Kiekviena teorija, mokslinė paradigma, nuosekli pažiūrų sistema vadovaujasi tam tikromis pamatinėmis prielaidomis, ant kurių, kaip ant tvirto pamato, atsiremia visi jos teiginiai. Psichologija yra sąlyginai jaunas mokslas, skaičiuojantis vos antrojo savo šimtmečio pradžią, o jos tyrimo objektas - žmogus ir jo psichika - sudėtingas, dinamiškas, įvairialypis, sunkiai apčiuopiamas pažinimo.
Kalbant apie psichoterapijos mokyklas, galima jas skirstyti į kelias grupes, priklausomai nuo to, kaip skirtingai jos įvardija psichiką kaip sistemą ir jos veikimo principus, kitaip tariant, kas lemia žmogaus elgesį:
- Mechanistinis požiūris - teigia, kad visos sistemos yra apibūdinamos išoriškai, stebint jų veikimą. Jos netiria to, kas vyksta sistemos viduje (Linden, 1995). Tokiu požiūriu vadovaujasi biheivioristinė mokykla, kuri teigia, jog žmogus yra tik tai, ką galime matyti išoriškai, t. y. asmenybė tėra elgesys, kuris paremtas mechaniniu „stimulas-reakcija“ veikimu.
- Pliuralistinis požiūris - akcentuoja, jog psichikoje vyksta sudėtingos sąveikos tarp skirtingų jos elementų, pavyzdžiui: tarp kūno ir proto, tarp sąmonės ir pasąmonės, tarp ego ir superego (Noda, 2000).
- Monistinis požiūris - teigia, jog individo psichikoje, tarp įvairių jos dėmenų, egzistuoja vienas pagrindinis elementas. Dažniausiai jis turi valią, kuri lemia viso organizmo veiklą ar elgesio kryptį.
- Holistinis požiūris - nepripažįsta vieno konkretaus intrapsichinio aspekto, kuris lemtų visą elgesį, bet vadovaujasi principu, jog visi psichikos dėmenys organizuojasi į bendrą sistemą, kuri, kaip visuma, lemia tikslingą jos veikimą. Šiuo požiūriu vadovaujasi individualioji psichologija, kuri akcentuoja, jog siekiant suprasti žmogaus elgesį, reikia suprasti individą kaip visumą, nedalomą (lot. individuum).
Kiekvienas šių požiūrių turi savo istoriją, vyravusią dar iki psichologijos atsiradimo, tačiau svarbiausia, kalbant apie individualiąją psichologiją, yra holistinė perspektyva. Jos ištakos siekia senovės laikus: jau Aristotelis IV a. pr. m. e. veikale „Metafizika“ teigė: „Visuma yra daugiau nei jos dalių suma“.
Tačiau patį terminą holizmas (iš graikų kalbos holos - visas) 1926 m. iškėlė Jan Smuts savo knygoje „Holizmas ir evoliucija“. Autorius šiame veikale reflektuoja principus, kuriais turėtų remtis šiuolaikinis mokslas, siekiantis pažinimo, ir kuriais po truputį jau pradeda vadovautis įvairios skirtingos mokslo disciplinos (Carr & Bitter, 1997).
Smuts (1926) teigia, jog pasaulį pažinti galime grupuodami jį į tam tikras visumas, kuriomis mes jau šiandien vadiname kūnus arba organizmus. Visumos yra tikras, fundamentalus veikiantis veiksnys, veikiantis ne vien mechaniškai, bet ir turintis tam tikrą saviorganizaciją bei bendrą visumos funkciją, kurios neįmanoma suprasti skaidant ją į dalis. Anot autoriaus: „Asmenybė yra vėliausia ir aukščiausia visuma, kuri iškilo holistinėje evoliucijoje tai, ką mes paveldime yra plačios galimybės ir gebėjimas formuoti pačius save galimybės laisvam ir nepriklausomam veiksmui bei individo gyvenimo raidai Asmenybė asimiliuoja socialinius ir kitus ją supančius bei darančius įtaką veiksnius, ir panaudoja juos savo holistinei savirealizacijai“ (Smuts, 1926). Galima matyti, jog vienas iš holizmo akcentų yra tai, jog žmogus, kaip visuma, save kuria ir kūrybiškai asimiliuoja aplinkos įtakas bei veikia tikslingai.
Taip pat skaitykite: Gerovė ir atsakomybė
Be to, Smuts kritikuoja empirinę psichologiją, kuri remiasi abstrakčiu, matematiškai išvestu vidutiniu žmogumi, kai praktinė psichologija, priešingai, turėtų atsižvelgti į konkretų, tikrą žmogų ir jo unikalų patyrimą, į socialinį kontekstą, į jo praeitį ir ateitį (tokią, kokią jis tuo metu numato), nes tik taip įmanoma pamatyti jį kaip visumą, atskleisti jo esmę.
Holistinė perspektyva Adleriui tampa labai artima ir nuspalvina jo teoriją. Individualioji psichologija nekalba apie pasąmoninius procesus, jų santykį su sąmone, asmenybės struktūrą, tam tikras jos dalis ar tipus, nenagrinėja vidinių konfliktų. Didžiausias dėmesys yra skiriamas subjektyviam žmogaus patyrimui ir jo interpretacijai bei būdams, kuriais žmogus veikia pasaulyje.
Tai, kas iš pirmo žvilgsnio žmoguje atrodo nesuprantama, nepaaiškinama, nenuoseklu, yra įmanoma pažinti, atsižvelgiant į subjektyviąją komponentę. Tai, anot Adler, galima padaryti tik matant žmogų kaip visumą: „Labai anksti savo darbe aš supratau, kad žmogus yra visuma! Ir pirmiausia Individualiosios Psichologijos užduotis yra parodyti šią vienovę kiekviename žmoguje - jo mąstyme, jausmuose, veiksmuose kiekvienoje jo asmenybės išraiškoje.
Gyvenimo stilius - tai pagrindinė, centrinė ir visaapimanti individualiosios psichologijos teorijos sąvoka, kuri labiausiai atspindi holistinį požiūrį į žmogų (Strauch, 2003). Gyvenimo stilius - tai dinamiškas, į tikslą orientuotas veikimo būdas, kuris visą individo gyvenimą išlieka stabilus (išskyrus tam tikrus ryškius išgyvenimus, tokius kaip traumos, religiniai patyrimai, psichoterapija, kurių dėka jis gali šiek tiek keistis).
Remiantis šia koncepcija galima teigti, kad kiekvienas žmogaus gestas, kūno judesys, ištartas žodis, išreikštas jausmas, pasirinkimas yra sąlygoti jo gyvenimo stiliaus, t. y. individo asmenybės bei tikslo, kurio jis siekia. Dėl šios priežasties atskiro įvykio, klausimo, problemos ar simptomo suprasti izoliuotai nėra įmanoma, neatsižvelgiant į visą gyvenimo kontekstą.
Taip pat skaitykite: Kaip atsiimti pensiją už kitą žmogų
Individualiosios psichologijos schema. Šaltinis: adlercentre.com
Jeigu individualiojoje psichologijoje žmogus suprantamas kaip visuma, kuri yra nedaloma, galima kelti klausimą - iš kur atsiranda psichologinės problemos? Remdamasis holistine perspektyva, Adleris teigia, kad konfliktas turi būti suprantamas, kaip kylantis tarp individo ir aplinkinio pasaulio, kadangi pats žmogus visuomet yra nuoseklus (Carr & Bitter, 1997). Neurozė yra apibrėžiama kaip savisauga nuo klaidų, pabėgimas nuo atsakomybės, įsipareigojimo, nuo to, kas individualiojoje psichologijoje vadinama gyvenimo uždaviniu.
Žmogus susiduria su įvairiomis gyvenimo situacijomis, kurių kiekviena pateikia jam tam tikrą iššūkį ir sukelia menkavertiškumo jausmą, skatinantį siekti pranašumo, t. y. įveikti iššūkį. Priklausomai nuo to, kaip uždavinys yra priimamas, koks santykis su juo yra sukuriamas, kaip jis sprendžiamas, yra daroma išvada apie psichologinę sveikatą. Vertinant kiekvieną simptomą ne mažiau svarbu atsižvelgti ir į socialinę aplinką, ir į biologinius (kūno) veiksnius.
Taigi, mechanistinė pasaulėžiūra jau buvo spėjusi įdiegti mąstymą, jog žmogų medicinoje ar psichologijoje galima „pataisyti“, nesigilinant į jo vidinį pasaulį (Ferguson, 1997). Holistinė perspektyva atsiranda kaip priešnuodis nuo šios dogmos ir atneša žinią, jog žmogų galima suprasti tik žvelgiant į jį kaip į visumą, bei naujieną, jog individas nėra pasyviai reaguojantis į aplinką organizmas, bet yra veikiantis joje. Maža to - dar ir kuriantis savo aplinką.
Suvokus tai, linijinis mąstymas („jei - tai“), jog genai, aplinka, tėvai ar valdžia žmogų „padarė“ tokį, koks jis yra, tampa nevaisingas ir klaidingas. Individualioji psichologija teigia, jog žmogus kūrybiškai dalyvauja tame, kaip jį veikia jo paveldėjimas, aplinka, įvairios patirtys. Kitaip tariant, žmogus pats nusprendžia, kas jis yra, ir tai lemia jo elgesį. Šioje žinioje slypi tiek kančia, tiek viltis.
Taip pat skaitykite: Žmogaus raidos vadovas
A. Adleris išdėstė savo teorijos, Individualiosios psichologijos, esmę knygoje „Apie nervingą charakterį“ (1912), patelkdamas koncepcinę bendrosios psichologijos Ir psichopatologijos sintezę. Jis tvirtino, kad žmogaus asmenybė aiškintina teleologiškal: nesąmoningo asmenybės idealo siekiantis žmogus stengiasi įveikti menkavertiškumo jausmą ir pajusti pranašumą, atpigdamas į koreguojančius visuomenės reikalavimus.
Absoliutus menkavertiškumas vaiko, ypač turinčio konstitucinių defektų, skatina savęs suvokimą, sukeliantį menkavertiškumo jausmą1 - panašiai vaikas mėgina atrasti požiūrį, leidžiantį įvertinti atstumą, skiriantį jį nuo gyvenimo problemų. Iš šios padėties, kuriai būdinga žema savivertė ir kuri priimama kaip fiksuotas polius reiškinių sraute, vaiko psichika tiesia minties gijas link trokštamų tikslų.
Šiuos tikslus abstrahuojanti žmogaus proto stebinių forma irgi suvokia kaip fiksuotus taškus ir interpretuoja gan konkrečiai. Tikslą tapti dideliu, stipriu, būti vyru, atsidurti viršuje simbolizuoja tokie asmenys kaip tėvas, motina, mokytojas, vežikas, garvežio mašinistas ir t. t.; vaikų elgsena, laikysena, identifikuojantys gestai, žaidimas, norai, fantazijos, mėgstamiausios pasakos, mintys apie būsimų profesijos pasirinkimų rodo, kad darbuojasi kompensacinis polinkis. ruošiantis vaiką būsimam vaidmeniui.
Šitaip menkavertiškumo , netinkamumo jausmas, silpnumo, menkumo, nesaugumo pojūtis tampa tinkamu veiklos pagrindu, teikiančiu vidinių paskatų artėti prie fiktyvaus galutinio tikslo, atsižvelgiant į būdingą nemalonumo ir nepasitenkinimo jausmą.
Kari galėtų veikti ir orientuotis, vaikas naudojasi bendra schema, atitinkančia žmogaus proto reikmę pasitelkti nerealias prielaidas, fikcijas ir šitaip visus chaotiškus, takius, nesuvokiamus reiškinius sustingdyti į tvirtas formas, kad būtų galima juos įvertinti. Panašiai elgiamės skaidydami Žemės rutulį dienovidžiais ir lygiagretėmis; juk tik taip gauname fiksuotus taškus, kuriuos galime susieti.
Žmogaus psichika kupina panašių mėginimų, kiekvienam, nukreiptam į realų gyvenimą, taikoma nereali, abstrakti schema, ir pagrindinis šio veikalo uždavinys - paremti šią įžvalgą, kurią įgijau psichologiškai stebėdamas neurozę ir psichozę ir kurią savo ruožtu, kaip parodė Vaihingeris2, galime aptikti bet kurioje mokslinėje teorijoje.
Tirdamas psichinę sveiko ar nervingo žmogaus raidą bet kuriame jos taške, visada atrandi jį įsipainiojusį į savo schemos tinklą - neurotikas neįstengia rasti kelio atgal į tikrovę ir tiki savo fikcija, sveikasis pasitelkia schemą tam, kad pasiektų realų tikslą. Dažnai aptikdavau tokią radikalią prielaidą ir vyraujančią fikciją - nuolankiai ir perdėtai pripažinti savo didybę ir galią kaip praeities ženklą, - tarp pirmagimių antram vaikui ateityje ryškiau pasireiškia griaunanti kitų galios įtaka, vienturčiam vaikui dažnai neišsprendžiama problema tampa centrinės padėties paieška.
Tačiau svarbi paskata pasitelkti ir pernelyg pabrėžti schemą visada yra nesaugumas vaikystėje, didžiulis atstumas, skiriantis vaiką nuo išvystytų vyro galių, nuo jo viršenybės ir privilegijų, kurias vaikas numano ir žino. Visa, kas verčia mus visus - pirmiausia vaiką ir neurotiką - atsisakyti artimesnio indukcijos ir dedukcijos kelio, pasitelkti tokias išmones kaip scheminė fikcija, atsiranda dėl nesaugumo jausmo, yra polinkis į apsaugą, kuria siekiama atsikratyti menkavertiškumo jausmo, kad pakiltum į savivertės jausmo viršūnę, vyriškumo pilnatvę, įgyvendintum buvimo viršuje idealą.
Taigi išryškėja pastangos, toli pranokstančios visa, ko galima tikėtis net siekiant didžiausio fizinio instinktų laimėjimo, stipriausiai trokštant patirti organinį malonumą. Be kitų autorių, Goethe pabrėžia, kad, nors suvokimas susijęs su praktiniu poreikių tenkinimu, žmogus tuo neapsiriboja ir gyvena taip pat jausmų ir vaizduotės pasaulyje.
Nesunku suprasti, kad tokios įtemptos psichinės aplinkybės gali sustiprinti ir išryškinti visą aibę charakterio bruožų, skatinančių neurozės atsiradimą (į tokią pačią kovą su savo nesaugumo jausmu įsitraukia bet kuris menininkas, bet kuris genijus, tik jis grumiasi pasitelkdamas kultūriškai vertingas priemones). Pirmiausia garbėtrošką.
Tai bene ryškiausia iš antrinių pagrindinių linijų, nukreiptų fiktyvų galutinį tikslą. Garbėtroška sukuria aibę psichinių polinkių, turinčių užtikrinti neurotikui pirmenybę bet kokiomis gyvenimo aplinkybėmis, tačiau nuolat atskleidžiančių jo įaudrintų agresiją, jo polinkį į afektus. Antai nervingas žmogus dažnai pasirodo kaip išdidus, užsispyręs, pavydus ir godus, stengiasi visiems sudaryti įspūdį, visada pirmauti, tačiau nuolat baiminasi nesėkmės ir delsia apsiuosdamas. Todėl neurotiko laikysenai būdingas delsimas ir atsargumas, jis nepatiklus, svyruojantis ir dvejojantis.
Tarsi savaip mankštindamasis, rengdamasis ateičiai, neurotikas kuria šiuos psichinius polinkius mažmožiuose, kad įgytų atspirties taškų ir papildomų apsauginių krypties linijų link viliojančių didelių tikslų. Tokia ir froidiškojo išstūmimo mechanizmo prasmė: polinkis apsisaugoti verčia ligonį eksperimentuojant, in corpore vili4 rinkti įrodymus, pateisinančius bendrą delsiančių psichinę laikyseną, turinčius vis iš naujo ją pateisinti. Todėl dažniausiai atsiranda toks požiūris: Turiu būti atsargus, jei noriu pasiekti tikslą!
Neretai pasitaiko, jog pacientas elgiasi be galo neatsargiai, kad, įspėjamai pabrėždamas savo neatsargumą, apsaugotų pagrindinį dalyką, savąjį vyriškumo idealą. Šio įspėjančio balso funkciją pas psichoneurotikus labai dažnai perima haliucinacijos ir sapnai, vaizduojantys, kaip kartą jau nutiko, kaip sekėsi kitiems, arba kaip galėtų nutikti ateityje, idant sukurtų apgaulingą nuotaiką ir pacientas galėtų toliau laikytis apsaugančios pagrindinės linijos. Nė vienas veiksmas neatliekamas iki galo, kiekvienas užbaigiamas per anksti.
Atrodytų, kitaip šis procesas vyksta neurotikams, kuriuos depresija apima tik ramiomis aplinkybėmis, kai viskas gerai klojasi, kai jie puikiai jaučiasi, sėdi teatre ar koncerte. Neretai tai žmonės, pasiekę gerą padėtį, tačiau norintys, panašiai kaip Polikratas, paaukoti gerovės dalį. Tokiais atvejais trumparegės analizės apsiriboja polinkio į auką arba kaltės jausmo nustatymu.
Be to, siekiant „kiek įmanoma aukščiau iškelti egzistencijos piramidės smailę“, labai išryškėja tokie bruožai kaip karingumas, užsispyrimas ir aktyvumas, o šiuos visokeriopai remia ir stiprina pedantiškumas, užtikrinantis dominavimą ir krypties palaikymą. Nenuostabu, kad ypač sustiprėja žinių troškimas - galingas veiksnys, siekiant aukštų tikslų.
Taip pat išryškėja nekantra, baimė pavėluoti, baimė nieko nepasiekti, - tai itin stiprios paskatos neišleisti iš akių naudos, geriau padaryti per daug nei per mažai siekiant fiktyvaus galutinio tikslo. Vis dėlto šie bruožai jau perdėm susiję su pažengusia neuroze, pasireiškiančia tuo, kad polinkis apsisaugoti vis labiau išeina į pirmą planą ir verčia griebtis pavojingų išmonių: stiprinti menkavertiškumo jausmą, veikti taip, tarsi būtum apribotas, atkirstas nuo sėkmės, neturėtum vilties - arba daugiau ar mažiau pasiduoti pasyvumui, iškelti į paviršių moteriškus bruožus, elgtis mazochistiškai ir pervertai, galiausiai smarkiai apriboti savo veikimo sritį, kad kuo audringiau būtų galimąją sukrėsti ir užvaldyti, pasitelkiant ligos simptomus.
Panašiai vyksta padengimas neveiklumui, tinginystei, nuovargiui ir impotencijai, suteikiantiems dingstį išvengti neurotiko išdidumą žeidžiančių sprendimų, išsisukti nuo studijų. profesijos, santuokos. Suveši ir kaltės jausmas. Taip pasiekiame vieną sunkiausių neurozių ir psichozių supratimo aspektu. Kaltes jausmas ir sąžinė, panašiai kaip religingumas, priklauso prie fiktyvių pagrindinių apdairumo linijų ir tarnauju polinkiu į savisaugą. Jų uždavinys - apšaukti nuo savivertės jausmo menkėjimo, kai sudirgusi agresija audringai stumia į savanaudiškus veiksmus ir žeidžia bendrystės jausmą, kuris grasina tarsi eumenidžių choras.
Kaltės jausmas kreipia žvilgsnį atgal, sąžinė veikia numatydama iš anksto ir abu šie veiksmai, kai ištinku neurozė, lieka nevaisingi, turi sukliudyti atlikti veiksmą. Polinkis į savisaugą palaiko ir tiesos meilę, kuri iš tikrųjų priklauso mūsų asmenybės idealui, o neurotiškas melas - silpnas mėginimas išsaugoti regimybę, taigi atlieka kompensacinę funkciją.
Kiekvieną tokį mėginimą pakilti aukščiau, kiekvieną valios siekti galios apraišką reikia suvokti kaip pranašumo troškimą, kurio dažnai pasitaikantis specialus atvejis - vyriškas protestas, psichinio noro būti pripažintam archetipas, - pagal jį grupuojami visi potyriai, suvokimai ir valios kryptys. Apercepcija vyksta. remiantis šia akivaizdžia schema, galutiniu tikslu bent jau neurotikui tampa vyriškas protestas prieš žemą savęs vertinimą, prie galutinio vyriško tikslo prisitaiko ir dėmesys, apdairumas, abejonė, taip pat visi kiti charakterio bruožai, psichiniai. fiziniai polinkiai ir pirmiausia bet kokio išgyvenimo vertinimas, tad visiems šiems reiškiniams būdinga iš apačios į viršų, nuo moteriško (prado) prie vyriško genanti dinamika, kurią jie atskleidžia žinovui.
Tas pats veiksnys sukuria visas jėgos linijas, fiksuoja tolimą galutinį tikslą, antraeiliuose dalykuose išryškina ir laikinai proteguoja menkaverčius, moteriškus bruožus, kad būtų galima geriau juos įveikti esminiuose dalykuose, pasitelkiant vyrišką protestą, - šis veiksnys, nenumaldomas kompensacijos poreikis, sukuriantis ir organines kompensacijas, t. y. nuolatiniai mėginimai papildomu darbu kompensuoti žeidžiantį pajėgumo stygių, psichikos srityje pasireiškia polinkiu į savisaugą, paverčiančiu galios, vyriškumo siekį pagrindine linija, stengiantis išvengti nesaugumo jausmo.
Didžiausias keblumas suvokiant neurozę tas, kad pacientas akivaizdžiai produkuoja ir pripažįsta menkaverčius, moteriškus bruožus. Apskritai išryškėja įvairios ligos apraiškos, bet ne tik jos, - taip pat pasyvūs, mazochistiniai bruožai, moteriškas charakteris, homoseksualumas, impotencija, pasidavimas įtaigai, imlumas hipnozei ir polinkis į ją, galiausiai tariamas moteriškos esybės ir elgsenos perėmimas. Galutinis tikslas visada išlieka tas pats - užvaldyti kitus, užvaldymą pacientas jaučia ir vertina kaip vyrišką triumfą arba stagnaciją.
Tokių pacientų charakteriologija niekada neapsieina be minėtų kompensuojančių bruožų, jų tiesiog privalu tikėtis, nes pacientų veiksmų pagrindu tampa menkumo pojūtis, jie nuolat dairosi pakaitalo, to, ko stinga perdėtam savivertės jausmui. Šiomis psichinėmis aplinkybėmis didėja seksualinio elemento kaip simbolio reikšmė, mat pacientų apercepcija dažnai veikia pagal tokią schemą, tarsi jų seksualumas būtų pažeistas ir todėl jie būtų nuolat priversti ieškoti pakaitalo.
Šis polinkiu nuvertinti itin stiprina tam tikrus charakterio bruožus, tampančius tolesniais polinkiais ir skirtus kenkti kitiems, kaip antai sadizmą, neapykantą, užsispyrimą, nepakantumą, pavydą ir t. t. Aktyvus homoseksualumas ir partnerį ginantys iškrypimai, taip pat žmogžudystes seksualiniu pagrindu irgi yra neurotikui būdingo neįsivaizduojamai stipraus polinkio nuvertinti padariniai. Visi jie - įsikūnijusi nuolankumo simbolika pagal vyro seksualinio pranašumo schemą.
Anksčiau minėjome moteriškų bruožų protegavimą, siekiant geriau įveikti savo paties nepakenčiamą polinkį į nuolankumą, geriau save kontroliuoti sergant neuroze. Tokie akcentuojami bruožai kartu su aiškiu polinkiu pabrėžti valią siekti vyriškumo neurotiko psichikoje sukuria skilimo regimybę, įvairiems autoriams pažįstamą kaip double vie6, arba disociacijos prielaidą, taip pat kaip neurotiko nuotaikų kaitą, be to, kaip depresijos ir manijos, persekiojimo ir didybės idėjų seką per psichozę.
Visada nustatydavau vidinį šias prieštaringas būsenas siejantį ryšį, būtent - polinkį stiprinti savivertės jausmą taip, kad „menkavertiškumo situacija“ tęstų pažeminimą, tačiau kartu būtų apribojama ir taikoma kaip veiksmų bazė. Paskui pradeda veikti vyriškas protestas, dažnai įgyjantis panašumo į Dievą, arba savotiško intymaus ryšio su Dievu, mastą.
Šis procesas akivaizdžiausias, kai žmogus apimtas manijos, - ją visada sukelia pažeminimo jausmas. Ciklinę maniją veikiausiai sukelia įprastas šio mechanizmo pasikartojimas, kai pacientą apima smukimo jausmas. Be to, lemiama šiam tariamam „sąmonės skilimui“ dar ir itin griežtai schemiška ir itin abstrahuojanti apercepcija, kuria pasižymi į neurozę linkęs žmogus, grupuojantis vidinius ir išorinius įvykius pagal griežtą priešybių schemą, primenančią buhalterijos debetą bei kreditą, ir nepripažįstantis jokių pereinamųjų grandžių.
Dėl tokios neurotiško mąstymo klaidos, tapačios pernelyg atsietai abstrakcijai, kaltas ir neurotiškas savisaugos polinkis; kad galėtų rinktis, nuspėti, veikti, šis polinkis reikalauja tiksliai nubrėžtų krypties linijų, stabų, dievų, šmėklų, kuriais neurotikas tiki. Taip žmogus pasidaro svetimas konkrečiai tikrovei. Juk tam, kad joje orientuotumeisi, reikia lanksčios, o ne sustingusios psichikos, reikia abstrakciją pasitelkti, o ne garbinti, paversti tikslu ir sudievinti.
Nėra tokio gyvenimo principo, kuriuo galėtum remtis bet kuriuo atveju. Pernelyg pabrėžiant net ir geriausius problemų sprendimus, stringa gyvenimo tėkmė. Taip nutinka, pvz., švarą, tiesą ir t. Atitinkamai neurotiko psichikos gyvenimui, kaip ir primityviam mąstymui, mitui, legendai7, kosmogonijai, teogonijai, primityviam menui, psichozės apraiškoms ir filosofijos užuomazgoms, būdingas labai ryškus polinkis stilizuoti save, savo išgyvenimus, aplinkinius žmones.
Tačiau, vykstant šiam procesui, nesusijusius reiškinius reikia griežtai atskirti pasitelkiant abstrahuojančią fikciją. Spaudimą imtis tokios priemonės sukelia troškimas susiorientuoti, diktuojamas polinkio į savisaugą.
Kol vaikas, dėl organų menkavertiškumo ir jo sukeliamų blogybių priverstas griebtis ypatingų apsauginių priemonių, nueina kelią nuo anksčiau aprašyto savęs įvertinimo iki visiškai išvystytos neurotiškos mąstymo technikos ir jos pagalbinių linijų, t. y. iki neurotiško charakterio, išryškėja aibė psichinių fenomenų, kuriuos pagal Karlą Groosą8 reikėtų suvokti kaip pratybas, o mūsų požiūriu - kaip pasirengimą fiktyviam galutiniam tikslui. Šie fenomenai pasireiškia išties anksti, jų užuominos regimos jau kūdikystėje, ir juos nuolat veikia sąmoningas ir nesąmoningas auklėjimas.
Visa vaiko raida liudija, kad jis prisitaiko prie idėjos, žinoma, dažniausiai primityvios, be to, ši idėja paprastai konkretizuojasi per kokį nors asmenį. Visa mūsų ligšiolinė patirtis sako, kad šis atsakymas, t. y. būdas priimti gyvenimą, tapatus mėginimui padaryti galą gyvenimo nesaugumui, įspūdžių ir potyrių chaosui, grumtis stengiantis įveikti sunkumus. Polinkis į savisaugą paakina svarstyti, stebėti, galvoti ir numatyti, grožėtis, atminti, sutelkti ...