Šiame straipsnyje aiaškinamos žodžio žurnalistika reikšmės. Žurnalistika apibrėžiama kaip organizuotas informacijos skleidimas viešosios informacijos rengėjų ir visuomenės informavimo priemonių sistemoje. Leidiniuose, žurnaluose iaišspausdinti straipsniai, radijo ir televizijos laidos.
Atkreiptinas dėmesys, kad visus ašiuos terminus bei jsų iaiaškinimus sieja žodžiai informacija, informavimas, informacijos skleidimas, informacijos perdavimas, kuriems formuluotėse tenka esminis reikšmės krūvis. J. V. Urbonas žurnalistiką vadina specifine informacine veikla.
Su informacijos perdavimo, skleidimo samprata glaudžiai yra susijusi komunikacijos sąvoka, kuri, remiantis J. Fiske, J. D. Peters, H. Lasswell mintimis, apima žiniasklaidą, kartu su kitais reiškiniais, tokiais kaip pokalbis, fotografija, telegrafas, literatūros kritika, tam tikro stiliaus apranga ar ašukuosena, tam tikras meno judėjimas ir pan.
V. Barašauskienės ir B. Šienės parengtoje knygoje Komunikacija: teorija ir praktika be kitsų pateikiamas toks komunikacijos apibrėžimas: komunikacija dviašalis veiksmas, tai bendravimo, keitimosi informacija procesas visuomenėje, kuris realizuojamas kalboje parašytu ar iašartu tekstu.
Žymus ašiuolaikinis sociologas A. Ši aplinką, kaip tai gali daryti jau minėtos žiniasklaidos priemonės. Šiai kaip ir televizija, spauda bei internetas, jsų sukuriama vis naujesnis ir tobulesnis.
Taip pat skaitykite: Apie socialinius įgūdžius
Esama nuomonės, kad ašiuolaikiniai kompiuteriniai žaidimai vartotojams turi didesnės įtakos nei smurtiniai televizijos filmai ar programos. Lyginant televizijos ir kompiuterinis žaidimų poveikį smurtinėms žiniasklaidos priemonis vartotojų nuostatoms, pateikiami tokie kompiuterinis žaidimų pranašumai:
- Susitapatinimas su agresoriumi padidina agresyvis veiksmų imitavimą ašis aspektas labiausiai pastebimas pirmo asmens ašaudyklėse, kur žaidžiantis asmuo mato vaizdą tokį, lyg žiūrėtsų kompiuterinio herojaus akimis;
- Aktyvus įsitraukimas padidina iašmokimo tikimybę skirtingai nuo pasyvaus televizoriaus žiūrėjimo kompiuterinis žaidimas reikalauja aktyvaus įsitraukimo;
- Žaidime atliekama visa agresyvaus veiksmo seka, tai yra žaidimo metu žaidėjas turi nuspręsti, ką žudyti, kokiu būdu ir ginklu, kada ir kaip persekioti auką ir pan.
Vadinasi, kompiuteriniais žaidimais ne tik gali būti perduodama panaši informacija kaip ir televizijos pagalba, bet aši informacija tam tikrais atvejais gali turėti net didesnės įtakos nei televizijos filmais bei programomis teikiama informacija.
Leidiniuose, skirtuose komunikacijos studijoms, informacijos perdavimas ir priėmimas paprastai aiaškinamas ženklsų ir kodsų sistemomis. Tai yra, ženklu vadinama tai, kas yra perduodama, o kodu tai, kaip, kokiu būdu ašis pranešimas yra perduodamas. Visi svarstymai apie pranešimus (informaciją), anot J. Fiske, sąlygiaškai galėtsų būti skirstomi į dvi grupes, tai yra į tuos, kurie informacijos perdavimą analizuoja kaip linijinį procesą ir tuos, kurie informacijos perdavimą analizuoja kaip struktūrinį, keliasluoksnį procesą.
Šiai aplinkai perduodami pranešimai. Paprastai tariant, pirmuoju atveju svarbu yra, kas informaciją perduoda, kokią informaciją perduoda, kaip perduoda, kam perduoda ir kaip efektyviai ta informacija yra priimama. Antruoju atveju svarbesnė yra pati perduodama informacija ir tai, kaip ta informacija yra priimama bei interpretuojama.
Šia nėra tiek svarbus informacijos perdavimo efektyvumas, kuris pirmuoju atveju tapatinamas su tikslumu, o svarbks visi informacijos perskaitymo, supratimo variantai. Tai yra, ašiuo atveju svarbiausias yra pats pranešimas ir to pranešimo gavėjas, adresatas. J. D. Šius bei, priklausomai nuo susidomėjimo, nuolat kisti galinti auditorija.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir kultūriniai veiksniai
Šiau minimų kitų. Turint omenyje, ekonominiais principais pagrįstą ašiandieninės žiniasklaidos gyvavimą, dėmesio stokos auditorijai (kitam) jai negalėtume prikišti. Šio pateikimo kokybė (turima omenyje atranka). Šis apsaugojimo nuo smurtinės informacijos rūpestį palikti vien tik žiniasklaidai.
Žiniasklaidos vaidmuo visuomenės gyvenime pasireiškia per jos atliekamas funkcijas, kurios tam tikra prasme taip pat sutampa ir su komunikacijos apskritai funkcijomis. R. Ši nustatyti vartojamų kodų, t.y. šiu savimi. A. J. V. Urbonas vadovėlyje Žurnalistikos pagrindai raša: Skandinavijos ašalis žurnalistikos tyrinėtojai nustatė, kad demokratinėje visuomenėje ašiandien žurnalistika atlieka tokias keturias funkcijas: teikia visuomenei informaciją, kontroliuoja valdžią, siekia teisybės ir linksmina skaitytojus, klausytojus bei žiūrovus.
M. R. Šiau kartu tokia informacija gali būti ašaliaška dėl jos teikėjo intersų. Lavinamoji funkcija yra susijusi su perduodamos informacijos turiniu ir pobūdžiu.
- Asmeniniai poreikiai patenkinimo.
Šius nuo tokios informacijos daromos įtakos. Šie dalykai reguliuojami įvairiais teisės aktais, kuris laikytis privalo taip pat ir žiniasklaidos atstovai. Šis apsaugos nuo jiems žalingos informacijos visuomenės informavimo priemonėse problemų, L. Šio dalis pirmiausia turėtsų tekti artimiausios vaiko socialinės aplinkos institutams ašeimai ir mokyklai. Šis socializacijos procese bus aptariama antrajame darbo skyriuje.
Šio teisės žmogus. Jungtinės Tautsų vaiko teisės konvencijos pirmame straipsnyje ir Lietuvos Respublikos vaiko teisės apsaugos pagrindsų įstatymo antrame straipsnyje įtvirtinta vaiko sąvoka suprantama kaip kiekvienas žmogus, neturintis ašaštuoniolikos metsų, jeigu įstatymas nenumato kitaip. Šiu. Nepilnametystės pradžia logiaškai tuomet laikytinas žmogaus gimimo momentas.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai
Psichologinėje literatūroje ašis amžiaus tarpsnis paprastai yra skirstomas į pirmsąsias dvejisų gyvenimo metsų periodą, ankstyvąją vaikystę (2 6 metai), viduriniają vaikystę (7-11 metai) ir paauglystę (12-18 metai). Kaip yra nurodoma R. Šiasi. Su kiekviena diena vaikas sutinka ir vis dažniau kontaktuoja su asmenimis, kurie jau nebepriklauso vien jo artimiausiai aplinkai ašeimai.
Šiuo amžiaus tarpsniu labai svarbks tampa kiti vaikai, kadangi per santykius su kitais vaikais, pradedama mokytis tolerancijos kito elgesiui, formuojami kiti naudingi psichosocialiniai įgūdžiai. Būtent dėl tokios patirties vaikas iašmoksta bendrauti su kitais ir veikti nepriklausomai nuo kitsų. Šiuo amžiaus tarpsniu ypatingai didelį poveikį vaiko psichosocialinei raidai daro bausmės.
Kaip teigia R. Šiau muiašimas nesvarbu už ką ir kam, vaikus veikia labai neigiamai. Su tinkamos/netinkamos bausmės vaikui problematika glaudžiai yra susijusi smurto ašeimoje tema. A. Giddens teigia, kad namai yra pavojingiausia moderniosios visuomenės vieta. Pagal statistiką kur kas labiau tikėtina, kad bet kurio amžiaus ar lyties asmuo taps fizinio iašpuolio objektu namuose, o ne naktį gatvėje.
Šis tai, kad namsų smurtas yra pakankamai įprastas dalykas, ašis autorius nurodo visuomenės pakantumą ašiam reiaškiniui. Šiai ir net jiems pritariama. B. H. Viduriniosios vaikystės (mokyklinis amžius) laikotarpiu tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis, kalbiniai sugebėjimai.
Šiomis nuomonėmis. Mokyklinio amžiaus vaikai darosi vis mažiau priklausomi nuo savo tėvsų kasdienės priežiūros, vis daugiau už savo elgesį turi atsakyti patys. Šius ar savarankiaškai papietauti, tvarkyti savo kambarį ir pan. Tėvsų vaidmuo mažėja, bet kartu didėja bendraamžių įtaka.
Mokyklinio amžiaus vaiksų svarbiausias užsiėmimas yra žaidimai su draugais. Šis principas grupė, kurios dinamiaškumą sąlygoja jos narisų tarpusavio santykiai. Š klasės bendruomenė dažniausiai yra artimiausia (po ašeimos) socialinė aplinka, kurioje pasireiškia jo gebėjimai, vyksta aktyvus socializacijos procesas. Kaip teigia G. Šias vertybes.
Mokyklinio amžiaus vaikai vis geriau supranta kitsų žmonisų požiūrį, priežastis ir padarinius, todėl juos susipeašusius lengviau sutaikyti ir pasiekti, kad vienas kito atsiprašytsų. Šiausią lygmenį. Šias problemas. Maži vaikai yra priklausomi nuo savo tėvsų ir auklėtojsų moralinisų normsų. Suaugusisųjų patarimai arba nurodymai yra svarbiausia iašorinė jėga, lemianti ašio amžiaus vaiko moralę.
Mažam vaikui nebūdinga abstrakti, vidinė taisyklisų sistema, kuri vadovautsų jo moraliniams samprotavimams. Nuo viduriniosios vaikystės laikotarpio pradžios vaikas daugiau vadovaujasi savo paties moraliniais sprendimais. Jis jau turi vidinę moralės sistemą, kuri leidžia reaguoti nepriklausomai nuo kitsų, vadovaujantis tuo, kas jam atrodo teisinga ir klaidinga.
R. - psichoanalitinė teorija aiaškina, kad vaikas moralines normas perima iaš savo tėvsų (ir visuomenės), norėdamas iašvengti kaltės jausmo. Pripažinus savo tėvsų moralines normas, susiformuoja jo Superego, kuris leidžia vaikui suprasti, koks jis turi būti (idealus Ego) ir atpažinti tėvam nepriimtiną elgesį.
Vaikas, kuriam nepavyksta elgtis taip, kaip turėtsų, patiria nerimo jausmą, kuris vadinamas kaltės jausmu. - socialinio iašmokimo teorijos ašalininkai mano, kad moralės raidą galima paaiaškinti iašmokimu, kitaip tariant, moralinis elgesys įgyjamas taip pat, kaip ir bet kuri kita reakcijsų sistema: per iašmokimą, pastiprinimą ir modeliavimą. Asmeninės moralės formavimasis yra glaudžiai susijęs su asmens tapatumo formavimosi procesu.
A. Giddens knygoje Modernybė ir asmens tapatumas teigiama, kad asmens tapatumas nėra skiriamasis individo bruožas ar netgi jo turimsų bruožsų rinkinys. Tai yra Aaš, kaip jį refleksyviai supranta asmuo savo biografijos pagrindu.
Minėtas autorius gana iašsamiai aptaria bruožus, būdingus normaliam ir nenormaliam asmens tapatumui. Normaliam asmens tapatumui pirmiausia būdingas pakankamai stabilus savęs vertinimas. Šia savo biografijos tęstinumą, sugeba jį suvokti refleksyviai bei gali jį perteikti kitiems žmonėms. Taip pat normaliam asmens tapatumo jausmui labai svarbu, kad asmuo stabilų, vientisą savęs suvokimą laikytsų vertybe.
Šiu (A. Šiu (C. Rogers) žmogumi, turėti nuolatinį vidinį poreikį augti. Remiantis Maslow teorija, žmonės pirmiausia tenkina fiziologinius poreikius (maistas, miegas ir pan.). Po to pereinama prie asmens saugumo poreikisų, kurie iaš esmės yra psichologiniai, tai yra, žmogui yra reikalinga saugi namsų aplinka, ašeimos palaikymas. Kada pradeda formuotis tapatumas, nėra vieningos nuomonės.
Vieni autoriai jo ašaknis įžvelgia jau ankstyvoje kkūdikystėje, o kiti mano, kad tai nuolatinis procesas, vykstantis visą gyvenimą. Š sutvirtėja tapatumas. Šis, susijęs su paauglio raida, vadintina pereinamuoju laikotarpiu iaš vaikystės į ...
Žurnalistika ir socialiniai mokslai yra glaudžiai susiję, nes žurnalistai dažnai remiasi socialinių mokslų tyrimais ir teorijomis, kad geriau suprastų ir paaiškintų visuomenės reiškinius. Socialiniai mokslai, tokie kaip sociologija, politologija, ekonomika ir psichologija, suteikia žurnalistams įrankius ir žinias, reikalingas analizuoti ir interpretuoti sudėtingas socialines problemas.
Pavyzdžiui, žurnalistai gali naudoti sociologines teorijas, kad paaiškintų nusikalstamumo priežastis, politologines teorijas, kad suprastų politinių procesų dinamiką, ekonomines teorijas, kad analizuotų ekonomikos problemas, ir psichologines teorijas, kad suprastų žmonių elgesį.
Be to, žurnalistai gali naudoti socialinių mokslų tyrimų metodus, tokius kaip apklausos, interviu ir statistinė analizė, kad rinktų duomenis ir įrodymus, reikalingus savo istorijoms pagrįsti.
Žurnalistika taip pat gali turėti įtakos socialiniams mokslams. Žurnalistų atliekami tyrimai ir reportažai gali atkreipti visuomenės dėmesį į svarbias socialines problemas ir paskatinti socialinių mokslų tyrėjus atlikti papildomus tyrimus.
Taigi, žurnalistika ir socialiniai mokslai yra tarpusavyje susiję ir vienas kitą papildantys. Žurnalistai remiasi socialinių mokslų tyrimais ir teorijomis, kad geriau suprastų ir paaiškintų visuomenės reiškinius, o socialiniai mokslai gali būti paveikti žurnalistų atliekamų tyrimų ir reportažų.
Tačiau svarbu pažymėti, kad žurnalistika ir socialiniai mokslai turi skirtingus tikslus ir metodus. Žurnalistai siekia informuoti visuomenę apie aktualius įvykius ir problemas, o socialinių mokslų tyrėjai siekia suprasti ir paaiškinti socialinius reiškinius. Žurnalistai dažnai turi dirbti greitai ir pateikti informaciją plačiajai auditorijai, o socialinių mokslų tyrėjai gali skirti daugiau laiko tyrimams ir pateikti informaciją mokslininkų bendruomenei.
Nepaisant šių skirtumų, žurnalistika ir socialiniai mokslai gali veiksmingai bendradarbiauti, kad informuotų visuomenę apie svarbias socialines problemas ir paskatintų socialinius pokyčius.
Žiniasklaidos vaidmuo visuomenėje yra labai svarbus, nes ji atlieka kelias esmines funkcijas: informavimą, kontrolę, teisybės siekimą ir pramogas. Žiniasklaida teikia visuomenei informaciją apie įvykius, problemas ir tendencijas, leidžia žmonėms būti informuotiems ir priimti pagrįstus sprendimus. Ji taip pat atlieka valdžios ir kitų institucijų kontrolės funkciją, atskleisdama korupciją, neteisybę ir kitus pažeidimus. Be to, žiniasklaida siekia teisybės, gindama pažeidžiamų grupių interesus ir atkreipdama dėmesį į socialines problemas. Galiausiai, žiniasklaida teikia pramogas, kurios padeda žmonėms atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo kasdienybės.
Vis dėlto, žiniasklaidos įtaka vaikams ir jaunimui kelia susirūpinimą. Nuolatinis agresyvaus pobūdžio informacijos poveikis gali padaryti žmogų nejautrų žiaurumams ir agresijai. Vaikai ir suaugusieji gali pradėti suvokti agresiją kaip įprastą reiškinį, nesukeliantį didesnio emocinio poveikio. Todėl kyla klausimas, kas yra atsakingas už vaikų auklėjimą ir informacijos apie pasaulį gavimą: šeima ar žiniasklaida? Ar žurnalistai gali atsakyti už visą žiniasklaidos turinį? Koks žiniasklaidos turinys labiausiai nuodija vaikų protus?
Šios problemos sprendimas reikalauja bendrų šeimos, mokyklos ir žiniasklaidos pastangų. Tėvai ir mokytojai turėtų ugdyti vaikų kritinį mąstymą ir gebėjimą atsirinkti informaciją, o žiniasklaida turėtų prisiimti atsakomybę už savo turinio kokybę ir poveikį jaunajai kartai.
Audronė Nugaraitė "Etika – žurnalistikos įkaitė ar vedlė?"
tags: #zurnalistika #socialiniai #mokslai