamasi interpretatyvistine ir konstruktyvistine ontologija, kuri numano, jog socialiniai reiškiniai ir jų prasmės savaime neegzistuoja, jas konstruoja socialiniai veikėjai per kalbą, o vienos objektyvios tiesos pasaulyje nėra. Kaip teigia subjektyvistinė ir interpretuojamoji epistemologija, socialinė realybė yra subjektyvi, o pasaulis matomas iš kiekvieno žmogaus (socialinio darbuotojo) perspektyvos. Todėl duomenims surinkti pasirinktas pusiau struktkūruotas individualus interviu būdas, leidęs atskleisti socialinis darbuotojo profesinės veiklos patirtį, dirbant su Nakvynės namų klientais. Iš viso tyrimo metu buvo atlikta 10 interviu su socialiniais darbuotojais, nuo 27 iki 52 metų amžiaus, iš kurių 2 vyrai ir 6 moterys. Tyrimo duomenų analizei pasirinkta Willig (2003; cituojama Bitinas ir kt.
Tyrimo rezultatai atskleidė, kad Nakvynės namų klientai yra vieniši, apleisti, likimo nuskriausti, jauni, darbingo ir senyvo amžiaus asmenys, turintys įvairius fizinius ir psichinius sutrikimus. Medicinos darbuotojai į Nakvynės namų klientus žiūri stereotipiškai, juos atstumia, todėl darbuotojai tampa tarpininkais tarp visuomenės naris ir Nakvynės namų klients. Socialiniai darbuotojai klientus priima be išankstinės nuostatos, jų neteisia ir nesmerkia. Vykdo įvairias veiklas, kurios priklauso nuo kiekvieno kliento identifikuotos problemos. Kiekviena specialists darbo diena yra vis kitokia, nes tai priklauso nuo klients emocinės būsenos.
Benamystė - viena iš opiausių socialinių problemų
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo metodai
Benamystė - tai viena kraštutiniausių atskirties formų. Žmonėms, neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos, gali būti užkirstas kelias užsiimti įvairia kasdiene veikla, kurią kiti laiko garantuota. Kai kurie žmonės sąmoningai pasirenka gyvenimą gatvėse, miega be jokio patogumo, gyvena gyvenimą be suvaržymų, kuriuos sukuria turtas ir nuosavybė. Tačiau yra žmonių (benamių), kurie šito visiškai nenori - į benamystę juos įstūmė veiksniai, nepriklausantys nuo šių žmonių valios. Kyla klausimas: kas yra benamiai Lietuvoje? Iš tiesų jie sudaro mišrią kategoriją. Štai, kiti rizikos grupės asmenys.
Šio asmens, iš jų 82% neturėjo jokio būsto ( Be namų negerai: novatoriško modelio benamystės žalos mažinimui per reintegraciją į visuomenę ir darbo rinką pritaikymas Lietuvoje , 2009).
Socialinis darbas: ištakos ir raida
Socialinis darbas yra kintanti ir besiplečianti profesija. Socialinio darbo ištakos yra pats gyvenimas, idėjos, kilmės laikas yra XIX amžiaus pabaiga ir XX amžiaus pradžia. Tai palyginti jauna profesija. Kelias į profesionalumą truko ne vieną amžių. Svarbų vaidmenį suvaidino labdaringos organizacijos ir bendruomenės centrai/namų judėjimai laikomi tiesioginiais profesionalaus socialinio darbo prototipais, o jų veikla vadinama ikiteoriniu socialiniu darbu. Galima manyti, kad socialinis darbas savaime neegzistuoja, jis yra konstruojamas žmonių socialinių veikėjų.
Šiuolaikinės socialinės paslaugos šaknys glūdi religinių organizacijų veikloje. Štai yra socialinio darbo motina. Teikiamos paslaugos tipai priklausė nuo gaunamų dotacijų. Šiais, o baptistai buvo aktyviausi steigiant vaikų prieglaudas. Šiuos žmonių poreikius. Požiūris į paslaugų pobūdį priklausė nuo skirtingos tuo metu išpažįstamos doktrinos. Į asmens socialinę problemą buvo žiūrima kaip į žmogaus paklydimą ir stengiamasi ne keisti problemas, bet išgelbėti žmogaus sielą malda ar tiesiogine pagalba (pašalpomis). Šios atstovės savarankiškos organizacijos ir agentūros, kurios pradėjo rūpintis tokiomis problemomis kaip badas, skurdas, landynės gyvenimas, nedarbas, moters teisės, psichinė ir fizinė negalia ir pan. Būdinga labdaringa veikla, o pirmieji socialiniai darbuotojai tuo metu buvo vadinami lankytojais (angl. visitors). Jais buvo dvasininkai, politikų draugai arba mažai apmokami patarnaujantys darbininkai dirbę savanoriškais pagrindais. Tuo laikotarpiu buvo laikomasi nuostatos, kad agentūros sprendžia šias problemas priežastis yra moralinis klients nuosmukis, todėl net nekilo klausimas, kad dirbantiesiems agentūrose reikėtų specialaus išsilavinimo ir profesinės patirties.
Tačiau, vakaruose šalyse kilo didelis socialinis problemas, kurios tapo nekontroliuojamos. Būdinga veikla nebesugebėjo išspręsti. Pasaulėjant visuomenei, XIX - XX a. iš pozicijos sprendžiant socialines problemas ir tapo viena iš daugelio socialinių paslaugų teikėjų ir socialinio darbo profesijos raišos viets. Štai darė įtaką ir socialinio darbo profesijos raidai. Vakaruose pasaulyje vyravusi pasaulėžiūra, kuri Dievą ir religiją laikė visų gyvenimo įvykių tikslu ir priežastimi, keitėsi ir tapo daug pasaulietiškesnė. Tačiau vis labiau buvo priimamas požiūris, kad nauji mokslo ir technikos atradimai gali keisti visuomenę. Labdaringos organizacijos socialinėse institucijose dirbantys nekvalifikuoti darbuotojai (dvasininkai, politikų draugai ir pan.) ne tik kad neišsprendė socialinių problemas, bet iškėlė naujas, susijusias su institucijų valdymu, problemas. Reaguojant į susidariusią padėtį, buvo kuriamas naujas labdaros valdymo tipas, kuris buvo pavadintas moksline filantropija. Remiantis mokslinės filantropijos požiūriu, buvo stengiamasi sukurti sistemingesnį ir racionalesnį požiūrį į atliekamą socialinę veiklą ir atsitraukti nuo tradicinio labdaros asocijavimo su religija. Tokiame kontekste pradėjo formuotis profesionalus socialinis darbas. Antra - labdaringose organizacijose dirbo savanoriai, kurie gaudavo labai mažą atlyginimą. Tačiau dauguma tradicinių profesijų joms buvo neprieinamos. Iš, tokių kaip skurdas ar šeimos iširimas, kurias išspręsti nebuvo lengva. Iš XIX a. kilo galingas judėjimas, kuris siekė sukurti mokymo ir tyrimų centrus. Taip buvo padėtas pamatas, kad labdaringose organizacijose dirbantys žmonės būtų apmokinti ir pripažinti socialinio darbo profesijos atstovais.
Taip pat skaitykite: Neįgaliųjų teisių apsauga Lietuvoje: Konvencijos ratifikavimo analizė
Namai - santykio su artimais žmonėmis ir daiktais vieta. Žmogaus emociniai išgyvenimai netekus namų. Benamystės sąvoka ir jos priežastys sociologiniu požiūriu.
Įvairūs tyrimai atskleidė, jog benamystė turi vyrišką veidą (Kocai, 2007), t.y. tačiau ankstesnių metų duomenys rodo, jog Europos Sąjungoje šiuo metu vis daugiau moters bei vaikų tampa benamiais (FEANTSA, 2010). Moterims, tapusioms benamėmis, yra didesnis pavojus susilaukti seksualinio ir fizinio puolimo, negu benamiams vyrams, todėl manoma, kad moters benamystės rizikos faktorius reikėtų tyrinėti atskirai negu vyrs, o ir pagalbos mechanizmus taikyti skirtingus (Sadauskas, 2008). Lietuvoje specializuots tyrims, susijusis su moters benamis problemomis vis dar trūksta.
Pagalba benamiams - svarbus socialinio darbo aspektas
Tyrimo objektas - namų prasmė ir benamystės patirtys namų netekusių moters gyvenime. Atskleisti, kaip namų netekusių moters biografiniuose pasakojimuose atsiskleidžia jų vilties apraiškos. Iš jų keturis stadijos (Bitinas ir kt., 2008). Siekiant atskleisti benamystės patirtis ir namų prasmę namų netekusių moters gyvenime, taikyta biografinė - naratyvinė strategija, kuri kaip teigia Bitinas ir kt. (2008), yra paremta prielaida, kad žmonės apibūdina socialinę tikrovę pasakojimo apie išgyventus įvykius forma. Šios moters nakvynės namuose.
O kas yra namai? Ar tai, kur pareini savu raktu duris atvėręs, ir tie langai (pro juos žvelgi), ir sienos, nuo kaimyns atitvėrusios? Bet argi tai nams esmė: tie negyvi daiktai, tos sienos? Gyvybe turi dvelkt prasmė, nors tu dabar gyventum vienas. Šio - pastovios gyvenamosios vietos. Laikui bėgant tapo įprasta turėti namus, kuriuose kuriama gyvenimo gerovė. Todėl net ir mažas vaikas supranta, kad namai yra saugumo ir gerumo tvirtovė, juose gyvena jį mylintys žmonės. Čia auga kaip asmenybė, formuojasi jo vidinis pasaulis, nuostatos, dvasinis regėjimas. Tačiau abiem atvejais namai žmogui yra būties centras. Namų sampratą analizavo Martinaitis (2008) savo pranešime, skaitytame Lietuvos liaudies kultūros centro konferencijoje žmogus ir gyvenamoji aplinka. Poetas pabrėžia, kad namų vaizdinyje yra kone daugiausia visko sutelkta, nes namai niekada nebuvo tik tvirtovė apsiginti nuo nepalankis ors ar nepritekliaus. Tautosakoje, mitologijoje, buityje namai veikė kaip sudėtinga struktūra, atliekanti kultūrinį, sakralinę ir buitinį vaidmenį. Iš jų, kur buvo atliekamos svarbios apeigos, meldžiamasi ir giedama. Trobos šventoje vietoje buvo krikštasuolis, stalas ir židinio ugnis, o šioji svarbiausia apeigs vieta buvo ten, kur kadaise kūrendavosi židinys. Šis nums, nuo žmogaus gyvenimo pradžios ir pabaigos orientavo jo gyvenseną. Šios teigia, jog namai ne tiek fizinė erdvė, kiek žmogiškasis santykis kūrimosi vieta. Ne visos būveinės gali būti vadinamos namais, kalinimo įstaigos niekaip negalime vadintis namais, nors yra visi civilizuoti patogumai reikalingi žmogui pragyventi, ar saugios gyvenimo sąlygos, todėl namai tapatinami su žmogiškosios prasmės skleidimosi vieta. Tai prasmis laukas, vertybis vieta - metafizinė žmogiškumo erdvė, kuri siejama su žmogaus gyvenimo prasme, jo egzistencija, taip pat ir Dievo buvimu. Nedgi literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis namus susieja su gyvybės dėsniu, kaip parskridęs gandras su savo gaspadine pirmiausia skuba pasirūpinti namais, nes kažkas gali juos sugriauti, visus kampus apgadinti, jie nenori neturėti buveinės. Tačiau aplinka - namais yra ar gali būti daug gilesnis, reikašmingesnis, nei dažniausiai apie tai galvojama. Na...
Namų praradimas yra kraštutinė nelaimė, prieš kurią žmogų persekioja eilė nesėkmis. Gatvėje atsidūręs žmogus patiria šoką, alkį, šaltį, nuovargį ir nesaugumo jausmą. Vieni žmonės kartais apsisprendžia kitaip ir kreipiasi pagalbos, o kiti tampa nepriimtinu visuomenės nariu ir pradeda raustis po konteinerius, elgetauja, vagiliauja. Nemažai užsienio autoris, Katherine M. Boydell, Goering, Tammy L. Morrell-Bellai (2000), Christiani, Abrams (2003), Ann ir Groot (2010) bei Parsell (2010) savo darbuose analizavo namų kūrimo gatvėje reiškinį, kai žmonės, netekę namų, sukuria juos gatvėje, tiek fizine, tiek psichologine prasme, įsitvirtina ir kartais negrįžtamai pripranta prie gatvės gyvenimo. Tyrimo objektas bus nagrinėjamas remiantis egzistencine - fenomenologine perspektyva.
Visuma. Visuma, analizuojama ir iš biografinės perspektyvos kaip patirtys, gyvenamasis pasaulis kaitoje, kaip biografinė kentėjimo trajektorija. Taigi iš ontologinės perspektyvos yra jungiama egzistencinė - fenomenologinė ir biografinė prieiga. Iš epistemologinės pusės - tai bus fenomenologinė biografinio naratyvo analizė. Taigi, biografinis tyrimas siekia atskleisti ontologinės benamystės patirtis.
Praktinis aktualumas. Iš benamystės priežastis, benamių vertybes, jų asmenybės ypatumus, problemas bei gyvenimo sąlygas. Tačiau pasigendama informacijos, kaip šie žmonės suranda viltį ir prasmę gyventi toliau. Nėra pakankamai tyrinėta benamystė kaip patirtis, kaip gyvenamasis pasaulis (Lebenswelt), išgyvenims visuma. Benamystė nėra tyrinėta ir iš biografinės perspektyvos, kaip kentėjimo trajektorija, kaip gyvenimo kelias. Lietuvoje oficialūs duomenys apie benamius pirmą kartą buvo paskelbti 2001 metais, įvykus visuotiniam gyventojų surašymui. Jų žymiai didesnis. Jų išaugo iki 2142 šalies nakvynės namuose apsistojusių žmonių. Tačiau, kiek šiuo metu šalyje žmonių neturi gyvenamosios vietos taip ir nėra, kadangi tai kintantis reiškinys. Ignoruojant benamystės problemą šiandien, ateityje ji tik didės, todėl ES Komitetas benamystę laiko kraštutine skurdo ir socialinės atskirties forma, į kurią turi būti labiau atsižvelgiama socialinės apsaugos ir socialinės aprėpties strategijose. Komiteto nuomone, benamystę nulemia įvairūs veiksniai, tarp jų būsto už prieinamą kainą trūkumas, nedidelis darbo užmokestis, priklausomybė nuo alkoholio arba narkotikų ir nepakankamas dėmesys šiai problemai, taip pat psichiniai sutrikimai ir ligos, šeiminis smurtas, nedarbas, sudėtingi asmeniniai santykiai, paleidimas iš įkalinimo vietos ir integracija į visuomenę bei socialinis išmokų skyrimo tvarkos keitimas arba šių išmokų mažinimas.
Jeigu didelė dalis visuomenės, tame tarpe ir politikų kūrėjai, nesirūpins ir nesutelks pastangų minėtų problems sprendimui, tuomet per daug šeims ir asmens, visko netekę atsidurs gatvėse arba mėnesius ar metus gyvens laikino apgyvendinimo namuose (FEANTSA, 2010).
Mokslinis aktualumas. Pirmą kartą Lietuvoje, 2003 metais buvo atliktas sociologinis Benamis gyvenimo sąlygos tyrimas, kurio metu surinkta gausi empirinė medžiaga leido atidžiau pažvelgti į benamis gyvenimo sąlygas bei jų aspektus, kurie yra labai svarbūs ieškant veiksmingos pagalbos būdus. Šio tyrimo rezultatus aptarė Kanopienė ir Mikulionienė (2004) bei iškėlė benamystės sąvokos apibrėžimo problemą, analizavo benamis gyvenimo sąlygas, benamystės atsiradimo priežastis, asmenybės ypatumus, elgseną ir nuostatas. Šienė (2004), Maniukaitė (2007) ir Kocai (2004) tyrime Varguomenė: gyvensena ir vertybės. Iš atskirtį nuo visuomenės bei Sadauskas (2005, 2008), gvildendamas benamystės sampratą, benamis gyvenimo sąlygas. Taip pat jie išskyrė moters benamis socialinę atskirtį ir jos tapimo priežastis. Danys, Brazienė, ir Merkys (2009) vykdė projektą Be namų negerai , kurio metu buvo bandoma atrasti novatorišką modelį benamystės žalos mažinimui, benamis reintegracijai į visuomenę ir darbo rinką bei šio modelio pritaikymo galimybes Lietuvoje.
Šio socialinio darbuotojo profesinė veikla su benamiais, šiuo atveju su Nakvynės namų klientais, dar nėra.
Socialinė pagalba benamiams Vilniuje