Ransomas Riggsas savo trilogija „Ypatingų vaikų namai“ (Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children) sukėlė stiprų susidomėjimą jaunimo literatūros skaitytojų tarpe ir tapo populiariu fenomenu tiek knygos, tiek ir filmo pavidalu. Šio teksto tikslas - išsamiai apžvelgti trilogijos siužetą, pagrindines idėjas, vizualinį sprendimą su antikvarinėmis nuotraukomis, Holokausto tematikos atspindžius bei filmo adaptaciją.
Apie autorių ir trilogijos kilmę
Rašytojas ir filmų kūrėjas Ransomas Riggsas (g. 1979 m.) gimė ir užaugo Amerikoje, Floridoje. Kenyono koledže (Kenyon College) baigė anglų literatūros studijas, o Los Andžele ėmėsi filmų kūrimo studijų. Pirmoji jo knyga Šerloko Holmso vadovėlis: žymiausio pasaulio detektyvo metodai ir paslaptys (The Sherlock Holmes Handbook, 2009) sulaukė pripažinimo, bet tikrąjį populiarumą jam atnešė trilogija apie ypatingus vaikus. Pirmoji jos dalis - Ypatingų vaikų namai - pasirodė 2011 m. ir kaipmat tapo bestseleriu; antroji dalis Kiaurymių miestas (Hollow City) pasirodė 2014 m., o 2015 m. trilogiją užbaigė Sielų biblioteka (Library of Souls; liet. 2016 m.).
Siužetas santrauka: Džeikobo kelionė „iki ir po“
Trilogija pasakoja apie Džeikobo Portmano, šešiolikmečio vaikinuko iš Floridos, gyvenimą, kurį jis pats skiria į dvi aiškias dalis - „Iki ir Po“. Džeikobas augo klausydamasis senelio Abrahamo Portmano, žydų kilmės pabėgėlio iš Lenkijos, pasakojimų ir ypač mėgo tuos, kuriuose buvo kalbama apie ypatingus vaikus; pati Abrahamo istorija suvesta su Antrojo pasaulinio karo tragedija. Tragiška senelio mirtis ir susidūrimas su pabaisa apverčia Džeikobo gyvenimą: tėvai priverčia lankytis pas psichoanalitiką ir Džeikobo pasakojimai pradedami laikyti vaikystės traumų padariniais.
Norėdamas sužinoti tiesą, Džeikobas išvyksta į netoli Velso esančią Kairnholmo salą, kur turėjo būti vaikų namai. Kartu su tėčiu atvykęs į salą, Džeikobas randa tik griuvėsius. Tarsi paslaptingos traukos veikiamas, Džeikobas dar ne sykį grįžta į sugriautus vaikų namus ir netikėtai persikelia laiku į karo pradžią. Netrukus jis susitinka vaikų namų direktorę panelę Peregrinę, ir ji Džeikobui papasakoja apie ypatinguosius vaikus („garbinga mano protėvių kalba vadinami syndrigast, arba ‚ypatingos sielos‘“) ir apie laiko kilpą, kurioje amžinai yra 1940 metų rugsėjo trečioji.
Panelės Peregrinės sukurtoje laiko kilpoje ant vaikų namų niekada nenukrinta ir jų nesunaikina vokiečių numesta bomba, todėl čia glaudžiasi ypatingieji: „ugninė mergaitė“ Ema, nematomasis berniukas Milardas, skraidanti mergytė Oliva, Hjugas, kurio viduje gyvena bitės, Klerė, kurios pakaušyje - antra burna, ir kiti. Būdami šioje kilpoje vaikai laikosi saugumo, bet netrukus pasirodo, kad jų pasaulį grasina kiauramėklės (hollowgast) ir joms padedančios padaros (wight), siekiančios naikinimo ir ymbrynių pagrobimo.
Taip pat skaitykite: Ypatingųjų vaikų pasaulis
Siužeto vystymasis trilogijoje
Antrojoje knygoje tęsiama kelionė ir į pasakojimą įtraukiami nauji personažai, vaikai sutinka kitose laiko kilpose; ypatingieji gali būti ne tik žmonės, bet ir gyvūnai, pavyzdžiui, šunys ar antilopės. Nors pagalbininkų ratas plečiasi, vaikai supranta, kad iš ieškotojų jie tampa bėgliais, ir yra priversti slapstytis, kas lemia, kad antroji knyga ima priminti veiksmo filmą. Susidūrimas su padarais vaikų nesustabdo ir jie pasiekia Londoną - karo niokojamą miestą, pilną fantasmagorinių vaizdinių. Ten atrandama, kodėl gaudomi ypatingieji ir kas su jais daroma.
Trečiojoje knygoje siužetas dar labiau įtempiamas, įsitraukia rezistencijos tema: Džeikobas ir Ema vadovauja vaikams ir bando priešintis Kolo planams surasti mistinę Sielų biblioteką, kur, pasak senų istorijų, buvo po mirties laikomos ypatingųjų sielos. Susidurdami su kliūtimis ir įgavę naujų pagalbininkų, vaikai siekia išvaduoti įkalintas ymbrynes. Kulminacijoje Sielų biblioteka randama, Peregrinės broliai susipyksta, vaikai ir ymbrynės pasinaudoja sumaištimi ir pabėga, o brolius įkalina toje erdvėje. Po didvyriško pasipriešinimo Džeikobas apsisprendžia grįžti į savąjį laiką, tačiau realybėje jis pasijunta vienišas ir susiduria su tėvų abejone jo psichikos sveikata.
Temos ir motyvai
Trilogijos pamatinės idėjos yra palyginti klasikinės - draugystė, atsidavimas, pasiaukojimas - tačiau naujoviškas pasakojimo sumanymas ir stilistiniai sprendimai daro kūrinį išskirtiniu jaunimo literatūros kontekste. Gotikinis Riggso kūrinio aspektas sulaukia daug literatūrologų dėmesio. Kitas svarbus aspektas - Holokausto tema: ji Riggso kūriniuose yra ne tik tiesioginė (fikcinė Abrahamo Portmano patirtis realiame istoriniame kontekste), bet ir perkeltinė: tai, kas vyksta ypatingųjų vaikų pasaulyje (jų grobimas, naikinimas etc.), skaitytojo pasąmonėje pradeda sietis su XX a. įvykusia tragedija.
Tokių tragiškų ir traumuojančių temų gvildenimas vaikams ir jaunimui skirtoje literatūroje nėra tabu: „dabar beveik reikalaujama, kad jauni žmonės susidurtų su trikdančiomis praeities istorijomis“. Tikrais įvykiais grįsti fikciniai naratyvai neretai būna pirmas jauno žmogaus susidūrimas su traumine patirtimi. Jeigu šeimose tokia patirtis ne(be)cirkuliuoja, literatūra tampa vieta, kur šie pasakojimai gali išlikti, o personažai tampa trūkstama grandimi tarp trauminės patirties ir jaunosios kartos skaitytojų.
Fotografijos ir teksto santykis
Viena iš trilogijos išskirtinumų - Riggso pasirinktas iliustravimo būdas: knygos pilnos antikvarinių nuotraukų. Istorija apie panelę Peregrinę ir jos ypatingų vaikų namus gimė Riggsui pradėjus kolekcionuoti antikvarines nuotraukas. Rausdamasis sendaikčių turgelių nuotraukų šūsnyse ir keisdamasis jomis su kitais kolekcininkais, jis ėmė pastebėti, jog „tarp visų mano rastų nuotraukų keisčiausios ir labiausiai intriguojančios buvo vaikų. Pradėjau galvoti, kas tokie galėjo būti šie keistai atrodantys vaikai, kokios buvo jų gyvenimo istorijos, bet nuotraukos buvo senos ir bevardės, tad nebuvo kaip to sužinoti. Tada man toptelėjo: jeigu negaliu žinoti jų tikrųjų istorijų - aš jas sugalvosiu.“
Taip pat skaitykite: "Panelės Peregrinės Ypatingų Vaikų Namai" apžvalga
Gotikiniame pasakojime nuotraukos suteikia tamsos, paslapties ir siaubo atmosferos vizualųjį lygmenį. Riggsas tvirtino, kad gera nuotrauka galėjo užvesti ant kelio, įkvėpti daugiau siužetinių linijų ar personažų; nuotraukos autoriui tapo daugiau nei įkvėpimu - jos formavo pasakojimą. Tokie bandymai sujungti fikciją ir fotografiją nėra dažni: literatūros ir fotografijos santykiai dažnai pasižymi įtampa - susižavėjimo ir baimės, įtarumo ir entuziazmo mišinys. Nuotraukos tekste išsyk skatina galvoti apie realybę - „asmeninę ir kolektyvinę atmintį, liudijimą, mirtį“ - tad skaitytojo galvoje gali kilti trikdantis neatitikimas tarp teksto ir fotografijos.
Upsalos universiteto profesorė Danuta Fjellestad pažymi, jog tekste esančios portretinės nuotraukos skatina svetimumą ir sumaištį, tačiau Riggso trilogijoje nuotraukos ir teksto organiškumą lemia neįprastumo vardiklis. Fotografijų atsiradimas tekste yra motyvuotas, ir nors kai kuriuose trilogijos skyriuose nuotraukos daro minimalią įtaką siužeto raidai, jų estetinis ir atmosferinis vaidmuo yra reikšmingas, ypač pirmojoje knygoje.
Kritika ir vertinimai
Vertinant trilogiją meniniu požiūriu, dažnai pastebima, kad trys dalys nėra kokybiškai lygiavertės: iš trijų dalių meniškai stipriausia ir labiausiai nugludinta atrodo pirmoji knyga. Antrojoje ir trečiojoje dalyse, kai viršų ima nepertraukiamas veiksmas, susidaro paviršutiniškumo įspūdis - refleksijos, kurių nemaža buvo pirmoje dalyje, užleidžia vietą įvykių lavinai. Vis dėlto Riggso eksperimentas atgaivinti antikvarines nuotraukas ir jų veikėjams suteikti naujas tapatybes ir istorijas pavyko: trilogijos populiarumas liudija apie sėkmingą sprendimą.
Filmo adaptacija: Timas Burtonas ir kino versija
Filmas „Panelės Peregrinės Ypatingų vaikų namai“ (rež. Timas Burtonas) pasirodė po to, kai pirmoji knyga jau buvo tapusi bestseleriu. Timas Burtonas, žinomas savo „burtonišku“ stiliumi, ilgai troško ekranizuoti šią knygą - pati knyga dažnai atrodė itin „burtoniška“. Filmas sukurtas pagal R. Riggso romaną; aktorių sąraše - Eva Green, Asa Butterfield, Chris O'Dowd, Ella Purnell, Allison Janney, Rupert Everett, Terence Stamp, Judi Dench, Samuelis L. Jackson ir kt.
Filmas nukelia žiūrovą į stebuklingą ir fantazijos kupiną pasaulį. Pagrindinė siužeto ašis atitinka knygą: šešiolikmetis Džeikobas Portmanas, netekęs senelio, sulaukia paslaptingo laiško ir vyksta į salą, kur susipažįsta su panelės Peregrinės vadovaujamais vaikais, įgyja supratimą apie savo kilmę ir ypatingas galias. Filmo vizualinė pusė buvo ypač pabrėžiama: dekoracijos, kostiumai, herojų grimas bei specialieji efektai kuriami taip, kad būtų sukurta baugiai žavi atmosfera. Garso takelis, operatoriaus darbas (Bruno Delbonnel) ir montažas stiprina filmo atmosferą.
Taip pat skaitykite: Antra knyga apie ypatingus vaikus
Vertinant adaptaciją, dažniausiai akcentuojami privalumai: filmas išties kruopščiai perteikia literatūrinio kūrinio dvasią, o aktorių vaidmenys (ypač Eva Green ir Asa Butterfield) sulaukė pagyrų. Filmo trūkumai - kai kurių kritikų nuomone, antagonistai atrodo vienpusiški, dialogai vietomis banalesni, o siužetinė linija - pritempta; vizualinė pusė dažnai tampa stipriausiu privalumu, padedančiu žiūrovui nekreipti dėmesio į siužeto spragas.
Personažai ir jų ypatybės
Ypatingieji žavi savo asmeninėmis savybėmis ir gebėjimais: vienas nematomas, kitas - ugnį valdantis, trečia skraidanti, dar kita - antrą burną turinti Klerė. Šaipydamiesi vieni iš kitų galių ir silpnybių, personažai vystosi, atsiskleidžia jų charakteriai ir santykiai. Pasakojimo tonas dinamiškas, veikėjai spalvingi ir įsimintini; panelė Peregrinė tampa rūpestinga vadove ir globėja, o Džeikobas - atrandančiu savo tapatybę ir vaidmenį ypatingųjų bendruomenėje.
Stilistika ir žanras
Trilogija jungia jaunimo literatūrai būdingus elementus - paauglystės iššūkius, santykius su suaugusiais, tapatybės paiešką - su fantastikos, siaubo ir gotikos motyvais. Pasakojimo stilius dažnai primena komiksų ir superherojų naratyvus: ypatingi sugebėjimai, slėpimasis nuo likusio pasaulio, bandoma sukurti stebuklingą bendruomenę, kuri turi būti saugoma. Tokiu atveju panelė Peregrinė tampa tarsi savotišku Čarlzu Ksavieru, o pats pasakojimas - švelnia „Iksmenų“ variacija jaunimo literatūros kontekste.
Literatūrinė reikšmė ir vieta jaunimo literatūroje
Jaunimo literatūra išgyvena renesansą tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje; šiuolaikinė paauglių literatūra yra „itin gyvas ir inovatyvus žanras“. Riggso trilogija prisideda prie šio judėjimo įnešdama naują idėjų raišką ir originalų vaizdų panaudojimą. Knygos intelektualiai žavi tuo, kad jungia įtemptą nuotykį su refleksijomis apie atmintį, praeitį ir tragediją, o vizualus sprendimas (antikvarinės nuotraukos) papildo tekstą ir perteikia skirtingus realybės ir fikcijos sluoksnius.
Kas knygoje veikia geriausiai ir kas kelia klausimų
- Pliusai: originali idėja, antikvarinių nuotraukų integracija, stipri pirmoji knyga, įsimintini personažai, gotikinė atmosfera, Holokausto tematika kaip permąstymo siūlas.
- Minusai: antroje ir trečioje dalyse - didesnis veiksmo tempas, refleksijų trūkumas, kartais paviršutiniškas įvykis; filmo adaptacijoje - kartoninis antagonistas, vietomis silpnas siužetas.
Siūlymai skaitytojui
Jeigu vertinate gotiką, netikėtus siužetus ir vizualią literatūrą, Riggso trilogija turėtų sudominti. Pirmoji knyga ypač tinka tiems, kurie ieško nuoseklios atmosferinės pasakos su paslapties elementais; antros ir trečios knygos labiau patiks tiems, kuriems prie širdies veiksmo ir nuotykių tempas. Norintiems pilno patyrimo rekomenduojama perskaityti visas tris dalis ir peržiūrėti Timo Burtono filmą kaip papildomą interpretaciją.
Mis Peregrinės namai savotiškiems vaikams | Oficialus anonsas 2 [HD] | 20th Century FOX
Trumpa informacija apie leidimus ir vertimus
Trilogijos knygos lietuviškai išleistos leidykloje „Alma littera“: Ypatingų vaikų namai (vertė Aurelija Jucytė, 2012), Kiaurymių miestas (vertė Vladas V. Petrauskas, 2014) ir Sielų biblioteka (vertė Vytautas Čepliejus, 2016). Filmo adaptacija pasirodė 2016 m. JAV, režisierius Timas Burtonas.
Trumpa lentelė: pagrindiniai leidiniai
| Knyga | Originalas (metai) | Lietuviškas leidimas (vertė, leidykla) |
|---|---|---|
| Ypatingų vaikų namai | Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children (2011) | Aurelija Jucytė, Alma littera, 2012 |
| Kiaurymių miestas | Hollow City (2014) | Vladas V. Petrauskas, Alma littera, 2014 |
| Sielų biblioteka | Library of Souls (2015) | Vytautas Čepliejus, Alma littera, 2016 |
„Ypatingų vaikų namai“ - tai intelektualiai ir estetiškai turtingas kūrinys, kuris skaitytojams siūlo tiek įtemptą nuotykį, tiek permąstymus apie atmintį, praeitį ir asmenybės formavimąsi per traumas bei paslaptis. Riggso eksperimentas su antikvarinėmis nuotraukomis suteikė trilogijai išskirtinį atpažįstamumą ir leido skaitytojams įsijausti į unikalų, kartu siaubingą ir kerintį pasaulį.