Vilniaus miesto 111-tasis vaikų lopšelis-darželis įsteigtas 1969 m. liepos mėn. 9 d. sprendimu Nr. Tuo metu tai buvo didžiausia ikimokyklinė įstaiga Vilniaus mieste. Kasmet ją lankė daugiau kaip 300 ikimokyklinio amžiaus vaikų, joje veikė 15-ka grupių, iš jų trys - kūdikių, kuriuos lankė vaikučiai nuo 3 mėn. iki 1 metų. Lopšelis-darželis buvo pedagoginės mokyklos bazinė įstaiga: čia būsimos pedagogės žengdavo pirmuosius praktinius profesijos žingsnius.
Jis nuolat palaikė glaudžius ryšius su 9-ta vidurine mokykla ir Pedagogikos mokslinio tyrimo institutu. Vieni pirmųjų įstaigos pedagogų vykdė 6-mečių mokymo eksperimentą. Mokykloje vyksta įvairūs seminarai. Iškilmingai švenčiamos Rugsėjo 1-osios šventės, rengiamos moksleivių, mokytojų ir šeimų kūrybinių darbų parodos, dažni koncertai, švenčiamos visos kalendorinės šventės ir minimos atmintinos dienos. Organizuojami „Kalbų dienos“ renginiai - viktorinos, konkursai, svečių dienos, koncertai. Keletą kartų per metus moksleiviai ir mokytojai vyksta į ekskursijas po Lietuvą ir po Vilnių. Vyksta renginiai parapijoje, kasmet įvedamas vis kitoks didysis metų projektas. Prieš Kalėdas vyksta Gerumo savaitės renginiai mokyklos ir parapijos bendruomenei. Organizuojamos sporto varžybos, estafetės, mokslo metų užbaigimo sporto šventės, kuriose dalyvauja šeimos. Moksleiviai dalyvauja įvairiose miesto olimpiadose, konkursuose bei festivaliuose. 1994 m. rugsėjo 1 d. lopšelis-darželis reorganizuotas į 111-ąjį darželį-mokyklą. Įstaigai vadovavo direktorė J. Mazėtienė, o nuo 2000 m. vadovavimą perėmė B.
Nuo 1998 m. pavasario darželis-mokykla organizavo pirmą Vilniaus miesto darželių - mokyklų pedagogų komandų konferenciją „Darželių - mokyklų geroji patirtis, orientuota į vaiką“. 1998-2005 m. rudens mėnesiais vyko įvairūs renginiai, susiję su moksleivių, mokytojų ir parapijos bendruomenės darbais. 1998 m. spalį ir vėliau buvo tyrinėjamos darbų kryptys ir plėtojama mokyklos bei parapijos partnerystė. 2005 m. rugsėjo mėn. įvyko didele svarba diegiamas dar daugiau iniciatyvų ir bendradarbiavimo su bendruomene procesas.
Kita istorinė tema - Seinų lietuvių „Žiburio“ mokyklos istorija. 1905 metais kunigas J. Staugaitis Marijampolėje įsteigė „Žiburio“ švietimo draugiją, kurios skyrius vėliau atsirado ir Seinų krašte. Draugija skatino tautinę tapatybę, teikė pagalbą, leido žurnalą „Žiburys“, rengė koncertus, bibliotekas ir prieglaudas. Iki 1919 m. rugsėjo 23 d. Seinų gimnazijose mokėsi apie 223 mokiniai, pradinei mokyklai - 75. 1919 m. gimnazija persikėlė į Lazdijus, o Seinai liko be lietuviškos švietimo įstaigos. Po ilgų pastangų lietuviška mokykla Seinų krašte atgijo tik 2005 m., kai Seinų lietuvišką švietimą suvienijo Lietuvos ir Lenkijos derybos bei valstybės investicijos.
Istorijos įvertinimas parodo, kad tautiniu atgimimu visame regione buvo juntama būtinybė įtvirtinti lietuvišką švietimą net ir užsienio ribų. 1906-1940 m. laikotarpiu „Žiburio“ draugija augo, steigė mokyklas, teikė pagalbą, rūpinosi kultūros ir švietimo plėtra Suvalkijoje. Nors laikmečiai buvo nepalankūs, draugijai pavyko išlaikyti švietimo iniciatyvas ir skatinti mokinių, mokytojų bei kunigų švietėjišką veiklą. Tarpukariu ir po karo, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, švietimo įstaigos kito ir prisitaikė prie naujų politinių bei socialinių sąlygų, o Žiburio draugija liko vienu iš svarbiausių tautinės švietimo kultūros simbolių.
Taip pat skaitykite: „Žiburio“ vaikų globos namų informacija
Utenos regiono istorija taip pat įrodo, kad globa vaikams evoliucionavo nuo ikimokyklinių institucijų iki kompleksinių globos centrų. Nuo 1947 m. iki 1997 m. vaikų namuose buvo auginama tūkstančiai auklėtinių, vėliau pereita prie modernių bendruomeninių globos namų modelių. Pirmieji žingsniai link globa bendruomenėje prasidėjo nuo 1990-ųjų metų reformų, kurios siekė sumažinti institucinę globą ir skatinti šeimyninį globos modelį, įtraukti įvaikinimą bei globėjų tinklą.
Vilniuje, kaip ir kituose miestuose, 2015 m. pradėta kompleksiškai reformuoti vaikų globos sistemą. Daugiau globėjų ir įtėvių įtrauka į gaunančiųjų globą vaikų gyvenimo kokybę. Šiuo metu Vilniuje veikia kelios globos įstaigos, o dalis jų jau išformuota - Minties ir Žolyno globos namai. Dauguma vaikų atsiduria šeimynose; šalia jų dirba Globėjų tarnybos, kurios teikia socialines, psichologines paslaugas globėjams, įtėviams ir būsimiems globėjams.
Žvilgsnis į ateitį liudija, kad socialinė globa Lietuvoje yra dinamiškai besikeičianti sritis: mažėja vaikų globos institucijose skaičius, didėja vaikų globos šeimynose dalis ir įvaikinimo skaičiai, o valstybės ir savivaldybių finansavimas skatina kokybiškesnę globos sistemą. Tyrimai rodo, kad švietimas, socialinės paslaugos ir bendruomenės įtraukiamumas yra kertiniai veiksniai, lemiantys vaikų gerovę ir jų gimtosios kalbos bei kultūros išsaugojimą regionuose, įskaitant Seinų kraštą ir Vilnių.
Vaikų globos namų teikiamos paslaugos ir organizavimas
Vaikų globos namai teikia įvairias paslaugas, priklausomai nuo įstaigos tipo ir vaiko poreikių: socialinę globą, ilgalaikę socialinę globą, ugdymo paslaugas, savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymą, socialines ir psichologines paslaugas. Bendruomeniniai namai (šeimynos) siekia sukurti artimesnę šeimos aplinką, kurioje vaikai gyvena nedidelėse grupėse, turėdami socialinius darbuotojus ir individualios priežiūros specialistus. Į Lietuvą plūsta ir kitos alternatyvios globos formos: globos šeimos, įvaikinimas, palydimoji globa (jaunimo namai).
Globos namuose dirba įvairūs specialistai: vyriausiasis socialinis darbuotojas, socialinis pedagogas, socialiniai darbuotojai, slaugytojas, psichologas, kurie užtikrina vaikų maitinimą, ugdymą, laisvalaikį, sveikatos priežiūrą ir kitus svarbius aspektus.
Taip pat skaitykite: Kineziterapija vaikams LSMU
Vaikų globos namuose priimami vaikai nuo 1 iki 18 metų amžiaus, o esant poreikiui gali būti laikina ar nuolatinė globa, kartais - vyresni, kai tai svarbu jų tolesniam ugdymui. Dokumetų reikalavimai apima teismo nuostatas, gimimo liudijimą, asmens tapatybę ir kt. Globa institucijoje yra derinama su pirminėmis sąlygomis, kurios užtikrina saugumą ir tinkamą vaikų vystymąsi.
Vilniuje šiuo metu veikia keli globėjų tarnybų projektai, siekiant plėsti globėjus, įtėvius ir užtikrinti daugiau vaikų, augančių šeimose, suaugimą be institucinės globos. Sostinėje formuojama glaudi tinklo pagalba, įtraukiant vietos bendruomenes ir nevyriausybines organizacijas.
Prisiminti atvejai ir asmeninės istorijos
Viktorija - vienos iš globos namų auklėtinė, kurios gyvenimo kelias atspindi svarbius tikslus: perėjimas į savarankišką gyvenimą, glaudus bendradarbiavimas su globos namų darbuotojais, savarankiškas būsto įsigijimas ir įsitraukimas į bendruomenės veiklas. Viktorija pasakoja apie savo pradžią, kovas ir tai, kaip ji įkūrė savo namus bei integravosi į kurčiųjų bendruomenės aplinką. Tokios istorijos demonstruoja ne tik individualų gebėjimą išgyventi, bet ir pasiektą bendruomeninį ryšį bei paramą, kuri skatino jos augimą ir savarankiškumą.
Globos namų personalas dažnai tampa pagrindiniu palaikymo šaltiniu: jie suteikia pagalbą, nukreipia tartis su partneriais, moko planuoti ateitį ir padeda įsitvirtinti naujoje aplinkoje. Tokios patirtys rodo, kad vaikai globos namuose gali tapti aktyviais visuomenės nariais, jeigu turės tinkamą paramą ir erdves augti.
Taip pat skaitykite: Rizikos grupės vaikai ir socialiniai įgūdžiai