Artimo žmogaus netektis yra didelis praradimas visiems mirusiojo šeimos nariams ir artimiesiems, o žmogaus mirtis sukelia daug įvairių pasekmių. Šalia praradimo, netekties skausmo, kartais artimojo mirtis sukelia kur kas rimtesnes pasekmes po jo likusiems artimiesiems ir jų tolesniam gyvenimui. Juk neretai pasitaiko, kad miręs asmuo buvo vienintelis šeimos maitintojas ir visa šeima pragyveno iš šio asmens uždirbamų pajamų.
Šeimos maitintojas turėjo rūpintis savo sutuoktiniu, vaikais, o kartais ir kitais asmenimis, kurie gyveno kartu, kai šie dėl savo amžiaus ar sveikatos būklės negalėdavo prisidėti prie pakankamo šeimos pragyvenimo lygio užtikrinimo. Taigi, mirus šeimos maitintojui netenkama ne tik artimojo, bet dažnai ir vienintelio (pagrindinio) pragyvenimo šaltinio. Tada po šeimos maitintojo mirties jo išlaikomais ar turėjusiais teisę į išlaikymą nedarbingais asmenimis turi pasirūpinti valstybė. Tai ji daro per socialinės apsaugos sistemą, skirdama ir mokėdama tam tikras socialines išmokas maitintojo netekimo atveju.
Šiame straipsnyje bus aptariamos socialinės apsaugos išmokos maitintojo netekimo atveju Lietuvoje, šių išmokų skyrimo ir mokėjimo sąlygos, bei teisinis reglamentavimas.
Mirtis Kaip Socialinės Rizikos Veiksnys
Mirtis yra neišvengiamas įvykis kiekvieno žmogaus gyvenime. Vieniems tai nutinka anksčiau, kitiems vėliau. Mirtis visada palieka pėdsaką žmonių gyvenime, nešdama emocinį skausmą, netektį, ilgesį. Tačiau mirtis sukelia ne tik emocines pasekmes. Neretai žmonės susiduria ir su tam tikromis finansinėmis problemomis, kai miršta artimas žmogus. Juk dažnai pasitaiko, kad miręs asmuo savo uždirbamomis pajamomis išlaikė artimuosius. Tokiu atveju vieno asmens mirtis gali būti viso ar dalies pragyvenimo šaltinio netektis kitiems jo paliktiems išlaikytiniams. Būtent dėl to mirtis daugelyje demokratinių valstybių yra pripažįstama kaip viena iš socialinės rizikos veiksnių.
Socialinė rizika - tai tikėtini ateityje galintys atsirasti įvykiai ar pavojai, kurių atsiradimas nebūtinai priklauso nuo apdraustojo asmens valios (dažniausiai tai pajamų praradimas dėl senatvės, nedarbo, mirties, ligos ar papildomos išlaidos vaikams auginti), ir nuo kurių padarinių yra numatytos socialinės apsaugos priemonės. Šie įvykiai gali būti teigiami (pvz. vaiko gimimas) arba neigiami (pvz. mirtis). Be to, jie gali priklausyti nuo asmens valios arba ne.
Taip pat skaitykite: Investicijos ir Pensijos Dydis
Socialinė rizika pripažįstama reikšminga, kai šeima ar pavienis asmuo negali įveikti jos be visos visuomenės pagalbos. Taigi, socialinė apsauga tam ir reikalinga, kad apsaugotų asmenis nuo pajamų praradimo. Tiek Lietuvos, tiek Lenkijos socialinės apsaugos sistemos lėšomis kompensuojamos dėl artimo asmens netekties atsiradusios papildomos išlaidos bei netektos pajamos. Kiekvienas asmuo gali pasinaudoti teise į valstybės teikiamą socialinę apsaugą.
Teisė Į Socialinę Apsaugą
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje kartu su kitomis asmeniui suteiktomis teisėmis ir laisvėmis yra įtvirtinta teisė į socialinę apsaugą. Ši teisė apima teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs dėl Konstitucijos 52 straipsnyje įtvirtintos teisės į socialinę apsaugą ir valstybės pareigos užtikrinti šią teisę.
Aiškindamas šį Konstitucijos straipsnį, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Lietuvos valstybė yra socialiai orientuota, o kiekvienas pilietis turi teisę į socialinę apsaugą, jeigu negali pasirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti. Socialiniam aprūpinimui yra pripažįstamas socialinės vertybės statusas. Valstybėje taikomos socialinės apsaugos priemonės išreiškia visuomenės solidarumo idėją ir padeda asmeniui apsisaugoti nuo galimos socialinės rizikos.
Taigi, maitintojo netekę asmenys yra reikalingi visuomenės paramos, o visuomenė, būdama solidarizuota, per socialinės apsaugos priemones suteikia šią paramą. Valstybė, siekdama sudaryti žmogui tinkamas gyvenimo sąlygas ir jam pačiam pasirūpinti savo gerove (o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga), privalo įstatymu nustatyti senatvės ir invalidumo pensijas, taip pat socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais. Konstitucijos 52 straipsnyje yra nurodytos pensijų ir socialinės paramos rūšys, kurios, anot Konstitucinio Teismo, garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatymais.
Vartojama sąvoka "Valstybė laiduoja" reiškia, kad straipsnyje išvardytos pensijos (senatvės ir invalidumo) ir socialinė parama (nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais) būtinai turi būti nustatytos, nurodyti santykiai sureguliuoti įstatymais, o asmenys, atitinkantys įstatymuose nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų pensiją ir ją mokėtų. Konstitucijos 52 straipsnis taip pat nustato, kad gali būti numatytos ir kitokios pensijos ar socialinė parama. Prie tokių išmokų priskiriamos valstybinės pensijos. Kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, valstybė laiduoja socialinę paramą maitintojo netekimo atveju, atsižvelgdama į Konstitucijoje įtvirtintą socialinės darnos imperatyvą.
Taip pat skaitykite: Kaip išnaudoti pirmąją pensiją?
Valstybė yra konstituciškai įpareigota maitintojo netekusiems asmenims teikti atitinkamą socialinę paramą. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, įstatymu nustatydamas socialinę paramą maitintojo netekimo atveju, turi tam tikrą diskreciją, kuri apima diskreciją nustatyti socialinės paramos maitintojo netekimo atveju rūšis, asmenis, kuriems skiriama konkreti socialinė parama, šios socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo sąlygas, diferencijuoti asmenims skiriamos socialinės paramos dydžius, jeigu objektyviai jų padėtis yra skirtinga. Tačiau kiekviena valstybė tai reglamentuoja skirtingai, nes socialinės apsaugos ir socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį ir apimtį lemia kiekvienos valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės bei finansinės galimybės.
Išmokos Mirus Sutuoktiniui
Pagrindinis išmokų maitintojo netekimo atveju tikslas yra pajamų kompensavimas po asmens mirties likusiems šeimos nariams, kurie gyveno kartu su mirusiuoju. Maitintoju šeimoje yra laikomas asmuo, kuris uždirba pinigus iš savo darbinės veiklos ar gauna kitokias pajamas, iš kurių jis išlaiko save ir savo šeimos narius. Mirus tokiam asmeniui, šeimą neretai ištinka krizė - tiek emocinė, nes mirė artimas žmogus, tiek finansinė, nes šeima neteko pragyvenimo šaltinio, kuris kartais būna vienintelis. Tokiu atveju, kai patys likę šeimos nariai negali pasirūpinti pakankamomis pajamomis, reikalingomis pragyventi, šią pareigą perima valstybė, socialinės apsaugos sistemos lėšomis kompensuodama maitintojo netekimą bei padengdama netikėtai atsiradusias išlaidas.
Šios išmokos gali būti vadinamos pensijomis, šeimos pensijomis, išlikimo pensijomis, prisitaikymo pensijomis. Kad ir kaip jos būtų vadinamos, jų paskirtis yra tokia pati - kompensuoti prarastas pajamas. Tačiau laikomasi nuomonės, kad toks kompensavimas negali būti amžinas. Visuomenėje vyrauja susitarimas, kad kiekvienas asmuo pats savo jėgomis turi užsidirbti lėšas pragyvenimui. Tad paskirtos maitintojo netekimo pensijos turėtų būti mokamos laikinai, kol kuris nors iš likusių šeimos narių susiranda darbą ar įgyja pajamų pragyvenimui. Lietuvoje išmokos maitintojo netekimo atveju taip pat nėra mokamos besąlygiškai. Šiems asmenims skiriamos socialinės apsaugos išmokos dažniausiai mokamos iki kol sulaukia įstatymuose nustatyto amžiaus arba kol atgauna darbingumą.
Kalbant apie socialinės apsaugos išmokas maitintojo netekimo atveju, iškyla klausimas, kokie šeimos nariai gali būti laikytini netekusiais maitintojo. Lietuvos teisės aktuose šeimos narių ratas yra žymiai siauresnis nei pagal Lenkijos teisę. Lietuvoje maitintojo netekimo pensijos dažniausiai skiriamos mirusiojo vaikams (įvaikiams), sutuoktiniui, ir tik kai kuriais atvejais - tėvams. Tuo tarpu Lenkijoje teisę gauti maitintojo netekimo išmokas turi ne tik vaikai ir sutuoktinis, bet ir anūkai, broliai, seserys, kitiems globojamiems vaikams, o kai kuriais atvejais ir kitiems mirusiojo išlaikomiems asmenims.
Apibendrinant galime teigti, kad mirtis kaip socialinės rizikos veiksnys yra pripažįstamas visose demokratinėse valstybėse, tarp jų ir Lietuvoje. Lietuvoje maitintojo netekimo išmokos yra skiriamos, kad būtų kompensuotos prarastos pajamos po asmens mirties likusiems šeimos nariams, kurie gyveno kartu su mirusiuoju.
Taip pat skaitykite: Pensijų kaupimo stabdymas Lietuvoje
Išvados
Apibendrinant, mirtis yra neišvengiamas socialinės rizikos veiksnys, pripažįstamas visose demokratinėse valstybėse, įskaitant Lietuvą. Socialinės apsaugos sistemos, įskaitant maitintojo netekimo išmokas, yra skirtos kompensuoti prarastas pajamas ir padėti šeimoms susidoroti su finansiniais sunkumais po artimojo mirties. Teisinis reglamentavimas ir sąlygos, kuriomis skiriamos šios išmokos, yra svarbūs aspektai, užtikrinantys socialinę paramą tiems, kuriems jos reikia.