Socialinis planavimas yra svarbi valstybės ir savivaldybių veiklos dalis, siekiant užtikrinti šalies ekonominę plėtrą, ūkio struktūros pokyčius, gamybos veiksnių paskirstymą, prekių ir paslaugų gamybos, vartojimo, eksporto ir importo, investicijų mastą, infliacijos, nedarbo lygį ir kitus ekonominius rodiklius.
Pagal mastą skiriamas makrolygio ir mikrolygio planavimas. Makrolygio planavimą (valstybės, ūkio šakos, ekonominio regiono, miesto ar kitos teritorijos ūkio planavimą) vykdo valstybės ir savivaldybių institucijos, dažnai pasitelkdamos mokslines įstaigas. Mikrolygio planavimas (įmonės, kitos organizacijos ar jos padalinio veiklos planavimas) yra viena svarbiausių vadybos funkcijų įmonėse ir kitose organizacijose, kurį vykdo organizacijos vadovai ir darbuotojai.
Pagal planuojamą veiklą išskiriamas gamybos, pardavimo, statybos, mokslinių tyrimų ir plėtros darbų, finansinis (pajamų ir išlaidų planavimas sudarant biudžetus ir sąmatas), socialinis planavimas ir kita. Pagal terminą planavimas skirstomas į einamąjį (laikotarpiui iki 1 metų), vidutinio termino (1-5 metams) ir perspektyvinį planavimą (ilgalaikis, daugiau kaip 5 metams). Pagal detalumą skiriamas strateginis planavimas (nustato svarbiausius tikslus ir apibendrintas ilgalaikes jų įgyvendinimo strategijas) ir taktinis (numato konkrečius veiksmus, išteklių paskirstymą ir panaudojimą strateginiams tikslams pasiekti) planavimas.
Valstybės ūkio planavimo tipai
Valstybės ūkio planavimas gali būti imperatyvinis ir indikatyvinis. Imperatyvinis (direktyvinis) planavimas būdingas planinei ekonomikai, kai valstybės institucijų centralizuotai sudaromus tikslius ekonominius planus ir juose numatytus rodiklius privalo vykdyti visi ūkio subjektai, o už planų nevykdymą taikomos įvairios sankcijos. Viešajame sektoriuje imperatyvinis planavimas kartais naudojamas ir rinkos ekonomikoje. Indikatyvinis (netiesioginis) planavimas taikomas rinkos ekonomikos šalyse, kai vyriausybė numato šalies ūkio plėtros svarbiausius tikslus ir skatina ūkio subjektus vykdyti šiuos tikslus atitinkančią ekonominę veiklą ne privalomais nurodymais, o netiesioginiais metodais (pvz., mokesčių lengvatomis, subsidijomis, valstybės investicijomis, lengvatinėmis paskolomis).
Indikatyvinis planavimas yra tik rekomendacinio pobūdžio, bet padeda įmonėms ir kitoms organizacijoms geriau orientuotis besikeičiančioje aplinkoje atsižvelgiant į vyriausybės vykdomą ekonominę strategiją, sumažina neapibrėžtumą priimant sprendimus. Indikatyvinis viso šalies ūkio planavimas po Antrojo pasaulinio karo pradėtas įgyvendinti Prancūzijoje sudarant nacionalinius ekonominius planus 4-5 metams, t. p.
Taip pat skaitykite: Teisingi žodžiai ir priklausomybė
Techninis ekonominis planavimas
Techninis ekonominis planavimas numato gamybos ir pardavimo mastą, gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų savikainą, investicijas į ilgalaikio turto įsigijimą ir veiklos plėtrą, materialinių išteklių panaudojimo efektyvumą, darbo našumą, pelningumą, kitus ekonominius ir techninius rodiklius, kuriuos organizacija turi pasiekti per nustatytą laikotarpį (dažniausiai kelis mėnesius ar metus).
Socialinės paslaugos Lietuvoje
Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės apsaugos sistemos dalių. Šioms paslaugoms Lietuvoje įgyja vis didesnę svarbą. Pagrindinis socialinis paslaugų teikimo tikslas - grąžinti asmeniui gebėjimą pasirūpinti savimi. Socialinės paslaugos buvo administruojamos bendroje socialinės paramos sistemoje ir kaip savarankiška sritis atsirado XX amžiuje, prasidėjus socialinės paramos sistemos diferencijavimui įstatyminiu ir administraciniu aspektu.
1991-1998 m. laikotarpis Lietuvoje laikytinas kiekybiniu socialinių paslaugų sistemos plėtros etapu, kuriuo metu atsirado įvairaus pavaldumo, įvairioms klientų grupėms skirtos įvairaus tipo socialinių paslaugų įstaigos, išsiplėtė paslaugų asortimentas, socialinių paslaugų sistemoje ėmė dominuoti savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų teikiamos paslaugos. 1998 m. prasidėjo antrasis socialinių paslaugų plėtojimo etapas, kuriame socialinių paslaugų sistemos vystymo akcentai perkeliami iš kiekybinių rodiklių į kokybinius.
Lietuvoje socialinės paslaugos įteisintos 1994 m., patvirtinus Socialinės paramos koncepciją. Susiformavo samprata, kad socialinė parama gali būti teikiama trimis būdais: pinigais, daiktais ir socialinėmis paslaugomis. 1996 m. priimtame Socialinių paslaugų įstatyme socialinės paslaugos apibrėžiamos kaip pagalba nepinigine forma, kai nepakanka kitų socialinės apsaugos sistemos garantijų. Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymą, socialinės paslaugos - tai visuma priemonių, padedančių asmeniui, šeimai įveikti socialinę atskirtį, patenkinti būtiniausius poreikius, ugdyti ir (ar) kompensuoti gebėjimus savarankiškai gyventi visuomenėje.
Socialinės paslaugos teikiamos kiekvienoje visuomenėje - visose bendruomenėse yra dalis žmonių, kurie nėra motyvuoti ar negali visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. A. Valenta mano, kad paslaugos kartu su materialinėmis gėrybėmis įeina į visuomenės vartojimo fondą ir turi piniginę išraišką. Socialinės visuomeninės paslaugos yra racionalios vartojimo struktūros elementas. Vienos jų daugiausia tenkina buitinius poreikius, o kitos jų - socialines ir kultūrines reikmes.
Taip pat skaitykite: Autizmas: viskas, ką reikia žinoti
Remiantis pateiktais socialinių paslaugų apibrėžimais galima teigti, kad socialinių paslaugų samprata įvairių autorių darbuose apibrėžiama gana skirtingai. Todėl patikslinti socialinių paslaugų sampratą galima išskiriant šios paslaugos svarbiausius tikslus: tenkinti asmens gyvybinius poreikius, kai jie patys nepajėgūs savarankiškai to pasiekti; atkurti žmogaus gebėjimus savarankiškai funkcionuoti visuomenėje bei teikti jas prevenciniais tikslais, siekiant užkirsti kelią problemoms.
Pagal 2006 m. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo 6 straipsnį socialinės paslaugos skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Bendrosios socialinės paslaugos - tai paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimai savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime gali būti ugdomi ar kompensuojami atskiromis, be nuolatinės specialistų pagalbos teikiamomis paslaugomis. Jos teikiamos asmenims, siekiant padėti jiems gyventi savarankiškai savo namuose, išvengiant specialiųjų socialinių paslaugų teikimo. Kai bendrosios socialinės paslaugos neveiksmingos, teikiamos specialiosios socialinės paslaugos.
Specialiosios socialinės paslaugos - tai tokios paslaugos, kurios teikiamos asmeniui (šeimai), kurio gebėjimams savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime ugdyti ar kompensuoti bendrųjų socialinių paslaugų nepakanka. Šios paslaugos teikiamos asmenims globos tikslais stacionariose globos ir slaugos įstaigose, reabilitacijos įstaigose, dienos globos įstaigose, laikino gyvenimo įstaigose, kitose socialinės globos įstaigose.
Remiantis L. Žalimienės, socialinės paslaugos pagal savo pobūdį yra gana skirtingos, todėl jas galima klasifikuoti ir pagal tris pagrindinius požymius: pagal tai, kokiai klientų grupei paslaugos skirtos; pagal teikiamų paslaugų pobūdį; pagal tai, kas yra socialinis paslaugų teikėjas.
Socialinės paslaugos pagal klientų grupes:
- Probleminės šeimos ir vaikai iš probleminių šeimų. Šiai grupei priklauso šeimos, kuriose tėvai neprižiūri vaikų, gyvena asocialų gyvenimą; šeimos, kuriose tėvai turi problemų dėl netinkamo, delinkventinio vaikų elgesio, bei šeimos, kuriose moterys ir vaikai patiria smurtą.
- Rizikos grupės.
- Kitos klientų grupės.
Socialinės paslaugos pagal teikiamų paslaugų pobūdį:
Ši klasifikacija nurodo, kaip ir kur teikiamos socialinės paslaugos.
Taip pat skaitykite: Lietuvos socialinių tinklų apžvalga
- Bendrosios ir specialiosios paslaugos.
- Rezidentinės ir bendruomeninės paslaugos. Rezidentinės (stacionarios globos) paslaugos tai laikino apgyvendinimo paslaugos. Lietuvoje šias paslaugas gauna nuolatiniai šios įstaigos gyventojai. Kitos gyvenamosios vietos šie asmenys dažniausiai neturi. Bendruomeninės paslaugos apima pagalbą namuose, dienos globą, prevencines paslaugas vaikams ir šeimoms, gestų kalbos vertėjo paslaugas ir kt. Lietuvoje šios paslaugos teikiamos asmenims, kurie turi savo namus ir nuolat juose gyvena. Jau šios paslaugos pavadinimas rodo, kad bendruomenė aktyviai dalyvauja teikiant asmeniui pagalbą.
- Stacionarios ir nestacionarios paslaugos. Tai svarbi tuo, kad sudaro asmenims galimybę gauti socialinę pagalbą neapsigyvenant socialinės globos įstaigoje.
Pagal socialinių paslaugų steigėją:
Socialinių paslaugų įstaigos steigėjas gali būti valstybė, savivaldybė, nevyriausybinės organizacijos ar religinės bendruomenės. Jų steigiamos socialinių paslaugų įstaigos gali turėti biudžetinės arba viešosios įstaigos statusą.
Socialinių paslaugų administravimas Lietuvoje
Socialinių paslaugų administravimą Lietuvoje vykdo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, apskrities viršininkų administracijos bei savivaldybės. Kiekviena iš šių valdymo institucijų socialinių paslaugų srityje turi savo funkcijas, kurias nustato atitinkami įstatymai. Šių valdymo institucijų esmė - užtikrinti racionalaus paslaugų tinklo sukūrimą ir paslaugų efektyvumą bei garantuoti klientų poreikių tenkinimą pagal nustatytus standartus.
Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucija ir viena pagrindinių institucijų, kuri atlieka socialinių paslaugų teikimo ir administravimo funkcijas. Vykdydama šį atsakingą uždavinį, ministerija vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir kitais teisės aktais. Organizuojant paslaugų teikimą apskritys orientuojasi į tuos socialinių paslaugų klausimus, kuriems spręsti neužtenka savivaldybės teritorijos ar pajėgumo. Dažniausiai apskritys rūpinasi specifinių, t. y. retų, brangių paslaugų organizavimu.
Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems asmenims. Socialinės paslaugos teikiamos įvertinus atskirų asmenų, socialinių žmonių grupių, bendruomenės socialinius poreikius ir kuriant socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje.
Pagrindiniai socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principai:
- Decentralizacijos.
- Planavimo.
- Deinstitucionalizacijos.
- Bendradarbiavimo.
- Atvirumo bendruomenei. Šios įstaigos turi būti atviros bendruomenės gyventojams.
- Prieinamumo. Socialinės paslaugos turi būti prieinamos tiems žmonėms, kuriems jų reikia.
- Adekvatumo. Turi būti teikiamos tokios socialinės paslaugos rūšys, kokios labiausiai atitinka socialinių paslaugų gavėjo poreikius.
- Žmoguje skatinimo. Teikiamos paslaugos turi skatinti žmogaus norą rūpintis savimi, aktyvinti savipagalbą.
Kiekvienoje šalyje yra reglamentuojama, kas turi teisę gauti socialines paslaugas. Teisę gauti socialines paslaugas turi Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečiai bei asmenys be pilietybės, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Išanalizavus konkretų atvejį, išsiaiškinami socialinių paslaugų poreikiai ir teikiamos tokios paslaugos, kurių labiausiai reikia. Išvardyti paslaugų teikimo atvejai leidžia įsivaizduoti socialinių paslaugų gavėjų grupes. Remiantis 2003-2004 m. Mykolo Romerio universiteto ir Lietuvos savivaldybių asociacijos atlikto tyrimo išvadomis, Lietuvos savivaldybės, organizuodamos ir teikdamos socialines paslaugas pirmenybę teikia pagyvenusiems ir seniems žmonėms.
Socialinių paslaugų reglamentavimas
Šiuolaikinėje valstybėje socialinės paslaugos, kaip ir kitos socialinės apsaugos garantijos formos, organizavimas ir teikimas yra reglamentuojamas įvairaus tipo dokumentais. Tai gali būti įstatymai ar poįstatyminiai aktai, normos ar standartai, veiklos nuostatai, taisyklės ar principai, tarptautinės sutartys, konvencijos, koncepcijos. Socialinių paslaugų reglamentavimas pasižymi tuo, kad valstybės mastu reglamentuojami tik pagrindiniai, principiniai dalykai. Savivaldybėms ir institucijoms suteikta laisvė savarankiškai parengti savo veiklos reglamentavimą laikantis valstybės numatytų principų ir reikalavimų.
Socialinių paslaugų teikimo nuostatos yra įtvirtintos svarbiausiame šalies įstatyme - 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. LR Konstitucijos 38 straipsnis teigia, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“. Konstitucijos 39 straipsnis garantuoja, kad „valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą“. 41 straipsnis užtikrina piliečių teisę „gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais“.
Pirmasis teisės aktas, įtvirtinęs Lietuvos socialinės apsaugos sistemoje socialinių paslaugų terminą, buvo 1994 metais patvirtinta Lietuvos socialinės paramos koncepcija. Ir tik 1996 m. buvo priimtas Socialinių paslaugų įstatymas, įteisinantis socialinių paslaugų sampratą, jų rūšis, paslaugų teikėjų ir gavėjų santykius bei atsakomybę, apibrėžiantis finansavimo principus, reglamentuojantis atskirų institucijų atsakomybę organizuojant socialinių paslaugų teikimą. Jį galima apibūdinti kaip rėminį įstatymą, įtvirtinantį svarbiausius socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo dalykus. Jame socialinės paslaugos apibūdinamos kaip pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant atkurti asmens, bendruomenės ir visuomenės santykius, kai pats asmuo nepajėgia to padaryti. Tai buvo pirmas žingsnis, kuriant socialinių paslaugų teisinę bazę.
Sparčiai socialinių paslaugų plėtrai ir atsiradus didelei socialinių paslaugų įvairovei, tapo svarbu apibrėžti ir susisteminti atskiras paslaugų rūšis ir įstaigos tipus. Tuo tikslu, 2000 m. buvo parengtas Socialinių paslaugų katalogas. Kataloge apibrėžiamas pagrindinis socialinių paslaugų tikslas, detalizuojami socialinių paslaugų teikimo atvejai ir principai, socialinių paslaugų gavėjai bei teikėjai, naujos socialinių paslaugų organizavimo formos bei metodai, paslaugų gavimo tvarka. Kataloge pateikiama bendrųjų ir specialiųjų paslaugų klasifikacija.
tags: #zodziu #reiksme #socialinis #planavimas