Diskusijos apie tinkamą kalbą, kuria apibūdiname žmones su negalia, Lietuvoje vyksta ilgai ir kartais audringai. Pakeisdami žodį invalidas žodžiu neįgalus nepakeitėme esmės. Reikia pripažinti, esmės nepakeitėme žodį invalidas pakeitę žodžiu neįgalus. Tačiau ar iš tiesų įvyko esminis perėjimas nuo žeminančio termino prie pagarbaus negalią turinčio asmens pavadinimo?
Istorinis kontekstas
Invalido terminas nuo senų laikų buvo naudojamas karo suluošintiesiems, netinkamiems karinei tarnybai pavadinti. Invalido sąvoka atsirado po pirmojo pasaulinio karo, iš karo grįžus vyrams be rankų ar kojų, kai jie buvo pripažinti netinkamais karinei tarnybai. Sovietų Sąjungoje vadinti žmogų invalidu buvo teisėta ir normalu. Tačiau Vakarų Europos šalyse, rūpinantis žmogaus teisėmis, invalidumo sąvokos atsisakyta būtent dėl žmonių klasifikavimo netinkamais.
Terminų raida ir oficialūs pokyčiai
1999 m. Socialinės apsaugos terminų žodyne oficialiai panaudotas negalios terminas, negalią apibrėžiant kaip ribotą žmogaus pajėgumą atlikti įprastus ir normalius kiekvienam sveikam asmeniui veiksmus. Lietuvoje negalios terminas labai prigijęs oficialioje ir praktinėje vartosenoje, laikomas iš esmės tinkamu ir pakankamai pagarbiu vienokių ar kitokių sutrikimų turinčiam asmeniui apibūdinti. Lietuva Konvenciją ratifikavo 2010 metais, taigi, įsipareigojo įgyvendinti žmogaus teisėmis grįstą negalios sampratą.
Dar 2005 m. buvusiame Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme atsisakyta žodžio „invalidas“. Beje, Lietuvos teisės aktuose ir dokumentuose pasirinkta vartoti terminą "neįgalusis". Nuo 2005 m. liepos 1 dienos įsigaliojus atnaujintam Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymui, nebevartojamos sąvokos "invalidas", "invalidumas". 2024 m. sausio 1 d. įsigaliojusi nauja įstatymo redakcija šias sąvokas panaikino, o įstatymas pavadintas „Asmens su negalia teisių apsaugos pagrindų įstatymu“.
Kalbinės vartosenos realybė ir pagarbos problema
Tiesa, vienas iš jų, bene mažiausiai įžeidžiantis tarp kitų, buvo invalido terminas, vis dar tebesantis Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne. Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne žodis "invalidas" apibūdinamas kaip visai ar iš dalies netekęs darbingumo žmogus, o "neįgalusis" - visai ar iš dalies negalintis dirbti. VLKK atstovės teigimu, žodis "invalidas" neturi menkinančios reikšmės. "Prie menkinančią ar niekinančią reikšmę turinčių žodžių žodyne būna žyma "menk." ar "niek.", o prie žodžio "invalidas" nė vienos iš šių žymų nėra", - aiškino N. Šopauskienė.
Taip pat skaitykite: Autizmas: viskas, ką reikia žinoti
Tačiau praktikoje jis mažai bevartojamas, nebent terminų semantikos ar žmogaus teisių nesuvokiančio žmogaus žodyne. Ne tik dabartiniame lietuvių kalbos žodyne, bet ir Europos terminų žodyne "Eurovoc" abu terminai pateikiami kaip tinkami vartoti: "Neįgalusis (angl. disabled person, vok. Behinderter, pranc. handicapé) ir invalidas ..."
Taigi, nors neįgaliojo terminas lietuviškoje kalbos vartosenoje jau yra įaugęs ir priimtas pačių negalią turinčių asmenų, manau, būtina kvestionuoti neįgaliojo terminą ir naudoti negalią turinčio asmens terminą kaip labiausiai artimą Konvencijos terminui, nors ir netapatų socialinių modeliu grįstam angliškam disabled (nugalintas) terminui.
Vertimo problemos ir socialinio modelio reikšmė
Ko gero, dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl pažodinio vertimo iš anglų kalbos. Antra, dėl vertimo nesuvokiant negalios kaip reiškinio, kitaip tariant, dėl teorinio neraštingumo ir mažo socialinio jautrumo. Tie, kurie sukūrė žodį neįgalus, manytina, rėmėsi anglų kalbos terminu disabled, taip demonstruodami savo teorinį neraštingumą. Jei disabled versime techniškai paraidžiui, gausime neįgalus. Tačiau tiksli termino disabled reikšmė kyla iš socialinio negalios modelio, kuris reiškia, kad žmogus yra socialinių aplinkų nugalintas arba išgalintas.
Socialinis negalios modelis reiškia, kad aplinkos nepritaikymas, tinkamų sąlygų nesudarymas apriboja asmens galimybes, jį paverčia neįgaliu. Taip fizinio prieinamumo nebuvimas uždaro kelius fizinę negalią turintiems asmenims. Gestų kalbos, subtitrų, Brailio rašto, lengvai suprantamos kalbos ar kitų alternatyvių informacijos ir komunikacijos būdų menkas visuotinumas socialiai izoliuoja neregius, kurčiuosius, intelekto negalią turinčius asmenis. Pedagoginių metodų stoka mokyti įvairius vaikus drauge į edukacinę atskirtį išstumia regos, klausos, intelekto sutrikimų turinčius vaikus ar kitus, pavyzdžiui, autistiškus, vaikus.
JT Neįgaliųjų teisių konvencija ir žmogaus teisių principas
Nuo 2006 m. žmogaus teisių standartas negalios srityje yra Jungtinių Tautų konvencija, inicijuota pačių neįgaliųjų, todėl laikoma autentišku ir patikimu instrumentu su negalia susijusiai politikai ir praktikai kurti. Konvencijoje naudojama asmens su negalia arba negalią turinčio asmens sąvoka (person with disability). Ši negalios samprata yra paremta esminiu žmogaus teisių principu - asmens orumu, asmens dimensiją laikant pagrindine. Negalia arba sutrikimas yra antrinis.
Taip pat skaitykite: Priežastys ir pasekmės: stresas socialiniame darbe
Konvencija prie neįgaliųjų priskiria asmenis, turinčius ilgalaikių fizinių, psichosocialinių, intelekto ar jutimo sutrikimų, kurie, sąveikaudami su įvairiomis kliūtimis, gali trukdyti šiems asmenims visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti visuomenėje lygiai su kitais asmenimis. Būtent tai ir nusako JT Neįgaliųjų teisių konvencija, kuria šalys narės įsipareigoja skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų negalią turinčių asmenų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.
Kalbos gairės Lietuvoje: adaptacija ir praktika
Lietuvos negalios organizacijų forumas šias gaires išvertė į lietuvių kalbą ir pristatė Lietuvos visuomenei 2022 m. birželio 25 d. Tai buvo svarbus žingsnis siekiant stiprinti žmogaus teisėmis grįstą negalios supratimą. Tačiau išvertus gaires pastebėta, kad ne visi anglų kalboje naudojami principai gali būti pritaikomi lietuvių kalbai. Sąvokos, susijusios su negalia, yra jautrios tiek kalbiniam, tiek sociokultūriniam kontekstui. Lietuvių kalboje rečiau vadovaujamasi bendrais žodžių darybos principais (pavyzdžiui, „Pirmiausia - žmogus“), o dažniau atsisakoma konkrečių sąvokų, turinčių neigiamą konotaciją. Taip kilo poreikis gaires adaptuoti naudojimui Lietuvoje, kad jos būtų lengvai pritaikomos praktikoje.
Konsultuojantis su negalios organizacijomis buvo atnaujintos rekomenduojamos ir nerekomenduojamos sąvokos, peržiūrėti kiti patarimai ir principai. Gairėse atsisakyta lietuvių kalbai ir Lietuvos kontekstui neaktualių dalių (pavyzdžiui, tinkamas sąlygų pritaikymas (angl. Reasonable accommodation) lietuviškai, kitaip nei anglų kalboje, neturi klaidingos sąsajos su apgyvendinimu). Šių gairių adaptavimas - bendrų pastangų ir bendradarbiavimo rezultatas tarp nepriklausomo stebėsenos mechanizmo, valstybės institucijų ir žmonėms su negalia atstovaujančių organizacijų.
Rekomendacijos kalbai ir vartosenai
Kalbant apie asmenis su negalia, svarbu rinktis tinkamus žodžius. Vienas iš pagrindinių Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencijos tikslų - skatinti pagarbą asmenų su negalia prigimtiniam orumui. Pagarbi kalba ir bendravimas yra neatsiejama asmens orumo prielaida. Tai, kaip mes kalbame apie žmones su negalia, atspindi mūsų požiūrį į šiuos žmones. Be to, kalba formuoja visuomenės nusistatymus - ypač švietimo įstaigose, žiniasklaidoje.
Principas „pirmiausia - žmogus“ yra taikomas JT Konvencijoje ir perteikia žmogaus teisių negalios modelį. Pirmenybę teikiant pačiam asmeniui, pripažįstama, kad negalia neapibrėžia žmogaus, o yra tik vienas iš jo(s) gyvenimo aspektų. Šis principas neturėtų apriboti sakinio ar žodžio junginio struktūros galimybių - lietuviškai galime sakyti ir „asmuo, turintis negalią“, ir „negalią turintis asmuo“, o taip pat ir „asmuo su negalia“. Visos šios konstrukcijos tinkamos ir vienodai pagarbios.
Taip pat skaitykite: Laisvė ir atsakomybė socialiniuose tinkluose
Nepriimtini žodžiai, eufemizmai ir stereotipai
Nesvarbu, ar sąvoka teisės aktuose, ar istorinė patirtis - tam tikri žodžiai ir formuluotės išlieka žeminančios arba globėjiškos. Laikui bėgant, terminai, kurie buvo plačiai vartoti prieš keletą metų, tampa netinkami. Net Konvencijos preambulėje pripažįstama, kad neįgalumo sąvoka yra vis dar tebeplėtojama. Terminai yra istoriškai determinuotos realybės ir kolektyvinės sąmonės atspindys.
Ilgainiui kai kurie apibūdinimai tapo itin populiarūs ir buvo pradėti vartoti kaip nepriimtinų terminų alternatyvos. Tačiau daugelis iš jų perteikia klaidingą mintį, kad negalią reikia vadinti kaip nors švelniau. Todėl neturėtume vartoti tokių terminų kaip „skirtingų gebėjimų žmonės“, „įvairių poreikių žmonės“, „ypatingi žmonės“, „neGalia“ arba „neįgalieji“. Jie visi yra eufemistiniai, todėl laikomi globėjiškais ir įžeidžiančiais.
Pavyzdžiui, frazė „skirtingų gebėjimų žmonės“ yra problematiška todėl, kad mes visi turime skirtingų gebėjimų. Tačiau šia fraze nekalbama apie visų žmonių skirtumus, o perfrazuojant omenyje turimi būtent žmonės su negalia. Iš tiesų eufemizmais yra neigiama realybė ir vengiama kalbėti apie negalią, lyg negalia būtų kažkas nepageidaujamo. Atkreipkite dėmesį, kad reikėtų atsisakyti mažybinių žodžių referuojant į asmenis su negalia ir jų šeimos narius (pavyzdžiui, „neįgaliukai“, „mamytės“). Šie žodžiai taip pat palaiko globėjišką modelį ir žemina žmonių orumą.
Praktiniai patarimai žurnalistams, institucijoms ir visuomenei
- Venkite žmonėms „klijuoti etiketes“ ir neminėkite asmens negalios ar sutrikimo, kai tai nėra aktualu, ypač formalioje aplinkoje.
- Jei abejojate, kuriuos terminus pasirinkti, turėtumėte paklausti asmens ar asmenų grupės, kaip jie pageidauja, kad į juos būtų kreipiamasi.
- Negalios nereikėtų dramatizuoti arba paversti sensacija; vaizduokite žmones su negalia kaip pilnaverčius visuomenės narius, o ne „įkvepiančius“ ar „aukas“.
- Venkite diagnozėmis ar medicininiais terminais apibrėžti asmens tapatybės (pvz., „disleksikas“, „šizofrenikas“), nebent tai būtina kontekstui.
- Gerbkite asmens su negalia pasirinkimą sau apsibrėžti: žmonės turi teisę vartoti priimtiniausius sau žodžius.
Termino „neįgalus“ vieta ir ribos
Lietuviškas neįgaliojo terminas iš tiesų neturi nei vienos (socialiniu modeliu grįstos, nugalinto, angl. disabled), nei antros (orumu grįstos, negalią turinčio asmens) tiesioginės reikšmės. Neįgaliojo terminas dažnai vartojamas tiek teigiamai, tiek neigiama prasme - pavyzdžiui, nesklandžiai arba menkinamai kaip „neįgali valdžia“, „neįgalus Seimas“, „neįgalus vadovas“, taip nurodant asmens ar institucijos nepajėgumą ar negebėjimą. Toks vartojimas rodo, kad pakeitę žodį ne vienu atveju pakeitėme tik terminą, o ne požiūrį.
Tad kyla abejonių, ar terminas neįgalus iš tiesų pakeitė invalido terminą, kuris tame pačiame Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne apibrėžiamas kaip visai ar iš dalies netekęs darbingumo žmogus, o neįgalusis - visai ar iš dalies negalintis dirbti. Asmenį menkinanti termino neįgalus, kaip ir invalidas, reikšmė yra akivaizdi. Reikia pripažinti, esmės nepakeitėme žodį invalidas pakeitę žodžiu neįgalus.
Apie kiekvieno vaidmenį pokyčiuose
Diskriminacinių ir žeminančių sąvokų asmenų su negalia atžvilgiu atsisakymas Lietuvoje vyksta palaipsniui. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir demokratiją, atsigręžėme į žmones su negalia kaip į svarbią visuomenės dalį. Kartu ir žmonių su negalia organizacijos vis stiprėjo. Viena iš priežasčių - žmonės su skirtinga negalia palaipsniui įsitraukia ir tampa vis aktyvesni kalbėdami apie savo patirtis, diskutuoja tarpusavyje ir viešojoje erdvėje.
Gairėse pateikiamos rekomendacijos paremtos JT Konvencijoje naudojamu „Pirmiausia - žmogus“ kalbos standartu ir adaptuotos atsižvelgus į Lietuvos specifiką. Sąvokos parinktos konsultuojantis su žmonėmis su negalia ir jų organizacijomis, taip pat įvairiais ekspertais ir ekspertėmis, dirbančiais žmonių su negalia teisių lauke. Pateikiami patarimai ypač aktualūs valstybės ir savivaldybių institucijoms, švietimo įstaigoms, žiniasklaidai. Šios gairės - rekomendacinio, šviečiamojo pobūdžio. Jomis siekiama suvienodinti ir skatinti nuosekliai vartoti žmonėms su negalia pagarbią kalbą.
Santrauka: ką daryti praktiškai
- Naudokite žmogų pirmąją kalbą: „asmuo su negalia“, „asmuo, turintis negalią“ arba „negalią turintis asmuo“.
- Klausykite, kaip patys žmonės nori būti vadinami, ir gerbkite jų pasirinkimą.
- Atsisakykite žodžių ir eufemizmų, kurie žemina, stigmatizuoja arba slepia realias problemas.
- Įtraukite negalią su žmogaus teisių ir socialinio modelio perspektyva - problemą dažnai lemia aplinka, ne pats asmuo.
- Šviesti visuomenę, institucijas ir žiniasklaidą, kad kalba neatspindėtų stereotipų ir diskriminacijos.
| Terminas | Konotacija / vartojimas |
|---|---|
| invalidas | istorinė, karinė kilmė; sovietinė vartosena; daug kam menkinanti |
| neįgalus / neįgalusis | plačiai vartojamas; gali būti neutralesnis, bet kartais ir menkinantis; teisės aktuose |
| asmuo su negalia / negalią turintis asmuo | atitinka JT Konvencijos orumo principą; rekomenduojama pagarbiai vartoti |
| eufemizmai (pvz., „ypatingi žmonės“) | globėjiški, atitraukiantys dėmesį nuo realių problemų; nerekomenduojami |
Galiausiai, nors žodžiai svarbūs, reikšmingesnis yra požiūris ir veiksmai: negalią turinčių žmonių lygių teisių tikrasis užtikrinimas reikalauja aplinkos pritaikymo, prieinamumo didinimo ir diskriminacijos šalinimo - o tai jau praktiniai socialinės politikos ir bendruomenės uždaviniai.
tags: #zodzio #invalidas #vartojimas