Socialinis darbas Lietuvoje yra jauna, bet sparčiai besivystanti profesija. Šiame straipsnyje aptariami socialinio darbo bruožai, metodai, klientai ir iššūkiai Lietuvoje, remiantis naujausiais tyrimais ir publikacijomis.
Socialinio darbo samprata ir tikslai
Tarptautinė socialinio darbo federacija (IFSW) socialinį darbą apibrėžia kaip profesiją, kuri skatina socialinę kaitą, žmonių tarpusavio santykius, problemų sprendimą, teikia galimybes ir pagalbą gerinant jų gyvenimą. Remdamasis žmogaus elgsenos ir socialinių sistemų teorijomis, socialinis darbas siekia žmonių ir jų aplinkos sąveikos darnos. Žmogaus teisių ir socialinio teisingumo principai yra svarbiausi socialinio darbo principai.
Socialinis darbas apima įvairaus plano profesionalią veiklą, susijusią su vaikų auklėjimu šeimoje, konsultavimu, įvairių pagalbos projektų vykdymu. Socialinio darbo tikslas - siekti atkurti abipusiai naudingą individo ir visuomenės tarpusavio sąveiką. Tai siekiama ir individo, ir visuomenės lygmeniu.
Socialinis darbas siekia konceptualizuoti socialines problemas ir jas spręsti nacionalinės politikos ir tarptautiniu lygmeniu. Tokie platūs socialinio darbo siekiai yra susiję su socialinio darbo istorija ir jos dvilype orientacija: į žmogų ir visuomenę, t. y. į visumą ir į dalį, į bendruomenę ir į individą, siekiant jų sąveikos ir darnos.
Socialinio darbo raida Lietuvoje
Lietuvoje socialinis darbas yra jauna profesija, pradėjusi formuotis atkūrus nepriklausomybę 1991 m., ir šiandien atitinka savarankiškos profesijos kriterijus. Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodekse (1998) atsispindi, jog socialinio darbo šaknys Lietuvoje glūdi humanizavimo filosofijoje, tikėjimo, demokratijos idealuose. Artimo meilė, kantrumas, atlaidumas, gera kaimynystė, bendrumo jausmas, susivaldymas, teisingumas, išmintis, tikėjimas ir viltis, uolumas, darbštumas, atjauta - nuo seno būdinga lietuviams. Šios savybės ir vertybės padėjo atlaikyti sunkius išmėginimus, įtvirtinti tautiškumą.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Šiandien Lietuvoje socialinis darbas yra profesija, kurią galima įgyti aukštojoje mokykloje. Pagrindinis profesijos bruožas - specialus pasirengimas ir atitinkamų kompetencijų įgijimas.
2007 m. savivaldybėse įsteigti 556 socialinių darbuotojų etatai, finansuojami valstybės biudžeto lėšomis, siekiant stiprinti socialinį darbą su socialinės rizikos šeimomis. Šie etatai įsteigti, siekiant užtikrinti socialinės priežiūros paslaugų kokybę ir efektyvumą bei teikti paslaugas arčiau asmens gyvenamosios vietos.
Socialinio darbuotojo kompetencijos
Kompetencija - tai žmogaus kvalifikacijos raiška arba gebėjimas veikti, sąlygotas žinių, mokėjimų, įgūdžių, požiūrio, asmenybės savybių bei vertybių. Socialinio darbuotojo profesinę kompetenciją galima suskirstyti į dvi sudedamąsias dalis, kurios sintezuojamos su asmeninėmis socialinio darbuotojo vertybėmis, sudaro kompleksą. Šios dvi sudedamosios dalys - tai bendroji kompetencija, kurią dar galima įvardinti kaip socialinę kompetenciją, ir profesionalizacijos laipsnis.
Socialiniai darbuotojai yra įgiję pakankamai žinių ir patirties darbe su socialinės rizikos šeimomis, tačiau su profesinių kompetencijų stoka susiduria, kai tenka spręsti sudėtingus atvejus šeimose. Atsiskleidžia, kad socialiniai darbuotojai kasdien reflektuoja savo profesinę veiklą, taiko skirtingus emocinės paramos būdus ir formas.
Darbas su socialinės rizikos šeimomis
Socialinės rizikos šeima - tai šeima, kurioje auga vaikas iki 18 metų ir kurioje bent vienas iš tėvų piktnaudžiauja alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis, yra priklausomas nuo azartinių lošimų, dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka ar negali tinkamai prižiūrėti vaiko, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą, gaunamą valstybės paramą panaudoja ne šeimos interesams ir todėl iškyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi bei saugumui.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Socialiniai darbuotojai pasiekia teigiamų pokyčių socialinės rizikos šeimose ilgu ir sudėtingu darbu, į problemų sprendimo procesą įtraukia šeimos socialinį tinklą, taiko komandinio darbo principus.
Socialinės paslaugos
Remiantis Lietuvos Respublikos Socialinių paslaugų katalogu (2006), kuris apibrėžia socialines paslaugas, jų turinį pagal atskiras socialinių paslaugų rūšis bei socialinių paslaugų įstaigų tipus, socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias socialines paslaugas ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos yra atskiros, be nuolatinės specialistų priežiūros teikiamos paslaugos. Bendrųjų socialinių paslaugų tikslas - ugdyti ar kompensuoti asmens (šeimos) gebėjimus savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime.
Praktinė demonstracija – konsultavimas dėl piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis
Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos fakulteto Socialinio darbo katedros mokslininkų kolektyvo kartu su kolegomis parengtame pirmajame originaliame vadovėlyje „Socialinis darbas. Profesinė veikla, metodai ir klientai“, derinant empirinę lietuvišką ir užsienio teorinę patirtį, sukaupta gausi mokslinė teorinė, metodinė ir praktinė informacija. Vadovėlio medžiaga išdėstyta dviejose dalyse, kurios jungia svarbiausius specialybinius socialinio darbo bakalauro studijų programos dalykus: I - „Socialinio darbo profesinė veikla ir metodai“ ir II - „Socialinis darbas su klientų grupėmis“ dalyse analizuojamos žinios ir vertybės, metodai ir įgūdžiai, praktika ir mokėjimai, pristatoma tyrimų, atliktų Lietuvoje, statistika ir duomenys.
Knyga „Socialinis darbas. Profesinė veikla, metodai ir klientai“ skirta Lietuvos aukštųjų mokyklų Socialinio darbo programos studentams, siekiant rengti kvalifikuotus specialistus moksliniam ir praktiniam darbui. Vadovėlis pasitarnaus socialinių darbuotojų praktikų kvalifikacijos ir profesinių kompetencijų plėtrai, socialinio darbo kultūros raidai Lietuvoje.
Taip pat skaitykite: Socialinio verslo perspektyvos Biržuose