Bendruomenių veiklos svarba puoselėjant visuomenės piliečių kultūrą, skatinant jos perimamumą, tenkinant kultūrinius bendruomenės narių poreikius siejama su ypatingai greitais pokyčiais, kurie vyksta visame pasaulyje ir Lietuvoje: kinta ne tik ekonomika, bet ir kultūra, žmonių ir organizacijų santykiai, politika, technologija, medicina, socialinės paslaugos.
Visi šie pokyčiai teikia žmonėms naujų galimybių, bet ir sukelia tam tikrų sunkumų: nelengva tokioje kaitoje užčiuopti prasmingumą, imtis kūrybinės veiklos, formuluoti asmeninius, šeimos ir bendruomenės tikslus.
R.Grigas (2000) akcentuoja dar ir sovietinio palikimo Lietuvoje požymius, trukdančius susigaudyti pasaulio siūlomose naujovėse ir pasirengti jas tinkamai išnaudoti:
- polinkis skaidytis, o ne jungtis;
- seno griovimas, o ne pritaikymas naujam panaudojimui;
- polinkis kritikuoti, o ne siūlyti;
- polinkis girdėti tik save (monologinė kultūra).
Būtent kultūrinis ir švietėjiškas darbas bendruomenėse galėtų padėti atsisakyti šio negatyvaus paveldo.
Šiuolaikiniai pokyčiai pasaulyje stipriai veikia ir žmonių kultūrą bei pasaulėjautą. Pasaulis tampa vis spalvingesnis ir liberalesnis: kultūros, žinios, požiūriai, nuomonės, idėjos nuolat pinasi, kinta, atsiranda ir išnyksta. To pasėkoje neretai pasaulėžiūra tampa panaši į mozaiką, sudarytą iš „visuotinai pripažintų tiesų“, stereotipų, įvaizdžių ir šabloniškų sąvokų.
Taip pat skaitykite: Kas svarbu žinoti apie 1999 m. išmokas?
Keičiasi ir žmogaus gerovės supratimas. Jeigu anksčiau gerovė buvo skaidoma į atskiras sritis(ekonominę, socialinę, kultūrinę, švietimo, sveikatos ir pan.), tai šiandien pripažįstama, kad šios sritys taip glaudžiai susijusios, kad vertinant ir plėtojant žmonių gerovę turi būti suprantamos integraliai. Vien deramos finansinės pajamos neužtikrina bendruomenės žmonių gerovės, nes jiems gali trūkti socialinių paslaugų, kultūros galimybių.
Todėl bendruomenės veiklos plėtra, paremta ne įsivaizduojamai, o konkrečiais bendruomenės poreikiais, orientuota į žmogų, o ne į institucijas, gali prisidėti prie žmonių gerovės realizavimo (Bendruomenės plėtra, 2004, p. Švietimo tikslas - suteikti asmeniui visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindus ir padėti jam nuolat tobulinti savo gebėjimus. Šiame darbe analizuosime, kaip sociokultūrinis darbas bendruomenėse gali prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo.
Bendruomenės samprata ir bruožai
Mokslinėje literatūroje pateikiama daug skirtingų bendruomenės apibrėžimų. V.Baršauskienė, I.Leliūgienė (2001) bendruomenę apibrėžia kaip žmonių grupę, kuri turi bendras naudojimo vertybes, aptarnavimo įstaigas (seniūnija, sveikatos priežiūros įstaigos, mokyklos ir kt.) ir gyvena apibrėžtoje teritorijoje (kaimas, gyvenvietė, mikrorajonas).
Taigi bendruomenė susiformuoja skatinama aiškaus, konkretaus intereso. Svarbiausias elementas bendruomenėje yra žmonės, turintys tą patį interesą, vertybes. Bendruomenės kuriasi tam, kad suartintų skirtingas socialines grupes ir pagerintų bendruomenės gyvenimo sąlygas. Bendruomenė yra ta institucija, kuri gali apjungti vietinį ir globalinį visuomenės vystymosi ir tobulėjimo aspektus.
Kaip gauti 30 000 EUR. PINIGAI verslo pradžiai
Bendruomenės vienybė slypi įvairovėje, jos metodai yra labiau dvasiniai nei materialiniai, ji labiau stengiasi įsigilinti negu pakeisti, ir labiau pasitiki bičiuliškais ryšiais tarp draugų nei tarp organizacijų (Johnson C., 1998). Lietuvoje bendruomenių darbo patirtis dar nedidelė, jos pradėjo kurtis tik prieš dešimtmetį. Šiuo metu Lietuvoje yra susikūrę per tūkstantį bendruomenių centrų.
Taip pat skaitykite: Socialinio darbo raida Lietuvoje
Lietuvoje pirmasis aktyvią veiklą pradėjo Kauno Petrašiūnų mikrorajono bendruomenės centras, įsteigtas 1994 metais ir tais pačiais metais tapęs Tarptautinės bendruomenės federacijos nariu. Kadangi bendruomenės sąvoka vartojama socialiniams santykiams grupėje ar tam tikroje teritorijoje apibūdinti, teritorinę bendruomenę galima nagrinėti kaip socialinę, kuriai būdingos socialinės aplinkos problemos.
Teritorinės bendruomenės filosofija yra grindžiama nuostata, kad jos nariai patys gali ir privalo iškelti bendruomenės problemas, išskirti prioritetus, panaudoti turimus išteklius savo pačių problemoms spręsti. Kita vertus, bendruomenę galima analizuoti kaip mikrosociumą - artimiausią žmogui erdvę ir socialinę aplinką, betarpiškai veikiančią jo vystymąsi (Baršauskienė V., Leliūgienė I, 2001). Bendruomenės uždavinys - „vertybių sudaiktinimas“, tai yra žmogaus formavimas Baršauskienė V., Leliūgienė I, 2001). V.Jovaiša (2003) pažymi, kad formuoti žmogų - tai išvesti jį iš chaoso, suteikti jam pavidalą, jį tobulinti.
Švietėjiška ve.ikla, organizuojama bendruomenėse, mažina įvairių socialinių grupių socialinę atskirtį. Aktualiausios socialinės atskirties grupės yra:
- neįgalieji;
- ilgalaikiai bedarbiai;
- asocialūs asmenys;
- mažas pajamas gaunančios šeimos;
- asmenys, iškritę iš švietimo sistemos.
Apibendrintai galima teigti, kad bendruomenė gali įtakoti žmogaus socializaciją edukaciniu, psichologiniu ir socialiniu aspektu. Kadangi bendruomenės jungia žmones, turinčius bendrus interesus, todėl norint kryptingai organizuoti bendruomenės veiklą, išryškėja būtinybė ištirti bendruomenės narių interesus.
Bendruomenės įtaka nariams ir tipai
Bendruomenė daro įtaką savo nariams ir tuo pačiu atveria plačias galimybes sprendžiant jų problemas ir tenkinant jų poreikius. Bendruomenės sistema gali būti pačių įvairiausių formų, kurios visos yra labai svarbios socialiniame darbe. Visos jos įtakoja sąveiką tarp individų, šeimų ir mažų grupių.
Taip pat skaitykite: Socialinis ir emocinis ugdymas
Nustatant bendruomenės ribas gali padėti žemėlapių sudarymas. Žemėlapyje nurodomos pagrindinės mažmeninės ir didmeninės prekybos vietos, sunkiosios ir lengvosios pramonės objektai, mokyklos, bažnyčios, kitos kultūros institucijos, tautinių mažumų rajonai, vietos, kuriose gyvena etninės ir socialinės grupės.
Suklasifikuoti bendruomenių sunku dėl egzistuojančių skirtumų ir daugybės skirtingų kintamųjų. Galima tik pažymėti tris sritis, kurios yra svarbiausios nustatant bendruomenės bruožus - tai: dydis; bendruomenės vidaus prigimtis; socialiniai - kultūriniai ypatumai.
L.C.Johnson (2001) išskiria keturis bendruomenių tipus pagal dydį: mažas miestas (15 - 20 tūkst. gyv.), mažas rajono centras (8 - 20 tūkst. gyv.), kaimo bendruomenė (iki 10 tūkst. gyv.) ir rezervato bendruomenė. Nustatant bendruomenės prigimtį renkama informacija siekiant identifikuoti esamą socialinę sąveiką bendruomenės viduje, numatyti galimą poveikį bendruomenei ar iš bendruomenės pusės, bendruomenės išteklius, jos vertikalius ir horizontalius ryšius.
Viena pirmųjų Lietuvoje savo veiklą pradėjusi Kauno miesto Petrašiūnų bendruomenė 2004 m.
Apibendrinant galima pasakyti, kad bendruomenę galima pažinti remiantis organizuotais tyrimais. Juos išanalizavus ir įvertinus, galima efektyviai organizuoti darbą, įvertinant visus galimus vidinius ir išorinius poveikius ir potencialias galimybes.
Natūrali pagalba bendruomenėje ir savanorių veikla
Natūralios pagalbos sistema bendruomenėje - tai priemonė, kuri nereikalauja didelių finansinių valstybės investicijų ir gali būti efektyviai organizuojama, skatinama bet kurioje bendruomenėje (Baršauskienė V., Leliūgienė I, 2001). Natūralūs padėjėjai gali būti asmenys, kurie turi pagalbos teikimo įgūdžių ir demonstruoja juos abipusių santykių kontekste (L.C.Johnson, 2001). Dažniausiai tai subrendę, draugiški žmonės, kurie yra turėję tokių pačių problemų.
Socialinis darbuotojas turėtų pripažinti natūralius pagalbininkus vertingu žmogiškuoju ištekliumi ir paremti juos. Viena iš priemonių atsakomybei, kurią žmonės jaučia vieni kitiems, prisiimti gali būti savarankiška maža grupė, dažniausiai spontaniškai susikūrusi, sutelkusi žmones, turinčius panašių problemų ar interesų.
Savanorių veiklos sritys bendruomenėje gali būti labai įvairios:
- kova už permainas, aktualizuojant pokyčius bendruomenėje;
- visuomeninė veikla įvairiuose komitetuose, komisijose, informacijos skleidimas;
- vadybinė veikla (įvairių programų sudarymas, vykdymas ir kontrolė);
- savipagalba (mikrorajono socialinio klimato gerinimas, dalyvavimas pagalbos sau grupėse);
- finansinių išteklių paieškos (V.Baršauskienė, I. Leliūgienė, 2001, p.
Kontaktų užmezgimas apima tiek verbalinius, tiek ir neverbalinius ryšius; tai procesas, susidedantis iš diskusijos, dialogo, klausinėjimo bei klausymo ir pastangų vieniems kitus suprasti. Kontaktus su tiksline grupe sociokultūrinis darbuotojas gali formuoti dvejopai: kaip informacinį pokalbį ir kaip interviu. užmezgant kontaktus reikia rasti pusiausvyrą tarp draugiškos, komunikabilios, atviros laikysenos ir dalykiškumo, orientuoto į informacijos kaupimą (Spierts M., 2003, p.
Grupinis savanorių kuravimas užima mažiau laiko, tačiau grupėje rečiau išsakomi asmeniniai klausimai ir problemos. Organizavimas ir administravimas apima: įstaigų ir lokalinių punktų administravimą, finansų vadybą ir administravimą, praktikantų ir bendradarbių kuravimą, reklamą ir viešuosius ryšius.
sociokultūrinio darbo politika apima tikslų realizavimo strategiją. Kadangi bendruomenėse susiduriama su įvairiais žmonių poreikiais ir interesais, būtina pasiūlyti įvairių kultūrinių renginių ir paslaugų paketą. Pagal šias sritis galima nustatyti sociokultūrinio darbo poziciją kitų mokymo, socialinės gerovės ir kultūros įstaigų atžvilgiu. • jai būdingas darbo metodas, kuris teikia galimybių kuo geriau prisiderinti prie dalyvių kultūros .ypatumų bei įpročių.(M. Spierts, 2003, p.
Visos paminėtos sutelkties sritys yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Rekreacija yra žmogaus veiklumo, energijos išsaugojimo galimybė, ir darbas , ir poilsis, ir pramogos, ir tradicinė visuomenės iš kartos į kartą perduodama humanistinė, žmonių gyvenimo būdo, filosofinė proceso schema, leidžianti spręsti laikmečio problemas. Individo elgseną rekreacijoje įtakoja jo gyvenimo stilius, vertybės, nuostatos, interesai, aplinka.
Terapinių grupių dalyviai gana pasyvūs. Paramos grupėse specialistų vaidmuo nėra toks svarbus. Savivaldžiose grupėse profesionalūs darbuotojai siekia įgalioti dalyvius perimti grupės darbą ir jį toliau plėtoti. Svarbiausias tikslas - padėti atsirasti vadovybei iš grupės ar bendruomenės gelmių (Sutton C., 1999, p.
Susidariusios grupės( bendruomenės) išgyvena keletą etapų: formavimą, šturmavimą, normavimą, vykdymą. Formavimo etapui būdingas nerimas, lyderio ieškojimas, užduočių ir situacijų netikrumas. Šturmavimo etapui būdingas konfliktas tarp atskirų žmonių ir subgrupių, iššūkis vadovybei ir priešinimasis grupės tikslams ir užduotims.
Normavimo etape įsivyrauja didesnis stabilumas, normas pripažinti skatinantis grupės struktūros susidarymas, sutelktumo didėjimas. Vykdymo etape atsiranda didesnis dėmesys užduočiai, konstruktyvus problemų sprendimas (Sutton C., 1999, p. 163). problemų, drąsinantis siekti tolesnių tikslų.
tags: #1999 #sutton #c #socialinis #darbas #bendruomenes